KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
THE SERVANT
Panašiai kaip neseniai minėto filmo “The Victors” režiso-riui Carl Foreman, taip lygiai ir Joseph Losey teko apleisti Ameriką, kai prieš maždaug dvylika metų senatorius Joe McCarthy pasiryžo apvalyti Hollyvvoodą nuo kairiesiems simpatizuojančių asmenų. Persikėlęs į Angliją ir prisidengęs slapyvardžiu, Joseph Losey surežisavo “The Sleeping Tiger” ir “The Intimate Stranger”. Vėliau pasireiškė su eile filmų, bet tarp svarbesnių Anglijos režisorių iškilo tik su paskutiniu savo kūriniu “The Servant”. Šis filmas susilaukė ne tik didelio angliškos publikos susidomėjimo, bet buvo parinktas kandidatu net aštuoniose kategorijose, skirstant Britų Filmų Akademijos premijas. Laimėjo tris: Dirk Bogarde kaipo geriausias artistas, James Fox — daugiausia užsirekomendavęs naujas artistas ir Douglas Slocombe ui geriausią nespalvotą fotografiją.
Tikrai meniškuose rėmuose pateikiamas kiek niūrus ir gal net sukrečiąs turinys. Kyląs anglų dramaturgas Harold Pinter paruošė šiam filmui tekstą pagal Robin Maugham romaną.
Simboliškai pavaizduojamas britų aukštesniosios klasės smukimas ir nesugebėjimas prisitaikyti dabarties sąlygoms. Tiek dialoguose nenuslepiama satyra, tiek įspūdingais fotografavimo metodais pristatoma žiūrovui išlepęs turtingos šeimos ir kilnios kilmės jaunuolis. Nors jis pilnas didžių ir nepraktiškų planų, juos vis atidėlioja, dabartinį savo dėmesį nukreipdamas į ką tik įsigytų namų dekoravimą. Čia jam labai daug padeda naujai pasamdytas užvaizdas, kurs savo nuostabiu stropumu greit nusipelno visuotinį šeimininko pasitikėjimą. Tačiau uolumo kauke prisidenges užvaizdas palaipsniui veda jį į visišką susmukimą, kol pagaliau šeimininkas tampa savo tarno vergu. Nepajėgia jo išgelbėti nei praktiška ir ištikima sužadėtinė.
Stengiantis parodyti blogos draugystės žalingą įtaką bei žmogaus valios ir gerų pasiryžimų sunaikinimą, šis griovimo darbas pavaizduotas visomis detalėmis. Nors šiame filme blogis jokiu būdu neužgiriamas, bet dėl paties pristatymo būdo filmas rezervuotinas vien pilnai subrendusiems žiūrovams.
THE WORLD OF HENRY ORIENT
Ne taip jau dažnai pasitaiko Hollywoodo filmuose pastebėti malonią staigmeną — porą naujų veidų. Šie nauji veidai, pirmą kartą pasirodą filme “The World of Henry Orient”, ateina ne iš madų salionų ar gražuolių konkursu, bet tiesiog iš mokyklos suolo. Tai Tippy Walker (17 m.) ir Merrie Spaeth (15 m.). Jos abi šiam filmui suteikia jaunatviško grakštumo, kurs buvo taip būdingas ir laukiamas anose Shirley Temple, Margaret O’Brien dienose ar vėlesniame laikotarpyje Hayley Mills vaidyboje.
Šiam nuotaikingam filmui tekstą paruošė Nunnally Johnson su savo dukra Nora pagal jos pačios romaną. Surežisavo George Roy Hill.
Neretai girdint nusiskundimų jaunimo, o ypač mergaičių vergišku atsidavimu ir garbinimu kokio nors dienos “herojaus” dainininko, kaip pav., Elvis Presley ar dabarties dienose Beatles grupės, šiame filme su švelnia satyra pavaizduojamas panašus atvejis, kai abi mergaitės nenuilstamai sekioja pamėgtą pianistą. Tiesiog skraidydamos miesto parkais ir gatvėmis, jos dažnai užtinka savo svajonių didvyrį įvairiose situacijose. Keliais atvejais jų skaidrus jaunatviškas entuziazmas aštriai pažeidžiamas, kai jos pastebi vyresniųjų, net savo tėvų, moralinį palaidumą.
Be jau minėtų dviejų naujokių, pagrindinę pianisto rolę su įprastu savarankiškumu atlieka Peter Sellers. Šalutiniuose vaidmenyse puikiai pasirodo Tom Bosley, Angela Lansbury, Paula Prentiss ir kt. Tikrai puošni spalvota fotografija, pajėgianti surasti gražių momentų Niujorko parkuose ir gatvėse.
Šio puikaus filmo išvadoje įsimaišiusios kelios scenos priverčia rezervuoti šį filmą tik vyresniam jaunimui ir suaugusiems.
THE GIVEN WORD
Vienas iš nedaugelio brazilų filmų, pasiekiančių Šiaurinę Ameriką, “The Given Word” 1962 m. Cannes tarptautiniame filmų festivalyje laimėjo pirmą premiją, o taip pat buvo apdovanotas premijomis dar penkiuose festivaliuose.
Šiame filme paliečiamos moralinės problemos, nors pasitaiko ir religinių nesusipratimų. Gana naivus savo galvosenoje ir elgesyje ūkininkas Ze neša iš savo kaimo sunkų medini kryžių i miestelio bažnyčią už 30 mylių Tuo jis nori įvykdyti savo pažadą, padarytą šv. Barborai, jei ji pagydys jo geriausią draugą, kurs pasirodo esąs asilas. Vietinis kunigas, sužinojęs, kad šis pažadas buvo padarytas prietaringumo ir stabmeldybės aplinkybėse, ūkininko su kryžiumi neįleidžia į bažnyčią. Šis laukia prie bažnyčios durų, kai tuo tarpu minia buriasi aplink, užstodama ar tai ūkininką, ar kunigą. Pirkliai išnaudoja minios susibūrimą, gi kairiųjų spauda pristato ūkininką kaip komunistų agitatorių, heretiką ir net stebukladarį. Netrukus aikštė prisipildo karnavalo atmosferos. Bendram sąmyšy ūkininkui tragiškai žuvus, jis pats įnešamas į bažnyčią savo palankiu draugų ant kryžiaus
Jautrioje dramatinėje formoje bandoma pavaizduoti miesto visuomenės dalies smukimą, kurs priešpastatomas prieš nuoširdų ūkininko uolumą pažadų vykdyme. Tačiau esmėje ši drama remiasi ne tiek giliu religiniu įsitikinimu ir sveika galvosena, kiek pietiečių liaudyje glūdinčia pasipriešinimo dvasia prieš civilinį ar bažnytini autoritetą.
Režisorius Anselmo Duarte pats paruošė šio filmo tekstą pagal Brazilijoje populiarią
Dias Gomes dramą “O Paga-dor de Promessas”. Iš artistų labiausiai išsiskiria Leonardo Vilar, tikrai puikiai atlikdamas nuoširdaus, bet taip pat ir užsispyrusio ūkininko vaidmenį. Ypatingo pagyrimo nusipelno nespalvota fotografija ir muzikinis palydėjimas.
Filmas sudomins ne tik suaugusius, bet ir vyresnį jaunimą.
THE CARPETBAGGERS
Kurį laiką viena labiausiai perkamų knygų Harold Robbins “The Carpetbaggers" susilaukė ir to paties vardo filmo, kurį surežisavo Edward Dmytryk. Nors John M. Hayes, paruošdamas šio filmo tekstą, gerokai jį apvalė nuo minėtame romane pasitaikančių gašlumų (ypač J.A.V-bėms ir Kanadai skirtoje laidoje), vis dėlto filmo eigoje apstu dirbtinumo, vulgarumo, o viena proga net ypatingo brutalumo.
Be jokių principų ir nepastovus savo sprendimuose bei elgsenoje filmo “herojus” — biznierius pavaizduotas labai blankioje formoje. Filme peržvelgiama jo karjera nuo to momento, kai jis perima savo ką tik mirusio tėvo įmonę. Po eilės grubių ir šaltakraujiškai pergyventų momentų biznyje ir asmeniniame gyvenime, jis neva pasitaiso. Tačiau tas staigus persireformavimas neįtikinantis ir gana dirbtinas.
Artistų tarpe pastebima Bob Cummings, Martha Hyer, Elizabeth Ashley, Carroll Baker ir kt. Tarp jų stipriau pasirodo George Peppard pagrindinėje rolėje ir neseniai miręs Alan Ladd simpatiško kaubojaus vaidmeny, besistengiąs grąžinti pagrindinį veikėją į normalų gyvenimą.
Dėl neigiamų elementų ir silpno meninio apipavidalinimo nepatartinas net ir suaugusiems.
YOUNG AND THE WILLING
Eilėje filmų (“A Taste of Honey”, “Saturday Night and Sunday Morning”, “Loneliness of Long Distance Runner” ir pan.) jaunesnieji anglų režisoriai bandė pavaizduoti jaunosios ir maištaujančios anglų kartos nuotaikas. Šį kartą filme “Young and the Willing” panašią temą nagrinėja vienas iš žymesnių Anglijos režisorių Ralph Tomas.
Stengiantis įžvelgti į studentijos gyvenimą, pateikiama eilė įvykių iš darbininkų klases maištaujančio jaunuolio Harry Brown studijų konservatyviame Anglijos universitete. Apdovanotas gabumais, Harry vis dėlto nesistengia juos išnaudoti, nors, iš kitos pusės, lyg ir jaučia vidinį prikaišiojimą, matydamas tėvų didelį rūpestį ir vargą, besistengiant jį leisti į universitetą. Išpopuliarėjęs tampa grupės vadovu, užmezga draugystę su viena iš kolegių studenčių, bet vis dėlto jaučiasi pasimetęs. Savo profesorių sutinka su šiurkštumu ir net vulgarumu, gi su jo girtuokle žmona įsivelia į nelegalią draugystę. Suprasdamas savo klaidas ir lyg norėdamas atstatyti savo gerą vardą, pasiryžta drąsiam žygiui, kurs baigiasi tragiškai.
Artistų tarpe ypač puikus Paul Rogers profesoriaus vaidmenyje. Atlikdamas maištaujančio studento rolę, Ian McShane dar tik pirmą kartą pasirodo ekrane.
Nors filme ir prieinama išvados, jog kurio nors jaunuolio nusistatymas prieš visuomenę daugiausiai išplaukia iš jo asmeninio užsispyrimo ir savimeilės bei visiško nesidomėjimo kitų žmonių reikalais, vis dėlto dėl kai kurių scenų ir ypač dialogu aštraus realizmo šis filmas toleruotinas vien tik subrendusių žiūrovų publikai.
PARIS WHEN IT SIZZLES
Pramoginis filmas yra lyg kramtomoji guma akims; gaudai vaizdą po vaizdo, pasijuoki, lauki netikėtumų, paganai akis spalvose ir žmonių įvairume, bet išėjęs viską užmiršti, arba lieka net šleikštumo skonis, kaip burnoje po gumos kramtymo. Vienu iš tokių filmų yra ir “Paris when it sizzles”. Vaidyba gera. Audrey Hepburn, kaip visada, ne tik simpatinga ir graži, bet ir prityrusi aktorė; šioje sekretorės rolėje, A. Hepburn įvairi ir įdomi, dirbdama pas amerikietį filmų rašytoją, jauna sekretorė, kuri sakosi atvažiavusi į Paryžių “tiktai gyventi”, greitai įsijaučia i rašytojo darbą, į jo lakią vaizduotę ir drauge su juo pergyvena aprašomuosius vaizdus, taip pat visą kūrėjo vargą ir jo džiaugsmą. William Holden, rašytojo rolėje, vaidina neblogai; bet daugely scenų jam jau stinga aktoriškos rimties ir subtilumo, ko su kaupu yra Audrey Hepburn vaidyboje, William Holden, tiesa, ši rolė gana nelengva, reikalaujanti jausminio įsibėgėjimo ir kartu kūrėjo išgyvenimų dramizmo. Čia aktorius kartais pervaidina, sušaržuodamas ir vaizduojamą charakterį, ir savo vaidybinį tipą.
Yra filmų, kaip “Hud” (su Paul Newman), kuris labiau patinka, žiūrint antrą kartą, ir dar labiau — trečią; ir yra filmų, kad ir spalvingų, palinksminančių, kurių nebeturėtum kantrybės pažiūrėti ir pusantro karto. Toks yra ir šis filmas — apie “čirškiantį Paryžių”. Antrą kart jo nebežiūrėtum.
Čia paliestieji rašytojo sąmonės ir pasąmonės momentai (ypač filmų rašytojų) būtų įdomūs, bet jie nenagrinėjami psichoanalizės keliu, nei autentiškais asmens išgyvenimais, nei kitokiu įtikinamu būdu. Viskas atrodo išgalvota, perdėta, ištęsta ir sujaukta. Nebent filmo gamintojai (Paramount, direktoriai Richard Quine ir George Axelrod) šaržo būdu norėjo parodyti moderniojo rašytojo sąmonės profilį. Filmas, žinoma, tik suaugusiems.
