religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1983 / LIEPA - RUGP. / JULY - AUGUST / VOL. XXXIX, NO. 7

Šis numeris iliustruotas Jono Tamulaičio nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” metinės šventės. Viršelio piešinys — Rasos Sutkutės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

     Gegužės mėnesio 29 dieną visą lietuviškąjį pasaulį greitai apskriejo žinia: jau turime taip seniai lauktą kardinolą! Popiežius Jonas Paulius II, skirdamas 25 naujus kardinolus, neužmiršo ir Lietuvos — Kaišiadorių vyskupijos valdytoją vysk. Vincentą Sladkevičių paskyrė kardinolu. Įdomus ir dramatiškas yra vysk. Sladkevičiaus kelias iki kardinolo skrybėlės.

     Baigęs Kauno jėzuitų gimnaziją ir kunigų seminariją, buvo įšventintas kunigu 1944 m. kovo mėn. 25 d. Savo kunigišką darbą pradėjo Kaišiadorių vyskupijoje — buvo paskirtas Kietaviškių parapijos vikaru. Paskui kapelionavo Merkinės gimnazijoje, vikaravo Kuktiškėse ir 1948 m. buvo paskirtas Inturkės klebonu. 1952-1957 m. dėstė Naujojo Testamento egzagezę ir dogmatinę teologiją Kauno kunigų seminarijoje.

     Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis, grįžęs iš Rusijos kalėjimų, 1957 m. prašė popiežių, kad kan. Vincentą Sladkevičių paskirtu vyskupu. Buvo manyta, kad su jo paskyrimu gal valdžia sutiks, nes jis buvo pamaldus, tylus, politikoje nedalyvaujantis kunigas, mokantis daug svetimų kalbų. Tačiau tuometinis Lietuvos kulto reikalų įgaliotinis J. Rugienius jokiu būdu nesutiko. Nekreipdamas į tai dėmesio, vysk. T. Matulionis 1957 m. Kalėdų naktį savo privačioje koplytėlėje kun. J. Sladkevičių konsekravo vyskupu.

     Naujam vyskupui valdžia Kaišiadorių vyskupijos valdyti neleido, bet nusiuntė į Nemunėlio Radviliškį Latvijos pasienyje, vėliau perkėlė į Pabiržę. Ištrėmime jis išbuvo beveik 25 metus, negalėdamas eiti vyskupo pareigų.

     Pagaliau 1982 m. liepos mėnesį, Maskvai sutikus, popiežius paskyrė vysk. Sladkevičių Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratorium, o dabar ir kardinolu. Kardinolu jis paskirtas tą pačią dieną, kai Kauno arkikatedroje įšventino 27 naujus kunigus.

     Džiaugiamės ir meldžiamės už mūsų naująjį kardinolą, prašydami Viešpatį jam gausios palaimos.

Dievo Motinos paveikslas Trakų bažnyčios didžiajame altoriuje.

ALFONSAS GRAUSLYS

1.CHARLES DE FOUCAULD IR MADELEINE DELBREL

     Vienas didžiausių Jėzaus Kristaus ir jo Evangelijos mylėtojų bei vykdytojų — tai Charles de Foucauld (1858-1916). Aristokratų šeimos narys, karininkas, Maroko mokslinis tyrinėtojas, trapistas, Šventojoje Žemėje tarnas, kunigas, Sacharos atsiskyrėlis, musulmonų fanatikų nužudytas. Jis buvo Jėzaus Širdies Mažųjų Brolių ir Mažėjų Seserų vienuolijos steigėjas.

     Prieš vykdamas į Maroką, jis buvo tolimas nuo krikščionybės ir jos dorovės. Šv. Augustino parapijos Paryžiuje kunigo Huvelin įtakoje šis daugiau kaip 30 m. vyras atsiverčia. Jo nuotaikas po atsivertimo atskleidžia jo paties pasisakymas: "Vos tik įtikėjau Dievo buvimą, supratau, kad negabi niekam kitam gyventi, o tik jam”. Jo vienintelė svajonė — gyventi taip, kaip Jėzus Nazarete gyveno. Jis siekia aukščiausio pasiaukojimo, neturto; aštriausia trapistų vienuolija, į kurią buvo įstojęs, jam per turtinga... Pagyvenęs kaip darbininkas Šventoje Žemėje, tapęs kunigu, jis išvyksta į Sacharą, kad tenai gerumu ir dideliu pasiaukojimu musulmonams liudytų Kristų. Jo begalinę meilę Jėzui ir Evangelijai liudija tūkstančiai puslapių — tai jo studijos, užrašai, mintys Evangelijos temomis. Štai viena ištrauka: "Leisk mums Evangeliją priimti. Pagal Evangeliją būsime teisiami. Ne pagal kitą kurią bet kurio dvasinio mokytojo knygą, bet pagal Jėzaus Evangeliją, pagal jo žodžius, pavyzdį, patarimus”. Jo šūkis: "Noriu visu savo gyvenimu balsiai pasauliui iššaukti Evangeliją”. Ir tai jis nori kenčiantiems įrodyti heroiška meile. Šia heroiška meile kenčiantiems jis tegali įrodyti ir savo meilę Jėzui Kristui. Tų nuotaikų ir pasiryžimo pagrindą randame jo dienoraštyje: "Manau, kad Evangelijoje nėra kitų žodžių, kurie man padarė didesnį įspūdį ir mano gyvenimą labiau pakeitė, kaip tie, kur sakoma, kad "ką darote mažiausiajam, tai man darote” (Mt 25,35-46).

Skaityti daugiau: EVANGELIJA UGDO DVASINGUMĄ

KUN. JONAS

     "Vargas, vargas man, esu per daug žmogus”, aimanuodavo ne kartą šv. Pranciškus Salezietis. Jėzus Kristus, Dievas, buvo sykiu ir žmogus. "Mums apsireiškė žmoniškumas ir malonumas”. Jei Kristuje nebūtų sušvitusi miela maloni žmogiškojo gerumo vizija, niekada nebūtume sužinoję, kokia gera gali būti žmogiškoji širdis ir koks geras Dievas.

     Jėzus buvo toks žmogiškas, tokioje stebėtinoje sutartinėje su visa, kas mums yra giliausio, toks prieinamas ir atviras, kad ir vaikučiai lipte lipo prie jo; ir drauge toks didingas, kad net sinedrino nariai ne visada turėjo drąsos atlaikyti jo žvilgsnį.

Meninę “Laiškų lietuviams” šventės programą puikiai atlikęs Pedagoginio lituanistikos instituto etninis ansamblis.

     Ypatingai Jėzus žavėjo paprastųjų žmonių minias. Motinos vargino jį, kad nors paliestų jų kūdikius. Raiši, akli, raupsuotieji, vargo ir skurdo prijaukintieji prie užgaulių ir paniekos; neturtėliai, elgetos, viešieji nusidėjėliai, vagys ir pasmerktieji, net dėl savo nupuolimų prieš save pačius apkartusieji ne tik nesibijojo jo žėrinčio skaistumo, bet veržte prie jo veržėsi, tartum naktį paklydę paukščių pulkai į viliojantį švyturį.

Skaityti daugiau: KRISTAUS ASMENYBĖS KONTRASTAI

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Žolinėmis Lietuvoje buvo populiariai vadinama Švč. Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo šventė, švenčiama rugpjūčio mėn. 15 d. Žolinėmis ši šventė praminta todėl, kad bažnyčioje buvo šventinamos laukų žolelės, gėlės ir augalai. Šis paprotys kilęs iš Marijos laidotuvių legendos. Kadangi Dievo Motina buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, tai jos karste pasilikusios tik gėlės, kuriomis buvo papuoštas Marijos kūnas. Lietuvių liaudis ir savo mirusiųjų karstus gausiai puošdavo gėlėmis, todėl Dievo Motinos laidotuvės su gėlėmis jiems buvo labai gerai suprantamos ir priimtinos.

     Žolinės yra tuo vasaros laiku, kai visa gamta žydi, žaliuoja, vešliai bręsta. Nors liaudis gyveno tos gamtos supama ir kasmet matydavo jos klestėjimo stebuklą, tačiau kiekvienais metais jiems vis atrodydavo tas stebuklas naujas, kaskart vienodai nuostabus. Jeigu jau paprasti augalai, kasdien aplinkumoje sutinkami, gali taip nuostabiai atsinaujinti kiekvieną vasarą ir tiek gėrybių žmogui suteikti, kokių nuostabių savybių turėjo turėti tos gėlės, sukrautos Dievo Motinos karste! Žinoma, tolimosios Lietuvos kaimo liaudis net negalėjo įsivaizduoti vietų, kuriose gyveno ir mirė Švč. Mergelė Marija, bet jie galėjo prisirinkti gėlių, žolelių ir kitokių augalų iš savo darželių, pievų, sodų, nusinešti į bažnyčią, kur kunigas, Žolinių pamaldoms pasibaigus, jas palaimindavo, apšlakstydavo švęstu vandeniu. Tos žolelės tarytum tapdavo išimtos tiesiai iš Dievo Motinos karsto ir įgydavo daug stebuklingų savybių.

Skaityti daugiau: ŽOLINĖS

CHIARA LUBICH

     "Nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa” (1 Jn 3,18). Šv. Jonas, rašydamas savo bendruomenėms, įspėjo saugotis tokių, kurie pripažino tikėjimą į Jėzų tik žodžiais, bet to tikėjimo nevykdė darbais. Ir ne tik tai — jie laikė darbus nenaudingais ir nereikalingais, lyg Jėzus būtų jau už juos jų darbus atlikęs. Jų tikėjimas buvo tuščias ir bevaisis, nes buvo atsietas nuo Jėzaus reikalavimo, kad ir mes jo atliktame darbe dalyvautumėm.

     Meilė darbe. Tikras tikėjimas, apaštalas sako, reiškiasi tokia meile, kuria Jėzus mylėjo ir kurios mokė. Pirmoji tos meilės charakteristika yra konkretumas. Jėzus nemylėjo mūsų tik gražiomis kalbomis. Jis perėjo gera darydamas ir gydydamas visus (Apd 10,38), priimdamas visus, ypač silpnuosius, vargdienius, apleistuosius, atiduodamas savo gyvybę už mus.

Skaityti daugiau: MYLĖKIME DARBU IR TIESA

A. SAULAITIS, S.J.

4. TRAKAI

     Aukštai nuo mūro stulpo šv. Jonas Nepomukas įžiūri vieną seniausių Lietuvos bažnyčių, pusiasalio Gedimino tvirtovės griuvėsius, atgyjančią kęstutinę salos pilį, žmogaus pavidalo ežerų montažą, tylius Galvės irkluotojus ir mus čia, gatvėje. Saugojęs savo valdas nuo maro, ir šiandien nelieka be darbo.

     Rodos, lengvai perliptum pusiasalio neaukštus mūrus ir nuo kalno į taisyklingų bokštų langus įkoptum, nebent archeologai šios milžiniškos pilies gynybos planą geriau suvoktų ir nuo tokios narsos duomenimis atgrasintų. Ar buvo nors medinė pilaitė sienų gardelyje? Ar iš likusių akmenų ir plytų nuolaužų sulipdytų aukštesnes atramas, kuorus? Kaip mokslo pastangos atskleistų Lietuvos galybę, kurios įpėdiniai po visą pasaulį, kaip tie pilki rieduliai, išbarstyti?

Jaunimo centro didžiąją salę sausakimšai pripildžiusi publika.

     Arčiau gatvės žemyno pilies tebenaudojamą dalį puošia paminklinė komunistų partijos sąmokslininkų būrelio lenta, lyg jų veiklą kas nors drįstų mažiau vertinti negu šiuos rūmus stačiusių kunigaikščių, kuriuos mena iš senovės plyšio augantys daigai.

Skaityti daugiau: LAPKRITIS LIETUVOJE

Paulius Rabikauskas

6. ANONIMAS - MINDAUGO KARŪNACIJOS DALYVIS

     Grįžtu prie "istorinių versmių”. Jau pora metų praėjo, kai iš jų nesemta (žr. L.L.

     1986 m., liepos-rugpjūčio nr.). Šį kartą norėčiau paminėti ne taip seniai surastą Mindaugo laikų šaltinį, trumpą Europos geografijos ir jos religinės padėties aprašymą. Šis aprašymas yra mums tuo svarbus, kad jo autorius, kaip matyti iš teksto užuominų, buvo ne tiktai Mindaugo amžininkas, bet ir jo karūnacijos iškilmių dalyvis. Be to, jis sakosi, kad su savo palydovu pradėjęs krikštyti jotvingių gentį, kad 1255 metais dalyvavęs iškilmėse, kai vienas sembų didikas priėmė krikštą ir pats Čekijos karalius Otokaras II buvo krikšto tėvas. Autorius dar nurodo, kad jo palydovas, brolis Vaislanas, skelbė evangeliją Gudijoje ir buvo kalbinamas vykti į Kareliją krikštyti tos tolimos šiaurinės šalies gyventojų. Šios užuominos rodo, kad aprašymo autorius yra ne bet koks kronikininkas, surankiojęs iš kitų nugirstus ar kur nors užrašytus pasakojimus, bet jis patsai- tai matė ir išgyveno.

Edvyna Valkiūnaitė kalba laureatų vardu.

     Tiesą sakant, neskelbiu jokių lig šiol negirdėtų, nežinotų dalykų. Prieš penkerius metus apie tai rašė dr. J. Jakštas ("Aidai”, 1983, psl. 102-109). Bet, atrodo, šis autentiškas šaltinis lietuvių istorikų nebuvo pakankamai pastebėtas ir įvertintas. Tuo tarpu lenkų jau bent trys garsūs istorikai: K. Gorskis, J. Ochmanskis ir K. Stopka (žr. straipsnelio gale) nagrinėjo tą šaltinį. Jį pirmą sykį paskelbė Virginijos universiteto Charlottesville profesorius M. L. Colker garsiame viduramžių istorijos mokslų žurnale "Speculum” (t. 54, 1979 m.), kurį leidžia Amerikos viduramžių akademija. Prof. Colker, vartydamas Airijos sostinėje, Dubline, Trinity College bibliotekoje, rankraštį iš XIII a. antrosios pusės, užtiko pačioje pradžioje (fol. 3r-4v) du lapus, kur, kaip pasirodė, nežinomas autorius, imdamasis aprašyti totorių kilmę, jų galybės iškilimą ir jų papročius, pirma norėjo paaiškinti, kas yra terra habitabilis (apgyventoji žemė). Pamini viduramžiais populiarų žemės padalinimo aiškinimą, būtent, kaip Nojus visą po tvano išlikusią žemę padalinęs trims savo sūnums: Semui, Chamui ir Jafetui. Semo palikuonys gavę Aziją, Chamo — Afriką ir Jafeto — Europą arba šiaurinę sritį. Toliau nežinomasis autorius aprašo Europą, laikydamasis daugiausia jos suskirstymo į Vakarų ir Rytų Bažnyčias. Vakarų — autoriaus supratimu, lotynų apeigų — Bažnyčia prasideda su Italija (ją įskaitant) ir tįsta į vakarus. Kildamas į šiaurę, pagal ribą su Rytų Bažnyčia, autorius nurodo iš eilės Vengriją, Lenkiją, Jotvingiją, Lietuvą, Livoniją, Estoniją (Estiją), "Bironiją” (iš tiesų, turėtų būti Botnija, pietinė Suomijos dalis), Švediją ir Norvegiją. Kai nemaža Europos kraštų: Angliją, Airiją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją vos vos keliais žodžiais tepamini, ilgiau apsistoja prie baltų genčių gyvenamų sričių. Be aukščiau minėtųjų ten randame Prūsiją, Sembą, Kuršą, Žemaitiją; paminėta net Nalšėnų sritis. Aprašydamas šias žemes, jis įterpia ir savo pastabas, kaip jis buvo kai kurių įsidėmėtinų įvykių dalyvis.

Skaityti daugiau: IŠ ISTORINIŲ VERSMIŲ

 (Suaugusiųjų konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)

Konstancija Valiuškienė

ALKOHOLIO VILIONĖ

     Žmogus pradėjo naudoti alkoholį su ugnies įskėlimu, su puodo pasidarymu. Atrandami akmens amžiaus puodai, kurie kadaise buvo pripildyti alaus ar vyno. Alkoholio naudojimas nenutrūko, o tik vystėsi, tobulinosi iki šių dienų. Alkoholiniai gėrimai naudojami visų religijų, išskyrus budistų, musulmonų, religinėse apeigose. Čia jie naudojami simboliškai, mažais kiekiais.

     Žaviai atrodo alkoholis taurėje ar bokale. Išgeri, ir pasaulis suspindi gražiausiomis spalvomis. Ryškėja drąsa, pasitikėjimas savimi, turtėja iškalba, sušyla tarpusavio santykiai. Todėl nenuostabu, kad trys ketvirtadaliai amerikiečių yra išgeriantys. Jų dešimtadalis turi problemų su gėrimu. 1988 Naujų Metų išvakarėse žuvusių keliuose didesnė pusė prarado gyvybę dėl to patrauklaus alkoholio.

Mecenatų vardu kalba dr. A. Prunskienė.

ALKOHOLIZMO LIGOS SĄVOKA

     Maždaug prieš 50 metų pažiūra į be saiko geriantį asmenį keitėsi. 1930 m. susiorganizavo Alkoholikai Anonimai. Yale universitete susirinkę mokslininkai pradėjo nagrinėti alkoholizmo problemą. Iš alkoholizmo išsigydęs R. Peabody pradėjo gydyti alkoholikus, pritaikydamas psichologinius metodus. Girtuoklystė tapo alkoholizmu, girtuoklis — alkoholiku. Tačiau iki šių dienų visuomenėje alkoholizmo pripažinimas liga nelengvai sekasi. Kaltinimai, gėdinimai, pajuoka siunčiami alkoholiko adresu. Kaip atpažinti alkoholizmą ankstyvoje stadijoje? Dažnai manoma, kad asmuo nėra alkoholikas, jei jis negeria iki pietų, arba geria tik alų ar vyną, arba geria tik savaitgaliais, arba kad jis dar yra labai jaunas. Daugelis geriančiųjų tvirtina, kad jie gali nustoti gėrę, kada tik nori. Jei gėrimas sukelia problemų šeimoje, jei tėvai, vaikai ar žmona bei vyras nelaimingi dėl gėrimo, arba jei gėrimas sukelia finansines problemas, apsunkina šeimą, reikia apsispręsti už šeimos gerovę ir negerti. Jei negali sustoti gerti — alkoholizmo liga yra pasireiškusi ir daugiau ar mažiau įsigalėjusi. Tas, kuris sugeba kontroliuoti alkoholį, nėra alkoholio valdomas — nėra alkoholikas. Kai asmuo, pajutęs, kad jam sunku kontroliuoti išgėrimą, ieško pagalbos, kol liga nėra per daug įsišaknijusi, jam lengviau sugrįžti į normalų gyvenimą.

Skaityti daugiau: Alkoholis ir šeima

 (Jaunimo konkurse I premiją laimėjęs

rašinys)

Audra Kubiliūtė

     Lietuviai išeiviai, atskirti nuo tautos kamieno, sukūrė tam tikrą veiklą kiekvienoje savo naujasėdijoje. Atrodo, kad dabar ir mažesnės lietuviu grupelės, atsiradusios vietovėse toliau nuo lietuvių centrų, jaučia kažkokią spragą gyvenime ir nori susieiti, pabendrauti su kitais lietuviais. Vis dėlto mus, lietuvius, kur mes bebūtumėme, kažkas jungia, mes visi kartu sudarome žmonijos šeimą. Būdama optimistė, šiame straipsnyje noriu iškelti pastebėtus pozityvius reiškinius lietuvių išeivijos gyvenime ir pasvajoti apie mūsų išeivijos ateitį.

     Pradėkime nuo "jaunuomenės” pozityvių reiškinių. Labai džiaugiuosi, kai pamatau naujus lietuviškus leidinius, taikomus tiems, kuriems jie bus tikrai naudingi. Turiu omenyje ne per seniausiai pradėtą leidinį "Mūsų vaikas”. Šis žurnalas, redaguojamas S. Vaišvilienės, išeinąs kartą per mėnesį, yra taikomas jaunoms šeimoms. Jame yra įvairių žaidimų, dainelių, vaikams užsiėmimų ir lietuvių kalbos žodyno praturtinimo sąrašai įvairiomis temomis. Šis leidinys pozityviai užpildo lietuviškos auklėjimo temomis literatūros spragą.

Skaityti daugiau: Pozityvūs reiškiniai lietuvių išeivijos tarpe

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

ĮSTEIGTA S. DAUKANTO PREMIJA

     Kūrybinio  bendradarbiavimo sutartį pasirašė respublikos Rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius ir Skuodo rajono Lenkimų tarybinis ūkis. Ūkio žemdirbiai įsteigė Simono Daukanto literatūrinę premiją už geriausius grožinius kūrinius istorine tematika. Ji bus įteikiama kas dveji metai, minint S. Daukanto gimimo metines. (Tiesa)

DIDELIŲ ŠEIMŲ SUNKUMAI

     "Tiesoje” iš Klaipėdos Birutė Beinartienė rašo, kad jos šeimoje šeši asmenys. Turi keturis vaikus. Gyvena 16,77 kvadratinio metro vieno kambario bute. Jauniausiam vaikui eina treti metukai. Du sūnūs mokosi: vienas penktokas, kitas trečiokas, o dukra šiemet lankys pirmą klasę. Gyventi tokiame mažame kambaryje labai sunku.

     O ką ir kalbėti apie vaikų sveikatą. Juk jiems reikia poilsio, gero miego. Gydytojai daug rašo: "Vaikams reikia skirti tam tikrą kampą”. O kaip ji jiems gali skirti, kad nėra iš kur?

     Vyras dirba Klaipėdos eksperimentinėje statybos konstrukcijų gamykloje. Jis ėjo ir pas direktorių, pas tresto valdytoją. Kai nueina išgirsta: "O ką mes galime padėti, nieko mes nežinom”.

     1987 metų sausio 5 dieną kreipėmės į Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininką A. Žalį. Jis labai gražiai mus priėmė, nuramino. Pažadėjo. Laukiame.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

     Bronius Kviklys. LIETUVOS BAŽNYČIOS. Šeši tomai. Spaudė M. Morkūno spaustuvė, išleido Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 3001 West 59th St., Chicago, IL 60629.

     Mūsų žymaus kultūrininko Broniaus Kviklio didžioji jubiliejinė dovana mūsų tautai yra baigta. Jam ir jojo visiems bendradarbiams lietuvis liks amžiais dėkingas. Septynios Broniaus Kviklio išleistos knygos apie Lietuvos bažnyčias puikiausiai patvirtina mintį, jog lietuvis ypatingą reikšmę skyrė maldai pašvęstam namui. Bažnyčiose lietuvis sutelkė vaizdinį meną, muziką. Prie bažnyčių kūrėsi ir religinės, kultūrinės, socialinės bei įvairios pagalbinės organizacijos, parapijinės mokyklos. Į savas bažnyčias tikintieji sudėjo ir savo širdis, jas remdami ir iš jų semdamiesi dvasinio gyvastingumo. Taip ir šiandien iš knygų puslapių dvelkia ne tik architektūrinių pastatų ir juose sutelktų meno kūrinių grožis. Puslapiai mums atskleidžia ir lietuvio sielą, jo religingumą, jo dvasines vertybes, jo kūrybinį genijų. Šių knygų puslapiai mums kalba, kaip lietuvis bendrauja su Kūrėju, kaip jis kuria dangaus karalystę savyje ir savo aplinkoje. Sunku rasti gražesnę dovaną pavergtai Lietuvai ir mums, išeiviams, už šias septynias knygas apie Lietuvos bažnyčias, kai švenčiame mūsų tautos krikščionybės jubiliejų. Šia knygų serija Bronius Kviklys parengė mūsų tautai didžios vertės dovaną. Šiuose tomuose galime pajusti gyvąją Lietuvą.

     Bažnyčios ir šiandieną nenustojo savo reikšmės. Jos parodo ne tik gilią religinę bei tautinę ir kultūrinę dvasią, bet visą lietuvio dvasios brandą. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl šiose knygose iškeltos bažnyčios: kad skaitytojai matytų savo tėvynę gyvą, semtųsi stiprybės iš tikinčiųjų kovų bei rūpesčių. Šie žodžiai skatina ir mus rasti iškilią vietą Lietuvos bažnyčių tomams savo knygyne, savo namuose. Jie lygiai mus ragina tų knygų puslapiuose pabuvoti, atsigaivinti ir su nauju ryžtu žengti į naują, šviesų rytojų. Tikrąsias vertybes išlaiko gyvas tikėjimas. Savo tikėjimą stipriname, nuolat grįždami prie savo dvasinio palikimo, prie gyvybės versmių. Iš Lietuvos bažnyčių tomų į mus prabyla gyva lietuvių tauta. Todėl kiekvieno sąmoningo lietuvio namuose šie tomai turėtų būti gražiausia ir kartu vertingiausia puošmena.

     Esame dėkingi mielajam p. Kvikliui ir jo pagalbininkams už atliktą didingą darbą!

      (Iš T. Jono Borevičiaus, S.J., kalbos, pasakytos per radiją 1988.04.17)

Skaityti daugiau: Knygos

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

BALSIS, PRIEBALSIS AR BALSĖ, PRIEBALSĖ?

     Vienas skaitytojas klausia, dėl ko lietuvių kalbos vadovėliuose vienur rašoma balsis, priebalsis (vyriškosios giminės), o kitur — balsė, priebalsė (moteriškosios giminės). Atsakymas labai paprastas: kai kalbama apie pasakytus garsus, tai vartojama vyriškoji giminė (balsiai, priebalsiai), bet kai kalbama apie parašytas raides, tai vartojama moteriškoji giminė (balsės, priebalsės). Tad balsiai ir priebalsiai yra garsai, o balsės ir priebalsės — raidės.

     Tačiau dabar Lietuvoje kai kurie kalbininkai kelia klausimą, kad šio skirtumo nevertėtų daryti. Abiem atvejais jie siūlo vartoti vyriškąją giminę. Apie tai "Mūsų kalboje” yra rašiusi kalbininkė Antanė Kučinskaitė (1983 m., Nr. 4, p. 32-33). Ji, paminėjusi, kokius keblumus kartais sudaro šis giminių skirtumas, toliau rašo: "Dar kebliau, kad ir dvibalsį, dvigarsį mokytojai liepia vaikams skirti nuo parašytos dvibalsės, dvigarsės!

Skaityti daugiau: Kalba

     Balandžio mėn. 17 d. didžioji Jaunimo centro salė vos galėjo sutalpinti labai gausiai atsilankiusius svečius. Tai buvo jau dvidešimt devintą kartą suruošta "Laiškų lietuviams” metinė šventė, kuri prasidėjo mišiomis koplyčioje. Mišias koncelebravo A. Saulaitis, S.J., kun. I. Urbonas ir P. Daugintis, S. J.

     Salėje iškilmės prasidėjo premijų įteikimu konkurso laimėtojams. Apie laimėtojus jau buvo rašyta praėjusį kartą. Įdomu pastebėti, kad šiais metais beveik visi jaunimo konkurso dalyviai buvo iš Čikagos, o suaugusiųjų — visi iš kitur. Įteikus premijas, laureatų vardu padėkos žodį tarė Edvyna Valkiūnaitė, o mecenatų vardu kalbėjo dr. A. Prunskienė. Taip pat trumpai visus pasveikino ir generalinis garbės konsulas Vaclovas Kleiza.

Skaityti daugiau: "LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ

Gerbiamas Redaktoriau,

     Ačiū už rūpestingai redaguojamą žurnalą. Jūsų globoje jis ne sensta, bet jaunėja ir straipsniais turtėja. Džiugu, kad ir jaunimas, ir suaugusieji drąsiai dėsto savo mintis. Jūsų straipsnis apie kunigų problemas sveikintinas! D. Bindokienės straipsnis “Kai tėvai pasensta” labai aktualus. Išgirdome problemas iš vaikų. Būtų gera, kad ir seni tėvai pasisakytų savo problemas vaikų atžvilgiu. O gal atsirastų koks “išminčius”, kuris nurodytų kelią į “žemės rojų” tarp senų tėvų ir subrendusių vaikų. . .

     Jus gerbianti Elena Abelkienė

Mielas Tėve Vaišny,

     Iš gautos premijos siunčiu auką (25 dol.) žurnalui paremti. Manau, kad nei rašytojų, nei skaitytojų jam netrūksta. Žurnalas įdomus ir kiekvienam skaitančiam naudingas.

     Stebiuosi Jūsų, V. Bagdanavičiaus, kun. Jono, K. Trimako ir kitų kunigų straipsnių gausa įvairiomis temomis. Iš kur Jūs imate laiko? O gal čia ir yra tiesa, ką prof. Jurgutis man kartą rašė laiške: “Žmogus, turįs daug pareigų, užtenka laiko viskam. O tas, kuris mažai dirba, niekad neturi laiko”. Niekas taip nesiskundžia laiko stoka, kaip pensininkai. . . O jų dauguma, atrodo, tikrai nieko neveikia.

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

■ Popiežius Jonas Paulius II šių metų pradžioje paskelbė tris naujus palaimintuosius: Pierina Morosini ir Antonia Messina, kurios žuvo, gindamos savo nekaltumą; Morosini buvo nužudyta 1957 m., kai teturėjo 16 m., o antra žuvo 1935 m., irgi būdama 16 m. Abidvi italės. Trečias palaimintasis — Marcell Callo, 24 m., nacių nukankintas Mathau-seno koncentracijos stovykloje 1945 m. Buvo prancūzų kilmės, darbininkas, krikščionių jaunimo sąjungos narys.

■    Augsburgo vyskupas Joseph Stimpfle išsiuntė kelis kvietimus kun. Alfonsui Svarinskui ir kun. Sigitui Tamkevičiui atvykti į jo valdomą vyskupiją Vokietijoje.

■ Sovietų Sąjunga pakvietė Vatikano delegaciją dalyvauti 1000 m. krikščionybės įvedimo iškilmėse, kurios įvyks birželio mėnesį. Pakvietimas atėjo iš rusų stačiatikių patriarcho.

■    Vienos konferencijoje, kur svarstomas Helsinkio susitarimų vykdymas, Vatikano delegacijos vardu iškėlė reikalavimus prel. A. Bačkis, kuris yra antrasis Vatikano delegacijos pirmininkas. Jis pabrėžė, kad visos minėtą susitarimą pasirašiusios valstybės privalo nevaržyti religinės laisvės ir leisti kiekvienai tikinčiųjų bendruomenei tvarkytis pagal savo vidaus poreikius, netrukdyti savo narius auklėti pagal savo religiją, privalo turėti teisę naudotis visomis komunikacijos priemonėmis, leisti savo periodinę spaudą, pasinaudoti krašto spauda.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

200 dol. aukojo kun. Gediminas Kijauskas, S.J.

Po 25 dol. aukojo: D. Bubelienė, N. Gailiūnienė.

Po 20 dol. aukojo: kun. A. Bernatonis, S. Einikis.

Po 10 dol. aukojo: H. Bagdonas, S. Kamarauskas, M. Vaišvilienė, O. Jusys, I. Jasys, A. Venclovas, A. Pilipavičius, R. Otto, I. Rimkūnas, L. Laukienė, E. Abelkienė, kun. I. Gedvilą, J. Rumbutis, R. Petkevičius.

6 dol. aukojo S. Galisienė.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas