DR. JUSTINAS PIKŪNAS
Tautiniai tapatinga šeima yra universalus žmonių gyvenimo, santykiavimo ir auklėjimo būdas. Tokia šeima yra kertinis socialinės tvarkos, kultūrinių, moralinių ir religinių vertybių ugdymosi laidas; tai identiteto, asmenybės ir charakterio bruožų formavimosi pagrindas. Krikščionybė ir tautų individualumas nustatė šeimos paskirtį mūsų laikams, o migracija ir industrijalizacijos, urbanizacijos bei suburbanizacijos plėtotė daugeriopai pakeitė jos padėtį ir padidino jos uždavinius.
Plačiai apžvelgiant šių dienų šeimas, reikia pažymėti, kad, nežiūrint migracijos ir žmonių blaškymosi, nėra susidariusio kosmopolitinio šeimos tipo, o randasi tik paskirų tautybių šeimos. Be abejo, randame ir tautines išraiškas praradusių bei jas pakeitusių šeimų, tačiau šiosios tesudaro išimtį. Esama pagrindo hipotezei, kad betautės šeimos neišsilaiko, kad jos yra pasmerktos individualiai ar genotipinei pražūčiai. Kas savo esmėje nėra nei natūralu, nei kultūringa, tas neįgyja pastovumo. Tautinę sąmonę praradusios šeimos neturi prasmingos paskirties.
DARBO IR UGDYMO VIENETAS
Už tėvynės ribų lietuviškosios šeimos paskirtis susitelkia tautinio ugdymo uždaviniuose. Šie sunkūs uždaviniai tėra galimi, tik šeimai tampant tikslingu darbo vienetu. Didmiesčių gyvenimo komplikuotumas duoda daug progos nesusipratimams ir šeimos konfliktams, ypač darbo pasidalinimo ir ekonominio vystymosi srityse. Pvz. darbo pasiskirstymas negali būti tikslus, kai vyras ir žmona paskęsta užsiėmimuose už šeimos ribų. Tokiu atveju auklėjimosi ir socialinio santykiavimo sritys yra savaime apleidžiamos vien dėl susidarančios laiko stokos. Vaikų auklėjime motina nėra lengvai pakeičiama, nes auklėjimas yra vientisas procesas — iškarpos čia žalingos. Išeidama už darbo balansavimo ribos ir apleisdama tiesioginį ir vientisą vaikų auklėjimą, šeima nenoromis tampa save žlugdančia šeima. Neretai koncentruojamasi ekonominėje srityje, o apleidžiama daug esmingesnės save auklėjančios sritys. Gal manoma, kad statusą keliančios priemonės, kaip turto telkimas ar diplo-
Dr. Justinas Pikūnas,1949 m. įgijęs psichologijos doktoratą Miuncheno universitete, 1949-1950 m. daręs tyrinėjimus Paryžiuje, nuo 1951 m. dėsto psichologiją Detroito universitete. Yra parašęs "The Graphoscopic Scale", "Fundamental Child Psychology", "Developmental Psychology of Human Development" ir kt.
Į darbą
Sugrįžus
mas, yra visa kita atsverian-Čios priemonės ar net tikslas. Kartais, vaikams augant, motina metasi į darbą, jaunesniesiems dar nepasiekus mokyklinio amžiaus. Auklėjimas namuose paliekamas pripuolamumui ar senai močiutei.
Koncentruojantis darbo srityje, lengvai pajuntami silpnumai ir trūkumai kitose gyvenimo srityse. Savo nepasisekimuose tiek vyras, tiek ir žmona dažnai su pagrindu mato kito apsileidimą bei kaltę. Sakysim, kad vyras grižta pavargęs iš darbo; namai netvarkoj ir vakarienė ne ant stalo... Pakilusį pyktį jis išlieja ant žmonos, ši, be didelės priežasties užgauta, atranda vaikų kaltes ir lieja savo tulžį ant jų. Vaikai savo ruožtu ant mažesnių, gal ir ant kaimynų. Kai panašūs įvykiai kartojasi, vaikų elgsena blogėja ir tampa iššaukianti tiek namuose, tiek ir kitur. Jie lengvai veda darbo privargintus tėvus iš kantrybės ir šeimos santykių dezintegracija užsimezga. Bandymai vaikus bausti ir jiems diktuoti lieka be didelės sėkmės. Laikui bėgant, iškilę konfliktai aštrėja — visi pradeda nukęsti ir šeimos merdėjimas prasideda. Tokioj būklėj savęs pateisinimas pasidaro būtina egzistencijos priemonė, nes pikti žvilgsniai ir žodžiai dažnėja ir vis daugiau įskaudina. Draugų, giminių ir kaimynų paguodos žodžiai išblėsta, nes juk dėl tos pačios laiko stokos tarpasmeniniai ryšiai išretėjo. Tokia šeima pasmerkia save sunkiam ir regresiją žadinančiam vegetavimui, o kartais ir išsiskyrimui. Belieka kaltinti kitus, paskui save ir galop patį likimą.
SAVE UGDANTI ŠEIMA
Kitaip santykiavimas vystosi šeimose, kur tėvai supranta šeimos ugdymosi paskirties svarbumą, kur vaikų ugdymas apima visas esmines gyvenimo sritis, kur atrandama laiko organizacijoms ir bendruomenei. Čia nėra apleistų ar kitiems paliktų sričių. Tėvai supranta, kad namai yra geriausia mokykla tiek vaikams, tiek jiems patiems. Savo esme tik tėvas ir motina yra tikri vaiko mokytojai, visi kiti tėra jų pakaitalai. Kiti mokytojai apima tik specifinių sričių dėstymą, o tėvai apima ir integruoja jas visas.
Tėvai duoda pagrindus tautiniam pradui, socialiai teigiamoms emocijoms, gyvenimui reikalingų charakterio bruožų pasisavinimui. Tik per motinos pasiaukojantį auklėjimą, su jos jautria atrama savo sunkumuose ir klausimuose, vaikai tampa vis daugiau geram auklėjimui pasiduodą individai. Niekas negali atstoti motiniškos rankos, širdies ir žodžio priešmokyklinių vaikų auklėjime. Motina yra absoliuti būtinybė vaiko nuraminimui, pamokymui, padrąsinimui. Tik jos padedamas, tėvas gali įdiegti vaikui sveiką pasitikėjimą savimi.
Reikia pabrėžti, kad beveik viskas įgyjama mokymusi, nes žmogaus prigimtis nėra nei specializuota, nei instinkto vedama. Iki penkių ar šešių metų visose srityse vaiko mokymasis vyksta kone išimtinai šeimoje. Tėvas ir motina yra pirminiai vyro ir moters modeliai ne tik keturių metų dukrai ar šešių metų sūnui, bet ir per ištisą vaikystės laikotarpį. Vaikas seka tėvus ir išugdo jų rodomus jausmus ir bruožus. Jis tiki, ką tėvai sako esant gera, ir lenkia galvą ir kelius prieš tą patį Dievą, kurį jo tėvai garbina. Tačiau yra viena pagrindinė sąlyga — teigiamas jausmo kontaktas (rapport emotional). Tėvai turi parodyti, kad jie myli savo vaikus ir yra jais pilnai patenkinti. Teigiamiems jausmams vyraujant, tėvų ir vaikų santykiai įstatomi į tinkamas vėžes. Tuomet tėvas ir motina tampa jiems patraukliais pavyzdžiais. Be teigiamo jausmo bendrumo net ir mažas vaikas atstumia tėvų įtaką ir mintį, o kiek vėliau ir jų elgseną. Jausminio ryšio trūkumas verčia vaiką ieškoti tėvų pakaitalo.
Tėvų jausmo ir kalbos trūkumas yra vaikui nepakeliami dalykai. Pavyzdžiai gal padės šią svarbą išryškinti. 1284 metų oficialioj kronikoj pranciškonas Salimbene aprašo tokį imperatoriaus Fridricho II įsakymą. Jo parėdymu buvo surinkta grupelė kūdikių ir slaugėms buvo griežtai įsakyta juos gerai prižiūrėti ir maitinti, bet jokiu būdu su jais nekalbėti. Mat, imperatorius norėjo patirti, kuria kalba tie vaikai pradės kalbėti — hebrajų, graikų, arabų, lotynų ar savo tėvų. Deja, jis nesulaukė atsakymo — vaikai negalėjo išaugti be kalbos ir be šypsenos. Pradedant Rene Spitz 1946 m. studija, jau surinkta gan daug davinių, rodančių, kad slaugymo, matinimo ir medicinos priežiūros vaiko vystymuisi nepakanka, kad nesant gyvo ir dažno motiniško kontakto, vaikai regresuoja ir miršta be mediciniškai pakankamų priežasčių. 1943-5 m. Londono bombardavimo metu dalis vaikų buvo išvežta į provinciją be motinų. Karui pasibaigus, psichiatrinio tyrinėjimo ir psichologinio testavimo daviniai parodė gausius psichinius ir emocinius sutrikimus išvežtųjų grupėse, kai tuo tarpu Londone paliktieji vaikai, nežiūrint baimingų karo įvykių, kone ištisai liko normalūs.
SAVE IR LIETUVYBĘ UGDANT
Save ugdanti šeima yra vaikui inkubatorius, bet tarsi be sienų: jis neužgniaužia vaiko iniciatyvos ir nesuvaržo jo laisvės. Motina ir tėvas yra vaikams uždavinių teikėjai. Jie sukuria mokymuisi palankią namų aplinką. “Aš sakau, taip daryk!” jiems nereikalingas, nes vaikai yra savaime linkę į veiksmą ir aktyvumą. Save ugdančioj šeimoj kiekvienas vaikas tampa vis nauja ugdymo galimybė. Iš save lavinančių tėvų vaikas išmoksta save lavinančios veiklos dėsnių, nes tėvo ar motinos veiksmas yra jam tiesiogiai suprantamas. Efektingai savo kalbą naudodami tėvai lengvai įdiegia, ką jie jaučia ir išgyvena. Todėl vaikas išreiškia tėvų tautybę, kalbėdamas jų kalba ir bręsdamas jų bruožų ir papročių spektro ribose. O kalba, dr. Juozo Girniaus žodžiais, “yra ir pagrindinis kilmės liudijimas, ir tautinio apsisprendimo išpažinimas”. Pusiau sąmoningas vaiko troškimas būti tuo, kuo yra jo tėvas ar motina, pasiekia charakterio struktūrą nustatančios galios pirm, negu nelietuviškos aplinkos ir mokyklos itakos į-gauna didelės svarbos. Normalią darbo naštą dalindamiesi, tėvai nepavargsta, nes, save ugdant, lengviau ir kitus ugdyti. Darnaus jausmu ir protu pagrįsto šeimos židinio sukūrimas ir visapusiškas vaiko auklėjimas, pabrėžiant tautinį ir religinį momentą, rodo savo lietuvišką paskirtį svetur supratusias šeimas. Tikro asmeninio vertingumo pajutimas yra artimai susijęs su tautinėmis ir religinėmis vertybėmis pagrįsta motyvacija, kuri viena suteikia reikiamą bazę pilnutinei pasaulėžiūrai.