GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
Pereitų metų gruodžio 4 popiežius Paulius VI paskelbė Konstituciją apie Liturgiją ir pranešė apie savo kelionę į Šventąją Žemę. Savo dvasia šie įvykiai sutampa. Šv. Tėvas kviečia mus grįžti prie Evangelijos šaltinių. Šventojoj Žemėj jis sutinka Kristų ir kartoja mums Jo žodžius; Konstitucijoje apie Liturgiją jis kreipiasi į visą Bažnyčią garbinti Jėzų Kristų, Jo klausyti, Jį sekti, gyventi Jo gyvenimu. Popiežiaus žodžiais, Dievui priklauso pirmoji vieta mūsų gyvenime, malda yra mūsų pirmoji pareiga ir liturgija pagrindinis dieviškojo gyvenimo šaltinis.
Kaip sugrįžti prie šio šaltinio? Konstitucija siūlo: įvesti savą kalbą į viešąjį kultą ir geriau pažinti liturgijos dvasią.
LIETUVIŲ KALBA ŠV. MIŠIOSE
Vyskupas V. Brizgys, aiškindamas iš Romos gautą raštą, pasakė, kad lietuviai gali vartoti savo kalbą šv. Mišiose “arba savo bažnyčiose, arba jiems skirtose šv. Mišiose svetimoje bažnyčioje, kur savos nėra”. Žodžiu, lietuviai turi teisę melstis lietuviškai šv. Mišiose.
Liturginio atsinaujinimo dvasioje vertėtų pabrėžti šv. Mišias kaip bendruomenės auką. Savos kalbos įvedimas mums čia labai pasitarnaus. Iš tiesų, lietuvių kalba šv. Mišiose padės mums ir tautiniu, ir religiniu atžvilgiu, jei tam tikslui sukauptomis jėgomis: (1) paruošime gražia ir aiškia lietuvių kalba mišiolą kasdieniniam vartojimui, (2) pasiruošime aktyviam dalyvavimui šv. Mišiose, kur visi tikintieji kartu jungiasi į krikščioniškosios bendruomenės auką.
Mišiolas
Ruošiant mišiolą kasdieniniam vartojimui, būtų pravartu pasižiūrėti į kitų kraštų pavyzdžius, kad ir prancūzų išleistą Missel biblique de tous les jours. Pastebime jame biblinio aspekto pabrėžimą; aiškią kalbą, trumpą ir labai reikšmingą įvadą kiekvienos dienos Mišioms, pradžioje mišiolo trumpą religinę žmonijos istoriją, gale — svarbesnių biblinių ir liturginių žodžių paaiškinimą. Į šį darbą vertėtų įtraukti mūsų kalbininkus ir stilistus, kad jie duotų šiai krikščionių bendruomenės maldai ir lietuvių kalbos aiškų koloritą.
Tėvų Įnašas
Mišiolą reikės mokėti panaudoti. Mūsų sunkiose tremties sąlygose gražų “liturginį apaštalavimą” atliks ir tėvai, kurie paruoš savo vaikus aktyviam ir sąmoningam dalyvavimui šv. Mišiose. Bet pirmiausiai patys tėvai turės gerai pažinti pastovias ir kintamas Mišių dalis bei žinoti, kaip jas derinti su kunigo atliekamomis apeigomis prie altoriaus.
Organizacijos
Ateitininkų, skautų ir kitos organizacijos gali labai pozityviai prisidėti prie liturginio atsinaujinimo įgyvendinimo. Tremtyje organizaciniai rėmai mokslo ir stovyklavimo metu yra gal palankiausi ne tik paruošti narius aktyviam dalyvavimui šv. Mišiose, bet tiesiog duoti jiems progą išgyventi šią naują dvasią, kurią Liturgijos Konstitucija siekia atgaivinti tikinčiuosiuose. Persiėmę šia dvasia, organizacijų nariai gali aktyviai prisidėti prie šio atsinaujinimo paskleidimo parapijose.
Lietuvių kalba šv. Mišiose, išviršinis įsijungimas į liturgines apeigas, iš tiesų, yra tik pradžia liturginiame atsinaujinime.
GYVOJI LITURGIJOS DVASIA
Pirmasis Visuotinio Susirinkimo dokumentas kviečia grįžti prie pagrindinių klausimų, prie gyvosios liturgijos dvasios — atidaryti visiems žmonėms dieviškojo gyvenimo turtus. Pilnesnis susipažinimas su apeigomis ir savos kalbos įvedimas turi padėti atrasti gyvuosius vandenis, kurie teka per šventuosius veiksmus. Liturgijoje pas mus ateina Dievas, veikia Jėzus Kristus ir yra statoma Bažnyčia.
Gyvoji liturgijos dvasia grąžina mus į patį centrą, prie Kristaus asmens. Jis yra “kelias, tiesa ir gyvenimas”. Jis yra liturgijos Viešpats: Jis skelbia Evangeliją, ateina pas mus sakramentuose; Jis surenka savo tikinčiųjų bendruomenę ir veda ją pas Tėvą. Krikščionių bendruomenė pilniausiai išgyvena šią naują vienybę, kai atnašauja Kristaus auką, nes tada ji tikrai gali pasijusti “vienos širdies ir vienos sielos” (Apd. 4:32).
Dieviškasis kultas slepia kiekvienam krikščioniui didelius turtus. Tie turtai bus jo, kai jis atidarys savo širdį Dievo Žodžiui Evangelijoje; kai šv. Mišias jis padarys savo gyvenimo centru ir paaukos bei pašventins jose save ir pasaulį, kuriame jis gyvena.
Liturginės reformos greit pasidarytų neveiklios ir nuobodžios be gyvosios dvasios, kuri jas gaivina. Visuose pakeitimuose reikėtų laukti mažiau stebinančių ir sukrečiančių staigmenų; geriau siekti tokio atsinaujinimo, kuris neša išganymą, naują gyvenimą. Naujam gyvenimui augti ir bręsti visuomet reikia kantrybės ir nenuilstamo darbo bei rūpestingumo.