ALĖ RŪTA
Neperseniai lietuviškų knygų rinka buvo praturtinta gražiai apipavidalintu veikalu: Vyt. Alantas, “9 Dramos veikalai”. Juoda, raudona, balta spalvomis viršelio išraiška būtų įdomi ir patraukli, jei dominuojanti juoda nedarytų kiek slegiančio, lyg gedulinio įspūdžio. Įrašas, viršelio kompozicija ir pradžioje knygos autoriaus pieštinis paveikslas skoningi; tai menininko E. Vasiliausko kūryba. Gerai atliktos vinjetės — Vlado Vijeikio.
Šis V. Alanto daugelio metų kūrybos aruodas pripildytas vien sceniniais veikalais, kurių, sakoma, šiuo metu lietuvių visuomenė labai stokoja ir pageidauja. Knyga išleista autoriaus bičiulių pagelba remiantis, bet ir pats autorius dėl jos yra į skolas įklimpęs. Kadangi šioje knygoje yra nemažas įvairių scenos veikalų pasirinkimas ir kadangi autorius yra pasilikęs visas teises dėl jų perspausdinimo ar statymo scenose, tai pravartu visiems, susidomėjusiems, į autorių kreiptis: įsigyti knygą; taip pat, norint statyti kurią iš dramų ar komedijų, gauti autoriaus leidimą. Vytauto Alanto adresas: 15369 Freeland, Detroit, Michigan, 48227.
Kokia šio veikalo sceninė ir literatūrinė vertė? — Nelengva atsakyti vienu ar dviem žodžiais. Vytautas Alantas turi apie 30 metų teatrinės kūrybos praktiką. Jis parašė nemaža scenos veikalų, yra buvęs teatro direktoriumi Lietuvoj; jis nuolatos domėjosi mūsų teatru ir kaip publicistas yra lietęs teatro klausimus. Visa tai prileidžia, kad šių “9 Dramos veikalų” autorius yra profesiškai pasiruošęs ir nuoširdus, kad jo dramos lietuvišką sceną ne skurdina, o gerokai praturtina. V. Alantas, be to, yra vienas iš geresnių mūsų žurnalistų ir novelių bei romanų rašytojas. Užtat ir šių dramų literatūrinės svarstyklės šaukiasi sunkesnių svorių.
Bet kūrybos vertinimui geriausia ne spėliojimai, ne išorinės aplinkybės, o pats kūrybos rezultatas — parašytas veikalas.
Autorius šiame dideliame, sukauptiniame dešimties ar keliolikos metų lietuviškame dialoge daugiau linkęs pasijuokti negu liūdėti. Rinkinyje viršija komedijos: tik dvi dramos (iš partizanų kovų), dvi pjesės (“Aukštadvaris” — Nepriklausomos Lietuvos problemos, “Kyla vėtra ūkanose” — iš partizaninio gyvenimo) ir penkios komedijos. Tačiau autorius “juokiasi”, ne vien švaistydamasis tuštybėmis, ne linksmus dalykėlius žarstydamas. Gal tik “Šiapus uždangos” yra komedija be rimtesnių problemų ir be dramatinių charakterių; čia tik pasemiama sauja kasdienio gyvenimo, beriama spalvingų, juokinančių posakių; žodžiu, nedidele kaina ir nedidelėmis pastangomis duodama publikai užsimiršimo ir kvatojimo. Bet kitose komedijose autorius apgalvotai parenka opias, dažnai net skaudžias, lietuviško gyvenimo problemas ir, pro juokus, mėgina jas spręsti. Sakoma, kad “juoke visada yra tiesos”. Juokingomis frazėmis galima kartais išreikšti ir didelę tiesą.
V. Alanto komedijų temos yra patrauklios ir dažniausiai su moralinėmis tendencijomis. Štai, “Buhalterijos klaidoje” parodomas žmonių, kurie visada nori praktiškai apsiskaičiuoti, naivumas ir pralaimėjimas. Iš tikro, meilė žmones suartina, juos daro laimingais, o ne apvalios sutaupytos sumos, gražūs namukai ar veržimasis karjeros laiptais. “Ragučio šaltinėly” parodoma kova tarp idealistų, tikrų patriotų, kultūrininkų iš vienos pusės ir tarp savanaudžių, pelnagaudžių, gražiai įrengtas alines vadinančių kultūros vietove iš kitos. Nors bepinigių idealistų kova su turtingais vertelgomis labai sunki, bet kilnumas, pasišventimas laimi. “Visuomenės veikėjuose” matome įvairių tipų, dažnai paimtų iš paties gyvenimo, kuriuose atsispindi nemaža tremties problemų, net skaudulių. Ir visa tai autorius parodo, žiūrovus juokindamas. Kartais juokiesi, juokiesi ir gale norėtum pravirkti... Juk tai skaudu, ne juokinga! Štai autorius ir atlieka moralinę pareigą: per juoką susimąstai. “Sąmoksle prieš savuosius”, pavyzdžiui, juokiesi iš studento Šaltenio nesėkmių su jo sužadėtine Patricia, bet pačiame minčių dugne lieka išvada: mišrios vedybos — nei patriotiška, nei praktiška. Ir ne juokiesi, bet džiaugiesi laiminga Jono Šaltenio reikalų pabaiga.
V. Alanto dramos ir pjesės daugiausiai liečia beviltiškas partizanų kovas Lietuvoje, antrąkart komunistams užplūdus mūsų žemę. Tik pjesėje “Aukštadvaris” vaizduojami Nepriklausomos Lietuvos laikai. “Aukštadvary” parodoma meilės ir pareigos aštrus susidūrimas; taip pat lietuvio atsidavimas žemei ir kitų — vertelgų — tos žemės bei ūkininko darbo neįvertinimas.
Dramos autorius idealistas. Gyvenimo mazgams ir įtempimams pavaizduoti, jis renkasi dideles, kilnias temas. Jau minėtose “Aukštadvario” problemose laimi gėris. Pareiga iškeliama virš erotinės meilės, o meilė įrašoma į legendas ir įrėminama į puošnius paveikslus... Vertelgos, su jų kėslais, išgujami. Dramose “Žodžiai iš anapus” ir “Penkios minutės prieš dvyliktą” parodoma laisvės kovotojų niekeno neprilygstamas pasiaukojimas, narsa, didžiadvasiškumas. Tų dramų veikėjai pralaimi, bet jų darbai lieka žmonių dainose ir legendose; svarbiausia, jie lieka tautos širdy. Ilgi ir patriotiški šių dramų dialogai kartais atrodo perdėti ir sentimentalūs, bet autorius yra labai arti realybės. Iš tikro, partizanuose buvo daug idealizmo, superpatriotizmo, dažnai net šventumo. Bet taip yra, kad gyvenimiški dalykai neįtikinamai skamba literatūroje. Mat, gyvenime dažnai tame pačiame žmoguje yra didvyriškumo ir silpnumo, šventumo ir nuodėmingumo; o literatūroje mes nejučia sudedame teigiamybes į vienus veikėjus, o neigiamybes į kitus, dažniausiai — į priešus...
Rašytojas V. Alantas sumanus ir išradingas scenos charakterių parinkime. Ypač komedijose. Skyriaus viršininkai, valdininkai, dvarininkai, inžinieriai, sekretorės, — vis tai spalvingos figūros Nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Ir jų žmonos, ir jų dukterys, ir jų draugės... Su švelniomis manieromis, su gėlėtomis skrybėlėmis, su kaprizais... Rašytojas, dailininkas, studentas, visuomenės veikėjai... Inteligentai ir pusiauinteligentai slidžiuose tremties takuose. Tarp “tirštųjų” veikėjų autorius sumaniai įpina menkus veikėjėlius, kurie, tačiau, būna labai reikalingi veiksmo spalvingumui; taip, rodos, scena nebūtų pilna be sekretoriaus, kurjerio, be notaro, be burmistro tarnaitės ar barininko, be kaimiečių ir studentų. Nėra abejonės, autorius junta visas sceningumo detales, visus veiksmo rišamuosius ir charakterių skiriamuosius pagelbininkus. Užtat V. Alanto veikalai, jei gerai surežisuoti, nėra nuobodūs žiūrėti, veiksmas nuolat stumiamas psichologinėmis ir išviršinėmis priemonėmis, palaipsniui turinys rutuliuojamas iki atomazgos. Nėra šiose dramose ir komedijose labai staigių atomazgų (išskyrus gal “Aukštadvarį”). Paprastai, jau iš anksto spėjama užbaiga; bet malonu sekti veiksmą kylant, tarytum laiptukais, kai kilimas išpintas alantiškais scenų paįvairinimais, sumaniais, humoristiniais, gyvenimiškais prasimanymais.
Komedija “Šiapus uždangos” sulipdyta gana originaliu būdu. Tai juokas, anot autoriaus, “šioje uždangos pusėje”, pačioje kasdienybėje. Juk gyvenime nuolatos vyksta dramos, tragedijos ir komedijos, tik ne kiekvienas mes sugebame jas pamatyti. “9 Dramos veikalų” autorius kaip tik gabus gyvenimo dramoms pastebėti ir jas į sceną perkelti, kūrybiškai jas perdirbęs ir padailinęs.
Veikėjų sceniškumas nevisada reiškia literatūrinius tipus; ir siužeto tinkamumas scenai nevisada įrodo kūrinio literatūrinę vertę. V. Alantas, atrodo, kreipė daug dėmesio, kad jo dramos būtų ne tik sceniškos, bet kad jos būtų ir literatūra. Užtat ir ši knyga maloni skaityti, daugelyje vietų — ir pasigėrėti. Kartais užkliūva vienas, kitas stilistinis mažmožis arba veikėjų neįtikimas išsireiškimas (pavyzdžiui, kaimo bernas Tadas dramoje “Žodžiai iš anapus” sako: “Didelio pasirinkimo, deja, aš neturiu”; sunku patikėti, kad kaimietis taip išsireikštų, kaip inteligentai). Bet tai smulkmenos, kurių galima rasti geriausiuose veikaluose. Šiaip dialogai sklandus, trumpi (išskyrus “Ragučio šaltinėly” ir partizaninėse pjesėse, kur yra ilgesnių monologų). Yra taiklių ir gražių literatūrinių puošmenų. Veikėjai daugumoje psichologiški (kadangi labai gyvenimiški), veiksmo atomazga natūrali.
Tarp literatūros žinovų buvo kalbama, kad šis V. Alanto veikalas kandidatavo į šiemetinę Lietuvių Rašytojų Draugijos premiją. Bet, kadangi pernai buvo premijuota drama ir kadangi “koją pakišo” su vertingomis novelėmis M. Katiliškis, tai V. Alanto “9 Dramos veikalai” liko tuo tarpu premija neatžymėti. Reikia tikėtis, kad skaitytojai ir vaidintojai atžymės savo dėmesiu.