Miela Maryte,

     Ar atsimeni mūsų pasikalbėjimą prieš kiek laiko? Buvome trys — tu, brolis Jonas ir aš. Laikas buvo stabtelėjęs keliom poilsio valandom ir mes leidom savo mintim pabraidyti įvairiaspalvių temų pievoje. Iš visų tuomet aptartų temų išsiskyręs dar šiandien man atmintyje liko vienas nepaprastų ypatybių žiedas. Jis vadinasi — Meilė.

     Jonas užkliudė tą temą klausimu: “Tai sakykite, pagaliau, mergaitės, kada jūs žinote, kai esate rimtai įsimylėjusios?”

     Tu pašokai. “Ot tau ir vyriškio klausimas! Bandai meilę analizuot, lyg būtų algebros problema. Juk meilė — tai jausmas. Kaip gali nežinoti, kai pagauna tave ji taip stipriai, kad norisi iki dangaus kilti, sykiu dainuoti ir verkti. Visai paprastas atsakymas — arba myli, arba ne.

     Bet Jonas, nelengvai patenkinamas, tęsė toliau: “O kaip tik toks visiškas atsidavimas jausmui man atrodo nepatikimas. Kartais rodos man, kad jūs, mergaitės, daugiau įsivaizduojate ir esate įsimylėjusios į pačią meilę, o ne vieną katrą berniuką mylite”.

N. Vedegytės-Palubinskienės iliustracija iš knygos “Moderni Mergaitė

     Tada šokai tu karštai gintis. Maryte, gerai žinau kodėl. Tu negalėjai pakęsti, kad kas drumstų “kokiom tai analizėm” grožį tos karalystės, kurioj tu džiaugiesi su Petru. Pirmoji tavo meilė yra jautriausia. Bet jei ji tikra, neturėtum bijoti kritikos. Tu sakei, kad meilė yra jausmas. Jausmas gi, ypač meilės, yra akinanti jėga, kuriai reikia proto vadelių. Koks yra pagrindas tavo “meilei”? Tu gal “myli” jo gražią išvaizdą, nepaprastą lankstumą, jo rimtą protavimo būdą, akių žvilgsnį ar šypseną. Taip, tos visos gražios ypatybės daro ji patraukliu, tave žavi. Tai yra natūralu, kadangi visa kas gražu mus žavi. Jaunam žmogui dvasinis bei fizinis grožis padaro ypatingą įspūdi. Bet įspūdis — tai dar ne meilė.

     Jaučiu, kad tu nori pertraukti mano kalbą ir sušukti: “Kodėl anksčiau man to nesakei!” Maryte, man rūpėjo atsakyti tau suprantamu ir Įtikinančiu būdu. Ir štai į rankas pateko puiki knyga, kunigo Stasio Ylos “Moderni Mergaitė”. Atversk tą skyrių, kur kalba apie meilę — juk kalba tau:

     “Kai tu kalbi apie meilę, galvoji apie berniuką. Įdomus supuolimas! Atrodo, be berniuko nebūtų ir meilės. Bet ar tai tiesa?” Prieš tai mylėjai ir buvai mylima tėvų, mokytojų ir draugiu. Todėl “meilė nėra vien geismas ar lyties trauka. Tikroji meilė nėra tik tavo širdies atradimas ar berniuko širdies atliepimas. Ne! Ji yra Išbudęs šūksnis į meilės gelmę, į pačią Meilę. Meilės versmė yra Dievas,” ir meilės ilgesys yra Dievo ilgesys.

     Tau gal neaišku. Gal norėtum klausti toliau. “Bet kaip tas pritaikoma man? Kodėl, mylėdama berniuką, aš nei jaučiu, nei galvoju apie Dievą. Atrodo ne Dievas, o berniukas tėra visas mano minčių, ilgesio, nerimo centras”.

     Ar atmeni Jono pastabą, kad gal tu esi tik įsimylėjusi į meilę. Tu priešinaisi karštai, impulsyviai manydama, kad tas posakis nuvertina tavo ryšį su Petru. Tikrumoj jis parodo jo vertę. Kas tave pirma patraukė šio berniuko link? Ar nestovėjo aukščiau juslinės traukos didelis motyvas — “aš galėčiau jį mylėti!”? Kokios beribės galimybės tuose žodžiuose!

     Troškimas meilės ir žavesys meilės idealu! Taip, stipriau negu meilė pačiam Petrui, reiškėsi pirmiausia meilė meilės idealui. Ilgėtis šio idealo yra įgimta. Baigdama iš tos pačios knygos pacituosiu T. Bovet žodžius:

     “Meilė nėra asmeninis dalykas: nėra kažkokia sukilninta lyties trauka kitam asmeniui. Meilė kyla iš Dievo, tik Iš Dievo. Meilė kaip muzika, siunčiama radijo bangomis. Jei siųstuvas tyli, mes nieko negirdime. Kai Dievas, kuris yra Meilė, siunčia savo bangas, mes išgirstame, išbundame ir savotiškai apsvaigstame. Bet nevisi pagauna tikrąją bangą. Tai priklauso nuo žmogaus, kiek jis atsigręžia į Dievą savo tikėjimu ir viltimi... Žmogus be atvangos yra vejamas Dievo meilės, kad galutinai tik Jame galėtų nurimti.”

Tavo vyresnė draugė

Teresėlė