NE VISKAS TĖVYNĖJE ŠVIESU
Gediminas Vakaris “Laiškams lietuviams” paruošia kasdienių įvykių Lietuvoje apžvalgą. Šviesesnių ir tamsesnių; o skaitytojams viskas įdomu. Jis nepolitikuoja ir nepolemizuoja su tenykščia spauda; pateikia mums iš gyvenimo faktų, kurie patys kalba.
Pavyzdžiui, vien iš 1987 m. lapkričio numerio sužinome: iš riedančio po provinciją “Vežimų” teatro skamba poezija ir liaudies dainos; plinta degtindariai, netvarkingas javų nuėmimas, žmonės sunkiai gauna telefonus ir taip toliau. Nurodoma vietovės, net vardai, taigi ne iš piršto išlaužta.
Turizmas, giminių laiškai, šiek tiek spauda — pasotina žinių iš Tėvynės troškimą. Literatūrą sekti galime iš negausiai gaunamų knygų ir iš Lituanistikos katedros išeivijoj, kuri uoliai studijuoja tenykščius autorius ir juos komentuoja mūsų spaudoje.
Yra, deja, žmonių čia, kurie mažai kuo besidomi ir mažai ką skaito. Yra gi ir entuziastų, kuriems ne vien kultūrinis bendravimas su tauta rūpi, o ir žengti toliau — už okupacinės zonos. . . Ne stengiantis tautą iš jos laisvinti, o ją niveliuoti. . . Sutikti pamažu, lyg jos nebebūtų. Lyg mūsų Tėvynėj viskas gerai; tik jai padėkime materialiai, tik talkinkime sutvarkyti Gedimino kalną (nors virš jo tebėra raudonoji vėliava. . .).
Tokio liūdno atvirumo iš mūsų šviesiųjų žmonių, nebepaisant net okupacijos statuso, yra, deja, apsčiai; ir ji kartojasi vis naujais kluptelėjimais. . . O kaip su “atvirumu” iš anos pusės?
“Tėviškės žiburiuose” poetė-menininkė Edita Nazaraitė, neseniai ištrūkusi iš Lietuvos, įžvalgiai atsiliepia į Z. V. Rekašiaus straipsnį “Akiračiuose” (“Tėv. žib.” lapkričio 10 d. numery, 1987 m.; “Akiračiai” — 8 nr., 1987 m.) “Kas bėga iš paskos?” — atklausia ji Rekašiaus išvedžiojimą apie išeivijos nesiorientavimą “laisvėjančioje” Sovietijoje, anot jo, “bėgimą iš paskos”, kai Amerikos didžioji spauda, girdi, jau į tai orientuojasi. Edita Nazaraitė drąsiai jam oponuoja: Gorbačiovo persitvarkymo “atvirumai” ir demokratizacija — tik padailinimui, užlopymui prakiurusios socialistinės ekonomikos. . . Tebe-kaltinami naciai nusikaltėliai po 40 metų, o kas kaltins ir teis per 70 metų siautėjusius komunizmo barbarus? Leninistinė partija lietuvių kultūrai, ne vien ūkiui, padarė milžinišką žalą. O kas lietuvių kultūrines problemas, kas pokarinį siaubą Lietuvoj labiau pažįsta? Neseniai iš ten, iš tų baisių įvykių centro, ištrūkusi Nazaraitė, ar mokslininkai mūsų turistai, “Gimtojo krašto” svečiai?
Kalbant apie pačias gyvenimo apraiškas, kaip ir Gediminas Vakaris mums jų pateikia “Laiškuose lietuviams”, galiu pridėt ir iš savo patirties.
Daugiau kaip pusmetis aiškiai trukdoma korespondencija: giminės negauna nuotraukų nei laiškų; pažįstami negauna sveikinimų; anksčiau gauta periodika nebepasiekia mūsų namų. . . Periodika, kurią užsakė mūsų adresu giminės. Giminių išsiųstos dvi vertingos knygos (net per “Tėviškės draugiją”) jau šeši mėnesiai nepasiekia mūsų adreso Amerikoje.
Ir kodėl? Galime tik spėti. . . Tie korespondencijos trukdymai prasidėjo po mano leidinio pasirodymo (kuriame išsakyta vien tiesa iš kelionės į ok. Lietuvą!). Gorbačiovo atvirumas? Vilniaus ir Kauno komunistų atvirumas? Pamirškim! Nė už “apskrito stalo” jo neišgautum. . . Jei negalimas net kultūrinis bendravimas, tai ko kito gali tikėtis?
Rašytoja