ALFONSAS GRAUSLYS
1.CHARLES DE FOUCAULD IR MADELEINE DELBREL
Vienas didžiausių Jėzaus Kristaus ir jo Evangelijos mylėtojų bei vykdytojų — tai Charles de Foucauld (1858-1916). Aristokratų šeimos narys, karininkas, Maroko mokslinis tyrinėtojas, trapistas, Šventojoje Žemėje tarnas, kunigas, Sacharos atsiskyrėlis, musulmonų fanatikų nužudytas. Jis buvo Jėzaus Širdies Mažųjų Brolių ir Mažėjų Seserų vienuolijos steigėjas.
Prieš vykdamas į Maroką, jis buvo tolimas nuo krikščionybės ir jos dorovės. Šv. Augustino parapijos Paryžiuje kunigo Huvelin įtakoje šis daugiau kaip 30 m. vyras atsiverčia. Jo nuotaikas po atsivertimo atskleidžia jo paties pasisakymas: "Vos tik įtikėjau Dievo buvimą, supratau, kad negabi niekam kitam gyventi, o tik jam”. Jo vienintelė svajonė — gyventi taip, kaip Jėzus Nazarete gyveno. Jis siekia aukščiausio pasiaukojimo, neturto; aštriausia trapistų vienuolija, į kurią buvo įstojęs, jam per turtinga... Pagyvenęs kaip darbininkas Šventoje Žemėje, tapęs kunigu, jis išvyksta į Sacharą, kad tenai gerumu ir dideliu pasiaukojimu musulmonams liudytų Kristų. Jo begalinę meilę Jėzui ir Evangelijai liudija tūkstančiai puslapių — tai jo studijos, užrašai, mintys Evangelijos temomis. Štai viena ištrauka: "Leisk mums Evangeliją priimti. Pagal Evangeliją būsime teisiami. Ne pagal kitą kurią bet kurio dvasinio mokytojo knygą, bet pagal Jėzaus Evangeliją, pagal jo žodžius, pavyzdį, patarimus”. Jo šūkis: "Noriu visu savo gyvenimu balsiai pasauliui iššaukti Evangeliją”. Ir tai jis nori kenčiantiems įrodyti heroiška meile. Šia heroiška meile kenčiantiems jis tegali įrodyti ir savo meilę Jėzui Kristui. Tų nuotaikų ir pasiryžimo pagrindą randame jo dienoraštyje: "Manau, kad Evangelijoje nėra kitų žodžių, kurie man padarė didesnį įspūdį ir mano gyvenimą labiau pakeitė, kaip tie, kur sakoma, kad "ką darote mažiausiajam, tai man darote” (Mt 25,35-46).
Jo meilę Jėzui Kristui įrodo ne tik meilė Evangelijai apskritai, bet ypač tiems žodžiams, kuriuos pats Viešpats ištarė. Tuos žodžius ir sakinius jis atskirai surašo, temomis suskirsto ir savo elgesį jų šviesa nušviečia. Jis Evangelijos žodžių neskiedina, aiškinimais nesilpnina, tuos žodžius pažodžiui priima, visada savimi nepatenkintas, kad neužtenkamai tiksliai juos vykdo. Evangelija jam yra vienintelis gyvenimo vadovas, vienintelis veidrodis, į kurį žiūrėdamas, jis tvarko savo gyvenimą. Jo buvimo Saharoje vieta — tai visų keliaujančių musulmonų sustojimo vieta. Jo svajonė mirti tokia mirtimi, kaip ir jo Mylimasis. Ir tai įvyko. Jo užrašuose randame žodžius: "Negalima šiame gyvenime apkabinti Jėzų, neapkabinant jo kryžiaus”. Jo sekėjai — Jėzaus Širdies Mažieji Broliai ir Mažosios Seserys, kurie gyvena neturtingiausiose vietovėse, neturtingųjų sąlygomis, savo darbu duoną užsidirbdami. Norint pažinti jų įkūrėjo heroizmą, reikėtų paskaityti jo biografiją ir jo dienoraščių tomus, kurie vienas po kito paskučiausiu metu Prancūzijoje leidžiami. Šiuo metu jo vienuolijų vadovas yra Tėvas Renė Voillaume, kurio labai dvasingos religinės knygos įsidėmėtinos tiems, kurie domisi dvasinio gyvenimo ugdymu.
Galima priminti, kad filosofas J. Maritain keliolika paskutinių savo gyvenimo metų praleido Foucauld brolių tarpe Prancūzijoje ir ten mirė. Charles de Foucauld Mažųjų Seserų vienuolynas yra ir Čikagoje.
❖ ❖ ❖
Madeleine (Magdalena) Delbrel, prancūzė, gimė 1904 m., o mirė 1964 m. spalio 13 d. Tėvai jos religiniu ugdymu nesirūpino, tačiau, pašalinių gerų įtakų veikiama, ji, būdama 12 m. amžiaus, priima pirmąją Komuniją. Naujų nedorų įtakų lenkiama, ji, būdama 15 m. amžiaus, tampa netikinčia. Sulaukusi 20 metų, vėl pradeda melstis ir atsiverčia, priskirdama šį dvasinį pasikeitimą maldai. Nuo to laiko per 40 metų, t.y. iki savo mirties, ji buvo susižavėjusi krikščionybe ir jos Evangelija. Prie jos entuziastingos meilės Evangelijai prisidėjo susipažinimas su kun. Lorenzo, kurs Evangelija gyveno, kuriam joje užrašyti žodžiai galiojo, tartum šiandien ištarti.
Pirma galvojusi stoti į karmeličių vienuoliją, Magdalena pasiruošia socialinės labdaros darbui ir 1933 m. apsigyvena Ivry mieste, kur vienoje parapijoje klebonavo kun. Lorenzo. Pradžioje trylika metų ji privačiai parapijoje dirbo socialinės neturtingųjų globos srityje, o septyniolika metų buvo Ivry miesto ir apylinkių vietinės savivaldybės tarnautoja.
Atvykusi į Ivry miestą, kurs buvo komunistų valdomas, ji rado ten tarp komunistų ir tikinčiųjų vykstantį karo stovį, kur tikintieji buvo pajuokiami, kunigai apmėtomi akmenimis. Prasidėjus II pasauliniam karui, 1939 m. ji mobilizuojama socialinei tarnybai. Ji šioje srityje puikiai atliko vadovavimo darbą. Komunistai tikėjosi ją komunizmui laimėti, tačiau Magdalena, nuo savo nusistatymų nenukrypdama, vien Dievui priklausydama, visus su meile aprūpindavo. Ji visur entuziastingai ir džiaugsmingai pasisako už krikščionybę. Dievas, Kristus, Bažnyčia jos sąmonėje neišjungiamai glaudžiai surišti. Jos Dievas — tai gyvas, veikiantis, mylintis Dievas. Jos supratimu, krikščionis negali iš gyvenimo šalintis, negyvenimiškai reikštis. Ji visur skelbia krikščionybės gyvenimiškumą. Anot jos, tikėti — tai kalbėti žodžiais ir gyvenimu į visus. Reikia žmonėms skelbti apie Kristų ir jo darbus. Žmonės turi žinoti, kad mes esame įsitikinę tuo, ką skelbiame. Kiekvienas, pagal Kristaus mokslą, turi būti sutinkamas kaip brolis, nežiūrint kokių pažiūrų jis bebūtų. Evangeliją reikia skelbti evangelišku būdu — broliškai. Norint pasaulį gelbėti, reikia nurodyti visa ko prasmę. Pats Dievo buvimas yra vienintelė didžiausia laimė. Turime taip elgtis, kad niekam nekiltų abejonių, jog Dievas mums yra vienintelė pilna gėrybė, o kiti gėriai yra geri tik dėl to, kad iš Jo kyla. Dievo žodis turi mumyse tapti kūnu, ir mes neturime teisės nė vienos valandos tam žodžiui leisti miegoti, t.y. mumyse pasilikti neveikliu. Kas įsileidžia įsave veikti vieną Viešpaties žodį, tas apie Evangeliją daugiau sužino, negu tas, kurs ją abstrakčiai studijuoja. Evangelija mus kviečia susitikti su Dievu. Kas kalba "Tėve mūsų, kurs esi danguje”, o gyvena kaip žemės vaikas, tas yra melagis. Visur už Jėzų Kristų pasisakydama, ji visus savo veiksmus remdavo, pagrįsdavo Kristaus žodžiais, tuo būdu visur ir visada skleisdama Evangeliją.
Toje jos veikloje dalyvavo dvi jos draugės, jos idėjų sekėjos ir bendradarbės. Vėliau, dar jai esant gyvai, jos sekėjų-bendradarbių skaičius pakilo iki penkiolikos. Panašios nuotaikos vedamos, jos vykdė socialinės globos darbą ir kitose vietovėse. Jai mirus, susidarė "Association des amis de Madlein Delbrel” (Magdalenos Delbrel draugų susibūrimas). 1957 m. ji parašė labai reikšminą knygą "Ville marxiste, terre Mission” (Marksistinis miestas — misijų žemė). Kitos trys jos vardu išėjusios knygos yra sudarytos iš jos išlikusių užrašu, laiškų ir periodinėje spaudoje išspausdintu straipsnių.
Knygoje apie marksizmą ji nagrinėja ateistinio marksizmo psichologiją ir tas sunkenybes, kurias krikščionis, gyvendamas jų tarpe, sutinka. Visi krikščioniškos tiesos dėstymai jiems nieko nesako — jie tik susidomi krikščioniško gyvenimo apčiuopiamais faktais. Tačiau nedaug kas nusigręžia nuo komunizmo skleidžiamo ateizmo. Jos pastabos, išvados apie komunizmo ir krikščionybės santykius yra labai gyvenimiškos ir vertingos.
Gyvendama ir veikdama Ivry mieste, savo veikla tarp kenčiančiųjų ir entuziastingu bandymu Evangeliją liudyti savo gyvenimu ji buvo žinoma katalikų pasaulyje. Jos pasisakymai įvairiomis Prancūzijos katalikų gyvenimo problemomis buvo vertinami ir keliami spaudoje. Jos veikla domėjosi ir Pijus XII. Ji buvo gyvenime ir religinėje literatūroje vienintelė žinoma sąmoninga krikščionė, kuri taip ilgai dirbo komunistų tarpe, kuri geriausiai pažino komunistų nuotaikas tikėjimo atžvilgiu ir, būdama jų įstaigų tarnautoja, paliko apie save geriausius įspūdžius. Jie tik gailėjosi, kad ji netapo komuniste.
Kol dar nėra parašytos jos biografijos, tol ši originali, žavinga asmenybė yra verta didesnio pažinimo iš knygų, kur surinkti jos straipsniai, užrašų mintys ir pasisakymai. Tokia knyga, kuri šiuo metu geriausiai jos dvasios pasaulį vaizduoja, yra "Nous autres, gens des rues” (Mes — žmonės gatvėse), Editions de Seuil, 1966. Ši knyga yra išversta į vokiečių kalbą ir pavadinta "Wir Nachbarn der Komunisten”, Johannes Verlag, Einsiedeln 1975. Ją išvertė žinomas šveicarų teologas Hans Urs von Balthasar. Vertėjo įžangos žodyje pastebima, kad dėl ten dedamos medžiagos tirštumo M. Delbrel kūryba tegali būti įsimąstant lėtai skaitoma.
Jos asmenybei pažinti gal dar labiau gali pasitarnauti "La joie de croire” (Džiaugsmas tikėti). Ją 1968 m. išleido Editions de Seuil leidykla. Atrodo, kad kitomis kalbomis ši knyga dar nepasirodė.