JONAS KUBILIUS, S. J.
— pažinęs Pierre Teilhard de Chardin asmeniškai ir perskaitęs apie 30 jo veikalų, daugelį dar iki šiol esančių tik rankraščiuose.
1955 m. balandžio 10 d. New Yorke staigiai mirė Teilhard de Chardin. Jeigu iki tol jis buvo daugiau žinomas tik mokslininkų ir artimų draugų tarpe, tai po jo mirties jo, kaip mokslininko, rašytojo, filosofo, mistiko ir pranašo, garsas nepaprastu greitumu praplito po visą pasaulį. Jo knygos, kurios iki jo mirties nebuvo atspausdintos, buvo išleistos ne tik prancūzų kalba, bet išverstos į visas vakarų pasaulio kalbas. Šiandien jo veikalai yra nagrinėjami mokslininkų rateliuose, studentai graibsto jo knygas ir skaito su dideliu susidomėjimu. Lietuviams taip pat jis jau nebėra svetimas. Savo laiku Tėviškės Žiburiaidavė apie jį trumpą studiją, Draugebuvo pasirodžiusios kelios žinutės; tilpo straipsnis "užlankstytų puslapių'' ir daktaro M. iš Pietų Amerikos sunkiai suprantami išvedžiojimai. Pagaliau kiek išsamesnis darbas pasirodė Aiduose.Tad Teilhard de Chardin nebus jau svetimas tam, kas mūsų spaudą šiek tiek sekė.
GYVENIMAS
Gal padės mums geriau suprasti šio žymaus mokslininko mintis, jeigu mes trumpai pažvelgsime į jo gyvenimą. Petras Teilhard de Chardin gimė 1881 metais Prancūzijoje nedideliame Auvergnijos provincijos dvariuke. Jo tėvas buvo archyvistas, linkęs prie tiksliųjų mokslų. Petras, baigęs gimnaziją, įstojo į Jėzuitų Ordiną. Baigęs filosofiją Jersey kolegijoje, jis buvo pasiųstas į Kairą dėstyti fizikos ir chemijos. Būdamas tris metus Egipte ir vėliau keturius metus bestudijuodamas teologiją, jis kartu įsigijo daug geologijos ir paleontologijos žinių. 1912 m. jis buvo pašventintas kunigu. Tais pačiais metais jis persikelia į Paryžių toliau studijuoti geologiją ir dirbti su žymiausiu archeologu Marcellin Boule Žmogaus Paleontologijos Institute. Tuo laiku jis susipažįsta su Bergsono Evolution Créatrice (Tveriančioji Evoliucija)ir susitinka su kun. Breuil, žymiu preistoriku, kuris atkreipė jo dėmesį į žmogaus išsivystymą. 1913 m. jis važiuoja aplankyti vietovės, kur buvo atrasta Piltdowno kaukolė. Čia jis susipažino su paleontologu Artūru S. Woodwardu. Laike pirmojo pasaulinio karo jis tarnauja kariuomenėje ir, turėdamas daug laiko, pergalvoja savo kaip vienuolio ir mokslininko pašaukimą. Savo ištikimybę vienuolynui ir Bažnyčiai jis apvainikuoja įžadais 1918 m. Kaipo mokslininkui, jam darėsi aiškiau ir aiškiau, kad visa pasaulio (į jį įskaitant ir žmoniją) apraiška (phenomenon)yra viena vientisinė evoliucija, išsivystymas. Jam, kaipo kunigui ir mokslininkui, buvo labai svarbu suderinti evoliucijos teoriją ir teologijos mokslą.
Per mano visą gyvenimą— mano gyvenimu— pamažu, pamažu pasaulis užsidegė mano žvilgsnyje, kol pagaliau, visas liepsnodamas aplink mane, jis nušvito beveik visiškai iš vidaus. Toks buvo mano pergyvenimas susiliečiant su žeme...— permatomas dievybės apsireiškimas degančios visatos širdyje..., Kristus, jo širdis; ugnis, galinti visur įsiveržti ir palaipsniui visur išsiplėsti. — Pierre Teilhard de Chardin
M. K. Čiurlionis. Žvaigždžių sonata. Allegro. (Šiemet minima šio didžiojo lietuvių dailininko ir muziko 80metų sukaktis).
1922 m. T. de Chardin apgina doktorato tezę Sorbonos universitete. Tais pačiais metais jis paskiriamas geologijos profesoriumi Paryžiaus Katalikų Institute. Jo paskaitos sutraukė didelį skaičių studentų, bet kartu tam tikro nepasitikėjimo iš kai kurių katalikų sluoksnių. 1923 m. jis buvo pasiųstas į Kiniją padėti jėzuitui Licent organizuoti paleontologijos muziejų. Jam grįžus į Paryžių, jo nebeleido tęsti paskaitų institute. Kai kurios jo idėjos pasirodė per drąsios. 1926 m. jis grįžo į Kiniją. Per dvidešimt metų jis atsiduoda grynai moksliniam darbui. Savo mokslinėse ekspedicijose aplanko Ameriką, Abisiniją, Indiją, Burmą, Javą. Tose ekspedicijose jis susitinka su garsiaisiais pasaulio paleontologais, kaip Hardt, Davidson Black ir kitais. Jis pats tampa vienas žymiausių paleontologų, atrasdamas Sinanthropusir Javos Pithecanthtropusliekanas. Tame laikotarpyje jis pabaigia redaguoti Phénomène Humain (Žmogaus Realybė). Kaip specialistas, jis yra kviečiamas visiems svarbesniems paleontologijos klausimams spręsti. 1938 m. jis yra skiriamas Paleontologijos ir Geologijos laboratorijos direktoriumi Paryžiuje. Deja, karas neleido jam tos vietos užimti ir jis pasilieka Kinijoje su savo moksliniais tyrinėjimais ir vienatve.
1946 m. T. de Chardin sugrįšta į Prancūziją. Čia ištinka nelaimė — jo nepaprastai gyvas intelektualinis darbas nutraukiamas širdies smūgio. Sulaukia jis ir kito — dvasinio — smūgio: jam uždraudžiama priimti profesoriaus vietą žymiausioje Prancūzijos aukštoje mokykloje — Prancūzijos Kolegijoje (College de France). Tačiau tuo pačiu metu jis paskiriamas Valstybinio Mokslo Tyrinėjimo Centro direktoriumi ir išrenkamas Mokslų Akademijos nariu.
1948 m. Tailhard de Chardin kviečiamas į Ameriką. Iš čia jis du kartu nuvyksta į Pietų Afriką, kur Broomas ir Dartas buvo atradę įdomių liekanų, liečiančių žmogėną — hominidą Australopithecus.
1951 m. jis galutinai persikelia į New Yorko Wenner-Gren Tyrimo Centrą (Wen-ner-Gren Foundation).Čia jis padeda organizuoti antropologinių studijų tarptautinį simpoziumą, skaito paskaitas Columbijos ir Harwardo universitetuose, baigia rašyti savo veikalą Le Coeur de la Matiėre (Medžiagos Širdis),pertvarko jau seniau parašytą veikalą Le Gioupe Zoologigue Humain (Žmogaus Zoologinė Grupė),planuoja tolimesnius antropologinių studijų tyrimus Afrikoje ir Amerikoje. Deja, Velykų dieną, 1955 m. antras širdies smūgis sugriovė šito mokslo genijaus planus, atnešdamas staigią mirtį.
JĖZAUS DRAUGIJOJE IR BAŽNYČIOJE
T. de Chardin kelias nebuvo paprastas. Jis buvo kovotojas, pasiryžęs savo idėjas žmonijai kokiu nors būdu palikti. Laike savo gyvenimo jis negavo leidimo atspausdinti mokslinių-filosofinių veikalų. Buvo taip pat kelis kartus įspėtas, kad jo idėjos evoliucijos klausimu yra per drąsios ir net pavojingos. Todėl nėra nuostabu, kad vienas kitas pradėjo galvoti, jog jo santykiai su Bažnyčia ir Jėzuitų Ordinu buvo šalti, o jis liko užsidaręs savo vienatvėje. Taip pat vienas kitas pradėjo jį įtarinėti, esą jis skelbiąs mokslą, priešingą katalikų dogmoms. Net Roma buvo kelis kartus susirūpinusi dėl jo ir įspėjusi viršininkus. Atsimenu labai gerai 1938 metus. Pirmuosius T. de Chardin veikalus rankraštyje perskaitęs ir giliai paveiktas, nuėjau pas Lyono universiteto teologijos fakulteto rektorių pasitarti. Jis man patarė būti atsargiam. Esą jėzuitų priešai budi ir norėtų T. de Chardin sulikviduoti ir tuo pakenkti jėzuitams. Bet mes, studentai, buvome tiek sužavėti jo mintimis, kad, niekam nežinant, pasirūpinome visus jo raštus, virš trisdešimt, juos multiplikavome, studijavome ir diskutavome. Mūsų profesoriai, artimi T. de Chardin draugai, mus palaikydavo ir net mūsų diskusijas pravesdavo. Jų tarpe buvo pasaulinio masto teologai, kaip H. de Lubac, P. Rodnet ir kiti. T. de Chardin idėjos mums buvo naujo pasaulio atradimas, o jo asmuo mūsų jaunose sielose išaugo į nepasiekiamą mokslininką, gilų mintytoją ir šventąjį. Pirmą kartą asmeniškai jį susitikau Paryžiuje 1947 m., kada jis gydėsi po širdies smūgio. Susitikau su juo tris kartus: vieną kartą mačiau jį jo mokslo studijoje,rue de Baby lone, okitu du kartu pasivaikščiojome Bois de Boulogne.Kartu su mumis pasivaikščiojo chemijos ir biologijos prof. dr. Mastagli.
ATSISTOK čia, kur aš esu, ir pažvelk,... ir pamatysi, kaip lengvai sujungiamos tos dvi žvaigždės, kurių skirtingos traukos buvo beišardančios tavo tikėjimą. Tau bestebint— nei maišant, nei painiojant— tikrasis Dievas, krikščionių Dievas, įsiverš į visatą, mūsų šiandienę visatą,— į tą visatą, kuri tave baugino savo siaubingu dydžiu ir pagonišku grožiu.
Pierre Teilhard de Chardin
T. de Chardin turėjo tiek gerumo, žmoniškos šilumos ir paprastumo, pasitikėjimo Dievu ir žmogaus dvasia, jog jo rami, bet 366 pilna gyvybės, naujų idėjų ir planų kalba palenkdavo be prievartos kito žmogaus galvojimą. Todėl aš nesistebiu, kad tokie žmonės kaip Julian Huxley, George Gaylord Simpson pasidarė jo asmeniniai draugai ir gerbėjai, nors jų įsitikinimai ir moksliniai siekimai buvo gana skirtingi. Iš tokių susitikimų grįždavau pasiilgęs sekančio.
Kiek aš žinau iš savo patirties, aš manau, kad visoje Prancūzijoje nebuvo nė vieno jėzuito, kuris jam nereikštų didelės pagarbos ir pasitikėjimo. Bet aš suprantu taip pat, kaip skaudu jam buvo, kuomet jam uždraudė spausdinti jo veikalus. Iš savo pusės jis neparodė nė mažiausio nepaklusnumo nei savo viršininkams, nei Bažnyčiai nei žodžiu, nei raštu, nei savo elgesiu. Priešingai, visur jis pareikšdavo pasitikėjimą Jėzaus Draugija ir Bažnyčia ir visokiais būdais ir visur gynė ją ir jos misiją pasaulyje. Retai esu susitikęs žmogų tokio gilaus tikėjimo. Jis tikrai nebuvo nei panteistas, nei sentimentalizmu atskiestas mistikas. Jo tikėjimas į vieną asmeninį Dievą ir į Jėzaus Kristaus istorinį asmenį pasireiškė visuose jo raštuose. Jeigu vis dėlto jis buvo kaltinamas skelbiąs pavojingą mokslą, tai buvo daroma tų, kurie arba nesistengė susipažinti su jo veikalais, arba buvo lengvai suklaidinti nauja jo terminologija — kaip įrodė H. de Lubac savo išsamioje knygoje Religinė mintis Teilhard de Chardin veikaluose.
Tų, kurie neatsakingai T. de Chardin kaltino, nėra čia verta nė minėti. Jam pačiam būtų galima prikišti tik vieną dalyką, būtent, kad jis gimė bent pusę šimtmečio peranksti. Jau šiandien jo vardas yra minimas su pagarba visur. Ne vienas vyskupas ir kardinolas net ir Visuotiniame Bažnyčios Suvažiavime iškėlė jo nuopelnus žmonijai ir Bažnyčiai.
MOKSLININKAS
ŠIAIS LAIKAIS krikščionybė yra vienintelė minties srovė visoj noosferoj, kuri yra pakankamai drąsi ir pažangi apimti visą pasaulį, pajėgi siekti neriboto tobulumo... Šiandien vien tik krikščionybė pajėgia pasaulyje suderinti vienu gyvu veiksmu Visumą ir Asmenį, be kurio visa iki šiol atsiekta evoliucijos pažanga turėtų sužlugti.
Pierre Teilhard de Chardin
Jau 1922 m. T. de Chardin parašė gilią studiją apie geologinį vidurinės Prancūzijos kalnų (Massive Central)susiformavimą. Kiek vėliau paruošė gan išsamią studiją apie žinduolių geografiniai-geologinę plėtrą. 1931 — 1939 m. laikotarpyje jis dalyvauja septyniose didesnėse mokslinėse ekspedicijose. Žymiausios iš jų buvo visam pasauliui žinomos šiais pavadinimais: Roy Chapman Andrewsvidurinėje Azijoje, Hardt-Citroenir Yale-Cambridgešiaurinėje Indijoje, Harvard-CarnegieBirmanijoje. Jis praveda ir tvarko iškasinėjimus Choukutiene, Kinijoje, ir Hopefielde, šiaurinėje Afrikoje. Tų iškasinėjimų ir kelionių rezultatus jis aprašo, klasifikuoja ir paskelbia įvairių kontinentų moksliniuose žurnaluose. Jis sutvarko ir paskelbia visus atradimus Chou-koutieno kasinėjimuose. Jo dėka buvo sutvarkyta Cenozoico laboratorija Pekinge. Be abejo, tuos darbus jis negalėjo vienas atlikti; su juo dirbo viso pasaulio mokslininkai: amerikiečiai de Terra ir Hallam Movius, kinietis Pei, vokietis Weidenreich, kanadietis Davidson Black, anglas George Barbour ir kt. Kartu su jais jis suorganizavo plačios apimties paleoantropologijos studijų centrus visoje Azijoje, įkūrė Geologijos ir Paleontologijos Institutą Pekinge.
Čia aš negaliu visų T. de Chardin mokslinių darbų net suminėti. Tam reikėtų atskiros studijos. Suminėjau tik kelis, kad skaitytojas turėtų bendrą vaizdą, kiek jis yra savo darbais prisidėjęs pastūmėti pirmyn geologijos, paleontologijos bei antropologijos mokslus. Claude Guėnet, kuris bandė patiekti kiek platesnę jo mokslinių darbų studiją, prisipažįsta, kad tai neįmanoma vienam žmogui padaryti.
T. de Chardin raštų, pranešimų ir studijinių eskizų yra išbarstyta po visą pasaulį. Jis buvo žymus mokslininkas ne vien geologijoje, paleontologijoje ir antropologijoje; jis turėjo taip pat išsamų biologijos, geofizikos ir neurologijos mokslų pažinimą. Tai įrodo jo diskusijos su žinomu neurologu Claude Guėnet, su biologais Julian Huxley ir Gaylord Simpson; tai patvirtina pastarasis mokslininkas naujausiame veikale View of This World.
MĄSTYTOJAS
Kiek aš žinau, niekas nėra kėlęs klausimo dėl T. de Chardin mokslinių veikalų. Bet jie ir nėra įdomūs bendrai publikai ir svarstomi tik specialistų. Visai kas kita yra su jo, kaipo mąstytojo, veikalais. Apie juos plačiai diskutuojama ir kiekvienas jaučiasi kompetetingas savo žodį tarti. Pasvarstykime tad apie T. de Chardin mintijimą. Aš vartoju čia žodį mintijimas,nes žodžiai, kaip filosofija, pasaulėžiūraturi perdaug suvaržytą prasmę, ir pats T. de Chardin nuo jų kratėsi. Jis savo pasaulio pažinimą remia moksliniu patyrimu ir nenori traukti metafizikos sau į pagalbą. Tokio turinio veikalų jis yra parašęs virš keturias dešimtis. Didžiąją jų dalį esu skaitęs dar rankraštyje. Vėliau jis juos perredagavo, pataisė ir praplėtė, bet pagrindinė mintis yra pasilikusi ta pati. Jų didžioji dalis ir šiandien tebėra rankraščiuose. Iki šiol prancūzų kalba yra atspausdinti tik septyni jo veikalai: Le Phė-nomėne humain. L'Apparition de l'home, La Vision du passé, Le milieu divin, L'Avenir de l'home, L‘Energie humaine ir L’Activation de l'energie.
Tuos veikalus išvardinau prancūzų kalba. Juos išversti yra gan sunku, nes nėra tiksliai atitinkančių žodžių lietuvių kalboje.
Le Phénomène humain (Žmogaus Fenomenas arba Žmogiškoji Realybė)ir Le milieu divin (Dieviškoji Aplinkaarba tiesiog Dievuje)susilaukė ypatingo pasaulinio susidomėjimo. Šiuose veikaluose T. de Chardin atidengia visai naują perspektyvą. Jo sintetinis ir genialus protas apima pasaulio visumą. Jo kruopštūs tyrinėjimai žingsnis po žingsnio veda jį prie šios žemės gimimo. Staigiai jam atsiveria akys, kad visi mūsų tyrinėjimai buvo užmiršę svarbiausią šios buities faktorių — laiką, lygų daiktų keitimuisi, kurio amžina ranka surašo savo kelionę neišdildomai geologiniuose sluoksniuose. Iš kosmo pasidaro kosmogenezė — pati žemė atsidengia kaip neišmatuojamo turtingumo knyga, kurioje mes galime sekti visą jos istoriją. Ir čia T. de Chardin tikru mokslininko įžvalgumu, neskubėdamas, žingsnis po žingsnio, versdamas lapą po lapo, stebi, kaip žemė, ataušusį, rengia sąlygas gyvybei. Pati žemė, susikaupusi, staiga pražysta gyvybe. Pradžioj vos pastebima, toliau vis aiškesnėmis formomis, kol galiau užsidega sąmoningumu, protingumu iki mūsų dienų aukštos civilizacijos ir kultūros.
T. de Chardin visuomet rūpėjo žmogus ir jo, kaipo aukščiausiai išsivysčiusios biologinės būtybės, likimas bei istorija. Čia jam vėl padeda jo genialus žvilgsnis, kuris lengvai skiria pripuolamybes nuo daiktų esmės. Savo veikale Phėnomene Humainjis skelbia visuotinę pasaulio evoliuciją, neišskiriant nė žmogaus. Šiandien tokia evoliucija yra bendrai mokslininkų priimta, net ir Bažnyčia yra pasisakiusi už tokią galimybę.
T. de Chardin teigia, kad pati pirmoji gyvybė prasidėjo susijungiant atomams į molekules, molekulėms į celes. Tą patį teigia ir biogenetikai. Pirmoji gyvybė, atsiradusi paprasčiausioje formoje, vystėsi toliau, priimdama vis naujas formas ir greit užvaldydama visą žemę.
Suprantamiau galėtume šitaip išreikšti T. de Chardin evoliucijos teoriją: atomai, turėdami vidinę tendenciją jungtis, jungėsi į makromolekules, kurios, besikartodamos, pagaliau sudarė celes ir įgavo savivaldą. Turint savivaldą, galima priimti naujų medžiagų, augti ir dalintis. Savivalda, siekdama įgauti daugiau galimybių apjungti daugiau medžiagos, pradeda ruošti sau priemo-368 nes, kurioms jau reikia tobulesnio valdytojo. Todėl, krizei atėjus, gimsta instinktyvinė sąmonė. Ji, atsiradusi kartu su juslėmis, stengiasi savo jusles pratęsti, o tam jau reikia savimonės arba, kitais žodžiais, tikro protingumo. Sąmonei ir savimonei pasireikšti reikalingas smegenų ir nervų tinklo tobulėjimas. Tyrinėjimai parodė, kad kitimą žemesnės gyvybės į aukštesnę visada lydėjo smegenų ir nervų tinklo tobulėjimas. Šita evoliucijos eiga yra vadinama cefalizacija.
Pasiekęs savimonę, žmogus yra priėjęs biologinio išsivystymo ribą. čia T. de Chardin projektuoja į ateitį. Jo logiškas protavimas yra labai paprastas ir tikslus. Savimonė arba personalizacija būtų absurdiška ir todėl buitiškai neįmanoma, jeigu ji neieškotų savyje atsiradusių galimybių tobulinimo ir nuolatinės stabilizacijos. Tos galimybės — tai didesnis ir tobulesnis pažinimas ir meilės ugdymas, o stabilizacija — tai amžinybės teigimas. Bet tame taške jo veikalas Phėnomėne Humainsustoja. Jeigu mes norime toliau sekti T. de Chardin mintijimo kelią, mes turime eiti prie jo kito veikalo Kristologija.
Bandžiau kiek galima suprantamesnių būdu sutrauktai pateikti skaitytojams T. de Chardin mintijimą. Jis nenori savo veikale duoti jokios filosofijos ar metafizikos, jis seka tik daiktų istorinę eigą, stebi ir daro išvadas. Jis turėjo nukalti savo terminologiją, kad ji būtų suprantama kiekvienam mokslininkui. Evoliucijos pradžioje ir pabaigoje jis pastatė Alfąir Omegą.Mes galėtume sakyti, kad tai Dievas, viso pasaulio tvėrėjas, centras ir atbaiga. Jis kalba apie kom-pleksifikaciją.Mes galėtume pasakyti, kad efektingam vienetui sudaryti yra reikalinga daugialytė vienybė. Jis kalba apie radialinęir tangentialinęenergiją arba daikto vidujiškumą ir jo apraišką. Mes galėtume sakyti, kad kiekvienas daiktas be fizinių jėgų, kurias mes galime matuoti ir pasverti, turi dar savo natūralią paskirtį.
Nenoriu skaitytojo varginti techniškomis sąvokomis, žinau tik, kad jis tikrai manęs paklaus: o ką naujo T. de Chardin savo nauju mokslu žmonijai atnešė? Taip, jis pasaulio eigos nepakeitė, bet jis atnešė žmogui visai naują perspektyvą, grąžino jam
Šis numeris iliustruojamas nuotraukomis iš Algimanto Kezio, S. J., naujų fotografijų parodos, vykstančios gruodžio 12-18d., Jaunimo centre Čikagoje.
atsakomybę ir viltį. Iki šiol žmogus buvo vienas, savo amžinu pašaukimu atskirtas nuo pasaulio. Dabar jis yra pastatytas į pačią gyvybės ir pasaulio širdį. Jis yra tos pačios srovės nešamas, iškilęs iš jos kaip aukščiausia išsivystymo būtis. Ir dabar jis, turėdamas savimonę, pajunta atsakomybę ne tik už ateitį, bet ir už jame susikaupusią praeitį. Pasaulis turi realią istoriją, o žmogus nėra vien būties bėgimo stebėtojas, bet realus dabarties ir ateities kūrėjas. T. de Chardin parodė, kad baisi vienatvė yra iliuzija. Jis davė naują begalinės ateities viziją, išjudinančią žmogų ir sukeliančią jame naujų jėgų eiti pirmyn. Tuo būdu jis uždegė žmoguje norą dirbti, kurti ir aukotis.
Bet tai yra tik pirmoji jo mintijimo dalis. Savo veikale Le Milieu Divin (Dieviškoji Aplinka)jis perduoda mums antrąją savo mintijimo dalį. Jeigu pirmajame savo veikale jis davė mums norą dirbti, kiurti ir tęsti šį gyvenimo procesą, tai šiame veikale jis mums nurodo to mūsų veikimo vertę. Mes, statydami šios žemės gyvenimą, vykdome kartu ir dieviškąjį planą. Mūsų veiksmas yra pašventintas Dievo valios ir planų vykdymu. Ši kalba yra labai panaši į Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo kalbą, aptariančią Bažnyčios ir mūsų modernaus pasaulio santykius. Tarp Bažnyčios ir pasaulio buvo pasidaręs toks milžiniškas plyšys, kad susirūpinusi Bažnyčia pradėjo ieškoti galimybių jį panaikinti. T. de Chardin šią nelaimingą padėtį jau seniau pergyveno ir savo veikale Le Milieu Divinsu dideliu įsitikinimu bandė mums išdėstyti.
JO KRISTOLOGIJA
T. De Chardin buvo ne tik didelis šio besivystančio pasaulio tyrinėtojas, bet taip pat giliai įsitikinęs katalikas ir kunigas, kasdien atnašaująs šv. Mišias. Kristus buvo ne tik jo gyveniman įaugęs, bet kartu jo viso gyvenimo ir mokslinio ieškojimo centras.
Karštai šį pasaulį mylį natūralistai dažnai sustoja prie krikščionybės durų, kurias jiems gali užtrenkti dažnai tradiciniai krikščionims pristatomas klaidingas pasirinkimas: mylėsi arba žemę, arba dangų. T. De Chardin tokio pasirinkimo nepripažino. Pagal jį, dangų galima pasiekti tik mylint žemę, nes jos pačios ir jos vyksmo centras yra Kristus.
T. de Chardin minties evoliucija sekė visatos evoliuciją, kurios viršūnėj yra Kristus. Jis priėjo išvadą, kad milijonų metų bėgyje žemė apsidengė protingumo arba personifikacijos sfera (noosphėie),kurios pagrindinės susibėgimo jėgos yra protavimas ir meilė arba, kitais žodžiais, sudvasinimas.
Leiskite man tai paaiškinti, pirmu žvilgsniu, akrobatiškos logikos pavyzdžiu. Dvasingumas, atsiradęs labai ribotose jutimo priemonėse: regėjime, girdėjime, judesyje, jas pratęsia, pasinaudodamas fiziniais dėsniais: pvz. regėjimą — teleskopu ir televizija; girdėjimą — radijo bangomis; judėjimą — lėktuvais ir raketomis. Dabar galime regėti už tūkstančių mylių, galime girdėti net tolimiausių žvaigždynų "muziką", galime judėti kelias dešimtis mylių į valandą.
Pagal T. de Chardin, evoliucijos galutinis tikslas yra medžiagos sudvasinimas, o įsikūnijęs Dievas — Kristus yra dvasinių vertybių nepasiekiamas idealas. Savo asmenyje Kristus konkrečiai įgyvendino tobulumo idealą, o savo mirtimi ir prisikėlimu galutinai pajungė medžiagą dvasiai, mirtį gyvenimui ir nesantaiką vienybei. Taip Kristus tampa dvasinės traukos centru — Omega.Visų mūsų dvasinių jėgų susibėgimas yra nukreiptas į Kristų. Visgi žmonijos ateitis priklausys nuo jos pačios, nes ji yra pasiekusi savimonę.
* * *
T. de Chardin buvo begaliniai lakaus proto, gilios intuicijos ir lakios fantazijos asmenybė. Jo atvirumas ir nuoširdumas kitam žmogui liko ir dabar dar proverbiškas. Reali artimo meilė buvo spontaniška ir universali. Jo vienintelis tikslas buvo geriau tarnauti artimui ir tiesai. Kiekvienam gyvenimo kelionėje sutiktam asmeniui jis turėjo milžiniškos įtakos. Jis buvo tiek turtingos asmenybės, kad, rodos, turėjo tiek dvasinių išteklių, jog būtų galėjęs pripildyti visą pasaulį. Iš prigimties socialus, savo santykiuose su kitais jis parodė didelio patrauklumo. Jis mėgo praleisti ištisas valandas su savo artimaisiais ramiai kalbėdamas. Jis ir mirė su draugais besišnekėdamas.
***