religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1988 / SPALIS - OCTOBER / VOLUME XXXIX, NO. 9
289 |
Mindaugas Barysas |
|
292 |
Chiara Lubich |
|
293 |
Algirdas Nakas |
|
297 |
Kun. Sigitas Tamkevičius |
|
299 |
A. Saulaitis, S.J. |
|
303 |
Stasė Vaišvilienė |
|
305 |
K. P. |
|
307 |
P. Daugintis, S.J. |
|
311 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
312 |
Ramunė Kubiliūtė |
|
314 |
Rima Polikaitytė |
|
316 |
Rasa Miliauskaitė |
|
317 |
Gediminas Vakaris |
|
319 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
321 |
Red. |
|
322 |
Red. |
|
323 |
Skaitytojai |
|
321, 322, 323 Juoz. Pr. |
Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos į Pietų Ameriką. Viršelio piešinys — Rasos Sutkutės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
Pas kardinolą Vincentą Sladkevičių, vos grįžusį iš Romos, buvo nuvykęs pasikalbėti "Tiesos” korespondentas Mindaugas Barysas. Čia perspausdiname pažodžiui tą pasikalbėjimą.
Redakcija
*
Namas atokioje gatvelėje Kaišiadorių pakraštyje. Pravėrę žaliai dažytus vartelius, grįstu taku priėjome priebutį, iš saulėtos pietų pusės lyg vijokliais apaugusį vynuogėmis su nedidukes uogas jau užmezgusiomis kekėmis. Obelis, savo plačiomis šakomis apgaubus aklinai uždarytą, matyt, nenaudojamą šulinį, teikia pavėsį ir greta pastatytam suolui, tarsi kviečiančiam pailsėti. Vos spėjus žvilgsniu apmesti kiemą, išgirdęs žingsnius ar balsus, tarpduryje pasirodė šeimininkas ir, santūriai šypsodamasis, ištiesė rankas pasisveikinimui.
Kardinolas Vincentas Sladkevičius, taip draugiškai sutikęs, pakvietė į kambarį. Pasienyje — knygų lentynos. Aplinka kukli, gal net asketiška. Iškilmingumą savaip pabrėžė šeimininko rūbas. Vilkėjo jis juoda sutana su raudonais kraštų apvadais. Ant krūtinės žvilgėjo kryžius. Per juosmenį buvo persijuosęs purpurine juosta. Buvo vienplaukis, ir purpurinę kardinolo kepuraitę pastebėjau tik vėliau, kai susėdome greta prie apskrito gelumbe padengto stalo ir ant gretimo perkėlė didžiulę puokštę kuplių rožių, kurias šitomis dienomis atveža gausūs sveikintojai ne tik iš Lietuvos. ..
Interviu "Tiesai” klausimus prelatas Jonas Jonys, kurijos kancleris, palydėjęs į šį susitikimą, kardinolui buvo perdavęs kiek ankstėliau, ir puslapis rašomąja mašinėle prirašyto teksto, gulėjęs ant stalo, laukė atsakymų. Norėjome gauti juos raštu — tai padeda išvengti bet kokių netikslumų: Vin-
Kardinolas Vincentas Sladkevičius prie Šv. Kazimiero kolegijos Romoje.
CHIARA LUBICH
"Būdamas silpnas, esu galingas” (2 Kor 12,10).
Su šiais žodžiais mes vėl grįžtame prie šv. Pauliaus antrojo laiško korintiečiams. Gindamasis nuo užpuolėjų, apaštalas čia užsimena apie ekstazes, nepaprastus regėjimus ir ypatingus apsireiškimus, kurie buvo jam Dievo duoti. Tačiau jis tuojau prideda, kad jam duodama garbė ne čia glūdi ir jo apaštalavimas tuo nesiremia. Daugiau jam yra garbės, kai jis įžeidinėjamas, persekiojamas, kai jį vargina žeminančios kūno negalės, kurios vis primena jo ribotumą, ir kai nesiliaujantys pažeminimai ir visokiausi kentėjimai leidžia jam dalyvauti Kristaus kančioje.
Jėzus atnešė mums išganymą ir pelnė Šventosios Dvasios dovaną tada, kai buvo pažemintas, kentėjo ant kryžiaus ir jautėsi visiškai sunaikintas bei visų apleistas.
Šv. Paulius suprato, kad Nukryžiuotasis moko, jog Dievas gelbsti pasaulį, naudodamas bandymus ir silpnumą tų, kuriuos pasirenka būti jo įrankiais. Kuo veiksmingiau pasireiškia* jo duodamos malonės galia, tuo aiškiau jaučiame savo nepakankamumą. Kai jaučiamės bejėgiški, kaip tik tada geriau suprantame, kad ne žmogaus galios lemia, bet Dievo galybė veikia.
(Suaugusiųjų konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)
ALGIRDAS NAKAS
Modernioje visuomenėje kruopštus testamento paruošimas ir surašymas yra ne tik išmintinga, bet ir reikalinga pastanga. Tai yra ypač aktualu tiems, kurių "dienos rieda vakarop”. Nors testamentas yra išmintingas ir pozityvus poelgis, bet iš tikrųjų gali sukelti ginčų ir net didelių audrų šeimose su negatyviomis pasekmėmis. Pasisakant šiuo palikimų-paveldėjimų klausimu, iškyla nemažai ir nelengvai išsprendžiamų problemų, stengiantis išlaikyti teisingumą bei išmintį ir tai atliekant religiška bei morališka dvasia. Koks gi būtų doram krikščioniui tobuliausias sprendimas, surašant testamentą? Žinoma, tobulo ir visiems priimtino atsakymo nerasime. Vieni tvirtina, kad dori ir išmintingi krikščionys apie jokius palikimus negalvoja, nes jie neturi ką palikti. Jie savo turimų gėrybių išteklių bei perteklių išdalino gyvendami, dalindamiesi su savo šeimos nariais, aukodami kultūriniams ir savo tautos reikalams bei labdarybei.
Buenos Aires panorama nuo La Plata upės.
Čia kalbėsime apie labdarybę plačia prasme, bet sujungdami daugelį gerų darbų į vieną sąvoką — apie labdarybės darbus kūnui bei sielai: pavalgydinti, aprengti, sušelpti, pagirdyti, paguosti, pamokyti, atleisti, melstis už gyvus ir mirusius. Krikščionims labdarybė yra vienas pagrindinių kelių į amžiną laimę. Praktiškai, deja, dažnai labdarybės svarba būna labai užmiršta, net ir bažnyčiose per pamokslus mažai apie tai kalbama ir aiškinama. Kai kurie teigia, kad jų moralinis įsipareigojimas, jų labdarybė prasideda ir baigiasi tik jų šeimose. Visa kita esą nesvarbu ir gali būti ignoruojama. Jie aukojasi ne tik savo vaikus išmokslindami, bet taip pat jau net ir jiems praturtėjus, patys save skriausdami, vis žiūri, kad tik vaikams būtų gera, kad jiems didesnį palikimą būtų galima sukrauti.
KUN. SIGITAS TAMKEVIČIUS
Redakcijos pastaba. Iš Lietuvos gavome Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pamokslą, pasakytą apaštalų Petro ir Pauliaus šventės proga, dar prieš jo areštavimą. Manome, kad pamokslo mintys padės skaitytojams geriau suprasti, už ką Lietuvoje yra baudžiami kunigai.
* * *
Šv. Petras ir Paulius buvo beveik tuo pačiu metu nukankinti už Kristų. Apaštalų gyvenimas, o ypač mirtis, mums atskleidžia labai svarbią tiesą, kad Bažnyčios, parapijos ir tautos gyvenime labai svarbią reikšmę turi auka. Kol yra žmonių, galinčių aukotis už Bažnyčią ar už ką nors kita, tol mūsų gyvenimas bus geras, tol tikėjimas turės ateitį. Didžiausia žmonių gyvenimo nelaimė — kai išnyksta aukos supratimas.
Šie du apaštalai paguldė galvą už Kristų. Tada, kai jie buvo nužudyti, jie buvo labai reikalingi. Jeigu dabar kokį nors kunigą ar vyskupą nužudytų arba visam gyvenimui uždarytų į kalėjimą, tai sakyčiau, jog tai yra smulkmena, nes ir pasaulyje, ir Lietuvoje yra daug kunigų. O tada, kai gyveno apaštalai, jų tebuvo dvylika. Tada tikrai buvo brangi kiekvieno apaštalo gyvybė. Ypač tai galima pasakyti apie Petrą, kuris buvo pirmasis Bažnyčios popiežius, pirmoji Bažnyčios galva. Bet vis tiek jis drąsiai paaukojo savo gyvybę.
O kaip tada buvo reikalingas apaštalas Paulius! Būdamas pilnas energijos, jis apkeliavo daugelį kraštų, visur kurdamas religines bendruomenes. Atrodė, kad šio apaštalo niekas negalėjo pavaduoti. Bet jis nesuabejojo palenkti galvą po budelio kardu. Ar galima sakyti, kad šie apaštalai pralaimėjo? Ne, jie nepralaimėjo! Priešingai, kai jie sugebėjo aukotis, tai ant jų kančios išaugo Bažnyčia. Jeigu šios aukos nebūtų buvę, šiandien turbūt mes neturėtume tokios milžiniškos Dievo tautos — Katalikų Bažnyčios.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJI NELAIMĖ — SUNYKĘS AUKOS SUPRATIMAS
A. SAULAITIS, S.J.
Praėjusią Gavėnią po sekmadieninių šv. mišių Filadelfijos Šv. Andriejaus lietuvių parapijoje buvo laisvas pokalbis su susitelkimo valandėles vedusiu kunigu. "Kas yra tie diakonai? Daugiau apie juos papasakokite”, — prašė vienas dalyvių. Ir dauguma pasisakymų bei pastabų lietė jų parapijos — ir mūsų visų — religinės bendruomenės ateitį.
Jeigu lengvai priprantame prie kai kurių modernaus gyvenimo pasikeitimų, pvz., turėdami lėšų, nevengiame naujų automobilių ar namų įtaisų, tai socialiniai, kultūriniai, o ypač religiniai reiškiniai daug lėčiau juda. Žmonių giminė atsargi ir konservatyvi. Simboliniu atveju galima paminėti susėdimą bažnyčioje: prieš keliasdešimt metų sėdėjome moterys kairėje, vyrai dešinėje, kaip ir šiandien Lietuvoje daroma. Šio papročio kilmė — pirmaisiais krikščionybės amžiais vykęs suaugusių krikštas baseininėje krikštykloje, kurio metu krikštijamieji pasinerdavo po vandeniu ir išlipdavo apvilkti nauju baltu rūbu. Padorumo dėlei tikinčioji bendruomenė taip dalyvaudavo, kad apeigų orumas būtų išsaugotas. Vakarų Bažnyčioje taip nebekrikštijama maždaug 1.500 metų — ir dar šiandien be ypatingos priežasties tokios pat susėdimo tvarkos laikomasi.
Buenos Aires: Plaza de Mayo ir vyriausybės rūmai.
Kokie reiškiniai jaučiami mūsų organizuotame tikinčiosios šeimos gyvenime, vadinamoje pastoracijoje, religinio aptarnavimo ir bendravimo srityje? Kokios galimybės ir toliau lietuvių kalba ir lietuvių religinės kultūros aplinkoje išeivijos lietuviams gyventi?
STASĖ VAIŠVILIENĖ
ARGENTINOS ATRADIMAS
Žodis "Argentina” reiškia "Sidabro šalis”. 1492 m. Kolumbas pasiekė Naująjį pasaulį. Po jo daug keliautojų ieškojo naujų kontinentų, bet tik 1515 m. Ispanijos karalius parūpino du laivus ir, vadovaujant Juan Diaz de Solis, juos išsiuntė į Pietų Ameriką. Spalio 15 d. jis pasiekė dabartinę Braziliją ir, plaukdamas pakraščiu į pietus, pastebėjo, kad vanduo nėra sūrus. Jis nežinojo, kad pasiekė į jūrą įtekančios La Plata upės žiotis. Įsėdęs į mažą laivelį, Solis su keliais kitais jūrininkais plaukė aukštyn. Iš tolo jie matė indėnus, jiems mojavo, atrodė, kad jie draugiškai nusiteikę, todėl jis išlipo į upės krantą, kur buvo tuoj nužudytas. Likusieji laivelyje nelaukė, kol jų vadas bus iškeptas ir suvalgytas, bet tuoj grįžo į laivus ir išplaukė atgal į Ispaniją.
Keletu metų vėliau Magelanas praplaukė pakraščiu, bet nebandė išlipti. Dar vėliau Sebastian Gaboto išdrįso La Plata upe plaukti apie tūkstantį mylių aukštyn, įžengdamas į indėnų valdomas žemes. Vienu laiku jis turėjo praplaukti pro 300 indėnų karo baidarių, juos žudydamas. Perplaukęs nedraugiškų indėnų valdomus plotus, pasiekė taiką mylinčius Guaranis. Apdovanotas jų pačių darbo papuošalais, jis grįžo į Ispaniją. Vėlesnieji ispanai keliautojai atėmė iš indėnų jų apgyventą vietą ir įkūrė Buenos Aires miestą.
Šešioliktame šimtmetyje Ispanijos karalius leido jėzuitams surinkti taikius Guarani indėnus ir steigti misijas šiaurinėje Argentinoje. Misijos apsaugojo taikius indėnus nuo karingų genčių. Jie turėjo karvių, avių ir arklių ūkius. 1767 m. jėzuitai buvo išvaryti iš Ispanijos, taigi ir Argentinoje buvo atimtos jų misijos ir jie iš ten išvaryti. Indėnai, kurie nebuvo žiauriųjų genčių pagauti, pasitraukė į miškus. Tokiu būdu misijos liko be žmonių. Jų griuvėsiai ir šiandien tebematomi.
Skaityti daugiau: “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KELIONĖ Į PIETŲ AMERIKĄ (II)
K. P.
Šv. Jonas savo evangelijoje pasakoja apie Dievo žodį, kuris įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų. Šis kūnu tapęs Dievo žodis buvo pirmasis krikščionybės džiaugsmas. Pirmoje vietoje čia mes galime matyti Kristaus įsikūnijimo paslaptį ir dieviško žodžio džiaugsmą žmonių tarpe. Čia taip pat galime išvysti kiekvieno žodžio džiaugsmą, kurs išeina iš gyvybės lūpų. Taip, žodis yra mūsų džiaugsmas. Krikščionybė gali mus daug ko pamokyti ir patarti, kaip mūsų žodžiai ir mūsų kalbos gali būti mūsų džiaugsmas.
Pasižiūrėkime į žmones, kaip jie kalba. Atrodo, kad jų kalboms niekad nebus galo. Vyrai kalba ir dėsto savo mintis. Moterys kalba ir išsipasakoja paskutines vakarykštės dienos naujienas, kaip ir visi žmonės. Vaikai kalba ir krykštauja be paliovos. Taip visi žmonės kalba ir kalba. Jie kalba namie su savo šeimos nariais. Jie priima į savo namus svečius ir yra patenkinti, kad su jais gali pabendrauti, su jais pakalbėti ir daug ką papasakoti. Vakarai tampa įdomūs šeimose ir draugijose, kur žmonių žodžiais vieni ir kiti džiaugiasi.
Žodžių jūra savo giliomis bangomis plaukia per gyvenimą. Kartais žodis užsidega ir nušvinta žmogaus akyse, kaip šviesos spindulys. Balsai gali būti sausi ir šalti, pakelti ir nuleisti, aistringi ir pilni karščio. Žmonės kalbėdami parodo savo įgimtą džiaugsmą kalbėti. Žmogus džiaugiasi, kai randa gyvenimo palydovą, su kuriuo gali pasikalbėti. Kiekviena žmogaus kelionė yra nuobodi be kalbos ir be žodžio. Ilgose kelionėse žmogus apsidžiaugia, kai randa draugą, kurs prabyla. Atrodo, kad žmonių kalboms nėra ir nebus galo net ten, kur reikėtų tylėti.
Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.
(Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika ”Rūpestis socialiniais reikalais”)
1987 m. gruodžio 30 d. paskelbta popiežiaus Jono Pauliaus II šeštoji enciklika "Sollicitudo rei socialis” (Rūpestis socialiniais reikalais). Tai ilgoka socialinė enciklika, išleista minint Pauliaus VI panašios enciklikos "Progressio populorum” (Tautų pažanga) 20 metų sukaktį. Tad pradžioje ir Jonas Paulius II plačiai mini šį dvidešimtmetį, aprašo enciklikos originalumą ir tautų išsivystymo svarbą, išreikštą pagarsėjusiu posakiu: "Dabar išsivystymas yra naujasis taikos vardas”.
Šiame rašinyje nemanome dėstyti visų naujojoje enciklikoje keliamų problemų ir plataus jų aiškinimo. Mėginsime perduoti tik jos svarbiausias mintis, Katalikų Bažnyčios rūpestį šiais degamais, svarbiais socialiniais reikalais ir popiežiaus šaukimą visus tikinčiuosius stipriai įsijungti į tautų pilnutinio išsivystymo vykdymą.
Pampas ūkyje: A. Adamkienė, gaucho, V. Darienė ir gidė.
PABLOGĖJUSIO VYSTYMOSI PRIEŽASTYS
Atsilikusių sričių, rasių ir kraštų išsivystymui daug pasidarbavo Jungtinės tautos (pvz., Maitinimo ir agrikultūros organizacija'), atskiros šalys (pvz., JAV-ių National Catholic Relief Conference), draugijos ir atskiri žmonės. Tačiau per 20 metų nuo enciklikos "Progressio populorum” pasirodymo atsilikusių kraštų, neturtingų sričių ir vargingųjų sluoksnių padėtis yra žymiai pablogėjusi. Popiežius enciklikoje nurodo keletą to pablogėjimo reiškinių, pvz., žmonių priespaudą, analfabetizmą, butų bei maisto trūkumą ir nurodo to pablogėjimo priežastis. Čia paminėsime tik keletą.
Skaityti daugiau: KAIP PRISIDĖTI PRIE PILNUTINIO IŠSIVYSTYMO
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Šiais metais nuo rugpjūčio 7 iki 21 dienos buvo suruoštas jau keturioliktasis Lituanistikos seminaras nepaprastai gražioje vietoje — La Salie Manor, Plano, IL, apie 50 mylių nuo Čikagos. Kadangi tuo pačiu metu vyko VII Tautinė skautų stovykla, tai j seminarą šiais metais atvyko mažiau studentų: buvo 13 studentų, įskaitant ir seminaro vadovą Mindaugą Pleškį.
Šių metų seminare buvo devyni kursai, kuriuos dėstė aštuoni lektoriai: Lietuvių gramatikos pagrindai (Mykolas Drunga), Lietuvių kalbos kultūra (kun. Juozas Vaišnys, S.J.), Linksnių ir prielinksnių vartojimas (prof. Antanas Klimas), Lietuvių kalbos kirčiavimas (prof. Antanas Klimas), Lietuvių novelė (prof. Bronius Vaškelis), Lietuvių drama (prof. Ilona Maziliauskienė), Lietuvių kultūros istorija (prof. Vytautas Kavolis), Lietuva viduramžių laikais (dr. Rasa Mažeikaitė), Lietuvių tautinis atgimimas (dr. Saulius Sužiedėlis).
Seminare, kaip visuomet, buvo kalbama tik lietuviškai ir viešpatavo labai draugiška lietuviška dvasia. Bet tekalba apie seminarą patys studentai.
Rima Polikaitytė. Apie seminarą sužinojau iš savo tėvų. Jie mane ragino važiuoti, bet nevertė, žinodami, kad po ilgos, įspūdingos vasaros būsiu išvargusi. Atvirai pasakius, seminaro idėja man nelabai patiko, nes nenorėjau vasaros metu mokytis, bet verčiau džiaugtis atostogomis. Be to, jaučiau baimę, kad prie seminaro nepritapsiu ir atvažiavusi visai nesutiksiu seniai pažįstamų ar naujų įdomių žmonių.
Ramunė Kubiliūtė
Šią temą svarsto įvairūs profesionalai, ji aprašoma ir literatūriniuose veikaluose. Knygos "Unhappy Families” (1985) įvado pirmasis sakinys cituoja Tolstojaus Oną Kareniną: "Laimingos šeimos visos panašios; kiekviena nelaiminga šeima yra skirtingai nelaiminga”. Gal ne visi sutiktų su šiuo teigimu.
Knygoje "Principles of Family Systems in Family Medicine” (1985) Dr. Donald A. Block primena, kad nė vienas negyvename vienišai. Gimstame socialiniame fone — tai tinklas, kuris ištemptas atgal į praeities miglas ir pirmyn į nežinomą ateitį. Kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykių pasekmės paveikia ne vien jį, bet taip pat jo šeimą ir kitus.
Kas sudaro šeimą, šiomis dienomis nėra pastovios formulės. Yra buvę ir vis dar bus atvejų, kai jaunuolis ar jaunuolė užauga visai be kraujo giminių, bet čia ne apie tokius atvejus kalbėsime. Šeima gali susidaryti iš tėvo, motinos ir vaikų; iš tėvo našlio ar persiskyrusio su vaikais, motinos našlės ar persiskyrusios su vaikais. Gal gali būti ir kitokių kombinacijų. Jaunavedžiai sudaro savo šeimos vienetą. Gimus vaikams, šeima toliau vystosi. Vaikai paauga, išsikelia iš namų, gal sukuria savo šeimas, šeima vėl grįžta prie savo kamieno — vyro ir žmonos. Bažnyčioje ar ne bažnyčioje išsiskyrusieji asmenys gali pradėti naujas šeimas, o viengungiai prisiglaudžia prie kurio nors šeimos dalinio.
(Jaunimo konkurse III premiją laimėjęs rašinys)
Rima Polikaitytė
Dievas, sukūręs nepaprastai daug tautybių, sukūrė ir turtingą pasaulį. Įvairios kalbos yra didelis žmonijos turtas, kurį kiekviena tauta turi vertinti ir mylėti. Jei tauta užmiršta savo gimtąją kalbą, ji nusikalsta, nes nuskurdina pasaulį.
Lietuvių kalba yra mums duota Dievo dovana. Per šimtmečius mūsų protėviai ją brangino ir kovojo, kad kalba neišnyktų. Jie gerai žinojo, kad kalba yra tautos gyvybė. Tauta bus gyva tol, kol jos nariai išlaikys gyvą žodį — savo gimtąją kalbą. Gyvas žodis — tai kasdien vartojama lietuvių kalba šeimose ir draugų tarpe. Gyvas žodis — tai rašyta kalba lietuviškose knygose, žurnaluose ir laikraščiuose. Gyvas žodis — tai dainuojama ir giedama kalba.
Mes turime didelę atsakomybę ir pareigą dabar išeivijoje, kad mūsų pavergtos tautos dvasia neužgestų. Privalome savo mintimis ir darbais su meile tą dvasią palaikyti. Ypač ant jaunimo pečių krinta ta didelė našta, nes į mus sudėtos visų viltys. Gyvendami dviejose aplinkose, kartais pradedame abejoti, ar reikalinga lietuvių kalba. Dažnai klausiam, ką lietuvybė mums "duoda”.
Buenos Aires lietuvių parapijos sodelyje: S. Endrijonienė, A. Lauraitis, V. Lauraitienė ir “argentinietis” Julius Mičiudas.
Rasa Miliauskaitė
KĄ PASAKYSI VAIKAM?
Kai pasaulis aplink tave sugrius,
ir tamsuma viešpataus po žemę,
Kai nežinosi, ką rytdiena atneš—
gyvybę, mirtį ar baimę.
.. . Ką pasakysi vaikam?
Kai apskųst šiandien kaimyną,
nes baisu, rytoj likt alkanam,
Kai broli pastumsi priešaky pirmą,
nes svarbu nors dieną būti gyvam.
. . . Kaip pasiteisinsi vaikam?
Kai jausiesi iš vidaus lyg nesavas
ir kovosi, nežinodamas prieš ką,
Kai aptemdys sąmonę kaip košmaras,
kad prarasi tikėjimą ir valią.
. . . Ką pasakysi vaikam?
MEILĖ BE RIBŲ
Jaunystėje papuošei tu man sapnus,
lyg šypsena per ramius laukus;
stebėdavau bailiai tave iš tolo,
nedrįsdama tau ištart nei žodžio.
Laikas bėgo,
audra kilo,
ir vėjas nunešė tave
toli nuo manęs .. .
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
“TIESOS” SKAITYTOJAI RAŠO:
"Turiu kolektyvinį sodą. Šiais metais buvo nemažai braškių, noksta kitų uogų, vaisių. O cukraus norma tokia nedidelė, nors jo yra pakankamai. Šalia mūsų — cukraus fabrikas. Ten cukraus kraute užkrauta, nėra kur jo dėti. Naminės degtinės gamintojai jo gauna įvairiais keliais, o norinčiam išsivirti uogienės — norma. Be to, iš parduotuvių dingsta kisielius, saldainiai — iš jų įsigudrinę naminės gamintojai irgi moka virti svaigalus. Ar nevertėtų padidinti bausmę už naminės degtinės gamybą ir perpardavinėjimą? Tada ir cukraus nebūtų deficitas. Juk žmogui parduodamų 4 kilogramų cukraus per uogų metą tikrai nepakanka. Parduotuvėse reikalinga apskaita, kiek cukraus gauta, kiek jo parduota pagal talonus. Jeigu tokia apyskaita būtų, cukrus nebūtų paverčiamas į naminę degtinę”.
"Visi vyrai, kurie skuta barzdas, iki šiol buvo įpratę po nusiskutimo padezinfikuoti smakrą odekolonu ar specialiu skysčiu. Darytų jie taip ir toliau, jei parfumerijos lentynose stovėtų tokia prekė. Tiesa, kartais šmėkšo vienas kitas buteliukas, bet jų kaina tokia, kaip prancūziško konjako. Visi kiti pigesni esą išgraibstomi per trumpą laiką tų, kurie kvapnųjį skystį panaudoja ne barzdai, o gerklei dezinfikuoti.
Visi medikai sutartinai tvirtina, kad odekolonas tam visai netinka, bet didieji apspangimo mėgėjai į tai nekreipia dėmesio. O juk dar visai neseniai save gerbiantis alkoholikas į odekoloną žiūrėjo niekinamai. Tik tie, kurie buvo atsistoję ant paskutinės pakopėlės, paslapčiom, niekam nematant, susipildavo į gerklę "Šipro” buteliuką. Dabar, kai normalių gėrimų įsigyti sunkoka ir brangu, į apyvartą paleisti visi skysčiai, kurie bent kiek svaigina. Nuo jų 1987 metais mirtinai apsinuodijo daugiau kaip dešimt tūkstančių žmonių.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
DAR APIE TĄ ČIKAGĄ. . .
Mūsų spaudoje vis dar nevienodai rašomi miestų ir kitų vietovių vardai. Pavyzdžiui, vieni rašo: Čikaga, Niujorkas, Filadelfija, Kalifornija, o kiti: Chicaga, New Yorkas, Philadelphia, Californija. Tie, kurie šiuos vardus rašo angliškąja rašyba, kaltina tų vardų "sulietuvintojus”, kad jie, taip rašydami, įžeidžią kitataučius. "Ką gi pagalvos amerikietis, pamatęs taip sudarkytus jų miestų vardus!?” — pasako ne vienas. Bet juos galima paklausti: "O ką pagalvos amerikietis, pamatęs, kad prie jų miestų vardų (Chicago, New York, Philadelphia, California) yra prisegtos kažkokios keistos galūnės: -a, -as, -ja?”
Šiuo klausimu jau buvo čia ne kartą rašyta, bet dabar, perskaičius "Aiduose” (Nr. 2) prof. P. Joniko straipsnį "Lietuviškoji Čikagos vardo istorija”, vėl atėjo mintis šį klausimą pajudinti. Čia pacituosime to straipsnio pabaigą ir pridėsime tai, ką jis rašė šiuo klausimu jau prieš daugelį metų savo knygoje "Gimtojo žodžio baruose” (p. 136-139).
KAS DAUGIAUSIA IŠGERIA KAVOS IR ARBATOS
Daugiausia kavos išgeria skandinavai ir danai — daugiau kaip 10 kg pupelių žmogui per metus. Pirmauja suomiai: 1984 m. kiekvienas jų suvartojo 14,59 kg pupelių. Mažiausiai šis gėrimas populiarus Čekoslovakijoje ir Jugoslavijoje — 1984 m. atitinkamai — 1,52 ir 0,89 kg. Sovietų Sąjungoje kavos suvartojama dar mažiau — tik 0,2 kg asmeniui per metus. Gal jie suvartotų daugiau, jeigu kavos būtų, bet jos mažai perkama iš užsienio.
Arbata labiausiai mėgstama Kuveite. Kiekvienam šios šalies gyventojui 1984 m. teko 4,28 kg arbatžolių. Anglas jos per metus sunaudoja 3,06 kg, turkas — 1,981 kg. Kiekvienam Australijos, Sovietų sąjungos, Tuniso, Saudi Arabijos gyventojui reikėjo apie 1,5 kg arbatžolių. Arbata nelabai populiari Belgijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje — 0,2 kg, o Italijoje — tik 57 g vienam žmogui.
LAZERIS KRIMINALISTIKOJE
Šiandien lazeris jau nemažai talkina kriminalistams. Jo spindulys padeda pamatyti pirštų antspaudus ant tokių paviršių, kur kitais metodais jų neįmanoma pastebėti. Kanadiečiai kriminalistai lazeriu nustato pirštų pėdsakus ant pinigų banknotų, pašto vokų, servetėlių, peilio ašmenų ir net ant žmogaus odos. Beje, lazerio spindulys neklysdamas skiria senus antspaudus nuo šviežių.
Žymus vokiečių istorikas Teodoras Momzenas (1817-1903) buvo labai konservatyvus. Jis ilgai neleido įvesti savo bute elektros ir dirbo prie žibalinės lempos. Kai žmona, jam išvykus, vis dėlto įvedė elektrą, Momzenas supyko:
— Kam visa tai? Aš vis tiek dirbsiu prie žibalinės lempos!
— Gerai, atsakė žmona, — tačiau tu amžinai ieškai degtukų uždegti lempai ir nerviniesi. O dabar įjungsi šviesą ir lengvai juos rasi.
*
Garsus Vienos chemikas Adolfas Franke, pusvalandį egzaminavęs studentą, pagaliau pasakė:
— Jūs nepaprastai gabus — keliais žodžiais sugebate pasakyti baisybę nesąmonių.
*
Anglų chirurgas James Simpson (1811-1870) pirmasis ėmė vartoti chloroformą kaip nuskausminantį medikamentą, operuojant ligonius. Kažkoks dvasininkas pakėlė baisų triukšmą:
— Negalima lengvinti operacijų, nes Kūrėjas pasiuntė žmonėms skausmą už nuodėmes!
Simpsonas atkirto:
— O argi Kūrėjas pats nėra daręs neskausmingos operacijos? Juk Adomą pirma užmigdė, o paskui išėmė šonkaulį.
Gerbiamasis Redaktoriau,
Prašyčiau iškelti šį klausimą spaudoje. Lietuviškai kalbančių vaikų stovykloje (neminėsiu kurioje) vaikai, kurie visada ta kalba kreipiasi į kitus, yra bendraamžių pajuokiami. Tai kančia tiems vaikams kasmet.
Šiais metais jau ir tikyba buvo pajuokiama. Vaikas, atsivežęs rožinį, garsiai ir aiškiai pajuokiamas už “keistą elgesį”, t.y. maldą. Vaikas tai girdi, stebi ir verkia. Širdis nusivilia ir apkarsta. Vaikas skundžiasi: kokie tie lietuviai, su kuriais nori bendrauti, o jie šitaip elgiasi ir atrodo, lyg visų užtariami. . . Kaip vaikui paaiškinti? Ko tuos vaikus moko jų tėvai? Ar jie su vaikais nesimeldžia? Argi tokiu būdu mes neauginame mažų veidmainiukų? Argi nesuprasime, kokią žalą jie daro kitiems, o taip pat ir sau, šitaip išjuokdami tai, kas krikščionims ir lietuviams turėtų būti šventa? Tie vaikai nepriima “kitokio”, net ir malonaus stovyklautojo tik dėl to, kad jis pamaldus! Iki kur priėjo tos organizacijos ideologija, jeigu šitoks jos narių elgesys!
■ Pravieniškio stovyklon uždarytas kovotojas dėl žmogaus teisių Petras Gražulis buvo nubaustas karceriu, kur jis buvo paskelbęs bado streiką. Baudžiamas už atsisakymą tarnauti Sovietų armijoje.
■ Prahoje, katedroje, kovo 6 d. susirinko apie 8.000 žmonių į pamaldas, reikalaudami religinės laisvės. Girdėjosi šaukiant: “Mes norime religinės laisvės! ” Apie 16 žmonių buvo areštuoti.
■ Jono Pauliaus II enciklika socialiniais klausimais, išleista 1987 m. pabaigoje, sukėlė ypač didelį susidomėjimą Pietų Amerikos kraštuose. Salvadoro arkivyskupas Rivera Dumas pareiškė, kad šita enciklika didžiai praturtino Bažnyčios socialinį mokslą. Be kitų dalykų, enciklika griežtai pasmerkia terorizmą. Pirmaujantis Čilės teisininkas Jaime Castillo pabrėžia svarbų punktą popiežiaus enciklikoje: raginama išsilaisvinti iš totalitarinių, diktatūrinių režimų. Čilės seimo atstovas P. de la Bara atkreipia dėmesį į enciklikos gynimą žmogaus teisių.
■ Paryžiuje pirmą kartą per 150 metų Notre Dame katedroje buvo pakviesta laikyti teologinę paskaitą moteris. Buvo parinkta Maria Helene Mathieu, Popiežiškos pasauliečių tarybos narė. Tema — “Marija, Gailestingumo Motina”. Buvo pakviesti kalbėti ir 6 reformatų liuteronų pastoriai.
■ JAV vyskupai patarė katalikams neiti žiūrėti filmo “The Last Temptation of Christ”, susukto pagal Kazantzakio romaną, kur įterptas neva Kristaus patirtas gundymas Marijos Magdalenos atžvilgiu. Filmas įžeidžiantis Kristaus asmenį. Čikagoje ir daugely kitų miestų šimtai žmonių demonstravo prieš šio filmo rodymą.
TRISDEŠIMTASIS “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS.
Jau trisdešimtą kartą skelbiame straipsnio konkursą. Konkursui tiek suaugusieji, tiek jaunimas gali pasirinkti bet kurią temą iš čia siūlomų:
1. Moralė be religijos?
2. Rasinis klausimas.
3. Religinio atšalimo priežastys.
4. Dėl ko kai kurie žmonės meta savo religiją ir ieško kitos?
5. Koks skirtumas tarp tavo buvusio vaikystės Dievo ir dabartinio?
6. Ko lauki iš Bažnyčios ir kunigų?
7. Moters vieta Bažnyčioje.
8. Dėl ko trūksta pašaukimų į dvasinį luomą?
9. Seksualinis auklėjimas.
10. Ar žmogaus išorė atspindi jo vidų?