KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
Laikais, kada spauda buvo laikoma ne būtinybė, bet prabanga, vyravo absoliučios spaudos laisvės pažiūra: rašyk ir spausdink, ką tik nori. Skaitytojas galėjo tik, jei nepatiko, neskaityti. Vėliau, spaudai užimant vis reikšmingesnę vietą visuomenėje, buvo pastebėtos ir skaitančiųjų teisės. Imta rašyti, kas jiems tikrai buvo naudinga. Galų gale pajusta, kad spauda yra būtina visuomenei. Šiandien spaudos laisvė sąlygojama atsakomybe visuomenei.
Mūsų išeivijos laikraščiai ir žurnalai buvo įsteigti ir išlaikomi iš gyvo reikalo pasitarnauti tautiečiams. Spaudos darbuotojams nuo pirmų dienų buvo savaime suprantama skaitytojams duoti tai, ko tik lietuviška spauda galėjo duoti. Be jos tautiečiai greitai pasimestų, nutaustų, ištirptų. Tik sava spauda išeivijos visuomenę galėjo rišti, išlaikyti ir vienyti. Kaip anksčiau, taip ir dabar mes jaučiame, kad mūsų spauda turi duoti ne bet ką, bet tai, kas šioje padėtyje visuomenei reikalinga ir naudinga, t. y. suprantame, kad mūsų spauda yra atsakinga visuomenei.
Čia tenka pabrėžti, kad atskiri laikraščiai ir žurnalai yra atsakingi ne vien savo skaitytojams, bet visuomenei, nes kiekvienas jų yra gyvybingas skaitytojų ryšys su visa visuomene.
Spaudos tikslas išeivijoje yra padėti visuomenei suvokti dabartinę padėtį ir josios paskirtį bei skatinti tos paskirties uždavinius įvykdyti. Tai atsiekiama 1) per objektyvią ir tikslią informaciją, 2) aktualių diskusijų puoselėjimą bei 3) individualių ir visuomeninių siekių nurodymą. Be to, 4) dėl savo ypatingos reikšmės išskirtinai pabrėžtinas vienybės ugdymas per spaudą.
Čia talpiname pranešimą, skaitytą (kai ką dėl riboto laiko išleidžiant) spaudos ir radijo suvažiavimo metu Sodus, Mich., birželio 7 d. Kaip ten, taip ir čia šios mintys yra diskusijų gairėms nustatyti. Tokiu būdu diskusijas apie spaudą iš įvykusio suvažiavimo ribų perkeliame į platesnę visuomenę (žr. anketą, 227-228 psl.).
INFORMACIJA
Visuomenė turi savo ir aplinkos padėtį gerai suvokti. Todėl ji turi būti spaudos tiksliai ir objektyviai informuojama. Ši užduotis daugiau taikoma laikraščiams negu žurnalams. Tačiau ir žurnalai, išeidami rečiau, turi didesnę galimybę mesti apgalvotesnį žvilgsnį į prabėgančių įvykių pasiliekančią reikšmę.
Spaudos informacija išeivijoje turi apimti įvykius ir padėtį: 1) okupuotoje tėvynėje, 2) pasaulyje, 3) gyvenamajame krašte ir 4) išeivijoje.
Apie okupuotą tėvynę
Mūsų santykiai su okupuota tėvyne yra komplikuoti ir neretai dviašmeniai: turime palaikyti ryšius su savaisiais ir savo tauta, bet nepripažinti paties okupavimo fakto.
Bendras gaires turime. "Reikia ryšiui su tėvyne palaikyti išnaudoti visas galimybes, tik nereikia leistis patiems okupanto išnaudojamiems" (dr. J. Girnius "Margutyje", 1964, kovas). Arba, V. Rastenio pareiškimu, šiame suvažiavime, nepripažįstant okupacijos teisėtumo, ir kietume, ir lankstume gali būti ir dorybių, ir nedorybių. Tas gaires vis tenka pritaikyti atskiroms situacijoms.
Spaudoje tokios situacijos nuolatos pasitaiko. Ji tegali informuoti tiksliai ir objektyviai: kas gera, kaipo gera; kas bloga, kaipo bloga. Pasitaikantys geri dalykai tėvynėje paprastai įvyksta, nežiūrint ir nepaisant okupacijos. Neigiami dalykai ir jų pats didžiausias — nesiskaitymas su tautos valia — pagrindinai yra okupacijos išdava. Ir vieni, ir kiti turi būti taip ir pristatomi.
Apie įvykius pasaulyje
Politines žinias mūsų spauda gauna iš antraeilių šaltinių, bet, taip ir turi būti, jas perleidžia per savąją vertinimo prizmę.
Esame plačiame pasaulyje. Aplink mus rankom ir protais pasiekiamos įvairios pasaulinio masto kultūrinės meno, griežtųjų ir visuomeninių mokslų gėrybės. Mūsų spauda teaprėpia jų tik mažą dalį: ne dėl to, kad jų nevertintume, bet kartais dėl nepastabumo savo interesais užsiėmus, o dažniausia, kad neturime pakankamai laisvo laiko turinčių pajėgių žmonių jas mums spaudoje pristatyti. Taip praleidžiame didelę progą praturtinti tautiečius kultūrinėje srityje.
Apie gyvenamąjį kraštą
Esame svetimame krašte, tapusiame mūsų ekonominio ir socialinio gyvenimo baze. Turime orientuotis ir apie to krašto visokeriopą padėtį.
Niekas neabejoja tų žinių reikalingumu mums. Gal tik kyla klausimas, iš kur tą informaciją mes turime gauti: ar iš lietuviškų laikraščių, ar iš gyvenamojo krašto spaudos.
Atrodo, kad lietuviški laikraščiai turėtų pateikti skaitytojams informuojančias apžvalgas, nes nemaža tautiečių, prenumeruojančių lietuvišką laikraštį, neužsisako ir neskaito laikraščio svetima kalba; todėl, jei lietuviškasis neduotų informacijos, daugelis iš visų jos stokotų arba būtų priversti užsisakyti laikraštį svetima kalba.
Rimta kliūtis yra ta, kad neturime pakankamai žmonių, gyvenamojo krašto reikalus atsidėjusiai sekančių ir apie juos kompetentingai sprendžiančių. Dėl to lietuviški laikraščiai toj srity arba visai nieko netalpina, arba tik prabėgomis, dažniausiai ne apžvalginius aprašymus, bet atsitiktinas įdomybes, kurios gal kartais ir sudomina, bet ne naudingai orientuoja. Stokojant pajėgų, vargiai bus galima pašalinti šį trūkumą.
Apie veiklą išeivijoj
Mūsų veikla išeivijoje yra gyva ir kaipo tokia verta plačios informacijos. Ant tųjų visu omeninių įvykių mūsų spauda auga kaip ant mielių: juo daugiau, juo gausiau medžiagos spaudai.
Nors kiekvienai informacijos sričiai svarbu ne tik, apie kąrašoma, bet ir kaip,tačiau dėl ypatingo aktualumo turime kiek plačiau pasvarstyti, kaip aprašomas išeivijos visuomeninis gyvenimas.
Informacija yra gera, kai ji yra pilna, tiksli, neperdėta. Mūsų spauda su nemažom pastangom taip stengiasi informuoti. Trūkumai kartais pasitaiko: nutylima, išpučiama arba iškreipiama. Nutylima dažniausiai ne iš blogos valios, bet tik dėl to, kad negaunama korespondencijų. Išpučiama dažniausiai nekaltu noru sudominti. Iškreipiama — kartais neturint pilnos informacijos, o kartais iš blogos valios.
Laikraščio puslapiuose pasitaikiusios nereikšmingos smulkmenos nustelbia naudingesnius faktus. Kaipo pavyzdį galime paimti kad ir p. J. Stempužio iškeltą mintį, kad laikraštis gali paminėti blynų baliukus, o pamiršti reikšmingesnes lietuvių radijo programas. Tai nebūtinai redakcijų kaltė: redakcijos kartais taip užimtos, kad, neturėdamos laiko pačios parašyti, talpina, kas atsiunčiama.
Be to, tik tie atsilankymai į redakcijas skelbtini, kurie pažadina jas pačias didesniems dalykams negu patys atsilankymai.
Ir mums retkarčiais kyla noras, amerikiečių pavyzdžiu, smulkmenas paversti sensacijomis, kad sudomintume skaitytojus. Mūsų pačių laimei mes dar nesame tokie išradingi. Kaip smulkmenos užliūliuoja visuomenę, taip sensacijos dilgina jos nervus — be reikalo.
Apklausinėjus amerikiečių spaudos žinovus, kokia, jų nuomone, yra didžiausias jų spaudos prasižengimas, dauguma suminėjo žinių iškreipimą. Pasitaiko to ir mūsų spaudoje, ypač aprašant ar svarstant opiuosius visuomeninius įvykius. Skirtingos grupės informuoja savaip. Kad nebūtų nusikalstama kitai pusei ir kad visuomenė ne-222 būtų klaidinama, reikia, p. Lukoševičiaus šiame suvažiavime pasakytais žodžiais, "duoti tokius faktus, kokie jie iš tikro yra".
DISKUSIJOS
Kodėl diskusijas spaudoje vertiname? Be diskusijų nebus nuomonių pasikeitimo, platesnio ir visapusiškesnio žvilgsnio į visuomeninius reikalus. Svarstymais ir diskusijomis išryškėja, kas darytina, ko siektina, kur labiausiai sutelkti visuomenės dėmesį ir jėgas. Diskusijas spaudoje vertiname dėl to, kad jos yra viešos, sutelkiančios daugiau žmonių, todėl visapusiškesnės ir paprastai geriau argumentuotos.
Diskusijų reikia, bet ne bergždžiais, o aktualiais klausimais. Bergždžios diskusijos kyla neapdairiai, neapgalvotai. Vertingos diskusijos reikalauja sumanumo, pramatymo ir planavimo.
Čia ir iškyla redakcijų vaidmuo. Pramačiusios svarstytinus reikalus, jos gali imtis iniciatyvos diskusijas sukelti, joms vykstant, stebėti ir lenkti prie konkrečių išvadų. Sveikintinos redakcijos, kurios tokios iniciatyvos imasi. Čia paminėtini neseni pavyzdžiai: "Tėviškės Žiburių" anketos klausimai, kaip padėti mažesnėm lietuvių kolonijom, ir "Margučio" apklausinėjimas teatro reikalais.
Nepamirštini ir šiame suvažiavime pasiūlyti klausimai. Kadangi iki šiol spaudoje "nepakankamai diskutuota Lietuvių Bendruomenės svarba" (Br. Nainys), tiktų laikraščiuos ir žurnaluose, labiau iškelti jos vertę; o pačiai organizacijai tebesant vystymosi stadijoje, reikėtų bandyti "rasti geriausią Lietuvių Bendruomenės formą" (St. Barzdu-kas).
Demokratiškame krašte valdžia, prieš darydama nutarimą ar išleisdama įsakymą, neretai atsiklausia viešosios opinijos, pvz. JAV-ėse Civilinių Teisių klausimu. Gal kartais taip daryti būtų pravartu ir pas mus, išeivijoje. Savo valdžios neturime, bet turime visokių viešų institucijų, kurios kartais daro svarbius visuomenę liečiančius nutarimus. Paprastai esame pastatomi tik prieš nutarimo faktą. Nutarta, spaudoj paskelbta — visuomenė prašoma finansinės pagalbos ir t.t.
Tik paskui išgirstame spaudos komentarus: vienus — peikiančius, kitus — ginančius. Ar nebūtų verta kartais dar prieš nutarimą per spaudą atsiklausti visuomenės?
Žinoma, šiam planui galima rasti ir neigiamų argumentų: užsitęsiančiomis diskusijomis gal gaišintųsi laikas ir t. t. Tačiau svarus yra jo rezultatas: iš vyraujančių pasisakymų būtų matyti, ar visuomenė tam projektui pritaria.
Ne bergždžios polemikos
Pasisakome už diskusijas, bet prieš bergždžias polemikas. Diskusijos yra rimti svarstymai, paremti argumentais, ieškantys konkrečių išvadų. Tuo tarpu bergždžiose polemikose pasitaiko asmeniškų kaltinimų ar sąskaitų suvedimo: nesistengiama kito nuomonės suprasti, bet bandoma ją iškreipti, kad būtų galima suniekinti. Neieškoma tiesos ar išvadų, bet savo teisėtumo. Jais mūsų jėgos ir dėmesys yra atitraukiami nuo svarbesnių klausimų. Pagaliau, kaip Vyt. Germanas pastebėjo, jaunimo tarpe yra susidaręs įspūdis, kad mūsų spauda persisunkusi "kivirčų bei šmeižtų mitu" ir kaip tik dėl to laikosi atokiai nuo jos.
Neturime to dalyko perdėti, bet jis yra pakankamai rimtas, kad mūsų redakcijos jaustųsi atsakingos prieš visuomenę joms atsiųstus kiršinančius, šmeižiančius ir panašius rašinius visai netalpinti arba bent paprašyti pačių autorių juos ištaisyti.
Dar viena pastaba apie slapyvardžių vartojimą. Pasisakome ne prieš slapyvardžių vartojimą, bet prieš dangstymąsi jais puolimo ar kivirčo metu. Už savo nuomonę, jei ji yra ko nors verta, tinka stovėti visu savo asmeniu. O jei ne, tai gal iš viso neverta tos nuomonės spausdinti, jei pats autorius gėdinasi po ja pasirašyti.
VERTYBIŲ IR SIEKIŲ NURODYMAS
Kiekviena visuomenė turi savo uždavinius; kiekvienas asmuo — siektinas vertybes ir tikslus. Jas turi ir mūsų išeivijos visuomenė ir kiekvienas atskiras tautietis. Jas suvokti, suprasti ir pasiryžti jas sekti yra bendra visuomenės užduotis ir jos kiekvieno nario asmeniška pareiga. Prie tųjų uždavinių suradimo ir paskelbimo prisideda ir spauda, būdama svariausia viešoji idėjų platintoja. Ji ne tik informuoja visuomenę, bet ir ją formuoja, t. y. ne tik josios viešąją opiniją, bet ir gelmę.
Vedamaisiais (suvažiavime D. Koklytė pastebėjo, kad pasigendama ypač jaunimui pritaikytų, inspiruojančių vedamųjų), visuomenės dvasios formuotojų įžvalgomis bei visa sukurta nuotaika spauda iškelia tiek individualias, tiek visuomenines pozityviąsias savybes, kaip patriotiškumą, pasiaukojimą, kūrybingumą, atsakingumą, taurų žmoniškumą, žmogaus egzistencinius rūpesčius, ne tik lietuvybės išlaikymą bet ir jos ugdymą, tautiškos kultūros kėlimą, atvirumą ir dėmesį pozityviems modernių laikų reiškiniams bei idėjoms ir t. t.
Iškeliamos vertybės negali likti abstrakčios: joms reikia ieškoti konkretizuotų formų. Dėl jųjų ypatingos svarbos kalbėsiu apie tris: jaunimo, literatūros ir vienybės; jaunimo, nes nuo artimo ir atviro ryšio su jais priklauso, ar jie priims mūsų vertybes; apie spaudos paramą literatūrai, nes literatūra gilesnė už spaudą, ir apie vienybę, kurios konkretizuota forma yra Lietuvių Bendruomenė.
Dėmesys jaunimui
Negalime abstrakčiai kalbėti apie jaunystės grožį, jaunimo vertę; turime vertinti patį jaunimą. Kaip Vyt. Germanas pastebėjo, "jaunimas labiausiai nori, kad rastų ten (spaudoje) save". O tačiau savęs ne visada atranda, kaip rodo nesenas jaunimo nusiskundimas "Kodėl jūs mus ignoruojate?" (žr. M. Norušytės str. Aukštesniosios Lituanistikos Mokyklos 1963-1964 m. metraštyje "Mūsų Metai").
Ne tik kad vyresnė karta jaunimo neretai nepastebi, bet ir nesupranta ir nesugeba prie savęs patraukti. Bet tik tiek, kiek juos pastebėsime ir suprasime, galėsime jiems padėti ir juos lietuvybės idealams laimėti. Spaudoje šis reikalas nuolat keltinas.
Nežiūrint aukščiau suminėto nesusipratimo, mūsų laikraščiai, palyginant daug kreipia dėmesio į jaunuosius. Sveikintina "Dirva" ypatingai už Pedagoginio Lituanistikos Instituto referatų atspausdinimą; taip pat "Tėviškės Žiburiai" — už jaunimo, o "Draugas" — už jaunučių skyrius. Ypatingo dėmesio verta "Eglutė".
Parama literatūrai
Pati spauda yra daugiau trumpalaiko pobūdžio; todėl minties gelmes rečiau tepasiekia. Už ją platesnė ir gilesnė yra literatūra. Spauda užima tarpininkės vietą tarp rašytojų ir skaitytojų. Pastabomis, kritikomis ir recenzijomis ji sveria knygas ir vienų, ir kitų naudai: rašytojams — jų darbus vertindama, skaitytojams — juos pristatydama. Čia laikraščiai ir žurnalai atlieka didelį darbą. Tik vengtini reklaminio pobūdžio neužtarnauti išgyrimai ir neobjektyvūs sprendimai apie "nesavųjų" kūrybą. Taip pat, nors spauda negali tiesioginiai provokuoti literatus — kūryba yra juk laisvas paukštis — tačiau savo vertinimu gali sudaryti atmosferą, skatinančią literatus nesisiaurinti lokalinio pobūdžio aprašymais, bet veržtis vis gilyn į visuotinesnius žmogaus rūpesčius.
VIENYBĖS IR SOLIDARUMO PUOSELĖJIMAS
Visuomenė turi būti vieninga ir solidari, kad ką nors bendrom pastangom atsiektų. Tuo labiau išeivijoje, kur darbai gausūs, o darbininkų maža; kur, kas skaidosi, pakrinka; kur, kas atsiskiria, svetimoj aplinkoj ištirpsta.
Didelė užduotis atitenka spaudai, kuri vienintelė gali kasdien aplankyti tautiečius išeivijoje ir priminti, kad jie priklauso lietuvių tautai.
Be to, esame susiskirstę į įvairias grupes, sroves, pažiūras, organizacijas. Susiskirstyti dar nereiškia susiskaldyti: tai gali kelti ir sveiką įtampą bei darbingumą. Susiskirsčius, susiskaldymo pavojus atsiranda tik tada, kai savo grupėse užsidaroma ir imama šnairuoti į kitus, kai pamirštami platesnieji visuomeniniai interesai.
Kaip gali prisidėti mūsų spauda prie vienybės ir solidarumo ugdymo?
Virš tyvuliuojančio ežero paviršiaus...
Mūsų laikraščiai (dienraščiai, savaitraščiai) paprastai ribojasi dviem požiūriais: 1) tam tikra daugiau ar mažiau apribota vietove ir 2) tam tikru srovės, pažiūrų ar pasaulėžiūros atspalviu. Ir vienas, ir kitas šiose sąlygose nėra nei išvengiami, nei gal nevengtini. Vengtinas yra tik atsiribojimas tiek pirmu, tiek antru požiūriu.
Vietovinis atsiribojimas lengviau nugalimas. Mūsų laikraščiai paprastai turi atskirus skyrius kitų vietovių lietuvių veiklos apžvalgoms.
Sunkiau antruoju požiūriu. O visgi kai kurie vietiniai laikraščiai junta reikalą patarnauti savo skaitytojams vietovėse ir todėl talpina skirtingų organizacijų pranešimus bei įvykių kronikas. Tai sveikintinas reiškinys. Tie bandymai turėtų išsiplėsti į tikrai nuoširdų kitų grupių atsiektų darbų įvertinimą jų veiklos aprašymuose. Taip pat tiktų ir kitų grupių žmones paprašyti parašyti į savuosius laikraščius.
Panašiai ir žurnalai, ypač organizacijų organai, trokštantys ugdyti savo narius visuomeniniam darbui, nesiribos vien savo veiklos darbų apžvalga, bet ras būdų kitus įvertinti, talpinant jų veiklos apžvalgas ar paprašant kitų parašyti į žurnalą.
Vienybė ir solidarumas pagrindinai yra vidinio nusistatymo išdava. Tačiau vidinis nusistatymas ieško išorinės formos. Vieninga tauta buriasi į valstybę. Taip pat vieninga išeivijos visuomenė jungiasi į visus apimantį organizacinį vienetą, lietuvių atveju — Lietuvių Bendruomenę. Kaipo tokia ji yra verta mūsų spaudos visokeriopos paramos.
* * *
Jei kas atsisako žurnalo ar laikraščio, tai dažniausiai nesako "neturiu pinigų užsimokėti", bet "neturiu laiko skaityti". Mūsų aplinkoje yra tiek daug su spausdintu žodžiu konkuruojančių dalykų, kad nuo to neretai nukenčia pati spauda, o taip pat ja nepasinaudojęs tautietis.
Vajais ir kitkuo dar galima žmones išjudinti, kad jie užsiprenumeruotų. Bet kur kas svarbiau, kad jie spaudą skaitytų — ir skaitytų savo naudai. Tai padaryti gali tik spauda, pati būdama verta skaitymo. O jos vertė yra tiesioginiai proporcinga savo atsakomybės suvokimui ir jos uždavinių įgyvendinimui. Prie šių uždavinių įgyvendinimo bent keliomis mintimis gal prisidės ir šis pranešimas. Bet jis laikytinas tik nustatymu gairių diskusijoms. Tikimės, kad diskusijose iškils dar daugiau minčių.