DR. PETRAS MALDEIKIS
Kodėl Amerikoj tėvai nebesuvaldo ir, rodos, nė nebenori suvaldyti vaikų?
Ar ir mūsų lietuviškos šeimos pasuks ta linkme?
Apie tėvų ir vaikų santykius galima kalbėti iš įvairių atžvilgių: galima aiškintis šių laikų tėvų ir vaikų santykius; galima kalbėti bei svarstyti, kokie jie turėtų būti; galima nagrinėti ir tas aplinkybes bei pažiūras, kurios tuos santykius suformuoja bei nulemia. Šiame trumpame svarstyme bus peržvelgta, kaip tie santykiai yra susidarę šiame krašte ir kaip jie dabar atsiliepia į lietuviškos šeimos auklėjimo uždavinius.
Nors tėvų-vaikų santykių klausimas kiekvienai šeimai yra jautrus, tačiau, jį svarstydamas, kiekvienas iš mūsų gal ji kiek skirtingai supras. Skirtingai supras pirmiausia dėl to, kad kiekvienoje šeimoje jie išsivysto individualiai ir kiek skirtingai. Antra to neaiškumo priežastis yra ta, kad jie yra šių laikų nuotaikų gerokai supainioti, apardyti, o kai kur (pvz., šiame krašte) patekę į chaosą.
Tėvų ir vaikų santykiai yra vienas šeimos klausimų, ir jie dažniausiai priklauso nuo bendros šeimos padėties. Šeimai silpnėjant, pirmiausiai payra tėvų ir vaikų sugyvenimas bei susiklausymas. Amerikoje, tėvų ir vaikų santykių palaidumą pateisinant, pareiškiama bei įrodinėjama, kad čia tie santykiai yra nuėję pažangiu keliu, nes vaikai yra išsikovoję laisvę nuo tėvų prievartos, lygybę su tėvais ir sau tinkamas sąlygas laisvai augti. Tačiau tie, kurie i tą vaikų laisvę turi kitokias pažiūras, neranda optimizmui pagrindo ir mano, kad šių laikų tėvų ir vaikų santykiai yra patekę į didelę krizę. Pati šeima auklėjimo atžvilgiu čia yra patekusi į dilemą — vykdyti uždavinius, kurių ji jau negali atsakingai įvykdyti. Iš vienos pusės, šeimai sunku atsipalaiduoti nuo auklėjimo uždavinių. O krikščioniškoji pasaulėžiūra neleidžia jai tuos uždavinius sau siaurinti. Šeima yra pirmoji, natūrali, pagrindinė ir nepakeičiama auklėjimo institucija, turinti duoti vaikui pačią svarbiąją auklėjimo dalį. Iš kitos pusės, šių laikų dinamika ir kai kurios pasaulėžiūrinės bei socialinės tendencijos yra šeimos įtaką labai susiaurinusios bei apsunkinusios jai atlikti jos natūralų auklėjamąjį uždavinį.
ŠEIMOS SANTYKIU KITIMAS IR PAŽANGA
Kalbant apie tėvų ir vaikų santykių pasikeitimą, tenka nepamiršti, kad gyvenime viskas kinta. Suprantama ir tėvų su vaikais santykiai nėra išimtis. Kai stebime įvairius gyvenimo pasikeitimus, ypač technikos išsivystymą, paprastai manome, kad gyvenimo keitimasis veda vis į didesnę pažangą. Pažanga laikome kurį nors gerėjimą, tobulėjimą, artėjimą į užbrėžtą tikslą. Turėdami tokį pažangos supratimą, dar negalėtume tvirtinti, kad kiekvienas bet kuria kryptimi keitimasis vestų į gerėjimą bei tobulėjimą. Nors daug kas kinta, gyvenimui progresuojant, tačiau neretai kai kas kinta ir regresuodamas: greta pažangos kartais prasideda degeneracija, menkėjimas, pakrikimas. Tai tinka ir šeimai. Kai kalbame apie šeimos gyvenimo bei jos santykių keitimąsi, būtume labai nekritiški, jei visokius jos pasikeitimus bandytume suvesti tik į pažangą. Kai kalbame apie perskyrų gausėjimą, apie šeimos vaidmens menkėjimą ir apie vaikų nusikaltimų daugėjimą, tai toli gražu nesigėrime tokia šeimos padėtimi, jų nelaikome šeimos tobulėjimo reiškiniais, o į juos žiūrime, kaip į jos pakrikimą ir socialinę degeneraciją. Panašios socialinės degeneracijos reiškinių galime įžiūrėti ir tėvų-vaikų santykiuose.
TRADICINIS ŠEIMOS AUKLĖJIMAS IR JO KRIZĖ
Kaip žinome, šiame krašte ir apskritai iš pramonės begyvenančioje visuomenėje šeimos pastovumas bei jos vaidmuo auklėjimo atžvilgiu yra sumažėję. Naujai įsijungusiam į tokį gyvenimą ypatingai krenta į akis didelis naujybių garbinimas ir neturėjimas tvirtų pagrindų nei šeimai, nei vaikų auklėjimui. Pripuolamai susibūrusi ir įvairiais atžvilgiais mišri visuomenė neturi tradicijų, kurios dabartį ir ateitį sujungtų su praeitimi ir pratęstų į ateitį praeityje sukurtas vertybes.
Kaip žinome, Europoje, kur gyvena senos ir tolimą praeitį turinčios tautos, kiekviena jų turi savo tradicijas ir savo istorines vertybes. Kiekviena jų savo jaunuomenės auklėjimą grindžia savo praeityje sukurtomis vertybėmis. Ten, ypač kur neįsigalėjo pramonė, tėvų-vaikų santykiai yra aiškūs. Tradiciniame auklėjime vaikai žino savo vietą tėvų atžvilgiu, o tėvai žino savo pareigas vaikų atžvilgiu. Ir būtume labai paviršutiniški, jei, prisiskaitę čia populiarios Tėvų-Mokytojų Sąjungos leidinių, imtume tradicinį auklėjimą traktuoti tik kaip praeities atsiliką, kaip pedagogiškai klaidingas pažiūras. Tradiciniai tėvų ir vaikų santykiai turi labai gilius pagrindus. Jie yra išaugę iš natūralios vaikų auginimo bei auklėjimo tvarkos, pagrįsti praeityje pasiekta išmintimi ir siekimu pusiausvyros visuomenėje. Visos didžiosios kultūros, visos religijos Ir valstybių įstatymai turi tuo klausimu aiškią liniją, aiškius įpareigojimus tėvams ir vaikams.
Ir mes, lietuviai, turėjome aiškius, krikščionybės sankcionuotus, tėvų ir vaikų santykių principus, trumpai nusakytus ketvirtuoju dekalogo punktu, reikalaujančius iš vaikų gerbti tėvus, o iš tėvų vispusiškai rūpintis vaikais, nepapiktinti mažųjų, juos tinkamai išauginti ir išauklėti gerais bei dorais žmonėmis.
Laikydamiesi tos krikščioniškos tradicijos, mes, panašiai kaip ir kitos gilesnę praeitį turinčios tautos, aiškinome ir įrodinėjome, kad tai atitinka ir mūsų tautos natūraliai susiformavusias auklėjimo tradicijas, mūsų paveldėtas iš praeities amžių tolybės. Ir mes čia nebuvome neteisingi. Tas tradicijas aukštai vertindami bei brangindami, mes ne be pasididžiavimo dar prisimindavome, kad mes savo tautos praeityje daug mažiau teužtinkame tų moralinių bei socialinių iškrypimų, kurių gausėjimu skundžiamės šiais laikais čia. Ir jei dar prisiminsime, kad iki XX amžiaus mokyklinis auklėjimas Lietuvoje turėjo labai nedidelę įtaką, o visą auklėjimo naštą nešė šeima, tai negalėsime nesistebėti, kad lietuvė motina savo auklėjimo uždavinį suprato ir atliko teisingiau negu modernioji šeima.
Kodėl šeimos namai yra tapę tik “vieta, kur jos nariai, nakčiai susirenka nakvoti”?
Ar galime ir turime išlaikyti lietuviškos šeimos tradicijas?
Teigiamai vertindami šeimos tradicini auklėjimą ir tradicinius tėvų-vaikų santykius, juos prisimename ne tuo tikslu, kad siektume juos atstatyti, bet kad teisingiau galėtume įvertinti modernųjį auklėjimą, kad turėtume duomenų įžvelgti, ką jis vertingo duoda ir ko, jį pasisavindami, vertingo netenkame. Prisiminimas tradicinių vertybių mums padeda geriau susigaudyti ir tuose dalykuose, kurie ateina pas mus su moderniosios pažangos aureole, su propagandos triukšmu ir kurie braunasi į mus bei mūsų santykius su socialinio spaudimo prievarta. Tačiau šiuo metu tradicinis lietuviškas auklėjimas, nors jis praeityje turėjo labai vertingų savybių, yra jau praeities dalykas, pakitusiose sąlygose jau nebeatstatomas ir nebeatgaivinamas. Šių laikų šeimos auklėjimą ir jos santykius veikia kitos įtakos ir stato kitokius reikalavimus. Vienos tų įtakų, kaip socialinio gyvenimo sudėtingumas, yra sunkiai išvengiamos, kitos, kaip laiko nuotaikos, mados ir srovės, nevisada atpažįstamos ir nevisada teisingai įvertinamos.
Tradicinį auklėjimą šeimoje čia sunaikino pats gyvenimo keitimasis. Tėvai paprastai turi didelę įtaką jaunimo formavimuisi ten, kur gyvenimas yra nesudėtingas, kur nepasiekia kitokios įtakos, kur nėra didelio žmonių susibūrimo, kur jaučiamas natūralus gamtos gyvenimas ir kur tėvai nėra atskirti nuo vaikų. (O ten, kur įsigali pramonė ir miestiškas gyvenimas, tradicinis bei dvasinėmis vertybėmis pagrįstas auklėjimas būna nustelbtas kitokių įtakų). Ten vieni nuo kitų nenutolsta, ir nesusidaro tokia įtampa tarp tėvų ir vaikų ir tada, kai bręsdamas jaunas žmogus, natūraliai veržiasi iš šeimos, ieškodamas platesnės žmogiškosios aplinkos.
Kitokia padėtis tarp tėvų ir vaikų susidaro miesto aplinkoje, kur tėvai didžiąją dalį dienos praleidžia įstaigose ir įmonėse, vaikų per dienas nematydami ir juos palikdami veikti kitokioms įtakoms. Grįžę iš darbo, dažniausia jaučiasi jie pavargę ir yra linkę daugiau į poilsį. Su vaikais bendrauti jau trūksta nuotaikos, bent tiek, kiek būtinai reikalinga. Nuovargis juos daro nervingus. Tai atsiliepia ir į jų santykius su vaikais.
Vaikai gi dienas praleidžia arba mokykloje, arba kur su draugais. Kai vakare susitinka su tėvais, jaučia jų nekantrumą. Iš jų klausinėjimo, ką kur tą dieną veikė, jaučia jų įtarinėjimą. Dėl tokių tėvų ir vaikų skirtingų nusiteikimų, dėl jų per dienas nesimatymo ir dažnai pasitaikančių nesusipratimų jų santykiai darosi šalti. Vieni nuo kitų dvasiškai nutolsta. Tėvų rūpesčiuose per dažnai figūruoja vaikų nukrypimai ir jų noras juos taisyti, o vaikams taip pat dažnai tenka pajusti blogas tėvų nuotaikas ir iš jų kylančias reakcijas. O tai iškraipo natūralius jų santykius.
MOKYKLINĖS PEDAGOGIKOS ĮTAKA
Amerikos tėvų ir vaikų santykius yra neigiamai paveikusi ir čia vyraujanti modernioji materialistinė pedagogika, ypač jos srovė, pasivadinusi “pažangiąja pedagogika”. Nuo to meto, kai čia buvo protestantų mokyklos paverstos viešosiomis ir pasidarė visiškai sekuliarinės, viešosios mokyklos ir tėvų auklėjimas išsiskyrė pasaulėžiūriškai. Mokyklai atsisakius religinio auklėjimo, juo rūpinosi tėvai. Viešojoje mokykloje vis labiau įsigalint sekuliaristinei pedagogikai, susidarė padėtis, kad mokykla mokė vienaip, o šeima kitaip. Šeima skiepijo religiškai pagrįstą moralę, o mokykla ją neigė ir pripažino tik visuomenės papročių standartus. Dėl susidariusių priešingumų šeima neretai buvo kaltinama, kad ji, neidama su mokyklos pažanga ir laikydamasi priešingų principų, apsunkina mokyklos darbą. Šeimos auklėjimas buvo kartais kritikuojamas, kad tėvai indoktrinuoja vaikus, skiepydami juose pasenusias ir iš mados išėjusias pažiūras. Prieš tezę, kad šeima yra pagrindinis auklėtojas ir kad tėvai atlieka svarbiausią auklėjimo dali, buvo atgaivinta Rousseau teorija, kad vaikas yra iš prigimties geras, vadinasi, šeimoje auklėjimas nėra jau toks reikšmingas. Priešingai, vaikui tėvų skiepijamas auklėjimas buvo išaiškintas kaip jo individualybės žalojimas. Vaiką reikią ne auklėti, o tik sudaryti jam sąlygas laisvai be kitu įtakos augti. Kitų iš šalies neveikiamas arba kitų įtakų nežalojamas, vaikas pats geriausiai išaugsiąs fiziškai, intelektuališkai, emociškai, sociališkai. Tėvams tuo atžvilgiu nereikią daug rūpintis, nes vaikas be kitų įsikišimo pats ras sau teisingiausią kelią. Jie turi tik sudaryti jam aplinką, reikalingą augti.
Kalbama pedagogikos kryptis buvo labai stipri tarp šio šimtmečio 20-jų ir 40-jų metų. Dabar jos idėjos skleidžiamos per Tėvų ir Mokytojų Sąjungą. Kalbant apie tėvų įtakos mažėjimą Amerikoje, tenka čia įskaityti ir moderniosios pedagogikos suvaidintą vaidmenį, tiek auklėjimo centrą nukeliant iš šeimos į mokyklą, tiek ir tėvus atpalaiduojant nuo auklėjamųjų uždavinių.
Kad ta moderniosios pedagogikos tendencija turėjo pasisekimo, galime patys pamatyti, sekdami televizijos programas, kuriose tėvai parodomi gerokai kvailesni už savo vaikus. O stebint amerikiečių vaikų elgesį, atrodo, kad Amerikos šeima, sekdama savo moderniosios pedagogikos tendencijomis, labai dažnai yra sumažinusi savo vaidmenį, paleisdama vaikus eiti savo keliais. Šeima, mažiau besirūpindama auklėjimu ir vaikus palikdama augti, dažnai jau nebėra tas centras, kuris sugebėtų savo prieauglį ugdyti ir jį formuoti. Pasiteisinimui čia dažnai kalbama apie šeimos dezintegracija, kaip apie jos evoliucijos šių laikų stadiją. Supramoninta visuomenė, vis labiau pasidarydama pripuolamu viską tirpdinančio katilo liediniu, jau nebeturi nei tradicijų, nei kitokių principų, pagal kuriuos ji planingai savo jaunimą dvasiškai formuotų. Per populiarius žurnalus besireiškianti vyraujanti nuomonė ir biznio interesai dezorientuoja tiek tėvus, tiek ir patį jaunimą, neduodami aiškių gairių ir palikdami juos tarp palaidumo ir policijos įsikišimo. Tarpusavio pareigingumo bei atsakingumo sąmonė yra daug kur nublukusi. Ji yra dažnai per silpna, kad sulaikytų vyrą ir žmoną nuo perskyrų ir tėvus su vaikais nuo nesusiklausymo. Dėl to kai kas šių dienų amerikiečių šeimą ironiškai aptaria, kad ji yra ta vieta, kur visi jos nariai nakčiai susirenka nakvoti. Tuo pasakoma, kad kitokie artimumo ryšiai jos narių nebejungia.
Suprasti amerikiečių šeimos pakrikimą, arba dezintegraciją mums yra aktualu, nes ji sudaro tą atmosferą, kurioje auga bei bręsta lietuvių išeivių jaunimas, kuris jau negali išvengti, kad jam amerikiečių populiarinamos pažiūros nepadarytų jokios įtakos.
BENDRAS AUTORITETINĖS ŠEIMOS NYKIMAS
Čia ilgiau apsistojome, analizuodami šių laikų amerikiečių šeimos padėtį ir jos santykius. Bet būtume šališki, jei šeimos silpnėjimą rastume tik Amerikoje. Tėvų autoriteto sumažėjimas, šeimos irimas ir jos auklėjamųjų įtakų nykimas jau nėra būdingas tik Amerikai. Iš amerikiečių šaltinių sužinome, kad šeimos dezintegracija sparčiai plinta ir kitur, kad nuo paskutinio karo tuo atžvilgiu padėtis yra pasikeitusi ir įvairiuose Europos kraštuose, kur anksčiau šeima yra turėjusi stiprias tradicijas ir auklėjimo principus. Apskritai šiems laikams yra visur būdingas tėvų įtakos sumažėjimas. Kitados gerai vertinamas tėvų griežtumas šeimoje yra jau nebepopuliarus lygiai, kaip darosi nebepopuliarus ir didelis mokytojo griežtumas, kuriuo jis laikydavo klasę nuolatinėje įtampoje. Vietoje jų kietumo bei griežtumo labiau vertinamas susiklausymas ir pagarba, pagrįsta asmens pranašumu. Amerikiečiai dažnai tvirtina, kad ir įvairiuose Europos kraštuose po paskutinio karo šeimoje įvykusi krizė, kad ir ten nebepripažįstama tėvų autoriteto. Tai pabrėždami, jie įrodinėja, kad autoritetas tiek politikoje, tiek ir šeimoje yra jau atgyvenęs savo amžių ir kad šeimoje, iki šiol buvusioje autoritetinėje institucijoje, reikia įgyvendinti visišką demokratiją.
Ar tėvų autoritetas auklėjimui reikalingas?
Ar tėvai gali ir turi būti vaikų draugai?
Kas labiau numalšina paauglių maištavimą — dresūra ar draugystė?
Į šiuos klausimus dr. P. Maldeikis atsakys sekančio numerio straipsnyje “Demokratija šeimoje”.