VACYS KAVALIŪNAS
ŽMOGUS TARPE DVIEJŲ PASAULIŲ
Kukliame Jurgio Baltrušaičio “Ramunėlės” eilėraštyje sukaupta gili mintis: kelias, kelio dinamika, jo dramos personažo skausmingas metafizinis ilgesys ir pagaliau jo santykiai su išoriniu pasauliu:
Štai pasauly aš ne vienas,
Jo bedugnėj ne našlaitis.
Ne danguje, bet žemės kelio vingiuose žmogus susitinka su Dievu. Išorinio pasaulio daiktuose žmogus jaučia ne tik jų buvimą, bet ir iš jų kylančią buvimo esmę — patį Kūrėją. Ir nesvarbu, kaip žmogus tatai pajunta: intelekto sušvitimu, vidine intuicija ir kontempliacija ar metafiziniu nerimu ir baime, apie kurią kalba vokiečių filosofas Heideggeris ir po kurios atsiskleidžia daiktų esmė ir jų siela. Autentiška žmogaus sąmonė, teigia prancūzų filosofas F. Alquie, atskleidžia žmogaus santykius su išoriniu pasauliu ir su Būtimi (plg. La nostalgie de l'ėtre).
Metafizinis daiktų veidas, kyląs iš gamtinės aplinkos, ne tik suteikia žmogaus ir išorinio pasaulio santykiams dvasinį aspektą, bet dažnai nurodo žmogui ir jo kelio kryptį, kylančią į aukštumas. Tad ir žmogus sunkiai yra suprantamas ir realioje ir poetinėje tikrovėje, nepaliečiant jo egzistencinių gilumų, jo likiminės kelio krypties, kuri atsiskleidžia jo santykių su pasauliu ir su Kūrėju plotmėje. Šis žmogaus kelias, kuriame jis susitinka su Kūrėju, yra ryškus ir Donelaičio “Metuose”.
V. K. JONYNAS Donelaičio "Metų" iliustracijos (253 ir 258 psl.)
VACYS KAVALIŪNAS, šio straipsnio autorius, išėjo ilgą mokslo kelią Vytauto Didžiojo universitete Kaune, Prancūzijoje ir Vokietijoje, o paskutiniu metu studijavo Clev-lande prancūzų kalbą ir literatūrą. Savo romanu "Kalnų giesmė" pernai laimėjo "Draugo" premiją.
IŠORINIS “METŲ” PASAULIS
“Metai” prasideda šviesiu ir galingu saulės triumfu:
Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir, žiemos šaltos triūsius pargriaudama, juokės.
Pirmosios didžiojo kūrinio eilutės atskleidžia išorinio pasaulio vaizdą. Šis vaizdas nepaprastai gyvas, judrus — visa jame gaivališkai veržiasi gyventi ir džiaugtis — ir platus. Jis platus ne tik dėl saulės, priklausančios kosmo begalybei ir į jo ritmą įjungiančios “Metų” gyvenimo sienas, bet ir dėl formos — dažno begalybės garso a vartojimo, kuris atskleidžia vidines intymias dvasines platumas (plg. G. Bachelard, La pratique de l'espace).
Tačiau scenos, kuriose vyksta “Metų” gyvenimas, yra suglaustas labai mažame didžiojo pasaulio ruože: būrų gyvenamas plotas ir dvaras, kur jie baudžiavą eina. Plaučiūno kelionė į Karaliaučių šio pasaulio ribų nepraplečia nei geografine, nei juo labiau psichologine prasme. Ji greičiau tik dar labiau pabrėžia jo siaurumą ir uždarumą.
“METŲ" ERDVĖS ASPEKTAI
Kur, kuriose vietose vyksta “Metų” gyvenimo scenos? Be Karaliaučiaus, yra minimos dar bene dvi vietos: Taukiai ir Vyžlaukiai. Ar šios vietovės geografiškai tikros, ar tik vartojamos realistiniam kūrinio motyvavimui, čia nesvarbu: “Metuose” apskritai nėra jokios konkrečios gamtinės aplinkos su fiziniais jos ypatumais. Veltui čia būtų ieškoma kurių nors gamtinių kontūrų — miško, kalnelių, upių ar ežerų. Jų čia nėra. Iš viso čia nėra jokių statiškų gamtos vaizdų.
Vyraujantis išorinis “Metų” pasaulio pradas yra judesys. Nuo pat kūrinio pradžios vaizdai, kurie nėra lokalizuoti jokiose gamtinėse formose, nesustodami bėga vienas po kito. Tai — dinamiškas pasaulis. Greičiausiai dėl dinamiškos pasaulio vizijos čia ir namų vaidmuo visiškai nereikšmingas. Namų čia, tiesa, yra, bet žmogaus santykiai su jais nėra nei gilūs, nei intymūs. Namai, savo pamatais tvirtai ir pastoviai įsikibę į žemę, yra už gyvo ir judančio “Metų” pasaulio ribų, kuriam priklauso žmogus.
“METŲ” LAIKAS IR ŽMOGUS
Sužetinis “Metų” laikas taip pat siauras. Visa čia suglausta keturiuose metų laikotarpiuose: pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Gi kalbant apie “Metų” žmogų — personažą, galima sakyti, kad jis yra tik dabartyje. Tiesa, kartais jis kiek nukrypsta į praeitį, trumpu žodžiu palygina seniau ir dabar, tačiau laiko, kuris, Bergsono žodžiais, yra ne objektyviojo išorinio pasaulio, o žmogaus dvasinės substancijosdalis, čia beveik nėra. Praeitis “Metų” personažų gyvenime kaip intymi dvasinė melodija, kuri susiliedama su dabartimi, praturtina žmogaus sielą ir suteikia jai naują laiko dimensiją, čia niekur ryškiau neiškyla.
Psichinis “Metų” laikas yra susijęs su išorine Donelaičio kūrinio erdve, kurioje vyrauja judesys ir kur laiko momentams sunku sustoti. Gi abstraktaus laiko, abstrakčių prisiminimų, nesusijusių su erdvėje sustojusiais daiktais — žmonėmis, namais, miškais, upėmis ar kalnais, nėra. Tad ir labai dinamiško išorinio “Metų” pasaulio žmogaus dvasia nėra dinamiška — joje nėra gilių ir gyvų praeities, dabarties ir ateities gyvenimo momentų.
ESTETINIAI “METŲ” PASAULIO ASPEKTAI
Garsas ir spalva — muzika ir vaizdas yra du išorinės tikrovės momentai, su kuriais susidurdamas žmogus jaučia grožinį — estetinį malonumą. Gal dar būtų galima čia pridėti palietimą, kuris taip pat, kai kurių meno psichologų teigimu, sukelia estetinius jausmus, pvz. ką nors švelnaus glostant, ir judesį. Nors judesys ir yra pajuntamas regėjimo pojūčiais tačiau jo sukeliamas malonumas ir išgyvenimo tonalumas skiriasi nuo grynai akustinių ir optinių vaizdų sukeliamo malonumo.
Išoriniame “Metų” pasaulyje — tai jau buvo sakyta — vyrauja judesys. Visa čia juda: laukai, augalai, gyvuliai, paukščiai, žmonės. Ir koks didelis skirtumas tarp “Metų” pasaulio dinamikos ir “Anykščių šilelio” vidurnakčio tylos ir crescendobundančio miško garsų! “Anykščių šilelyje” eina nuo krintančios rasos garso ligi viso miško rytmečio fugos. “Metuose” visa juda nuo pat pradžios. Ir žmogus ten judesiu įsijungia taip pat be jokių paruošiamųjų įžangų. Jis lyg su judančiu vaizdu atulaukia, ryškiau šmėstelna prieš akis ir vėl nutolsta, užleisdamas vietą kitiems vaizdams.
Įdomus “Metų” pasaulis ir spalviniu atžvilgiu. Nors kai kas ir “randa” čia ištisą skalę spalvinių niuansų, tačiau iš tikrųjų jokių spalvų “Metuose” nėra. Tai tik juoda ir balta pasaulis: juodi debesys, margos gėlės. Visame kūriny, be rudenio rudo,nėra nei vieno spalvai reikšti būdvardžio. Ir tai nerandame kūrinyje, vaizduojančiame gyvenimą, intymiai susijusį su gamta, kur toks spalvų ir atspalvių įvairumas.
Norisi manyti, kad ir rudas ruduobus teatsiradęs iš Donelaičio polinkio į aliteraciją, kaip ir jo būrą baudžiava baudžiaar šildantis šiltos saulės spindulys— žodžių grupės su pasikartojančiais priebalsiais. H. Taine, literatūros kūrinių ieškojęs autoriaus, galėtų teigti, kad Donelaičiui spalvos neegzistavo ar kad jis į spalvas nekreipė jokio dėmesio. Čia, kalbant apie “Metus”, tenorėta atskleisti spalvinį jų aspektą, kuris nėra bereikšmis vidiniams žmogaus ir išorinio pasaulio santykiams.
Sekant dinaminius “Metų” vaizdus iš arčiau, juos vieną po kito registruojant, taip pat nesusidaro realistiškai logiška darni visuma. Tačiau meno kūrinys nėra nei gamtos ir žmogaus gyvenimo filmas, nei antropogeografinė jo iškarpa. Realaus gyvenimo kriterijus nėra pakankamas matuoti ir vertinti kūrėjo pasaulio vizijai ir jo gyvenimo sampratai. Čia kiti dėsniai ir kiti principai. Prancūzų filosofo Ravaisson’o žodžiais, yra tam tikra malonė, kuri spinduliuoja iš meno kūrinių. Donelaičio “Metuose” ši malonė yra ryški — čia yra tikrai gražių ir meniškai gyvų momentų. Užtenka jam palyginti įšalusį rudenio kelią su būgnu, ir skaitytojo vaizduotėje iškyla gyvas rudens peizažas su viso kelio dinamika ir viską dominuojančiu dundesiu, užtenka vos pražydusias pievų gėles palyginti su žaidžiančiais būrų vaikais, ir jos, kaip tikri žmonių vaikai, apgaubtos žmogiška šilima, iškyla prieš skaitytojo akis.
ŽMOGUS IR IŠORINIS PASAULIS
Žmogus yra gamtos gyvenimo dalis, ir jo santykiai su išoriniu pasauliu yra neišvengiami. Tačiau šie žmogaus ir išorinio pasaulio santykiai nėra vienodi. Jie gali būti tik fiziniai, kaip dviejų vienas šalia kito esančių erdvėje daiktų, ir vidiniai —-dvasiniai, kada išorinis pasaulis, jo garsinės ir spalvinės simfonijos bei iš jų kylanti dvasia jaučiama giliai, kada žmogui atsiskleidžia gilesnė realybė, kurioje išnyksta griežtos ribos, skiriančios gamtinius ir antgamtinius pasaulius.
Donelaičio žmogus yra organiška gamtos ritmo dalis. Pavasarį jis drauge su tirpstančio sniego upeliais įsilieja į gaivališką gyvenimo džiaugsmo srovę, vasarą — į jos darbų intensyvumą, o žiemą kartu su gamta jis “užmiega” prie šilto kakalio. Tačiau jo santykiai su gamta nėra gilūs, ir išorinis pasaulis jo sieloje neišsiskleidžia gyva dvasia ir jo gyvenimui nesuteikia gilesnių vidinių atspalvių. Kartais “Metų” personažas savo laikysena, savo dvasios kryptimi net aiškiai išsiskiria iš gamtos gyvenimo harmonijos. Prisimintina čia “Pavasario linksmybių” epizodas, kur apsirijusio pono balsas nei nuskęstančio, sušuko nešvankiai,suardė gamtos harmoniją ir nemaloniu disonansu nuaidėjo.
Šios išorinio pasaulio ir žmogaus disharmonijos šaknys yra labai gilios -— jos siekia žmogiškąją dramą, prasidėjusią rojuje. Tai atsineštinis žmogaus kraitis, Adomo ir Ievos dovana žmonijai. Žmogaus ir pasaulio harmonijos ar disharmonijos idėja “Metų” pasaulėžiūroje ir filosofijoje yra labai svarbi. Ja remiasi žmogaus moralė, jo socialinio, tautinio ir religinio gyvenime kelias.
ŽMOGUS IR DIEVAS
Nežiūrint į tai, kad Donelaičio personažas nejaučia gilių dvasinių ryšių, sujungiančių į vieną harmoniją pasaulį, žmogų ir Dievą, “Metuose” atsiskleidžia gili krikščioniška pasaulio samprota. Visa “Metų” gamta ir ypač paukščiai garbina Kūrėją. Tai nėra nauja literatūroje. Montaigne, garsusis Essaisautorius, žūt būt norėdamas žmogų pastatyti vienoje plotmėje su gyvuliais, dramblius pakelia ligi religinių aukštumų, ir jie, tekant saulei, trimituodami garbina Dievą. Tokių pat momentų galime rasti ir krikščioniškos koncepcijos Chateaubriand’o kūriny, paukščiai garbina Dievą nuoširdžiai. Jie — pavyzdys žmogui, nepatenkintam ir besiskundžiančiam savo likimu, kuris tačiau pasaulio santvarkoje aiškiai mato Dievo ranką ir savo mintimi bei dvasia jai nusilenkia.
EGZISTENCINIS “METŲ” ŽMOGAUS GYVENIMO MOMENTAS
“Metų” pasaulyje atsiskleidžia gilus žmogiškosios egzistencijos momentas — mirtis. Mirtis — pati didžioji žmogiškojo gyvenimo avantiūra ir tiems, kuriems ji yra gyvenimo kelio pabaiga, ir tiems, kuriems ji — didžioji pradžia.
Prieš mus sustoja Lauras, ant kumpos lazdos pasirėmęs. Tai bene vienintelis statiškas ir optinis “Metų” vaizdas. Kumpa lazda suponuoja senatvę, kuriai gyvenimo prasmės meditacija yra natūrali ir artima. Jo menininko siela — jis dar ir muzikantas — intuityviai atskleidžia gilesnę realybę už išorinę tikrovę.
Lauro gamtos pajutimas nuoširdus ir lyriškas. Koks gražus, vaizdus ir gyvas jo jau kitur minėtas piaunamų pievos gėlių palyginimas su vaikais. Kokie, rodos, tolimi ir savo esme svetimi pasauliai: vaikai ir mirtis. Ir koks neišvengiamas jų susitikimas! Ir žmogaus gyvenimo efemeriškumas: žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms...
* * *
Apskritai siauras geografinis “Metų” pasaulio plotas ir trumpas jų laiko momentas įsijungia į kosmo ritmą, o jo žmogus savo minties ir dvasios žvilgsniu, nors ir bėgdamas kasdien į baudžiavą, krypsta į aukštumas, pas “tėtutį”, kurio mislys neigi bedugniai, mums pasirodo.