DR. ANTANAS SUŽIEDĖLIS
Jack Ruby, prezidento Kennedy žudiko žudikas, rastas kaltu ir nuteistas mirti. Laisva valia, apsigalvojęs, žmogus atėmė kitam gyvybę — taip nutarė vienbalsiai dvylika žmonių. Prieš jiems taip veikiai nutariant, klausimu buvo pasisakę keliasdešimt liudininkų ir nuomonininkų - ekspertų, toli gražu ne vienu balsu. Vieni jų tvirtino, kad Ruby negalįs būti laikomas kaltas, nes jis neatskiriąs gėrio nuo blogio, jis ligonis. Kiti gi tvirtino, kad jis ieškojęs garso ir garbės, taigi kaltas. Niekas Jack Ruby nesiūlė psichinės sveikatos pavyzdžiu: jei jau reikia ieškoti garbės su revolveriu ir jei dar manoma, kad kas už nužudymą pagirs — tai, tur būt, esama nesveiko. Bet ar kaltas?
ar pats žmogus yra kaltas, kad tapo psichiškai nesveikas?
Klausimą čia perspręsti, tur būt, nebūtų prasmės, nes tai būtų tik dar vieno “eksperto” nuomonė. Ir patsai klausimas, nors teisės praktikoj beveik visur taip apibrėžiamas — ar apkaltintasis žinojo ir atskyrė, kas gera ir kas bloga — yra atgyvenęs, ir iš esmės negalimas užtikrintai atsakyti, išskyrus gal silpnapročio (ne protinio ligonio) atvejį.
Šviesesnė teisinė pažiūra į šituos reikalus yra taip vadinamoji Durhamo taisyklė, praktikuojama, rodos, tik Washingtone, D. C.: žmogus nekaltas, jei jo veiksmas yra natūrali jo ligos išplauka. Ekspertas tokį klausimą gali atsakyti tiksliau, nes kai kurie kriminaliniai veiksmai yra charakteringi tos ar kitos psichinės ligos simptomatikai.
Panagrinėti čia rūpėtų kitas klausimo aspektas. Prileiskim, kad atskiro veiksmo atveju žmogus nekaltas, nes tai ligos pasekmė, simptomas, “natūrali išplauka”. Bet —-
ATSAKYMAS NR. 1 — NEKALTAS
Vienas atsakymas kaip tik ateina iš tos psichinio sutrikimo sampratos, kuri tai lygina su fiziška liga. Pati psichiatrijos terminologija — kalbame apie protinę higieną, pacientą, diagnozę, patologiją — šitokį palyginimą ir tokią sampratą perša. Ar tai tikslu ir lemta — kitas reikalas ir kita tema. Kaltės klausimu tačiau šios sampratos pozicija aiški — jei psichiškai sutrikęs yra ligonis, tai kaip jis gali būti dėl to kaltas? Juk nekaltiname žmogaus, kuriam užsižiebia apendicitas; išteisinkime taigi ir schizofreniką, isteriką, ir psichopatą. Jei jau ieškome kaltininkų, ieškokime jų aplinkoje, sąlygose, kuriose ligonis liga “užsikrėtė”.
Iš tiesų, psichiškai sutrikusiųjų išgyvenimuos kaltininkų atrasti nesunku. Prisimena viena motina, kuri sūnų taip jau beveik už ausų atgrūda ir išdėsto simptomą: “Biaurybė vakar mokykloj vidury kiemo išsirengė ir stovi, išsigimėlis”.
Sužinai, kad motina ne pati tobuliausia irgi — vaiką įsūnijo, jam jau būnant trijų metų, ir sistematiškai užgriuvo jį auklėti maždaug šitaip: “Vaikeli, dabar jau būsi padorių žmonių sūnus, ir niekad nepamiršk, kad tau tai didelė dovana — kai eisi pro teismo rūmus, tai vis kepurę nusiimk ir už savo pavardę nuolankiai padėkok”.
Ar ne šitos pamotės kaltė, kad vaikas mokykloj padoriems mokytojams ir padorių tėvų vaikams ištaisė spektaklį? Ir ar būtų jo kaltė, jei užaugęs dar ką nors dramatiškesnio ištaisytų?
Lengviau, tur būt, atsakyti — ne jo kaltė. Patirtis, išgyvenimai formuoja žmogų, ir, jei tie išgyvenimai kartūs, apkartę ir žmonės. Kaltas gal tėvas, kad mažo nelupo, ar kad lupo perdaug; kalta gal motina, kad su kitu tėvu pabėgo. Kaltas gal dėdė, kad išpaikino; ar draugas koks, kad išvedė iš kelio. Kaltininkų taigi apstu, ir todėl rodosi lengvai išvedamas psichologinis dėsnis: kiekvienas sutrikėlis — tai patirties bacilų ligonis. Nekaltas, kad ligonis, ir be kaltės; neatsakingas, nes ligonis.
ATSAKYMAS NR. 2 — KALTAS
Kyla tačiau klausimas: kodėl esti žmonių, kurie ir labai nepalankių išgyvenimų akivaizdoj vis dėlto netampa ligoniais? Šitokį klausimą sau statydami, kai kurie psichologai prie psichiško sutrikimo ir kaltės sąryšio prieina visai iš kitos pusės. Šio požiūrio viena iš prielaidų yra tai, kad daugumoje gyvenimo situacijų žmogui yra atviri dvejopi keliai: teisingi ir klaidingi. Pavyzdžiui, pasižadėjus skaityti paskaitą, teisinga yra ją skaityti ir klaidinga neskaityti. Kas teisinga ir kas klaidinga, nebūtinai suprantama etine prasme — tai nustato ir žmonių papročiai, įsitikinimai, logikos dėsniai, tvarkos, bendros gerovės reikalavimai ir t. t. Kita prielaida: teisingas kelias dažnai bent tuo momentu sunkesnis, negu klaidingasis (nors ilgainiui klaidingas veiksmas žmogui brangiau atsieina kaip tik todėl, kad jis veda į maišatį). Kartais esą lengviau sirgti, negu būti sveikam, kaip tik dėl to, kad sergant mažiau tereikia už savo elgseną atsakyti. Kartais lengviau kapituliuoti, negu toliau kovoti; lengviau realybės nepažinti, negu ją, kokia ji bebūtų, pripažinti. Psichiškas sutrikimas taigi ir esąs ne neišvengiama nepalankios patirties pasėka, o ton patirtin žmogaus pasirinktas atsakymas. Dalinis ar visiškas pasitraukimas iš realybės esąs bėgimas ne nuo žiaurios aplinkos, bet nuo savo paties kaltės, gyvenimo neapvaldžius, teisingojo kelio nepasirinkus.
Iš tiesų, protinėms ligoms, ypač kai kurioms, ir yra charakteringa tai, kad ieškoma lengvų išeičių iš gyvenimo painiavų ten, kur lengvų išeičių nėra. Taigi psichozė ar neurozė, šituo požiūriu, yra melas sau, savęs apgavimas, o jos simptomai — klaidingi įsitikinimai — deliuzijos, nepagrįstos baimės — fobijos -— tai būdai išvengti tiesaus žvilgio į savo kaltę, būdai išsiteisinti, būti nepagautam, padarius klaidą. Šituo požiūriu, psichinis ligonis yra kaltas, kad ligonis.
SINTETINIS ATSAKYMAS
Tarp šitų diametraliai skirtingų požiūrių tenka ieškoti vidurio tiesos. Gal galima žiūrėti į klausimą šitaip: Niekas neginčytų, kad kartūs išgyvenimai, žiauri patirtis, atšiauri aplinka žmogui gyvenimo nelengvina. Tai savaime aišku. Niekas neginčytų taip pat, kad vieniems aplinka tenka žiauresnė, kitiems palankesnė. Ta prasme galima sutikti, kad patirtis, bent statistiška prasme, psichini sutrikimą apsprendžia: iš šimto posūnių daugiau sutrikusių, negu iš šimto sūnų. Sintezei tiek pasiskolintume iš pirmojo požiūrio.
Iš antrojo — tektų sutikti, kad ir posūniui, ir sūnui yra tačiau ir sveikas kelias: vienam sunkesnis, kitam lengvesnis. Jei nesusigundoma ieškoti lengvų sprendimų, kur lengvų nėra, prasmingą ir pilną gyvenimą įmanoma susikurti ir daugeliui tų, kuriuos aplinka nuskriaudžia ir patirtis pažeidžia. Sveikas žmogus gal sveikas kaip tik todėl, kad pajėgia pasirinkti sunkųjį kelią, kai sunkusis yra teisingas.
* * *
Tad ar turime laikyti kaltu tą, kuris painioje kryžkelėje pasuka lengvesniu ir klaidingu taku? Dalias piliečiai Ruby rado kaltą. Jau nuo jaunų dienų į žiaurią, nedėkingą aplinką Ruby linko atsakyti, ieškodamas trumpakelių — greitų, lengvų būdų laimėti žmonių dėmesį, rasti sau pasitenkinimo. Brangūs daiktai pigia kaina neįperkami. Ruby taigi kaltas savęs apgaule.
Smerkti tokį paklydėlį betgi — tai, kaip Evangelijoj, akmeniu mėtytis. Dažnai patys nuliuoksime lengvuoju keleliu, aukso Ieškodami. Skirtumas tas, kad sveikieji kol kas laiku vis susigriebiame sugrįžti atgal ir pasukti sunkesniuoju, bet teisingu keliu. Iki kitos kryžkelės.