GINTARĖ IVAŠKIENĖ
Ar moteriai užtenka būti vyro žmona, vaikų motina, virėja ir skalbėja? Ar tai gali užpildyti jos gyvenimą, ją pilnai patenkinti?
"Ne!" atsako viena mokslininkė— žmona—- motina šiuo metu JAV-ėse labiausiai perkamoje "The Feminine Mystique" (Dell, 75c.) knygoje. Ji pataria visoms moterims, šalia žmonos ir motinos pareigų, dirbti mėgiamoje profesijoje.
Siūlomos pažiūros į moters vaidmenį yra revoliucionieriškos. Ne be reikalo jos sukėlė tokią audrą JAV-ėse.
Kyla visa eilė klausimų: Ar iš tikrųjų moterys yra taip labai nepatenkintos savo dalia? Ar galėtų visos moterys studijuoti ir dirbti savo profesijoje?
Nors ši tema tiesioginiai taikoma moterims, ji liečia ir vyrus. Kaip jie žvelgia į savo turinčias vaikų žmonas, kurios dirba ar dirbtų savo profesijoje?
Gerbiamųjų skaitytojų— tiek moterų, tiek vyrų— prašome pasisakyti šios temos klausimais.
Šiame numeryje talpiname G. Ivaškienės paruoštą "The Feminine Mystique" knygos santrauką, o sekančiame spausdinsime jos kritišką vertinimą. Po to seks skaitytojų pasisakymai. Redaktorius
ŠAPELIS SKRUZDĖLYNE
Pereitais metais didelian skruzdėlynan įkrito šapelis. Suūžė, sulingavo; piktinosi ir gynėsi skruzdės.
Skruzdėlynas — Amerikos moterų pasaulis. Šapelis — Betty Friedan knyga “The Feminine Mystique”.
Kodėl toks didelis subruzdimas?
Autorė puola labai jautrią sąvoką — moters vaidmenį šeimoje.
Pirmiausia, keletas žodžių apie pačią autorę: vidutinio amžiaus moteris, mylinti žmona ir trijų vaikų motina, psichologijos daktarė. Kvalifikacijos tokiai knygai parašyti tikrai rimtos: žmona, motina, mokslininkė — maždaug tokia tvarka.
Visas nesusipratimas tame, kad gali susidaryti įspūdis, jog autorė norėtų kiek pakeisti tvarką: mokslininkė, žmona, motina. Žvilgtelėkime į pagrindines knygos mintis, kol kas dar be kritikos.
“BEVARDĖ” PROBLEMA
Autorė teigia, kad moterų gyvenime pastebėjusi stiprokai rusenančią, kaip ji pati vadina, “bevardę” problemą. Ji labiausiai pasireiškia viduriniosios klasės (ekonomiškai grupuojant) ištekėjusiose moteryse. Tai yra gana arti paviršiaus slypintis nepasitenkinimas savo dalia. Po kelerių vedybinių metų, kai vyresnieji vaikai jau mokyklon dairosi, Mama pradeda savęs klausti:
— Ar čia visa mano gyvenimo prasmė — būti žmona, motina, virėja, mokytoja, tarnaite, namų dekoruotoją, gailestingąja seserim...?
Ko gi tai moteriškei dar reikia? Ar ne didžiausia laimė jausti, kad pasaulin atvedė naujų būtybių, jas augina ir auklėja:
Tačiau ir vėl ji savęs klausia:
— Argi man lemta tik per kitus pasaulyje reikštis? Tik per vyro atsiektus darbus, tik per vaikų gerą išauklėjimą ir gerus pažymius?
Betty Friedan pastebėjo panašius klausimus kylant jaunose ir vyresnėse moteryse; didelių ir mažų šeimų motinose; aukšto ir netaip aukšto išsilavinimo žmonose. Pasiremdama savo ir kitų mokslinėmis studijomis, pašnekesiais su mokslo draugėmis ir pažįstamomis, ji teigia, kad moteris yra sutverta kaip atskira asmenybė — su nuosavais protiniais sugebėjimais, meniškais polinkiais ir troškimais, ir todėl neturi viso to užglemžti tik šeimos ribose.
Moteris jaučia nepasitenkinimą savimi, jei pilnai nenaudoja jai Dievo duotų talentų, jei nustoja gilinusis savojon studijų šakon.
Kaip visa tai suderinti su motinos role? Juk ji turinti save paaukoti ant šeimos aukuro. Iš jos palaidotos individualybės turi gimti naujos kartos! Kodėl mūsų motulės sengalvėlės negeidė sau nieko, tik aukojosi šeimos labui?
Autorė pilnai sutinka, kad moterys, kurių svarbiausias rūpestis yra kova su įvairiais nepritekliais, neturi laiko net pagalvoti apie save. Tik mes, gyvendamos gana patogų ir nerūpestingą gyvenimą vakarų civilizacijoje, pradedame kažko ilgėtis. Didelis procentas moterų, kurios jaučia tą nepasitenkinimą savimi, bijo net sau prisipažinti, kad nėra laimingos vien motinystėje ir šeimininkavime.
Kaipgi prisipažins, jei bažnyčia, visuomenė, mokyklos, knygos ir žurnalai teigia, kad Motinystė — didžiausias moters išaukštinimas? Po to moteriškei nieko daugiau nereikia. Nelaimingoji moteris pradeda galvoti, kad ji nevisai normali, jei nėra ekstatiškai laiminga savo rolėje.
“FEMININE MYSTIQUE”
Posakis “feminine mystique” kaip tik ir reiškia tą visuomenės sukurtą moters idealą, kurin turi sutilpti visos: storos ir plonos, aukštos ir žemos, stiprios ir silpnos moterys. Ir bando jos — desperatiškai bando — atitikti tam pavidalui. Kur reikia, apkarpo savo meninius gabumus, mokslinius siekimus — savo laimę.
Šio nenatūralaus “idealo” dėka, atsiranda vis daugiau ir daugiau protiniai pakrikusių žmonų, vyrų ir vaikų. Tai paliečia ir vyrus su vaikais, nes savimi nepatenkintos žmonos amžinai stumia vyrus į didesnius žygdarbius, pinigus ir širdies priepuolius. Neturėdamos jokių kitų interesų, jos visai apsėda vaikus. Jie išeina gyveniman, nemokėdami pakelti nepasisekimų, nemalonumų ir atsakomybės, be iniciatyvos ir gyvenimo tikslo. Už juos viską padarydavo mylinčios mamytės.
Kas kaltas? Kas sukūrė tokį moters idealą?
Pirmąjį kaltinimą autorė meta visiems moterų žurnalams. Jie, šalia reklamuojamų šaldytuvų, kumpių, skalbimo mašinų ir plaukams dažų, beveik visai neduoda moters protui ir dvasiai peno. Visur pabrėžiamas moteriškumas — visiškas atsidavimas vyrui, vaikams ir namams. Reklamų gražios, laimingos, besišypsančios, dažytos moterys siurbliuoja grindis, plauna indus ir vysto kūdikius. Kai turi minutę laiko, bėga lošti kortomis ar skaito virimo receptus.
Net ir žurnalai nevisada buvo tokie. Prieš 1949 m. juose tilpdavo straipsnių apie politinius įvykius, ekonomines kitų kraštų problemas. Būdavo aprašomos profesionalės moterys ir šeimų motinos, tapančios paveikslus ar rašančios romanus. Bet ilgainiui ir vienos, ir kitos tapo pasipiktinimo ir pajuokos objektais. Moterims skirtų žurnalų puslapiuosna įplaukė moteris virėja - kepėja - skalbėja.
Nuo 1949-tų metų Amerikoje įsigali glaudus, tamprus šeimos gyvenimas — “togetherness”. Visi visuomet kartu. Nėra nei minutės vienatvei. Žmonės bijo vienatvės, nes, vieni likę, neturi ko galvoti ar veikti. Tėvas skaito laikraštį, o jam ant sprando lipa sūnus, kelnių kampą tąso šuva, o žmona pakartotinai primena, kad išneštų laukan šiukšles.
Amerikiečiams vyrams kurį laiką toks gyvenimas patiko. Jie ir sukūrė jį. Grįžę Iš antro pasaulinio karo, paskui ir Korėjos karo, pasiilgę namų šilumos, sutūpę žurnalų redakcijose, jie vis labiau skleidė glaudumo mitą. Pokariniame laikotarpyje amerikiečiai atsiduso, kad pagaliau nebereikės rūpintis pasaulinėmis problemomis, ir užsidarė nuo pasaulio savo šiltų namų gūžtose.
Moterys, paveiktos žurnalų, išimtinai atsidavė šeimos gyvenimui, prarasdamos save.
Ši žurnalų sukurtoji idealios moters vizija visai nepalieka vietos moters ateities planams. Vienintelis būdas, kuriuo ji gali kurti — tai gimdant vaikus. Kaip ilgai gali moteris vesti egzistenciją, kurioje nėra vietos jos platesniems idealams, gilesniems apmąstymams?
Kaltina autorė ir pramonininkus. Daugiau kaip pusė Amerikos prekių pirkėjų ir vartotojų yra moterys. Pramonė žino, kad savimi patenkinta ir kitų užsimojimų turinti moteris, nepirks kiekvienos naujos prekės. Taigi, ir stengiasi savo reklamomis stiprinti tą moters-šeimlninkės tipą. Ištyrę, kad, būdama tik šeimininke, moteris nėra laiminga, jie jai siūlo pakeisti plaukų spalvą, nusipirkti naują suknelę — ir vėl sugrįš laimė. Ta vargšė — tiki, perka; kitą kartą — vėl patiki ir vėl nuperka. Pramonininkai taip pat žino, kad moteris trokšta kurti. Taigi, jie jai siūlo tapti “kūrėja” ir “profesionale”. Nusipirkus naujos įmonės miltų, ji galinti “sukurti” originalų pyragą. įsigijus skirtingų rūšių valymo chemikalų, ji taps “profesionale” valytoja, nes juk reikia ypatingai išmintingos moters, kad nutartų, kuriais milteliais valyti vonią, kuriais pečių, o kuriais prisvilusią keptuvę! Ji pasidaro beveik diplomuota “chemikė”.
Knygoje stipriai pabaramas Sigmund Freud už moters žeminimą. Yra žinoma, kad jis, paveiktas tų laikų dvasios, moteris laikė žemesnės prigimties nei vyrus. Jis nukalė posakį, kad moters anatomija yra visa jos gyvenimo paskirtis. Moteris pasiekia laimę tada, kai ji pilnutiniai atlieka savo lytinę funkciją.
Europoje ši Freudo teorija jau atgyvenusi. Amerikoje ji dar paplitusi, tarytum išganymo žodis. Autorė apgailestauja, kad amerikiečiai per vėlai pasičiumpa iš Europos atklydusias, ten jau pasenusias teorijas ir jomis tiki. Taigi, ir šiais laikais, populiarus nusistatymas yra tas, kad moteris tinkama ir laiminga tik tada, kai ji kompetentingai atlieka moteriškumo rolę.
Dabar jau ir amerikiečiai psichologai pradeda po truputį pastebėti, jog ne lytiniai instinktai, o stiprus troškimas tobulėti yra didžiausia žmogaus reikmė. Jei ši reikmė nepatenkinama, prasideda psichiniai sutrikimai.
Garsioji antropologė Margaret Mead taip pat daug prisidėjo prie lytinėmis funkcijoms pagrįsto moters idealo sukūrimo. Naudodamasi mažai civilizuotų Samoa tautelių papročiais, ji suformavo teoriją, kad moteris tik gimdydama pasiekia savo vertę. Net Samoa vyrai pavydi savo moterims tos privilegijos ir mielai gimdytų vaikus, jei tik galėtų.
Margaret Mead siūlo, kad ir vakarų kultūros moterys atsiduotų vien šiai profesijai.
Freud ir Margaret Mead įrodinėjimų paveiktos, Amerikos auklėjamosios institucijos nutarė, kad ir jos turi padėti mergaitėms ruoštis moteriškumo rolei. Kadangi freudininkai galvoja, kad aukštas mokslas padaro moterį vyriška, tai ir gimnazijų mokytojai ir universitetų profesoriai daugumoje yra nutarę nepersistengti, bemokydami mergaites.
Amerikos mokslo sistemoje, kiek tai liečia mergaites, labiau pabrėžiamas sugebėjimas prisiderinti prie aplinkybių, nei intelektas. Gimnazistėms yra patarinėjama nesvajoti apie matematikės, fizikės ar architektės profesijas, nes jos — vyriškos. Mergaitė, kuri jaučia patraukimą kuriai nors griežtųjų mokslų šakai, yra laikoma keistuole. Šiais laikais svarbiausia yra būti tokiai, kaip ir visos kitos.
Mergaitės stengiasi kuo greičiau tapti tipingomis moterimis: pasyviomis, priklausančiomis nuo kitų, konformistėmis, visai nepajėgiomis kritiškai spręsti ar originaliai galvoti. Tada jos greitai išteka, dar net nebaigusios gimnaziją.
NEIGIAMYBĖS
Kiekvienas per ankstyvas įsipareigojimas kuriai nors rolei, sumažina galimybes subręsti. Žmogus nustoja progų skirtingose gyvenimo sferose išgyventi pasisekimus ir nusivylimus, o tai yra reikalinga žmogaus asmenybės susiformavimui. Taip tos mergaitės per visą savo vedybinį gyvenimą lieka vaikais.
Kodėl šiais laikais tiek daug nesubrendusių jaunuolių vedasi?
— Todėl, kad šių laikų bendruomenėje jie neberanda kitos taip pastovios ir tikros vertybės, kaip vedybos. Jie bijo ateities, nes nemoka planuoti. Mano, kad sukūrus šeimą, bus lengviau eiti per gyvenimą. Tokiems nesubrendusiems žmonėms vedybos yra užuovėja nuo gyvenimo audrų. Ar ilgai tos šeimos išsilaikys, jei į jas pradės skverbtis vargas, nepasisekimai ir ligos?
Jausdamos dvasios tuštumą, daug moterų nori, kad jų vaikai vis liktų kūdikiais. Tada jos būtų reikalingos ir naudingos. Ir taip, iš baimės tapti nereikalingomis, jos turi vis daugiau ir daugiau vaikų. Tokiais atvejais motinos ir vaikai gyvena simbozės stadijoje — kaip vienas organizmas. Vaiko asmenybei reikštis nebėra vietos. Simbiotinės meilės pažymys yra neribotas motinos nuolaidumas vaikui. Aplink vaikus vis tūpčiojanti motina pagaliau pritrūksta kantrybės, ir ima arba visai juos ignoruoti, arba net žiauriai su jais elgtis.
Knygos autorė teigia, kad dirbančių motinų vaikai yra daug savarankiškesni, gabesni, tvirtesnio charakterio. Savimi patenkinta moteris gali vaikui daug daugiau duoti to, ko jam tikrai reikia — supratimo ir užuojautos. Gi motinos, kurios neturi kur savo energijos išlieti, dvasiniai uždusina savo vaikus. Be to, jei motina visą laiką namie, dar nereiškia, kad ji daugiau vaikus auklėja, negu dirbanti motina. Namie užsisėdėjusios moterys dažnai taip bodisi savo vaikais, kad juos kiekviena proga nuo savęs tolyn varo.
Kai vaikai pradeda mokyklą lankyti, tokios moterys prisigalvoja sau visokių darbų ir darbelių, kad jaustųsi užimtos. Jos dekoruoja šeimininkės rolę nereikšmingomis detalėmis, kad uždengtų savo tuštumą.
Tikras paradoksas, kad šių laikų moteris, turėdama siurblį, skalbimo mašiną ir elektrinį maišytuvą, yra labiau užimta, nei jos bobutė, kuri viską rankomis atlikdavo.
Kodėl? — Jei įsigijo maišytuvą, kaipgi apsieis, nekepus pyragų kiekvieną dieną? Jei turi skalbimo mašiną, kaip nekeis kasdien rankšluosčių? Yra žinoma, kad miestietės praleidžia daugiau laiko virtuvėje, nei ūkininkės.
Pastebėta, kad tarnaujančios moterys namų ruošą, kuri namie esančiai moteriai trunka visą dieną, atlieka per dvi valandas. Juo moteris turi įdomesnių šalutinių interesų bei užsiėmimų, tuo ji greičiau atlieka namų ruošos smulkmenas.
Kadangi moterims nusibosta vis tie patys namų darbai, jos pradeda greičiau pavargti. Tada norisi daugiau miego — iš nuobodulio. Pradeda be saiko užkandžiauti, girtuokliauti, net su kitais vyrais santykiauti. Jos tikisi, kad prasidėdamos su kitais vyrais, atras savąjį “ąš”, nes joms buvo įdiegta, kad tuštumo jausmą tik lytis galinti panaikinti.
Ne terapistų pareiga pralaužti tą įsigalėjusią dirbtino moteriškumo rolę su jos nešamomis blogybėmis. Tai turi padaryti visuomenė, pakeisdama savo nusistovėjusį nusistatymą moterų atžvilgiu, ir pagaliau — kiekviena moteris. “Moteriškumo” šalininkai moterų dvasinį silpnumą, pasyvų, vaikišką pasidavimą ir nesubrendimą laiko labai teigiamomis moters savybėmis. Moterų išsivystymas yra sustabdomas fiziologiniame lygyje: lytis, maistas ir patogumai. Joms niekad nebuvo leista pakilti iki transcendencijos. Nėra tikimasi iš moterų, kad jos panaudotų visą savo dvasios lobį.
Gilesnių interesų žmonės nesibodi kasdieninėmis smulkmenomis, nes jos nepakankamai reikšmingos, kad apie jas daug galvotų. Žmonėms, kurie tik smulkmenomis gyvena, jos yra vis tos pačios, ir tampa nuobodžiomis. Pirmieji šviežiai žiūri į paprasčiausius įvykius. Tokie žmonės ir mylėti gali daug giliau negu smulkmeniški žmonės. Meilė pas juos yra ekstatiška, bet jei jos visai nėra, gali apsieiti ir be to.
Aukštų siekimų žmonės labiau džiaugiasi vienas kitu. Juo jie vyresni darosi, tuo jų meilė labiau auga. Tokie žmonės, save gerai supratę, sugeba ir kitus giliau pažinti. Jie darosi atviresni, nuoširdesni. Meilė giliuose žmonėse yra skirtinga nuo kasdienškai suprastos meilės. Ji nėra motyvuojama egoistiška būtinybe savo trūkumams užpildyti. Ji yra meilė — dovana. Meilė pas tokius žmones reiškia spontanišką vienas kitu gėrėjimąsi.
Šias mintis knygos autorė rašė, norėdama išsklaidyti klaidingą vyrų galvojimą apie išsilavinusias moteris. Daug vyrų galvoja, kad tokios moterys yra “šaltos”.
Giliu žmogumi moteris tampa tada, kai ji naudojasi visu savo dvasiniu lobiu. Ji siekia tiek mokslo, kiek tam gabumo turi.
Moteris, neturinti jokio tikslo, planų ir idėjų, kurie užpildytų tuos metus, kai jos biologinė funkcija bus pasibaigus, savotiškai daro dvasinę savižudybę.
SIŪLOMI KELIAI
Ir štai Betty Friedan pataria moteriai nusikratyti jos dvasią varžančios siauro moteriškumo rolės:
1. Žiūrėti į namų ruošą ne kaip į savo profesiją, bet kaip į kuo galint greičiau ir efektingiau atliktinas pareigas.
2. Nepaskęsti organizacinėje ir klubų veikloje, kuri dažnai niekur neveda ir niekam neatneša naudos.
3. Neeikvoti energijos mėgėjiškiems tapybos, skulptūros ir muzikos bandymams, nes jei tikro talento neturi, tai tik trumpam laikui praskaidrins gyvenimą.
4. Gilintis savo profesijoje (arba pasirinkus kurią specialybę, pradėti studijas) vakariniuose ar dieniniuose universiteto kursuose.
Autorė perspėja, kad kai kurie vyrai labai sunkiai perorientuos savo pažiūras į moteriškumo praplatinimą. Yra tokių vyrų, kuriems visą laiką “mamos” reikia. Tie jokiu būdu negali dalintis savo žmona su jos profesija. Dažnai profesionalių moterų vyrai pavydi joms profesinio pasisekimo. Jei jiems patiems nesiseka, jie kaltina žmonas — būk tai jos nesukuriančios namuose jaukios atmosferos.
Tačiau yra daug vyrų, ir jų skaičius vis auga, kurie džiaugiasi, kad jų žmonos turi profesinių interesų. Tada jos savyje laimingesnės ir netūpčioja taip apie savo vyrus.
Tik mokslas gali moterį Išlaisvinti iš įsigalėjusios silpno moteriškumo sampratos. Išsimokslinimas yra pavojingas ir žlugdantis tik tada, kai jis nėra panaudojamas.
Klaidingai moterims pataria kai kurie auklėtojai — kad jos turėtų pradėti rimtas studijas tik po to, kai užaugins vaikus. Praleistas laiko tarpas būna didelis, daug teorijos pasimiršta, o be to daug kam sunku taip vėlai pakeisti savo gyvenimą.
Reikia drastiškai pakeisti pažiūras į moteriškumą. Moterys turi būti skatinamos dvasiniai subręsti, o ne atbaidomos nuo to. Tėvai, mokytojai, dvasiškiai, jaunimo patarėjai ir žurnalai turi jungtis į darnias, visuotinas pastangas sustabdyti perankstyvas vedybas. Jie turi nustoti kalbėję mergaitėms, kad jų gyvenimo tikslas — tapti šeimininkėmis.
Paprastai mergaitės, turinčios profesionales motinas ir pačios domisi studijomis. Jos pastebi motinos pasitenkinimą savoje profesijoje, ir nori pačios tokiomis tapti. Galvojančios moterys žino, kad vedybos ir motinystė yra svarbiausia gyvenimo dalis, bet tai dar nėra viskas.
Kad palengvintų ištekėjusioms moterims profesinį išsilavinimą, autorė valdžiai siūlo įsteigti valstybinį planą, panašų į G. I. Bill.
Šiuo ir baigia autorė savo gausiai dokumentuotą knygą. Jos patarimas moterims: pasirinkite profesiją ir joje dirbkite. Tada kursite ne tik savo, savo šeimos, bet Ir visos žmonijos laimę.