BRONIUS KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
NEIŠDALINTOS ANTKLODĖS
Kas nori važiuoti iš Romos į Neapoli, tas gali pasirinkti du keliu: arba Via Appia, arba Via Casilina. Via Appia eina pajūriu per Littorijos apskritį, o VIa Casilina kerta išilgai Frosinonės provinciją. Pietinėje tų provincijų dalyje buvo įrengta “Gustavo linija”. Triuškindami tą liniją per 8 mėnesius, sąjungininkai sugriovė ir visus joje esančius miestus. Todėl kaip Littorijoj, taip ir Frosinonėj popiežiaus pagalba buvo labai reikalinga.
Frosinonės provincijos šelpimo darbui vadovavo tėv. Pranciškus, labai uolus ir iškalbingas vienuolis. Nors jis savo darbą pradėjo gerokai pavėlavęs, bet neabejojau, kad jis mane pavys ir pralenks. Deja, po mėnesio ar dviejų pradėjau apie tai kitaip galvoti.
Kartą, dalindamas 2,000 antklodžių Littorijos provincijoje, viename miestelyje radau kelis šimtus antklodžių, atvežtų mano kolegos. Pagal vietos klebono pasakojimą, tėv. Pranciškus prižadėjęs tas antklodes išdalinti prieš 2 savaites, bet iki šiol nepasirodęs. Jis vedąs misijas ar rekolekcijas ir šelpimo darbui neturįs laiko.
Apie misijas ir rekolekcijas girdėjau ir iš tėv. Pranciškaus lūpų, bet nemaniau, kad jis dėl jų apleis savo tiesiogines pareigas. Dabar, jausdamas šiokią tokią kolektyvinę atsakomybę už mūsų komisijos darbą, užėjau pas vieną artimą prelato Baldelli bendradarbį ir jo paklausiau, kaip veikia virtuvės Frosinonės provincijoje. Jis man atsakė, kad mano kolega atsistatydino. Kai pasibaigs nuvežti maisto produktai, pasibaigs ir šelpimo darbas.
Nekartą esu matęs žmones taip lengvai ir sumaniai rišant įvairias problemas ir kiekvieną kartą man užvirdavo kraujas. Kaip visuomet tokiomis progomis, taip ir dabar pradėjau kalbėti apie gėdos jausmą, apie lepšiškumą ir apie stoką pasiaukojimo. Galų gale jo paklausiau, ar ir mes, popiežiaus bendradarbiai, pasielgsime taip, kaip pasielgė žydų kunigai ir levitai, praeidami pro plėšikų sužalotą žmogų, kuriam padėjo ne Dievo tarnai, bet pagonis samarietis. Argi mes nesityčiojam iš Kristaus mokslo, sakydami gražius pamokslus apie artimo meilę ir atsisakydami patarnauti alkanam ir sušalusiam žmogui?
Nežinau, ar tėv. Pranciškus atsistatydino savo valia, ar buvo vyresniųjų atšauktas. Kaip ten bebūtų, mano priekaištas buvo teisingas. Misijos ir rekolekcijos, žinoma, yra geras dalykas. Tačiau, ar negalima buvo jų pravesti tada, kai bus įsteigtos visos virtuvės ir kaip bus išdalintos visos antklodės? Alkanam ir sušalusiam žmogui neįdomios ir misijos.
Gelbėdamasis iš mano priekaištų, komisijos valdininkas pasiūlė man perimti Fronsinonės provinciją.
Tokio pasiūlymo nelaukiau net sapne ir nežinojau ką daryti. Galvodamas šiaip ir taip, galų gale sutikau. Littorijos provincijoje visos virtuvės jau buvo įsteigtos ir veikė neblogai, o Romoj turėjau patikimą ir darbštų sekretorių, kuriuo galėjau pilnai pasitikėti. Todėl galėjau perimti ir Frosinonės provinciją. Tačiau, sutikau su viena sąlyga, būtent, jei gausiu trims dienoms automobili aplankyti visus vyskupus ir pasižiūrėti, kas iš tiesų padaryta ir ko dar trūksta.
NAUJĄ SRITĮ APŽIŪRINT
Gavęs automobilį, pradėjau naują darbą. Lygiai prieš vienerius metus išvažiavau iš Romos į Cesano stovyklą, o dabar buvau pakeliui į kitą darbo sritį. Seno darbo pabaigą ir naujo uždavinio pradžią norėjau atšvęsti su senąja bendradarbe sesele Aloyza, Cesano seselių vyresniąja. Grįžusi iš Cesano, ji buvo paskirta Pa-lestrinos ligoninės vyresniąja.
Mano apsilankymas jai buvo didelė staigmena. Dar labiau ji nustebo, sužinojusi, ką veikiu Littorijos provincijoje ir kodėl važiuoju į Frosinonės apskritį. Kai savo laiku iš vokiečių perėmiau Cesano stovyklos vadovybę, ji mane pavadino bepročiu. Dabar ji buvo kitokios nuomonės ir prižadėjo už mano darbą pasimelsti.
“Nežinau,” tariau jai atsisveikindamas, “ar Dievas išklausys jūsų maldos. Dėl viso ko paprašyk seselių ir ligonių, kad ir jie pasimelstų”.
Frosinonės provincija turi 8 mažas, bet senas ir garbingas vyskupijas. Kadangi tris vyskupijas — Soros, Aquino ir Pontecorvo — valdė vienas vyskupas, iš tiesų man reikėjo aplankyti tik 6 vyskupus. Tačiau, kad gaučiau informacijų iš pirmų šaltinių, nutariau aplankyti ne tik vyskupijų centrus, bet ir kitus miestus.
Geriausias informacijas gavau jau pirmą dieną iš tėv. Rafaelio Bitetti, seno mano draugo ir Anagni kunigų seminarijos rektoriaus. Rektorių jis buvo jau antrą kartą ir pažino gerai visus vyskupus, kunigus ir provincijos autoritetus. Pasikalbėjęs su juo apie dvi valandas, jaučiau žemę po kojomis ir galėjau drąsiai važiuoti pas vyskupus.
Pirmą dieną galėjau aplankyti tik du vyskupu: Alatri ir Veroli. Abu vyskupai pergyveno karo nelaimę kartu su savo tikinčiaisiais, abu nepaisė mirties pavojų ir padėjo žmonėms, kiek galėdami. Ypatingai didelį įspūdį man padarė Alatri vyskupas, kuklios išorės, bet didelės energijos, geležinės valios ir didvyriško pasiaukojimo vyras. Gelbėdamas žmones nuo mirties pavojaus, jis rizikavo savo gyvybę, ir nei kiek nesistebiu, kad Italijos valdžios buvo apdovanotas kariniu ordinu. Jei kas nors, tai tikrai šis vyskupas užsitarnavo tokią garbę.
Iš vyskupų ir tėv. Bitetti pasakojimų man buvo aišku, kad labiausiai nuo karo nukentėjęs buvo pats Frosinonės miestas ir visa eilė miestų ir miestelių, esančių prie pat Via Casilina kelio. Tačiau tą pačią dieną norėjau aplankyti šiaurinę provincijos dalį, ypač Soros miestą, kur tikėjaus gauti nakvynę. Mat, seselė Aloyza man buvo sakiusi, kad Soros mieste yra jų kongregacijos vienuolynas, kur gyvenanti sesuo Carmela, sumani ir darbšti katekizmo mokytoja Cesano stovykloje. Mano apsilankymas būsiąs jai didele staigmena.
VIEŠPATIE, TAI JIS...
Kai pasiekiau Soros miestą, jau buvo vėlus vakaras. Klausinėdamas žmonių, suradau seselių vienuolyną ir paspaudžiau skambutį. Už kokios minutės nedrąsiai prasivėrė vienuolyno durys ir viena išblyškusi seselė paklausė, ko aš noriu. Ji permetė mane akimis nuo galvos iki kojų ir delsdama paprašė eiti į vidų. Jai pasakiau, kad noriu pamatyti seselę Carmela. Durininke paprašė manęs palaukti, o pati dingo koplyčioje, kur girdėjosi besimeldžiančių seselių balsai. Praėjus 2 ar 3 minutėm, pasirodė kitos seselės veidas. Ir ji pasižiūrėjo į mane labai įtartinai, o atsiprašiusi vėl grįžo koplyčion. “Aha”, tariau sau, “seselės, tur būt, įtaria mane, kad noriu pagrobti seselę Carmelą. Tačiau reikia pasižiūrėti, kuo baigsis toji komedija”. Kai koplyčioj išgirdau seselių šnabždėjimą, supratau, kad jos tariasi. Pasibaigus pasitarimui, vėl prasivėrė koplyčios durys ir pro jas pasipylė gal kokios 5 ar 6 seselės. Paskutinė buvo seselė Carmela. Pamačiusi mane, ji
Duosnu yra ne duoti daug, bet duoti laiku.
Bruyere
Dažnai didelę išmintį lydi nedaugei žodžių.
Sophocles
klyktelėjo isterišku balsu “O Viešpatie”, lyg alpdama stvėrėsi už krūtinės ir atsirėmė į sieną. Dabar vienuolyne kilo tikras sumišimas. Dvi seselės stvėrė seselę Carmelą už rankų, kitos sužiuro i mane piktu žvilgsniu, dar kitos pasipylė iš koplyčios. Aš pats, tarsi įbestas į žemę, žiūrėjau į seselę Carmelą ir šypsojaus.
“Kas yra?” paklausė dvi vienuolės alpstančios Carmelos, laikydamos ją tvirtai prie sienos. “Tai jis, tai jis, o Viešpatie, tai jis”, kartojo seselė Carmela, griebdamasi tai už galvos, tai už krūtinės “Kas jis?” primigtinai klausė seselės savo draugės, nesuprasdamos, ką ji nori tuo pasakyti. “Tai jis, tai jis, tėvas iš Cesa-no”, pakartojo seselė ir pradėjo juoktis. “O Viešpatie”, atsiduso visos seselės taip sutartinai, lyg būtų kalbėjusios kokią maldą.
Netikėtu apsilankymu labiausiai išgasdinau ne seselę Carmelą, bet dvi sergančias seseles, gulinčias antrame aukšte. Negalėdamos atsikelti ir padėti kitoms seselėms, jos pergyveno nemažą baimę ir pačios pradėjo šauktis pagalbos.
Vakarieniaudamas, turėjau papasakoti visoms seselėms tuos pačius Cesano stovyklos nuotykius, apie kuriuos jos daug kartų buvo girdėjusios iš sesers Carmelos lūpų. Pusę po dvyliktos galėjau eiti gulti.
Kitą rytą aplankiau Soros, Aquino ir Pontecorvo vyskupą ir gavau keletą naudingų informacijų. Neturėdamas susisiekimo priemonės, jis buvo apėjęs pėsčias tik dalį savo vyskupijų, o apie kitą dalį žinojo iš kunigų pasakojimų. Bet ir tie fragmentai man buvo labai naudingi, nes jie patvirtino mano spėliojimus apie karo veiksmų eigą ir jų padarytus nuostolius.
Montecassino abatą radau St. Elia Fiumerapido mieste. Jis buvo senas ir visiškai suvargęs žmogus. Todėl nei kiek nenustebau, kad jis paprašė mane aptarti šelpimo reikalus su Don Francesco Falconio, vyskupijos delegatu. Šį tą savo reikalui laimėjau iš abato sekretoriaus.
Deja, Don Falconio gyveno kažkur Cervaro valsčiaus laukuose, ir aš negalėjau jo pasiekti. Todėl vietoj jo aplankiau kitus kunigus, gyvenančius netoli Via Casilina, kur prieš vienerius metus vyko didžiausios kovos.
S. ANGELO KLEBONAS
Įdomiausias susitikimas buvo su S. Angelo in Teodice klebonu. Šis milžiniškas kunigas buvo peržengęs 80 metus ir atrodė kaip koks patriarchas. Ugningos jo akys ir tvirtas balsas rodė jį turėjusį kadaise daug energijos, bet dabar jo energija palengva nyko, kaip gęstanti žvakė. Apie popiežiaus virtuvę jis nenorėjo nieko žinoti, nes visi jo parapiečiai esą nepatikimi ir vagys. Maisto produktams namuose jis neturįs vietos, o jei juos paves kam kitam, tai jie tikriausiai bus pavogti ir nepasieks katilo.
“Mielas kunige,” tariau jam, “pasakykite man, kiek metų jūs buvote čia klebonu?”
“Trisdešimt šešis”, atsakė man, tarsi stebėdamasis, ko aš noriu.
“Ir per tuos trisdešimt metų jūs neišauklėjote nei vieno doro parapiečio, kuriuo galėtumėte pasitikėti. Man atrodo, kad tai yra savotiškas rekordas. Ką pasakytų šv. Tėvas, jei jis sužinotų, kad S. Angelo klebonas per 36 metus neišauklėjo nei vieno gero krikščionio?”
“Gerai,” tarė man suvargęs milžinas. “Atsivežkite produktus ir aš įsteigsiu virtuvę”.
PAVOJINGAS VAKARAS
Kol susitariau su jo kaimynu Pignataro klebonu, atėjo vakaras. Reikėjo skubėti pirmyn, kad prieš sutemas galėčiau persikelti per Garigliano upę keltuvu, nes tiltas buvo sugriautas. Persikėlęs per upę, S. Giorgio a Liri kleboną radau sėdintį prie žvakės. Su juo šnektelėjau labai trumpai, nes tą patį vakarą turėjau važiuoti dar apie 40 kilometrų iki Formijos. Atsisveikindamas, klebonas man nupasakojo kelią ir įspėjo važiuoti atsargiai, nes pakeliui pasitaiko minų.
Klebono nurodymai buvo naudingi iki sugriauto tilto, esančio už S. Giorgio miestelio. Tą tiltą aplenkiau iš dešinės, kaip jis buvo pamokęs. Bet kai atsidūriau kitoje negilaus upeliukščio pusėje, neberadau jokio kelio. Pietinis upelio krantas buvo lėkštas ir užneštas akmenimis. Bijodamas užvažiuoti ant minų, paprašiau šoferio sustoti.
Drebėdamas iš baimės, išlipau iš automobilio ir pradėjau kojomis graibstyti kelią. Bet jokių vėžių neradau. Graibsčiau kelią rankomis, bet pėdsakų neradau. Grįžti atgal negalėjau, nes kur būčiau radęs nakvynę. Nakvoti čia pat buvo rizikinga, nes vis dar tebesiautė banditai. Važiuoti pirmyn taip pat negalėjau, nes praradau kelią.
Besitardamas su šoferiu ką daryti, netikėtai atradau išeitį. Jei šoferis pasuktų mašiną iš dešinės į kairę ir nušviestų kelią, gal kur nors pamatyčiau pramintas vėžes. Juk jos kur nors turi būti. Jei ne kairėje, tai dešinėje. Reikia tad automobilį atstumti atgal, kur tikrai nėra minų, ir sukti tai į vieną, tai į kitą pusę, kol pamatysiu vėžes.
Tas planas atrodė abiem neblogas ir, kas svarbiausia, visiškai nepavojingas. Po kelių automobilio pasisukimų pamačiau, kad jis buvo sėkmingas. Suradęs kelią, lengva širdimi vėl sėdau į mašiną ir po poros valandų atsidūriau Formijoj.
BAIGIANT KELIONĘ
Trečią dieną norėjau apžiūrėti pietinę provincijos dalį ir pasukau į Esperiją. Prieš vienerius metus Čia kovėsi prancūzų-marokiečių kariuomenė ir pralaužė vokiečių linijas. Dabar visas kelias buvo nusėtas išdegusiais tankais, automobiliais, patrankom ir kitais man nepažįstamais karo pabūklais. Jie buvo suversti į griovius ir riogsojo kaip kokios šmėklos. Šįmet, vartydamas “Life’s Picture History of World War II” albumą, radau 11 tų kovų paveikslų (197-200 psl.).
Apie Esperiją buvo pasklidęs gandas, kad marokiečiai, užėmę tą miestą ir jo apylinkes, išprievartavo apie 300 moterų. Deja, tikrovė buvo žiauresnė už gandą. Tų nelaimingų moterų sutikau ne tik Esperijoje, bet ir visoje pietinėje Frosinonės provincijos dalyje. Vėliau, po ilgų ir nemalonių derybų, Prancūzijos valdžia sutiko atsilyginti už materialinius toms moterims padarytus nuostolius.
Aquino, Pontecorvo ir kiti sugriauti miestai man nebedarė jokio didesnio įspūdžio, nes griuvėsiai atrodė normaliu dalyku, o apysveikis namas išimtis. Keliaudamas trečią dieną po Frosinonės provinciją, nebeklausiau kunigų, kiek procentų namų sugriauta, bet kiek žmonių gyvena griuvėsiuose. Kaip jie gyvena ir kuo minta, man pasiliko paslaptis.
Kai apie pietus pasiekiau Via Casilina, šoferis man pranešė, kad mašinoje nebedaug beliko gazolino ir kad nebegalime sukti iš kelio. Atsimenu, kaip šiandien, kokia maloni buvo toji žinia ir kaip aš ją sutikau su dideliu džiaugsmu. Per 3 dienas padariau viską, ką galėjau: aplankiau apie 30 miestų ir miestelių, surinkau daug naudingų žinių ir informacijų, sutikau daug kunigų ir pasauliečių, o dabar jaučiaus taip pavargęs ir išsisėmęs, kad galvoje pasidarė tikras chaosas. Tačiau visos naudingos informacijos buvo surašytos popieriuje, visi pavojingi keliai sužymėti žemėlapyje, visi šelpiami ir šelptini miestai ir miesteliai turėjo savo ženklus. Iš jų, pavalgęs ir išsimiegojęs, galėjau atkurti apytikrį provincijos ir mano programos vaizdą. Tiesa, daug miestų ir miestelių negalėjau aplankyti, daug informacijų negalėjau patikrinti, daug pastebėtų virtuvėse trūkumų negalėjau pašalinti. Bet turėjau už ko nusitverti ir žinojau nuo ko darbą pradėti.
PRAEITIS IR DABARTIS
Sugrįžęs į Romą, komisijos pirmininką radau ne savo raštinėje, bet vienam našlaityne, pastatytame prie šv. Andriejaus bažnyčios. Toji bažnyčia ir vienuolynas kitados priklausė garsiam ir turtingam Romos patricijui, šv. Grigaliaus Didžiojo tėvui. Šv.
Paprastai daugiausia atsiekiama, naudojant įprastas priemones ir galias, kurios gali būti sukauptos į šias dvi — sveiką sprendimą ir ištvermę.
Feltbam
Grigalius Didysis savo jaunystėje pergyveno gotų užpuolimus ir matė juos teriojant Romos miestą. Eidamas, rodos, 29 metus, jis buvo paskirtas Romos miesto prefektu ir pasižymėjo dideliais administraciniais gabumais. Tačiau politinė karjera jo neviliojo, ir, išsižadėjęs visų paveldėtų turtų, įstojo į benediktinų ordiną. Sicilijoje ant savo žemės jis pastatė 6 vienuolynus, o Romoje šv. Andriejaus bažnyčią ir benediktinų vienuolyną. Vos įšventintas diakonu, jis turėjo vykti į Konstantinopolį, kur atstovavo popiežių. Paskui, grįžęs į Romą, buvo išrinktas popiežių.
Nekartą esu skaitęs to popiežiaus gyvenimą ir kiekvieną kartą, kad ir trumpoje biografijoje, pajutau didybės dvelkimą. Tas popiežius buvo tikrai didelis: ir sumanus administratorius, iškalbingas pamokslininkas, plataus akiračio valdytojas, gabus muzikas ir šventas kunigas. Kai pasižiūri į jo paveikslą, matai, rodos, garsųjį Romos imperijos senatorių ar prokonsulą, užsivilkusį popiežiaus rūbais. Savo laiku, nors neturėdamas jokio juridinio titulo, jis valdė Romą. Jis sudarė taikos sutartį su langobardais, pradėjo naują misijų erą, aptvarkė liturgiją, parašė keletą knygų ir įvedė Grigaliaus giedojimą. Labiausiai man patiko karitatyvinis to popiežiaus darbas. Jis, kaip Pijus XII, šelpė tūkstančius karo pabėgėlių, prisiglaudusių Romoje. Jo Bažnyčiai padovanotos žemės, tur būt, sudarė Bažnyčios valstybės pradžią. Ne tik jis pats, bet ir jo motina bei dvi tėvo seserys paskelbtos šventosiomis.
Pasakodamas toje vietoje komisijos pirmininkui apie Frosinonės provincijos padėtį, jaučiau, kaip dingo mano nuovargis ir kaip grįžo energija. Gavęs jo pritarimą savo planui, nenorėjau skirtis su ta istorine vieta, nors ją, gyvendamas Romoje, jau buvau aplankęs gal 10 kartų. Nors nuo Grigaliaus Didžiojo laikų iki mūsų dienų buvo praėję lygiai 1360 metų, bet man atrodė, kad pasiliko tos pačios tautų nesantaikos, skurdo ir neturto problemos. Grigaliaus ir Pijaus XII įnašas, sprendžiant tarptautinius ir socialinius klausimus, yra didelis. Tačiau daug darbo pasiliko ir mums. Ypač daug buvo pokarinėje Italijoje, šv. Grigaliaus tėvynėje. Pamąstęs apie tolimą ir artimą praeitį gal kokią valandą, ėjau namo, nejausdamas jokio nuovargio ir džiaugdamasis, kad turėsiu progos pasidarbuoti taip, kaip seni Grigaliaus Didžiojo bendradarbiai.
Sekančiame numeryje
PLEČIASI DARBO DIRVA
