AUŠRELĖ SKIRMUNTAITĖ
JAUNOSIOS KARTOS atstovė pareiškia: "Aš tikiu lietuviškumo prasme, daugumas mano draugų ja tiki”.
Šiame straipsnyje analizuodama savosios kartos nuotaikas, ji bando "nors kiek sau patiems pristatyti jos (jaunuomenės) situaciją, ją nei smerkiant, nei teisinant, todėl, kad reikalinga Į šią situaciją žvelgti kaip į procesą". Tačiau pastebi, kad "yra didelis pavojus niekada iš šio proceso laikotarpio neišeiti, ... niekam nesiangažuoti". Gale pastebi, "kas yra vyresniųjų rankose".
Iškeltuose klausimuose. Aušrelės Skirmuntaitės nuomone, yra daug diskutuotinų dalykų. Iš skaitytojų — tiek vyresniųjų, tiek jaunesniųjų — laukiame pasisakymų. — Red.
Rašydama vyresniosios ir jaunesniosios kartos bendro kultūrinio darbo ir jaunosios kartos tautiškumo klausimu, pirmiausia norėčiau padaryti prielaidą, kad šių kartų bendradarbiavimas savyje rimtų problemų nekelia: priaugančios kartos žmonėms kartą į lietuvišką kultūrinį darbą įsijungus, bendradarbiavimas su vyresniaisiais yra visiškai natūralus, savaime suprantamas ir paties jaunimo pageidaujamas. Visi pripažinsime, kad visoje eilėje sričių toks bendradarbiavimas vyksta.
Todėl gal ir vertėtu šiek tiek sustoti ties pačiu pagrindiniu klausimu: kas tą jaunesniosios kartos įsijungimą vienaip ar kitaip lemia, kas jį paskatina arba sustabdo? Kokios iškyla jam kliūtys, arba kodėl daugeliu atveju jis toks menkas? Dar kitaip, tai būtų klausimas, koks yra jaunesniosios kartos santykis su pačiu lietuviškumu, arba tiksliau, su savo tauta. Bandykime tad prie šio klausimo prieiti žvilgsniu į mūsų laikų jaunimą bendrai: kaip jis galvoja ir jaučia, kuo jis tiki ir netiki, ko jis siekia ir nesiekia, kaip jis galvoja, kam jis gyvena. Bruožai, kuriuos atrinksime, nebus išimtinai lietuvių jaunosios kartos, bet, gal būt, Vakarų pasaulio kaipo tokio; tačiau kaip tik dėl to jie mums turėtų padėti suvokti ir mūsų jaunimo padėtį.
Šių dienų akademinis jaunimas be aiškaus pasisakymo už lietuvybę vargiai ar sugebės išlaikyti savyje lietuvišką pradą ir todėl jam apsisprendimas yra tapęs kertiniu principu lietuviškumo klausimu. Dr. Vytautas Vygantas
188 ir 190 p. citatos iš 1957 m. “Studentijos Jubiliejinio Leidinio”
Pastovus ir tvirtas lietuviškume gali likti tik tas, kuris remiasi giliu protiniu įsitikinimu, jog Lietuva mums yra ne asmeninio reikalo gėris, ne patogi ir saugi asmeninė buitis, bet kad tai objektyvus etinis gėris.
Dr. Antanas Sužiedėlis
JAUNŲJŲ ABEJINGUMAS
Vienas iš ryškiausių tokių bruožų (ir vyresniajai kaitai, gal būt, sunkiausiai suprantamų) yra jaunų žmonių abejingumas vyresniosios kartos vertybėms, stoka atsidavimo joms tarnauti, arba, kaip daug kas mūsų tarpe sakytų, stoka angažavimosi. Stebėtinai didelis skaičius jaunų žmonių, nežiūrint į tai, kad jie padės visas pastangas gauti geras stipendijas ir gerus pažymius, kad paskiau patektų į gerus universitetus, iš kur išėję gautų gerus darbus, vis dėlto žvelgia į tą pasaulį, į kurį jie žengia, su dideliu nepasitikėjimu. Tas vyresniųjų pasaulis, į kurį jie eina, atrodo jiems šalta, mechaniška, abstrakti, specializuota ir emociniai beprasmiška vieta, kurioje žmogus atlieka tam tikrus judesius, bet be įsitikinimo, kad tie judesiai būtų ko nors verti, žmoniški, orūs, prasmingi ar net įdomūs. Todėl didelė dalis jaunimo jaučia reikalą likti “šaltu”, o “šaltumas” kaip tik reiškia abejingumą, neprisirišimą ir, bet kokia kaina, nerodymą entuziazmo.
Tai niūrus vaizdas ir jis nėra visiškai tikslus. Retas kuris jaunas žmogus yra sąmoningai ciniškas ar su apskaičiavimu; daugelis jaučia, kad toks abejingumas ir perankstyvas ciniškumas yra neišvengiami, kai visuomenė pasirodo galinti duoti tiek mažai, kas būtų reikšminga, ir pastovu, ir prasminga. Jauni žmonės trokštų tokių vertybių ir siekių, ar bent visuomenės institucijų, kurioms jie galėtų besąlyginiai atsiduoti; jie jų vis tebeieško (ir kai atsiveria tokia galimybė, kaip pavyzdžiui Peace Corps Amerikos jaunimui, kaipo proga tam idealizmui pasireikšti, didelis jaunimo skaičius mes viską, kad galėtų prisirašyti). Tačiau, kai visuomenė, bendrai imant, labai mažai panašių progų suteikia, “šaltas apsiėjimas” daugeliui atrodo vienintelis būdas išvengti žalojančio atsidavimo siekiams, kurie gali būti netikri. Šitoks “susilaikymas” lietuviškumo, kaipo vertybės, atžvilgiu yra charakteringas mūsų jaunimui, nors gal jis nėra galutinė pozicija. Viešai jis labai dažnai pasireiškia savęs ir savo kartos narių klausinėjimu: kodėl reikia būti lietuviu, kas yra lietuviškumas ir t.t.
REALUS GALVOJIMAS
Daugeliui vyresniųjų tokia pažiūra gali atrodyti kaip nedėkingumo ženklas ir atsakomybės stoka. Vis dėlto tam, ką jaunimas šiandien turi: mokslui, plačiom profesinėm galimybėm, medžiaginiam pertekliui, vyresnioji karta kažin ar galėjo prilygti savo laiku Lietuvoje, ir todėl jaunoji karta, rodos, neturėtų rasti jokio pasiteisinimo atokiai nuo lietuviško kultūrinio darbo laikytis, o ypač dabar, kai jos dabartinė padėtis yra sulyginama su knygnešių laikais, vargo mokykla ir partizanų kovomis kaip neatremiamais priekaištais. Bet, nors ji entuziazmu nepasižymi, šitai tariamai neatsakingai kartai nestinga sveiko, išlyginto Ir realistiško galvojimo. Ji gana giliai, ir gal net perdaug, jaučia savo aplinkos sudėtingumą; jos nariai gerai apsiskaitę ir gerai informuoti, sąžiningi ir nuoširdūs savo asmeniškuose santykiuose.
Dalinai šitas kontrastas tarp jaunuose žmonėse pastebimo subrendimo ir jų jaučiamo svetimumo lietuviškajai visuomenei išplaukia iš to fakto, kad pasaulis nesulaikomai ir nenuspėjamai kinta. Jaunų žmonių sveika galvosena kaip tik ir pasireiškia jų suvokimu, kaip labai jų pasaulis skiriasi nuo buvusio jų tėvų pasaulio. Jie jaučia, kad pasišventimas kam nors šiandien, rytoj gali nebegalioti; kad perspektyvos nuolat keičiasi ir todėl yra sunku atrasti atramos tašką, kuriuo būtų galima pasikliauti visam likusiam gyvenimui. Be to, ir tėvai nebegali duoti jaunajai kartai pavyzdžio, kokia ji turėtų būti, sulaukus jų amžiaus. Todėl daugelis jaunų žmonių mažai orientuojasi, kas jie turėtų tapti, nes pasaulis, kuriame jie turės gyventi, dar neįsivaizduojamas, o gyvenimo pavyzdžių jam šiuo metu nėra (lygiai, kaip sakysime, katalikų Bažnyčioje, šiame atsinaujinimo amžiuje jos orientacijai į pasauli keičiantis, šiuo metu nėra pavyzdžių, koks turėtų būti mūsų laikų šventasis ar mūsų laikų katalikas).
STOKA MAIŠTAVIMO
Kitas faktas apie jaunus žmones šiandien yra stoka maištavimo prieš vyresniuosius ir vyresniąją kartą. Šalia jų nenoro atsiduoti “vyresniųjų pasauliui” bendrai, toks maištavimo trūkumas atrodo keistas, nes lauktumėm, kad jaunas žmogus, kuris atsisako savo tėvų vertybes priimti, tuo pačiu jas atmestų, prieš jas kovotų. Tačiau maištavimas kyla tada, kada jaunoji karta numato grėsmę pasidaryti lygiai tokia pati kaip vyresnioji karta, kurios galvojimas ir gyvenimo būdas yra jai nepriimtini. Bet, kai jauni nepramato jokios galimybės, kad jie taps panašūs į savo tėvus, tada ir tėvų pasaulis jiems yra toks tolimas, kad jis nei vilioja, nei graso; jiems nėra jokio reikalo prieš jį maištauti.
Iš tikro, jaunimas dažnai jaučiasi tiek toli nuo vyresniosios kartos galvojimo ir siekimų, kad jis gali sau leisti vyresniuosius “suprasti” ir net atjausti jų kai kuriuos išgyvenimus, kuriais pats jokiu būdu negali dalintis: taip, pavyzdžiui, nesijuokiama iš vylesniųjų perdėto emocingumo, nors sau visiškai svetimo, kas liečia paliktą kraštą; neneigiamos nei jų aspiracijos išvaduoti Lietuvą, kiek tai liečia tu aspiracijų nuoširdumą.
Iš savo pusės tėvai taip pat dažnai jaučia, kad jaunimas yra kitoks, ir tai mažina jų pasinešimą diegti arba primesti vaikams savo vertybes ir pasirinkimus. Rezultate dažnai gaunasi nerašytas susitarimas tarp dviejų kartų nesikišti į vieną kitos gyvenimą ir reikalus. Mes visi pažįstam lietuviškų šeimų, kuriose tėvai sielojasi lietuviškais reikalais, dirba, laksto ir plėšosi, bet jų vaikų nesimato nei lituanistinėse mokyklose, nei jaunimo organizacijose, nei iš viso viešame lietuviškame gyvenime. Šitokia situacija yra labai realus mūsų gyvenimo faktas, kuris kelia problemą tiek tėvams, norintiems matyti savo vaikus sąmoningais lietuviais, tiek jaunimui, pasigendančiam iš tėvų pagalbos ir pavyzdžio pasaulėžiūros ir asmenybės vystymuisi. Klaidinga būtų manyti, kad vyresnioji karta šiuo atžvilgiu yra nesugebanti. Tačiau, nežiūrint jos geriausių intencijų, jai yra neįmanoma būti pavyzdžiu savo vaikų ateities gyvenimui, kai to gyvenimo formos šiuo metu net nenuspėjamos.
BEJĖGIŠKUMO JAUSMAS
Dar vienas šitos jaunimo psichologijos aspektas yra paplitęs bejėgiškumo — visuomeninio, politinio ir asmeninio — jausmas. Praėjusiais laikais jaunosios kartos buvo kažkaip įsitikinusios, kad visuomenė turi ir gali būti perkeista, kad jų pastangos gali turėti įtakos visuomenei ir politikai. Šiandien bejėgiškumo jausmas siekia toliau, negu grynai visuomeninius ir politinius interesus; daugelis jaunų žmonių jaučiasi bejėgiai paveikti bet kokią, išskyrus pačią asmeniškiausią, savo gyvenimo sritį. Į pasaulį žvelgiama kaip į tam tikrą chaosą, kur individai tėra aukos prieš likimo jėgas, kurias jie retai tegali suprasti ir dar rečiau suvaldyti. Universitetą baigus, įžengiama į tam tikrą sistemą, kuriai dirbama, bet kurios negalima nei pakeisti, nei nuo jos pabėgti. Taip pat ir lietuviškame gyvenime nusistovėjusios veiklos formos, merdintis kūrybinis gyvenimas, išsisėmė rašytojai ir kalbėtojai,... ir tu tuo viskuo bodiesi, ir tu taip trokštumei gyvybės, užsidegimo ir prasmės... — bet nei tu, nei tavo karta nieko neįves, nieko nesukurs — tam trūksta ir stimuliuojančios aplinkos, ir kritiškos publikos, ir tau pačiam proto bei kūrybinių sugebėjimų, ir svarbiausia — noro bei energijos.
Žiauriausia, kad šitoks bejėgiškumo jausmas gimdo bejėgiškumą tikrovėje. Karta, kuri netikį, kad ji gali visuomenę pakeisti, liks jos nepakeitus. Tačiau, kiek šis nusistatymas yra klaidingas, tiek jis nesunkiai suprantamas — pasaulio sudėtingumas, ateities netikrumas ir praeities nebeatliepimas į dabartinę situaciją dažnai paraližuojančiai veikia jauno žmogaus sąmonę.
ASMENIŠKO GYVENIMO SVARBA
Viena iš reakcijų, kurią tas bejėgiškumo jausmas iššaukia, yra asmeniško gyvenimo svarbos pabrėžimas. Jaunas žmogus pradeda labiausiai vertinti tą savo gyvenimo sritį, kuri mažiausiai turi bendro su platesne visuomene, ir todėl mažiausiai nuo jos priklauso.
Lietuvis studentas Amerikoje negali apsiriboti vien savo profesiniu pasiruošimu, bet turi ugdyti savo kultūrinę sąmonę lietuviškos visuomenės dvasioje ir joje kurti.
V. Tautvidaitė-Zubkienė
Akademinis jaunimas paramos iš vyresniųjų galės gauti tiktai tada, kai vyresnieji bus pajėgūs priimti ir suprasti jo ir savo pačių naująją aplinką, bus pakankamai susipažinę su šio laiko idėjomis, o neliks sustingę praeityje, nepajėgę pakelti savos tragedijos ir taip likę gailėtis “anų” dienų.
G. Čaplikaitė-Mačiuikienė
Prisiminkime, kaip mes plačiai apgailestaujame, kai universitetus baigusieji išskuba į priemiesčius, užsiima vien šeimos auginimu ir savo gyvenamos vietos gerinimu bei puošimu, o bet kokiu visuomeninių rūpesčių į savo pasauli stengiasi neįsileisti. Taip pat ir laisvalaikis yra traktuojamas kaip didelė brangenybė, kuri sunaudojama vien užsiėmimams, duodantiems giliausią asmeninį pasitenkinimą, nes to nerandama darbe. Šansai yra nedideli, kad žmogus tada pašvęstų savo laisvalaikį vadinamai “veiklai” — veikla dažniau griauna sveikatą, negu skaidrina kasdienybę.
Kartu su šia svarba, kurią asmeninis gyvenimas yra įgavęs, eina tam tikra pažiūra į laiką — į jį žvelgiama maždaug nuo šiandien iki rytoj; planuoti ką nors už kelių metų ar net daugiau, kažkaip rodosi neprotinga. Neįmanoma savo padėties ir savo gyvenimo taip toli pramatyti, kada pasaulis taip sparčiai keičiasi. Todėl ir dabartis įgauna aukščiausią, kokia begali būti, reikšmę. Studentų tarpe pasiūlymas, ką nors visuomenei atlikti šiandien, susilauks arba palankios, arba pasipriešinančios reakcijos, bet tai bus reakcija; tuo tarpu projektai, kurie realizuotųsi tik per tam tikrą eilę metų, dažniausiai skamba tiek nerealiai, kad jie arba pamirštami, apie juos pakalbėjus, arba čia pat apšaukiami svajonėmis. Iš kito taško, toks laiko sutrumpėjimas, gal būt, yra priežastim ir gana įsigalėjusio jaunime hedonizmo.
Greta asmeniško gyvenimo ir dabarties momento pabrėžimo galime padėti ir studentijos visišką nesidomėjimą politika — šito fakto nereiktų net minėti, jeigu nesinorėtų pastebėti, kad tai nėra vien dėl to, kad jaunimas “nenori veltis” į vyresniųjų ginčus ir peštynes. Greičiau tai yra dar vienas reiškinys minėto bejėgiškumo pajautimo — neatvaduos Lietuvos jokios mūsų politinės pastangos; tad ko jos vertos?
INTENSYVIU PERGYVENIMU KULTAS
Baigiant šitą jaunosios kartos apibūdinimą, dar galima pridėti ir tam tikrą vidinių intensyvių pergyvenimų kultą. Vakarų pasaulyje “trenktoji generacija”, aišku, yra nuvedusi šį kultą iki kraštutinumo. Mūsų tarpe “bytnikų” kaip ir nėra, bet vis dėlto tas pergyvenimų ieškojimas gana gyvai reiškiasi: jų ieškoma keliavime (Europa paskutiniu metu yra pasidariusi labai populiari), meninėse išraiškose (šalia kūrybiniai tam gabaus jaunimo, kuris tiesioginiai toje srityje reiškiasi, yra ir nemažai tokių, kurie užsiima poezijos ir prozos rašymu vien savo pačių pasitenkinimui), gamtoje (yra tokių, kurie atsisako net vasaros stovyklų, kad atostogas galėtų praleisti, pamatydami Amerikos Vakarų, Kanados ar Meksikos gamtos įdomybes), erotinės meilės uždarume arba draugų rateliuose (nemažai yra jaunimo tarpe atsiribojusių nuo tiesioginės lietuviškos veiklos, bet atsidavusių grupei lietuvių draugų ir savo tarpe besidalinančių pasaulėžiūriniais ir net lietuvių kultūros klausimais). Šie dalykai jaunimo vertybių skalėje užima be galo svarbią vietą, nes apie juos dar galima pasakyti, kad tai buvo “prasminga”; kaip ir kodėl, sunku atsakyti — greičiau, kad nebuvo jausmo, jog tai buvo tuščia, ir nieko daugiau žmogus neprašai.
Tai rodo, kad jaunas žmogus linkęs ieškoti savęs savo paties viduje, o ne visuomenėje, veikloje ar užsiangažavime, ir kad jis įsitikinęs, jog tiesa apie jo gyvenimą, apie jo santykį su pasauliu tegali atsidengti tik per nuolatinį leidimąsi į savo paties sielą. Siekiami pergyvenimai yra privatūs ir net visiškai uždari; todėl ir gaunasi abejingumas visuomenės reikalavimams.
JAUNOJI KARTA IR LIETUVYBĖ
Ligšiolinių pastabų tikslas anaiptol nebuvo jaunąją kartą juodai nupiešti, bet greičiau bandymas nors kiek sau patiems pristatyti jos situaciją, ją nei smerkiant, nei teisinant, todėl, kad reikalinga į šią situaciją žvelgti kaip į procesą. Jaunystė paprastai ir yra laikoma tuo tarpsniu žmogaus gyvenime, kada jis turi teise ir privilegiją pačius svarbiausius gyvenimo sprendimus tam tikrą laiką dar sulaikyti, kol jis pasidarys, kiek galima, tinkamai ir pakankamai pasiruošęs tuos sprendimus padaryti jau neatšaukiamai ir galutinai. O sprendimas yra neišvengiamas — be galutinės ištikimybės kam nors, be prasmės suvokimo kame nors, šalia jo paties, žmogus iš tikro negali vertingai kaip asmenybė gyventi.
Be abejo, yra didelis pavojus jaunajai kartai niekada iš šio proceso laikotarpio neišeiti, iš jo neišsilaužti ir niekada niekam nesiangažuoti; bet tai irgi sudarys savotišką sprendimą — pasukimą, tegul ir nesąmoningai, savęs nužmoginimo keliu. Todėl tiek, kiek šiuo metu jaunoji karta tokioje situacijoje randasi (Mackaus poezija tai labai nedviprasmiškai, stipriai ir vaizdžiai liudija mūsų pačių akims), tiek šita situacija jaunosios kartos dar jokiu būdu neapsprendžia — kelias į vertybių priėmimą, įskaitant ir tautinių, tebėra atviras.
Iš kitos pusės, būtų klaidinga teigti, kad jaunoji karta yra taip visiškai neapsisprendusi lietuviškumo atžvilgiu. Neretai apsisprendimas už asmenišką ištikimybę tautai (dažniausiai net ir sau pačiam negalint atsakyti kodėl) egzistuoja tame pačiame asmenyje lygiagrečiai su anksčiau minėtom nuotaikom — ir nesunku įsivaizduoti, kokią įtampą kartais reikia dėl to išgyventi: tikėti beprasmybės akivaizdoj ar svyruoti tarp negalėjimo suvokti lietuviškumo, kaipo vertybės, ir negalėjimo jo atsisakyti, nes tai būtų išdavimas, tegul tik ir vien emociniai pajaučiamas. O kadangi nesugriaunamų racionalių įrodymų lietuvybei, kaipo vertybei, neturime, nemanau, kad galutinai vyresnioji karta galėtų tiesioginiai šičia jauniesiems padėti. Apsisprendimas tegali būti kiekvieno jauno žmogaus asmeniškai prieinamas (tuo, aišku, nenoriu sudaryti įspūdžio, kad šitoks apsisprendimas yra žemę drebinantis įvykis tamsią naktį, po ilgos nemigos ir sielos kančių, bet greičiau tai tebus rezultatas visos eilės veiksmų viena ar kita kryptim — užsidarymo savyje ar ieškojimo galimybės savo tautoje kitiems tarnauti).
Nemanau, kad galime nustatyti kokias nors bendras normas, kuriomis galime reikalauti iš jauno žmogaus ištikimybės lietuvybei. Kiekvienas tik už save tegalime atsakyti. Aš tikiu lietuviškumo prasme, daugumas mano draugų ja tiki, ir tas tikėjimas bent bando atitinkamais veiksmais pasireikšti.
KAS VYRESNIŲJŲ RANKOSE
Netiesioginiai tačiau vyresnioji karta nepaprastai gali paveikti jaunųjų orientaciją lietuviškumo atžvilgiu. Jokia jaunesnioji karta savo idealų neišranda be atsižvelgimo į vyresniąją: ji arba prisiima juos iš savo tėvų kartos ir juos toliau vykdo, arba juos atmeta ir renkasi kitus, jiems priešingus.
Lietuviškumas šiuo metu yra vyresniosios kartos rankose, galioje ir dispozicijoje. Nuo vyresniosios kartos daugiausia priklauso, ar tas lietuviškumo idealas bus tiek viliojantis ir patrauklus, kad jis vers priaugančiąją kartą jam savo ištikimybę atiduoti, ar, atvirkščiai, rodysis beprasmiškas dabartiniams laikams. Ir jei vyresniosios kartos atskirų asmenų savybės — tų asmenybių, su kuriom jauni žmonės susiduria — žavės savo kilnumu, išsilavinimu, subrendimu, jos labiau pririš jauną žmogų prie savo tautos, negu tai, kad Vytautas Didysis viešpatavo nuo Baltijos iki Juodųjų Marių, kad Lietuvoj pievos yra žalios ir kad ten čiulba lakštingalos.
Vyresniesiems, gal būt, patartina atsisakyti daug jų širdžiai brangių dalykų, nes tiktai savo orientacija į tokį pasaulį, koks jis yra šiandien, ir nebijojimu pervertinti esminius ir neesminius dalykus lietuviškume jie turės galimybę laimėti jaunąją kartą nors dalinai tam, kuo jie patys tiki. Tai padaryti jie turi atsakomybę jau vien dėl to, kad tik jaunoji karta, priimdama ar atmesdama tai, ką tėvai kūrė ir kam gyveno, parašo ištarmę ankstyvesniajai kartai, ar ji įvykdė tai, ko siekė, ir ar savo pačios egzistenciją pateisino.