ALĖ RŪTA
J. ŠVABAITĖS “VYNUOGĖS IR KAKTUSAI’
Tu būki raudų
raudos raudotoja
kruvinu laštakiu.
Giedok ir garbstyki pro ašaras,
kad mirusieji tikėtų
nemarumu.
Iš K. Bradūno “Sidabrinių Kamanų".
Poetės Julijos Švabaitės pirmasis, ilgai brandintas eilėraščių rinkinys “Vynuogės ir kaktusai” geras atsiversti ne pramoginių rimų ieškotojui, ne vėlai naktį miego besišaukiančiam, bet mąstytojui, jautriam gyvenimo prasmei ir kančiai. Ši nestora (96 psl.) knygelė talpina daugelį žmogiškų jausmų, įvairiopai poetiškoje sieloje persivertusių ir savotiška, ritmine kalba išreikštų. Tai nėra vien asmeniniai jausmai, ir ne vienos poetės problemos paliestos, jai težinomos ir jos vienos teišgyventos; čia prilašėję žmogiško skausmo lašų, prikritę reto džiaugsmo žvaigždžių, atraizgyti takai nuo senelių, per tėvą ir motiną, į būsimo ilgesio upelius naujagimiuose. Tas žmogiškas skausmas, ir ilgesys, ir beveik vaikiškas atsidavimas Dievo Valiai yra artimas kiekvienam žmogui, nors ne kiekvienas moka jį išsakyti. Taigi, šio eilių rinkinio turinys, išdėliotas į ritminius vienetus, dailius ir atskambančius apdainuojamam jausmui, yra jau tai, ką pradedame vadinti tikrąja poezija.
Visą rinkinį perskaičius, atsiranda savotiška nuotaika: gili kaip kapai, graudi kaip senovinės raudos ir su maža žvaigždele danguje, kuri užtikrintai niekada neužgęsta. Toji žvaigždelė — tai poetės gilus tikėjimas amžina Apvaizda ir jai atsidavimas.
Bet kiekvienoj gyvenimo detalėj.
(net nuodėmėj) jaučiau Tavo buvimą šalia,
kiekvienai Tavo ašarai riedant
į mano Prisikėlimą... (11 psl.)
Pirmasis rinkinio skyrius “Tu Esi Gerasis Mano Draugas” susideda iš eilėraščių, kurių beveik kas antras skamba lyg malda.
Antrą knygos skyrių Motinų Laiškai” drįsčiau laikyti įspūdingiausiu ir nuoširdžiausiu Julijos Švabaitės poezijoje. Jam kone prilygsta trečiasis skyrius “Tėvo Kapas”. Čia yra daug gilaus moteriškumo; dukters ir motinos jausmai savotiškai įpinti į bendrą žmogaus kančių vainiką. J. Švabaitės poezijoje randame gana skirtingą moteriškumą, negu anas, kuriuo išskiriame kitas mūsų iškilesnes poetes (Gr. Tulauskaitę, Sal. Nėrį, K. Grigaitytę). Jos moteriškume nėra svajonių ir erotinio grakštumo; tai lyg realių moters gyvenimo kančių epopėja, trapiais žodeliais išsakyta, — lyg apskritų, šiurkščių karolėlių rožančius...
Mažiausiojo sūnaus švelniom rankutėm
glostau pavargusią dulkėtą sielą...
Melskis už mane.
mano vaikuti. (52 psl.)
“Motinų Laiškai” ir “Tėvo Kapas” skyrių eilėraščiai dažnai turi kone mūsų senovinių raudų stilių.
Kam palikai, motinėle, kam palikai?..
Ar būčiau verkus, ar būčiau dejavus,
tavo rankų glostoma? (58 psl.)
Raudų ar liaudiškas stilius čia dažnai išreikštas bradūniškai:
Tyli medžiai.
Pro lapus jau mirga
man gaivinanti namų šviesa.
Jau visom šakom šakelėm virpa
vakaro prinokusi rasa.
Vėl rageliai piemenų parginę,
kaimenę migdydami ramiai,
suskambėjo kažin kur beržyne,
kur ir tu vaikystėje ganei”. (9 psl.)
Šis ištisai pacituotas eilėraštis “Aidas”, kad ir neliaudiškas, forma ir mintimi gerokai primena K. Bradūno eilėraščių aidą. Yra ir S. Nėries (eil. “Aš nenoriu mirti”), B. Brazdžionio, J. Aisčio aidų. Tačiau, tuo nenorima atimti poetei J. Švabaitei originalumo. Reikia tik džiaugtis stipriųjų mūsų poetų įtaka jai; ir dar labiau reikia džiaugtis, kad poetė jau pirmame poezijos rinkiny pasirodė savaiminga, originali temomis (ypač skyriaus “Australija, Australija”), ieškotoja formos, nuoširdi ir atvira estetinei tiesai.
Julija Švabaitė, VYNUOGĖS IR KAKTUSAI Lietuviškos Knygos Klubo leidinys. Poetiškas, malonus dail. M. Am-brozaitienės aplankas. Kaina 2 dol.
ANATOLIJAUS KAIRIO “DIAGNOZĖ”
KNYGA
Kodėl autorius neišbaigė šios dialoginės knygos į dramą? Parašyta ir išleista prieš keletą metų ir pavadinta komedija. Tačiau, tik keli momentai, keli atskiri posakiai (ir mėgėjų nuvaidintos scenos) daro ši veikalą komedija. Šiaip vaizduojamos išeivių lietuvių problemos yra liūdnos ir be išsprendimo. Pagrindinio veikėjo Petro Naujokaičio, mokytojo, nepritampancio dvasia Amerikoje, tariamas “tautinis pamišimas” yra gili perskelto, išrauto iš tėvynės, žmogaus drama. Gili ir neišgydoma namais su patogiu rūsiu, nei dirbtiniu dukters atsivertimu ir, metus svetimtauti sužadėtinį, pasirinkimu lietuvio. Ir komedijai pasibaigus, ją perskaičius ar scenos uždangai nusileidus, mes nenorime tikėti, kad Naujokaitis jau “išgijęs”, kad jo ramybė svetimame krašte užtikrinta. Ir gera komedijos pabaiga, kažkaip, realaus liūdesio neišsklaido.
Knyga tačiau miela skaityti ir įdomi scenoje regėti. Gal todėl trumpu laiku pasipylė bent keli “Diagnozės” pastatymai, ir dar jų, tikriausiai, daugely kolonijų bus. Juk, svarbiausia, tema iš mūsų realaus gyvenimo; ir komedija parašyta sumaniai, draminius veikalo elementus nu jaučiančio autoriaus. Kodėl komedija, kad ir neperlinksmiausia?
Autorius pažiūrėjo į mūsų žmogų su ironizuojančia filosofija. Išeivis lietuvis dažnai visokias negeroves išgyvena giliai, tačiau, kaip rašytojas V. Alantas pasakytų, prašauna pro šikšnelę. Prieš kelis ar keliolika metų (gal būt, tada, kai A. Kairys rašė “Diagnozę”) lietuviuose klajojo posakis: jie pirko namus — tai jau Lietuvai žuvę. Nuosavi namai tapo praturtėjimo ir nutautėjimo simboliu. A. Kairys šioje komedijoje ironiškai parodo, kad Naujokaičio visos nelaimės buvo atsitikę be namų: žmona vis tebesvajojo, duktė, be namų šilimos, bėgiojo prie svetimų; ir nelaimės baigėsi su namų pirkimu: pardavimo agentas tapo žentu, žmona laiminga, mokytojas turės rūsį savo klasei ir t. t. Autoriaus sumaniai įpintas farsiškas simbolis: kur perkami namai, ten lietuvis — jau lavonas. Apsukrus, su gyvenimu einąs pardavimo agentas, nors komedijoje pajuokiamas dėl jo materialumo, drauge su psichologijoje nusimanančia daktare išryškina Naujokaičių negalavimų diagnozę ir nustato pozityvias gyvenimo kryptis. Šios komedijos skaitytojas ar žiūrovas turi progos giliau susimąstyti apie savuosius simptomus ir drauge pasijuokti ne tik iš komedijos veikėjų, bet iš daugelio savo pažįstamųjų, o gal ir iš savęs. Todėl ir komedija. Todėl ir visiškai nebloga.
Anatolijus Kairys, DIAGNOZĖ, trijų veiksmų komedija. Terros leidykla, 1956 m. Kaina 2 dol. Lietuvių teatrinėms mėgėjų grupėms leidžiama vaidinti be atskiro savininko “copyright” leidimo.
LOSANGELIEČIŲ PASTATYMAS
Juozas Kaributas, Los Angelėje gyvenąs aktorius ir režisorius, švęsdamas savo dešimties metų teatrinio darbo sukakti, pasirinko iškilmingam spektakliui A. Kairio “Diagnozę”, kuriame vaidino jis pats Naujokaičio vaidmeny, J. Pėterienė, D. Vebeliūnaitė, A. Petrauskas, A. Dūdienė, E. Skistimas. Spektaklis buvo pakartotas, jį matė keli šimtai losangeliečių. Su žiūrovais dalyvavo atskridęs ir pats autorius, kurį po vaidinimų publika ypač šiltai pasveikino.
Šis pastatymas, su gabiu dekoratorium Rimu Kalvaičiu, praėjo gražiai, daugumą žiūrovų patenkino, paliko gerų įspūdžių. Kad ir mėgėjų vaidintojų grupė, atrodo, daugumą veikalo momentų suprato ir įsijautė, tačiau daugely vietų jautėsi pertempimas, beveik šaržas. Pavyzdžiui, buvo gaila Alfonso Petrausko — senbernio vaidmeny, — kuris yra vienu geriausių Los Angelėj vaidintojų, bet šį kartą gerokai pertemptas (nuolatiniu kikenimu, išvaizdos sukarikatūrinimu, bereikalingais judesiais). J. Pėterienė neblogai pavaizdavo tuščiagalvę, svajotoją Naujokaitienę, tačiau ištikimą žmoną ir gero siekiančią šeimai. D. Vebeliūnaitė ypač buvo gera pirmosiose scenose kaprizinga gimnazistė, persiėmusi svetimais vėjais. E. Skistimas sukūrė apytikriai vaizdų pirkimo - pardavimo romantišką agentą, lankstų kaip vijurkas. Iš J. Kaributo, scenoje prityrusio, buvo laukta daugiau. Tarpais jis buvo mokytoju Naujokaičiu, o tarpais paklysdavo. Kaip režisorius, J. Kaributas pagirtinas mizanscenų pilnumu, bet peiktinas pertempimu senbernio, daktarės vaidmenų bereikalingais “priedais” judesiuose, grimasose..,