religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1988 / KOVAS-MARCH / VOLUME XXXIX, NO. 3

Šis numeris yra iliustruotas Algimanto Kezio nuotraukomis iš jo neseniai išėjusios knygos “Variations on a Theme: WORLD’S FAIRS of the Eighties”. Išleido “Galerija”, 226 W. Superior St., Chicago, IL 60657. Knygoje duodama daug nuotraukų iš keturių pasaulinių parodų: Knoxville, TN, 1982 m.; New Orleans, LA, 1934 m.; Tsukuba, Japonijoje, 1985 m.; Vancouver, DC, 1986 m. Viršelio nuotrauka — Rasos Sutkutės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

     Laikotarpį, skirtą pasiruošti Velykoms, vadiname Gavėnia. Gavėnia — tai atgailos laikas. Pagrindinis atgailos tikslas yra stiprinti bei grūdinti valią, kad ji nepalūžtų ir lengvai nenusileistų jausmams. Visais amžiais žmogus gal per daug stengėsi lavinti protą, o per mažai dėmesio rodė valiai. Bet kažin ar valia nėra svarbesnė už protą? Juk išlavintas protas be stiprios valios gali tik rafinuotesniais keliais nuvesti žmogų į pražūtį.

     Jeigu kam atrodo, kad gavėnia yra liūdesio laikas, tai tik tokio liūdesio, kuris netampa nusiminimu, bet persikeičia į ryžtą stengtis, dirbti, kovoti, kad liūdesys pavirstų džiaugsmu. Jeigu gavėnia yra kančios laikas, tai tik tokios kančios, kuri žmogaus neslegia, lyg našta, o tik išaugina galingus sparnus pakilti į aukštumas, virš visų žemės rūpesčių ir vargų.

     Gavėnios atgailos simbolis yra kryžius. Senovėje kryžius buvo paniekos ženklas, o dabar jis yra virtęs garbės simboliu. Pirmiau kryžiuodavo didžiausius nusikaltėlius, o dabar prie krūtinės kryžių sega herojams. Ši kryžiaus prasmės permaina įvyko tada, kai Dievas-Žmogus laisvai pasirinko kryžių, kad iškeltų tai, kas buvo paniekinta, kad suteiktų gyvenimą mirti pasmerktam žmogui, kad įprasmintų mūsų žemės kelionę, kur kiekvienas turi nešti vienokį ar kitokį kentėjimo kryžių. Suprasti kryžiaus prasmę ir vertę nėra lengva. Tai stengėsi išaiškinti visų laikų filosofai, bet žmogiškoji filosofija atsakymo nedavė. Nuostabioji kryžiaus prasmė aiškiai sušvinta ir kentėjimo vertė tampa suprantama tik tada, kai tikėjimo akimis pažvelgi į Nukryžiuotąjį, kuris savo kančia ir kryžiumi užpelnė žmonijai prisikėlimą.

“Štai tavo motina”.  Fr. Nagni skulptūra.

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Kovo 4 dieną švenčiame Šv. Kazimiero šventę. Tai vienintelis Lietuvos šventasis, o jo šventė liaudyje labai populiari. Mat žmonės, girdėdami bažnyčioje kunigus kalbant apie kitus šventuosius, negalėdavo įsivaizduoti jų gyventų vietų, gyvenimo sąlygų ir aplinkos. Šventuosius liaudis priėmė, pamilo, pasisavino, bet vis dėlto jie likdavo tolimi.

     Kas kita buvo šv. Kazimieras. Jo pėdos įmintos toje pačioje Lietuvos žemėje, jo kūnas palaidotas Vilniuje, kur liaudis galėjo jį aplankyti ir prie karsto pasimelsti. Lietuviai tikėjo, kad šv. Kazimieras jų maldas supranta, ir, be abejo, išklauso. Argi jis nebuvo lietuvio karaliaus sūnus? Argi jis nevažinėjo po Lietuvą, gyvas būdamas, nematė jos žmonių, negirdėjo jų skundų?

     Lietuviams šv. Kazimieras buvo toks artimas, kad pasakojimai apie jo gyvenimą ir stebuklus jau buvo išėję iš bažnyčios ribų ir pasklidę liaudyje — virtę pasakomis ir legendomis. Šventojo karalaičio ypatingas pamaldumas į Dievo Motiną taip pat buvo artimas lietuviams, nes Lietuva — Marijos žemė, pasižyminti gausiomis jos šventovėmis ir nuoširdžiu garbinimu. Jaunimą žavėjo šv. Kazimiero jaunystė ir skaistybės branginimas. 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII paskyrė jį visos lietuvių jaunuomenės ypatinguoju danguje globėju pas Dievą. Taigi šv. Kazimieras tapo jaunimo globėju ne tik Lietuvoje, bet ir visuose pasaulio kraštuose, kur tas lietuviškas jaunimas begyventų.

     Šv. Kazimieras savo kilme buvo tikras lietuvis. Jis kilęs iš garsiosios ir garbingos Gediminaičių giminės. Tai giminei priklausė didieji Lietuvos kunigaikščiai Kęstutis, Algirdas, Vytautas Didysis ir kiti. Šv. Kazimiero tėvas buvo Kazimieras Jogailaitis, Lietuvą (o vėliau kartu ir Lenkiją) valdęs nuo 1447 m. Jo senelis buvo Jogaila, o senelė — ketvirtoji Jogailos žmona, Alšėnų kunigaikštytė Sofija (grynakraujė lietuvaitė), augusi Vilniaus krašte.

Skaityti daugiau: ŠVENTASIS KAZIMIERAS

CHIARA LUBICH

     "Tobula meilė stumia baimę šalin” (Jn 4,18). Šie žodžiai yra paimti iš šv. Jono pirmojo laiško, kurį jis skyrė Mažosios Azijos bendruomenėms, jas įspėdamas saugotis sunkių klaidų, kurios buvo pradėjusios ten reikštis. Viena tų klaidų savaip aiškino Dievo meilę.

     "Tobula meilė” čia reiškia ne kokį nors ypatingą intensyvumą, stengiantis gyventi pagal krikščionišką meilę, tik tikrą jos realybę. Ji yra tikra, autentiška Dievo meilė, priešinga dirbtinei, melagingai meilei, kurią formuoja klaidos ir iliuzijos. Tik iš Dievo ateina "tobula meilė”, kurią atnešė žemėn Jėzus, liedamas ją į mūsų širdis, kaip savo Dvasios dovaną.

     Apaštalas mini įvairius poveikius, kuriuos tokia meilė neklystamai pažadina tuose, kurie ją turi. Vienas tokių poveikių (ir kaip tikroji Dievo meilės žymė) yra pasiryžimas laikytis jo įsakymų. Iš tikrųjų tikra Dievo meilė ir skatina juos vykdyti. Todėl mes galime būti tikri, kad jį mylime, jei pagal jo žodį gyvename. Jėzus tai pasakė labai aiškiai: "Jei mane mylite, — jūs laikysitės mano įsakymų” (Jn 14,15). Vienas gi, kurį jis vadina savo įsakymu, susumuoja visus. Tai abipusės meilės įsakymas, kuris mums padeda daryti viską, kad tik Jėzaus sekėjų tarpe būtų harmoningas sugyvenimas: "Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” J(Jn 13,35).

Skaityti daugiau: MEILĖ ŠALINA BAIMĘ

Leonardas Andriekus

BALSAI IŠ ANAPUS

KARALIUS MINDAUGAS (1254 m.)

LIVONIJAI

Livonija, Livonija,
Tu niekados nejausi,
Kaip daužos mano sužeista širdis.
Naujų gadynių angoje
Mums tavo klastą lemta
Laikyt išganymu.

Už vieną šventinto vandens lašelį
Tu kėsinies i mano jūras, ežerus, upes,
Lyg nematytum, jog tarne lašelyje,
Nugrimzdus artimųjų meilė,
Išplūdo mirtinu kerštu.

Prie Dauguvos ir Nemuno
Ant iškeltų į dangų kalavijų
Grūmoja man mirtis,
Ir Vorutos pily
Budėjimų naktim
Bijau aš savo žingsnių.

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Europoje ir Amerikoje kunigų problema labai aktuali ir kelianti didelį susirūpinimą. Į kitą pasaulį iškeliavusių kunigų paliktos spragos toli gražu neužpildo naujieji. Seminarijos pustuštės, naujokynai uždaromi, nes nėra kandidatų. O juk dabar kunigai turbūt yra daug reikalingesni negu bet kada. Nors kai kas ir giria šią povatikaninę Bažnyčios padėtį, bet vis dėlto ji nėra ideali. Daugelis ir pasauliečių, ir kunigų nesuprato II Vatikano susirinkimo dvasios ir nutarimų. Pradėjo patys kurti savo teologiją, moralę, liturgiją. Savaip supranta ir aiškina iki šiol, atrodo, buvusius aiškius teologinius ir moralinius dėsnius, išsigalvoja visokių liturginių ekstravagancijų. Nemaža yra religiniais klausimais pasimetusių žmonių: nežino, kaip elgtis, ką tikėti, kieno klausyti. Tad verkiant reikia vadų, reikia Bažnyčiai paklusnių ir su jos mokslu gerai susipažinusių kunigų, kad jie galėtų vesti tikinčiuosius teisingu keliu.

     Tad kadangi dabar yra tokia Bažnyčios padėtis ir neatrodo, kad artimu metu ji daug pasikeistų, tai kai kurie nuogąstauja, kad Bažnyčios dienos jau suskaitytos. Grynai žmogiškai galvojant, gal ir pirštųsi tokios išvados, bet jeigu dar mes turime šiek tiek tikėjimo, tai prisiminkime, kad Kristus savo įsteigtai Bažnyčiai užtikrino galutinę pergalę. Tačiau tas užtikrinimas jokiu būdu nenukloja viso Bažnyčios kelio rožėmis. Pats Kristus pabrėžė, kad bus persekiojimų. Bažnyčia savo dviejų tūkstančių metų kelyje jau yra sutikusi daug staigių posūkių, pavojingų prarajų, grasinančių sūkurių bei verpetų. Kartais ji buvo smarkiai sukrėsta, bet vis tiek iki šiol žygiuoja laimėtoja. Vis dėlto visa tai nereiškia, kad mes galime susidėję rankas ramiai sėdėti ir galvoti, kad pats Kristus savo Bažnyčia rūpinasi, tad mums nereikia nė piršto pajudinti. Bažnyčia esame mes patys, tad mes patys sutinkame tuos posūkius, mes žygiuojame pro prarajas, mes plaukiame tarp sūkurių ir verpetų. Mūsų apdairumas yra reikalingas, mūsų pastangos būtinos — tik tada Kristaus globojanti ir į pergalę vedanti ranka bus ištiesta.

Skaityti daugiau: KUNIGŲ PROBLEMA

 (Dainininkės ]aqueline Dupuy išpažintis)

     Šaukiau savo dainas į mikrofoną iki trečios valandos ryto. Man akompanavo su gitaromis mano ilgaplaukiai draugai. Bet mano viduje buvo tik skausmas ir tamsa. Buvau nusistačiusi sutraukyti bet kokius drausmės, dienotvarkės, pareigų ryšius, atsipalaiduoti nuo saviškių, kad nematyčiau skausmo, kurį jie jautė dėl mano elgesio, negalvoti apie nieką, nesirūpinti nieku, gyventi atsitiktinumu. .. Tikėjau, kad tokiame gyvenime atrasiu laisvę. Deja...

     Prieš dvejus metus, kai mano draugai sutvėrė savo orkestrą, aš buvau laiminga, kad jie mane pakvietė dainuoti jų sukurtas dainas, ir mes įsikūrėme vienuose moderniuose namuose. Taip radau galimybę nusikratyti savo studijomis arba dešimties valandų darbu įstaigoje prie nepakenčiamos rašomosios mašinėlės. Taip pat tokiu būdu nusikračiau tėvo nuolatinių moralės pamokų, tos moralės, kurios jis savo asmeniniame gyvenime nesilaikė, atsikračiau sesers it jos politikos, motinos ir jos skudurų...

     Pirmaisiais mėnesiais dainuodama scenoje dūmų debesyse, pilnoje lankytojų salėje, turėjau įspūdį, kad aš šaukiu panieką senajam veidmainiškam pasauliui su jo senaisiais papročiais, su jo kompromisais. Taip prabėgo dveji metai; aš šaukiau tuštumai... O tuštuma, kuri mane supo, pagaliau įsiskverbė ir į mano vidų.

     Artėjo vasara. Svetimšaliai turistai grūdosi į mūsų salę. Jie per naktį klajodavo po Paryžiaus gatves, o paskui ateidavo pas mus pasižiūrėti ir pasiklausyti paskutinės mados. Atmosfera buvo slegianti, salėje beveik dusdavau, niekad nesu patyrusi tokio vidinio šalčio, tokio žiauraus kitų indiferentiškumo. Kiekvieną naktį slinko pro mano akis vis nauji veidai, bet atrodė, kad vis tie patys.

Skaityti daugiau: DIEVAS YRA MEILĖ

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Paprastai mes visiems linkime gero. Kartais pavydas ar keršto noras nudažo mūsų linkėjimus piktu savanaudiškumu ir blogo geidimu artimui. Bet, sakytume, tai yra išimtys. Nors jos pasitaiko palyginti dažnokai, tačiau nesudaro bendrinio mūsų nusistatymo kitų žmonių atžvilgiu. Išimtys lieka išimtimis, nes jos paliečia vieną ar kelis asmenis ir — tik labai retomis progomis — nusikreipia prieš visą bendruomenę.

     Paprastai mes žmonėms linkime gero. Šis gero linkėjimas žmonėse glūdi daug giliau, negu mums iš paviršiaus gali atrodyti. Kaip dažnai skubama, visa metus į šalį, padėti nelaimėje atsidūrusiam praeiviui ar pakeleiviui! Kiek tokiais atvejais parodoma širdies ir paslaugumo! Pasitaiko liūdnų atsitikimų, kur tariamasis kaltininkas bando pabėgti, sakykime, iš automobilio nelaimės vietos. Bet šitais atvejais žmogus dažniausiai pasiduoda panikai. Tai nėra apgalvotas sprendimas, bet baimės padiktuota reakcija. Kartais mums patiems pasitaiko sunkiai susirgti svetimoje aplinkoje, toli nuo savo namų. Mus nustebina ir sujaudina svetimų žmonių mums visai nelaukta pagalba ir rūpestis. Gero linkėjimas žmonėse yra įleidęs gilias šaknis.

     Šios šaknys augina draugiškumo medį. Mes ne tik gero kitiems linkime, bet bandome būti jiems draugiški. Ir čia mes kalbame apie bendrus reiškinius, nesigilindami į išimtis, nesvarbu kaip dažnos jos būtų. Šis draugiškumas, mums atrodo, yra įprastinė žmonių nuotaika, nors gali pasitaikyti ir pasitaiko momentų, kada ta nuotaika iš esmės pasikeičia, tapdama pykčio, nekantrumo, perdėto jautrumo ir išdidumo išraiška.

Skaityti daugiau: SKIRTINGOS NUOMONĖS IR DRAUGIŠKUMAS

     Šis pamokslas buvo pasakytas 1979 m. balandžio mėn. 5 dieną Ceikinių kapinėse, laidojant kun. Karolį Garucką, S.J.

     Apie Sibiro kalinį kun. Alfonsą Svarinską dažnai rašo mūsų spauda, tad manome, kad skaitytojams bus įdomu susipažinti su jo šiame pamoksle pasakytomis mintimis. Pamokslą gavome įrašytą į juostelę, įrašymas labai netobulas, tad kai kurie žodžiai gal buvo ne taip suprasti, o vienoje vietoje įrašymas visiškai nutrūkęs. Kiek ten žodžių ar sakinių išleista, sunku pasakyti. Skaitytojus už visa tai atsiprašome. Vienur kitur šiek tiek pataisėme kokį atskirą žodį, kad būtų galima lengviau suprasti mintį.

Red.

     Stovime prie kapo duobės, į kurią nuteisime garbingą žmogų, kunigą, ištikimą savo ordinui jėzuitą, Helsinkio žmogaus teisių gynimo komiteto narį...

     Palikę rekolekcijas, Didžiosios savaitės pasiruošimo darbus, atvykome atiduoti pagarbą šiam žmogui. Pasimelskime už jo vėlę, nes ir jis buvo pažymėtas gimtosios nuodėmės antspaudu. Svarbiausia, atėjome tam, kad susimąstytume. .. Pasilmelstume mes ir namie, bet ar tai laiko stoka, ar tai noro stoka, ir dėl to gyvenimas mus dažnai aplenkia. Išklausiau keletą pamokslų. Kunigai kalbėjo iš širdies ir nušvietė velionio asmenį. Mes daugumas jį gerai pažįstame, tad nereikia apie tai antrą kartą kalbėti. Bet tebūnie man leista šiandien prabilti kaip senam kareiviui, kuris daug metų nešė karščio ir dienos naštą. Manau, kad aš galėjau pažvelgti į gyvenimą iš kito pobūdžio.

     Štai kada mes laidojame Tėvą Karolį Garucką, jėzuitą, man prisimena jėzuitų ordinas savo darbais ne tik visoje Bažnyčioje, bet ir mūsų mieloje tėvynėje. Neseniai minėjome Vilniaus universiteto 400 metų įsteigimo sukaktį. Skaičiau prof. Rabikausko laišką velioniui, kuriam jis skundžiasi, kad va, "lenkai pakvietė mane į Varšuvą skaityti paskaitą apie Vilniaus universitetą, o į Lietuvą, į tėvynę, ir svečiu nepakvietė”. Taigi jie minėjo universitetą, kurį įsteigė Vilniaus vyskupas ir jėzuitai, kuriame dirbo jėzuitai, bet jie liko už borto. Kai tik einu per Vilnių, visuomet užkliūva akis už išniekintos Šv. Kazimiero bažnyčios. Prie tos bažnyčios praėjo visas religinis ir kultūrinis tautos gyvenimas net keletą šimtmečių, o dabar — bedieviškas muziejus, kur rengiamos vakaronės. Ir vėl, broliai, prisimenu paralelę: rusai turi kunigaikštį Aleksandrą Nevskį — tai rusų bažnyčios šventasis. Ir ten jam skiriama atitinkama vieta, net yra ir Aleksandro Nevskio karinis ordinas. O jeigu nuvažiuosite į Maskvą, tai ten yra Metro Komsomolskaja stancija (stotis). Ten yra lubose mozaika, bent keturių metrų paveikslas: Aleksandras Nevskis ant arklio, vėliavoje Kristaus galva, rusiškai vadinama "Spas”. Ir vėl kyla mintis: jei tai būtų Lietuvoje, tai būtų plaktuku išdaužę, lentomis užkloję, kaip studentų bažnyčios gražią mozaiką būtų išniekinę. Rusai moka gerbti, o mūsų ateistai apsinuogino.

Skaityti daugiau: KUN. ALFONSO SVARINSKO PAMOKSLAS

 (tęsinys)

V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

TOMO AKVINIEČIO IR SIGITO IŠ BRABANTO GINČAS

     Dešimtoje dangaus giesmėje yra didelis konfliktas, kuris per šimtmečius domina ne tik literatūros kritikus, bet ir filosofus. Dantė čia yra pavedęs Tomui Akviniečiui pristatyti dangaus gyventoją Sigitą iš Brabanto, Paryžiaus universiteto literatūros fakulteto profesorių, kurį Tomas Akvinietis yra kietai ir aštriai kritikavęs. Vienas iš pirmųjų Dantės komentatorių Benvenuto de Rambaldis de Imola Sigitą laikė eretiku, kuriam iš viso nėra vietos danguje (Martin Grabmann, Mittelalterliches Geistesleben, III knyga, Muenchen 1956 m., 183 psl.).

     Taip šis klausimas nuo pat pradžios per šimtmečius nesiliovė varginęs Dantės studijuotojus. Kad suprastume šio konflikto turinį, turime bent išorinai susipažinti su Tomo ir Sigito ginčo objektu. Sigitas, būdamas arabų filosofo Averroės įtakoje, mokė, kad visi žmonės turi vieną bendrą protą ir dėl to atskiras žmogus neveikia savo protu, bet bendras visos žmonijos protas veikia atskirame žmoguje. Taigi ir apie atskiro žmogaus nemirtingumą negali būti kalbos. Tomas labai smarkiai pasipriešino tokiam mokslui ir dėl to Viduramžių visuomenės buvo įvertintas. Tai liudija koks pustuzinis paveikslų Italijos bažnyčiose, kur Tomas yra atvaizduotas Averroės nugalėtoju.

     Turint tai prieš akis, Dantės pavedimas Tomui Akviniečiui pristatyti Sigitą sukelia nelengvą problemą. Visų pirma gali kilti klausimas, ar Dantė žinojo, ką jis daro. Atrodo, kad taip, nes, pristatydamas Sigitą dainos pabaigoje, pastebi, kad jo silogizmai buvo sukėlę prieš jį neapykantą. Taigi vėl kyla klausimas, ar ir pats Dantė nebuvo tokio bendrinio proto šalininkas. Tačiau kad jis nebuvo Tomo priešas, o didelis jo galvosenos gerbėjas, tai liudija visa ši knyga.

Skaityti daugiau: DANTĖS “DIEVIŠKOSIOS KOMEDIJOS” DEŠIMTOSIOS DANGAUS GIESMĖS ANALIZĖ

Mielasis Žirmūnai,

     Tegul ir ne Jums buvo adresuotas paskutinis laiškas šeimos reikalais (LL, 1987 m., Nr. 11, p. 380), bet manau, kad jis buvo ir Jums naudingas, nors ir mergaitei rašytas.

     "Bepigu jums, kunigams, kalbėti apie geros, sėkmingos šeimos idealus, kai patys šeimų neturite ir jų problemų neišgyvenate. Idealai eina savo keliu, o gyvenimas — savo. Kažin ar yra, ar gali būti tokių idealių šeimų kasdieniniame, konkrečiame gyvenime?” Tai ne vienas yra išsitaręs. Todėl šį kartą ir noriu atkreipti Jūsų dėmesį nors į vienos gražios, idealios šeimos pavyzdį. Tokių šeimų yra ir daugiau, bet, viename laiške visų neaprašysi. O jos spinduliuoja savo aplinkai ir apčiuopiamai rodo. kad ir šiais supermoderniais amerikietiški gyvenimo laikais gali būti ir yra tikrai krikščioniškų šeimų.

Ralph Martin su žmona ir šešiais vaikais.

     Čia aprašomos šeimos tėvą teko man sutikti porą kartų ir klausytis jo paskaitų. Klausėmės daugiau kaip 900 kunigų. Visi susižavėjome tiek jo mintimis, tiek duodamais konkrečiais gyvenimo pavyzdžiais Tas šešių vaikų tėvas yra Ralph Martin Keletą metų darbavosi Belgijoje ir kituose Europos kraštuose. Dabar jau ilgesnį laiką veikia Ann Arbor, Michigan. Yra išleisti keletas jo knygų aktualiomis mūsų laikų problemomis. Jo knygos turi pasisekimą net ir jaunimo tarpe. Šiemet sukanka 20 jo vedybinio gyvenimo metų. Ta proga vienas žurnalistas užsuko pasikalbėti su juo ir su jo žmona. Pokalbis buvo išspausdintas "Servant Ministries” žurnale, 1987 m. gruodžio mėn. numeryje. Manau bus verta Jums irkitiems į tą pokalbį įsigilinti, rengiantis kurti krikščionišką šeimą.

Skaityti daugiau: Ir tokių esama

Gailė Sabaliauskaitė

     Mes dažnai kitiems sakome: "Aš esu lietuvis”, "Aš esu lietuvaitė”, bet kažin, ar gerai suprantame, ką reiškia būti lietuviu, lietuvaite? Neužtenka tik turėti lietuvius tėvus ir lietuvišką vardą. Kad tikrai galėtume save vadinti lietuviais, reikia ką nors lietuviška veikti.

     Lietuviškos veiklos Čikagoje netrūksta. Yra daugybė organizacijų jaunimui ir suaugusiems. Gaila, kad nepriklauso joms daugiau lietuvių. Jie nemato reikalo ir tikslo jose dalyvauti ir veikti. Man atrodo, jeigu lietuvis nenori bendrauti su kitais lietuviais organizacijose, tai jis negali savęs vadinti geru lietuviu. Tas dalyvavimas yra būtinas. Lietuviškos jaunimo organizacijos puoselėja ir moko papročių tradicijų, lietuviškosios kultūros, kuri labai svarbi mūsų jaunimui. Jis išmoksta įvertinti lietuvių kalbą, papročius, išmoksta didžiuotis savo tautybe ir savo tėvų žeme Lietuva. Organizacijos suteikia jaunuoliui savęs pažinimą ir tvirtą charakterį. Jaunuolis tampa pavyzdžiu kitiems, nelietuviams jaunuoliams, ir tuo būdu išgarsina Lietuvos vardą svetimtaučių tarpe: "Žiūrėkite, koks malonus ir pareigingas yra lietuviukas!”

Skaityti daugiau: Ar verta dalyvauti lietuviškose organizacijose?

Gita Gilvydytė

     Mes, lietuvių jaunimas, gyvendami išeivijoje, esame apsupti amerikietiškos atmosferos. Visa mūsų kasdieninė aplinka nuo ryto iki vakaro alsuoja vietiniu amerikietišku gyvenimu. Šeima, namai yra tarsi maža lietuviška sala amerikietiškoje jūroje, kurios galingos bangos stengiasi tą salelę užlieti ir paskandinti. Reikia daug pastangų, kad lietuvybė neištirptų amerikietiškoje aplinkoje.

     Lietuviškosios aplinkos stiprintojai, lyg kokios užtvaros prieš amerikietiškos aplinkos pasikėsinimą, yra lietuviškos organizacijos, tautinių šokių grupės ir, žinoma, lietuviška mokykla. Šiose vietose mes sutinkame kitus lietuvius, draugus, kurie taip pat siekia to paties tikslo: kaip nors išlaikyti lietuvybę, mokantis lietuvių kalbos, dainų, tautinių šokių. Nė kiek ne mažiau svarbu yra praleisti kelias valandas lietuviškoje atmosferoje.

Skaityti daugiau: Ar verta dalyvauti lietuviškoje veikloje?

Nijolė Jankutė

     Tautos dainiaus Maironio 125-tąsias gimimo metines plačiai ir iškilmingai Lietuvoje minint, išeivijoje išleista mažai žinoma jo poema "Nuo Birutės kalno”. Įdomus likimo žaismas, kad šis atgimimo dainiaus kūrinys vėl išvydo skaitytoją kito garsaus lietuvių dainiaus Bernardo Brazdžionio pastangomis. Nestebėtina, nes ir vieno, ir kito poezijos centras — Lietuva, rūpestis jos kalba ir jos žmogumi.

     Poema "Nuo Birutės kalno” įdomi tuo, kad ją Maironis parašė jaunystėje lenkiškai, naudodamas Palangos Halinos slapyvardį. Galbūt jis norėjo pasiekti sulenkėjusių dvarininkų širdis jų šnekamąja kalba ir pažadinti juos tautiniam susipratimui.

     Kaip vienas iš ankstyvųjų Maironio kūrinių, poema svarbi dainiaus kūrybos istorine ir pažintine prasme. Romantinė patetika, egzaltuoti herojų jausmai, sentimentali patriotika nebežavi šių dienų skaitytojo, kuriam dar Lietuvos mokykloje teko susipažinti su vėlyvesniuoju Maironiu, giedančiu "Pavasario balsais”, užburiančiu "Jūrate ir Kastyčiu”, rinktiniais rimais griaudžiančiu ir gąsdinančiu "Čičinsko” baladėj.

     Tokia jau vertimų dalia, kad jie daugiau ar mažiau skamba kaip vertimai. Neišvengia to ir šis, poeto F. Kiršos atliktas. Rimai, kaip pvz.: bangos nudango — teisingumo atvanga; gelmė vaiskinė — kalba gimtinė; Tyrolio paukštydis — į Venecijos aikštes atklydęs; širdies slaptas kančias suskrodai — ką skriejant sparnai parodo, skamba labai dirbtinai, nemaironiškai ir, jaunesniam skaitytojui, visai nesuprantamai.

Skaityti daugiau: Mūsų didįjį dainių minint

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

NARKOMANAI LIETUVOJE

     Lietuvoje narkomanų daugėja. 1985 m. buvo užfiksuoti 259 žmonės, vartojantys narkotikus. 216 jų jau buvo ligoniai, o 1986 m. šie skaičiai padvigubėjo. Iki 1987 m. balandžio pirmos Lietuvoje jau buvo užregistruota daugiau kaip 800 žmonių, vartojančių narkotines medžiagas, iš jų 355 ligoniai. Kas dešimtas Lietuvoje išaiškintas narkomanas — nepilnametis.

     Į Lietuvą narkotikai patenka iš Užkaukazės respublikų bei Moldavijos. Tačiau daugiausia narkomanai juos gamina patys, vogdami iš gyventojų daržų ir sodo sklypų aguonas. Narkomanai dažniausiai bendrauja tik tarpusavyje, narkotikus vartoja paprastai visi drauge. Daugiau kaip pusė narkotikų vartotojų — 18-29 metų, 10% nepilnamečiai, 16% — moterys. Ypač aukštas narkomanijos lygis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Druskininkuose, Šiauliuose, Ignalinos ir Trakų rajonuose. Beveik pusė narkomanų laikinai niekur nedirba, 11% mokosi. 2% narkomanų turi aukštąjį išsilavinimą, 57,5% — vidurinį ir 6,2% — specialųjį vidurinį.

     Daroma daug, tačiau dar nemažai neišspręstų klausimų. Ypač sunkiai sekasi išaiškinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn svarbiausius narkomanijos kaltininkus — narkotinių medžiagų pardavėjus, perpirkinėtojus, paruošėjus ir lindynių [laikytojus. (Tiesa)

AR VISI AGRONOMAI PATEISINA SAVO VARDĄ?

     "Tiesoje” rašoma, kad Lietuvos ūkiuose triūsia daugiau kaip dešimt tūkstančių kvalifikuotų agronomų — vidutiniškai po dešimt viename ūkyje. Jiems patikėtas didžiausias turtas — žemė, nuo jų žymia dalimi priklauso derlius.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

AR VARTOTINA “METŲ BŪVYJE”?

     Jau seniai kalbininkai posakius "metų bėgyje”, "savaitės bėgyje” ir kitus panašius taisydavo į "metų būvyje”, "savaitės būvyje” ir pan., bet šie taisymai nelabai prigijo. Kai kurie j juos žiūrėjo su nepasitikėjimu ir manė, kad jie nė kiek ne geresni už tuos taisomuosius. Vis dėlto atrodo, kad tie laiko nusakymai su vietininku "būvyje” yra paremti ir mūsų liaudies vartosena. "Mūsų kalboje” (1986 m., Nr. 5, p. 46-48) Vytenis Grabauskas straipsnyje "Primirštas, bet nesvetimas” šią vartoseną apgina. Čia tą jo straipsnį perspausdiname.    Red.

PRIMIRŠTAS, BET NESVETIMAS

     Suprielinksnėjusių vietininkų laike, laikotarpyje, bėgyje vartojimas laiko reikšmės junginiuose jau seniai peikiamas ir taisomas, pvz.: Jis grįžo pietų laike (— per pietus, pietų metu)-, Šį darbą reikės atlikti savaitės laikotarpyje ( — per savaitę); Amžių bėgyje ( = Amžiams bėgant) susiformavo savitas architektūrinis miesto veidas. Šie netaisyklingi polinksniniai junginiai (kilmininkas + polinksniu einąs vietininkas) išsiversti iš kitų kalbų. Jie pažeidžia gimtosios kalbos gramatinę sistemą. Polinksniai laike (beje, jis gali eiti ir prieš linksnį, pvz.: Atiduosiu skolą laike trijų dienų ( = per tris dienas); laikotarpyje savaime turi laiko reikšmę, bėgyje laiko santykių nereiškia, laiko reikšmę įgyja tik visas junginys.

Skaityti daugiau: Kalba

■    Latvijoje Rygos ir Liepojos vyskupijom popiežius Jonas Paulius II paskyrė dar vieną vyskupą augziliarą — prel. Wilhelmą Nukss, Rygos Šv. Alberto parapijos kleboną. Vysk. Nukss kunigu įšventintas 1964 m. Įšventino vysk. P. Maželis Kauno katedroje. Teologijos studijas gilino Gregoriano universitete Romoje. Jas baigęs, profesoriavo Rygos kunigų seminarijoje, dėstydamas dogmatinę teologiją. Kard. J. Vaivods dabar turi tris augziliarus vyskupus. Rygos augziliaras vysk. Kazimieras Dulbinskis jau daug metų ištremtas į Vilaką.

■    Švedijoje atlikti tyrimai nustatė, kad poros, kurios susimeta bendram gyvenimui prieš vedybas, 80% daugiau išsiskiria po vedybų, negu poros, susituokusios be ankstyvesnio susimetimo bendram gyvenimui.

■    JAV vyskupai savo bendrarašty priminę, kad geriausia apsauga nuo AIDS ligos yra doras gyvenimas, seksualinis susilaikymas prieš santuoką ir vedusiųjų tarpusavio ištikimybė, o taip pat susilaikymas nuo leidimo į gyslas narkotikų. Tačiau vyskupai nedraudė aiškinimo apie kondomų vaidmenį kovoje prieš AIDS ligą.

■    Vatikanas patvarkė, kad bažnytiniuose koncertuose nebūtų naudojama pasaulietiška muzika.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

ATSIŲSTA PAMINĖTI

NAUJOJI VILTIS. Nr. 20. Politikos ir kultūros žurnalas. Leidžia Lietuvių studentų tautininkų korporacija “Neo-Lithuania” ir Amerikos lietuvių tautinė sąjunga. Vyr. redaktorius — Vytautas Abraitis, P.O. Box 351071 Palm Coast, FL 32035. Administratorius — Bronius Kasakaitis, 7150 S. Spaulding Ave., Chicago, IL 60629. Šio nr. kaina 5 dol.

LITUANUS. Vol. 33, No. 4. Šį numerį redagavo Antanas V. Dundzila. Redakcijos ir administracijos adresas: Lituanus, 6621 S. Troy St., Chicago, IL 60629.

1988 M. KALENDORIUS. Prisikėlimo parapijos ekonominės sekcijos leidinys. Paruošė Stasys Prakapas. Išleista Toronte. 204 psl., daug iliustracijų.

EKSKURSIJA Į PIETŲ AMERIKĄ

     Šių metų ekskursijoje aplankysime Buenos Aires bei Rio de Žaneiro miestus ir garsiuosius Iguassu krioklius. Taip pat bus galimybė susitikti su Buenos Aires ir San Paulo lietuviais. Išvykstame balandžio 28 d., grįžtame gegužės 12 d. Kelionės kaina, įskaitant labai patogius pirmos klasės viešbučius ir kt., iš Čikagos — 1655 dol., iš Miami — 1455 dol. asmeniui. Norintieji registruotis arba gauti daugiau informacijų, kreipkitės šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Avenue, Chicago, IL 60643. Tel. (312) 238-9787. Skubėkite registruotis! “Laiškų lietuviams” ekskursijomis visuomet visi būna labai patenkinti.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Konkursas baigiasi kovo 1 dieną. Vertinimo komisija nuspręs, kam ir kokias duoti premijas, kurios bus įteiktos laimėtojams metinėje šventėje Jaunimo centre balandžio mėn. 17 dieną.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

Po 40 dol. aukojo: J. Jankauskas, prel. J. Kučingis, P. A. Raulinaitis, kun. E. Statkus.

Po 30 dol. aukojo: J. Jankauskas, kun. S. Gaidelis.

Po 25 dol. aukojo: B. Čižikas, L. Normantas.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas