religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1988 / BALANDIS - APRIL / VOLUME XXXIX, NO. 4

KELTIS NAUJAM GYVENIMUI

109

 Red.

SĄŽINĖ SKELBIA: DIEVAS YRA!

111

 A. Grauslys

EUTANAZIJA

114

 P. Daugintis, S.J.

VELYKINIAI LIETUVIŲ PAPROČIAI

118

 Danutė Bindokienė

VILNIAUS KATEDRA

122

 Dainius Juozėnas

MELSKIS SAVO TĖVUI

128

 Chiara Lubich

KAI TĖVAI PASENSTA. . .

129

 Danutė Bindokienė

BAIMĖ IŠPAŽINTI RELIGIJĄ

135

 Juozas Vaišnys, S.J.

TĖVYNĖJE

137

 Gediminas Vakaris

KALBA

139

 Juozas Vaišnys, S.J.

KNYGOS

140

 Red.

ĮVAIRYBĖS

141

 Red.

ŠYPSULIAI

142

 Red.

ATGARSIAI

143

 Skaitytojai

TRUMPAI IŠ VISUR

143

 Juoz. Pr.

Visiems skaitytojams, bendradarbiams, rėmėjams
linkime gausios prisikėlusio Kristaus palaimos!

Šis numeris iliustruotas įvairių dailininkų kūriniais, vaizduojančiais prisikėlusį Kristų. Viršelio piešinys — Rasos Sutkutės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

     Pavasariui labai tiktų ir prisikėlimo vardas. Per visą žiemą žemė buvo apledėjusi, apmirusi, bet štai, aukščiau pakilus saulei, artėjant pavasariui, nutirpsta žiemos gruodas, sutrūksta upes ir ežerus dengę ledai, atgyja ir keliasi naujam gyvenimui visa gamta. Linksmėja ir keičiasi ne tik visa aplinka, bet ir žmogaus nuotaikos. Atrodo, kad mirtis jau nugalėta, visur skamba gyvybės ir prisikėlimo melodijos.

     Žmogui tada savaime ateina noras džiaugtis, gyventi, keltis vis gražesniam ir prasmingesniam gyvenimui. Į šį pavasarinį džiaugsmą jungiasi ir mūsų bažnytinė liturgija. Sugaudžia Velykų varpai, žmonės gieda himnus, skelbiančius pergalę, triumfą, džiaugsmą ir viltį.

     Kai šventėme Kalėdas, mums buvo linksma, kad mus aplankė, į laimės ištroškusią žemę atėjo Svečias iš dangaus. Bet jo atėjimas įprasminamas tik per Velykas, kai savo prisikėlimu, nugalėjęs mirtį, jis ir mums užpelnė prisikėlimą naujam, amžinam gyvenimui.

     Visuomet reikia prisiminti, kad Dievas, davęs žmogui laisvą valią, niekada jos neatims, tad nė į dangų nė vieno prievarta nestums. Jis tik ragina, kviečia, savo malone traukia, bet apsispręsti turi pats žmogus. Jeigu jis nori su Kristumi keltis ir triumfuoti, tai pirma reikia kantriai pernešti gavėnios — šio gyvenimo naštas ir vargus. Be skaudaus kryžiaus kelio, nebūtų buvę nei garbingo Kristaus prisikėlimo.

     Tad pavasarį keliantis gamtai, ir mums reikia keltis naujam, kilnesniam gyvenimui, nesuklupti, einant gavėniškos atgailos keliais, bet eiti per gyvenimą pakelta galva, nes mes juk einame ne į mirtį, o į pergalę, į gyvenimą, į prisikėlimą!

EI Greco (1541-1614) Prisikėlęs Kristus.

A. GRAUSLYS

     Yra neginčijama tiesa, kad žmogus savo viduje jaučia tam tikrą dorovinį įstatymą, kuris jam nurodo skirtumą tarp to, kas dora ir kas nedora, kurs prieš nusikaltimą žmogų įspėja, kurs padarytą darbą įvertina ir, jeigu jis buvo nedoras, priekaištais kankina bei nerimą kelia. Tasai įstatymas, nuo mūsų nepriklausomas, nieku nepaperkamas, labai valdoviškai prabyla, mus įpareigodamas, reikalaudamas, grasindamas jam paklusti. Tai yra už mus aukštesnės esybės pasiuntinys, kurs atsistoja mūsų akivaizdoje, ko nors reikalaudamas.

     Užtenka tik pasiskaityti Šekspyro tragedijas ar Dostojevskio veikalą "Nusikaltimas ir bausmė”, kad galėtume giliau įžvelgti į tą dorovinį įstatymą, kuris sąžinės šventykloje nuolat aidi, kurs mums, lyg valdovas, nuolat diktuoja. Tas sąžinės balsas kalba kiekvieno žmogaus sieloje. Nėra žmogaus, kad ir labai sugedusio, kurs bent kai kada, piktai pasielgęs, nejaustų vidaus nerimavimo, lenkiančio jo į tai, kas gera. Nėra taip doroviškai atbukusio žmogaus, kurio sąžinės ilgainiui negalėtum pažadinti. Jei kuris to dorovinio jausmo neturėtų, galima manyti, kad jis yra psichiškai nesveikas, nenormalus. Tiesa, sąžinės balso nuolat neklausant, galima jį labai atbukinti; nuolat prieš sąžinės diktavimus elgiantis, galima ją beveik visai nuslopinti, tačiau visiškai ji niekad nenuslopinama ir nepašalinama. Ji visados pasilieka ir kartais, nors jau atrodo visai nuslopinta, neįtikima jėga iš naujo prabyla.

P. DAUGINTIS, S.J.

     Prelatas Tomas O’Brien, 83 m. amžiaus, buvęs Niujorke Šv. Malachijaus parapijos klebonas, 1986 m. pavasarį gavo stiprų paralyžių: nebegalėjo nei kalbėti, nei valgyti, nei gerti. Jį maitino per nosį įkišta žarnele. Prelatas ją tyčia apie penkiolika kartų ištraukė. Seselė Rita Kerr, vykdomoji Francees Schervier namų ir ligoninės direktorė, kreipėsi į teisėją. Teisėjas leido laikinai maitinimo žarnelę įstatyti tiesiog į skrandį. Tai padaryta rugsėjo 5 dieną. Niujorko valstijos Aukščiausiojo teismo posėdyje spalio 28 d. trys psichiatrai liudijo, kad prelatas yra visiškai sveiko proto, tad pats galįs apsispręsti. Vienas prelato draugas liudijo, kad prelatas kartą jam yra pasakęs, jog maitinimas per žarnelę žeminąs žmogų, tad jis norėtų sirgti ir mirti be jos taip, "kaip Dievas, o ne daktarai nuspręs, kas su juo turi atsitikti”.

     Tačiau teisėjas Edward Greenfield neliepė nutraukti tokio maitinimo, nes "kun, O’Brien, jeigu būtų visiškai sveikas, tai, būdamas tikras ir pamaldus katalikas, nedarytų nieko, kas galėtų paskubinti jo mirtį”. Po teismo sprendimo prelatas greit mirė su maitinimo žarnele viduriuose.1

     Kitas atvejis. Ligonis M.N. labai kenčia, sunkiai sirgdamas. Kentėdamas didelius skausmus, vaistams nieko nepadedant, prašė gydytoją įšvirkšti mirtingų nuodų, kad galėtų tuoj ramiai numirti. Gydytojas pagaliau sutiko padaryti eutanaziją — davė nuodų injekciją.

     Galbūt daugeliui žmonių šie abu įvykiai atrodys panašūs: ir prelatas O’Brien, ir ligonis M.N. siekė išsivaduoti iš sunkios, nemalonios padėties greitai būsiančia mirtimi... Ar tai dora, leistina vienam ir kitam? Ar mes, katalikai, galėtume patys ar su savo artimaisiais ligoniais taip pasielgti? Kokia čia yra Dievo valia ir koks Katalikų Bažnyčios mokslas?

AR EUTANAZIJA LEISTINA?

     Į šį klausimą atsakysime, naudodamiesi, daug kur net pažodžiui, Tikėjimo kongregacijos 1980 metais paskelbta "Deklaracija apie eutanaziją” ir autoritetingų teologu moralistų rašiniais.

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Žodis Velykos yra pasiskolintas iš gudų, reiškia "didelę dieną”. Tai labai tinkamas pavadinimas, nes ir Lietuvoje Velykos buvo pati iškilmingiausia visų metų šventė. Velykos yra ne tik Kristaus Prisikėlimo, bet ir visos gamtos pabudimo iš žiemos miego šventė. Net ankstyvas Velykų rytas, prieš saulės tekėjimą, pilnas magiškos jėgos. Ypač daug tos magijos susikaupia tekančiame vandenyje. Nusiplovus tokiame vandenyje prieš saulėtekį, nebus visame kūne vočių, skaudulių, užkrėtimų ar kitokių odos ligų. Jeigu Velykų rytą lyja, reikia vienplaukiam pastovėti lietuje, tada didelis užaugsi. Tai būdavo primenama mažiems vaikams, kurie labai norėdavo greitai užaugti.

     Velykų rytą saulė tekėdama šokinėja, siūbuoja į šalis ir maino spalvas: žalia, mėlyna, raudona, vėl auksinė-geltona. Ją galima matyti, atsikėlus prieš saulėtekį ir stebint pirmąjį jos pasirodymą pro horizontą.

John Walter.  Prisikėlęs Kristus.

     Visi važiuodavo į Prisikėlimo pamaldas. Jeigu, važiuojant keliu, susitiksi moterį, tai atsitiks nelaimė. Reikia apsisukti, grįžti atgal ir paskui važiuoti kitu keliu, tuomet nelaimės bus išvengta.

DAINIUS JUOZĖNAS

      Buvusioji Vilniaus katedra — dabar Paveikslų galerija — yra vienas nuostabiausių senojo Vilniaus architektūros paminklų. Pastatyta pačioje miesto širdyje, daug kentėjusi nuo gaisrų, karų, statybos klaidų ar pelkėto grunto svyravimų, tačiau kiekvieną kartą vėl lyg feniksas pakylanti iš pelenų ji buvo žymiausių mūsų tautos ir valstybės įvykių nebyli liudininkė. Dabar mes ja grožimės, pasipuošusia prakilniu, iškilmingu klasicistiniu rūbu, tačiau praeityje jai pritiko ir rūstus gotikinis, elegantiškas renesansinis ar įmantrus barokinis stilius.

      O dabar pabandykime praskleisti sunkią amžių uždangą. Nusikeikime į viduramžius, į karaliaus Mindaugo laikus, kai Vilnius jau buvo gerai įtvirtintas, vietomis net mūrinis miestas Vilnios ir Neries upių santakoje, išsidėstęs pelkėtoje žemumoje aplink didingą piliakalnį, vainikuotą medinės pilies kuorais. Vilnios upelė, žinia, tekėjo dabartinėmis Pionierių, J. Janonio ir T. Vrublevskio gatvėmis ir įsiliedavo į Nerį toje vietoje, kur dabar garlaivių prieplauka. Dabartinė vaga tarp kalnų buvo prakasta tik Gedimino laikais rekonstruojant Aukštutinę pilį, siekiant sukurti papildomą gamtinę kliūtį, kad Vilniaus pilys atsidurtų saloje. Juosdama piliakalnį iš pietvakarių pusės Vilnia tekėjo neatsitiktinai. Aplink tvyrojo durpingos, liumpsinčios pievos, vešlūs sąvašynai ir meldynai, tačiau nuo piliakalnio į pietvakarius driekėsi sausas smėlėtas iškyšulys — ragas, kurį ir juosė it kilpa Vilnia. Ragas?.. Atspėjote — Šventaragis! Taip, tai ta pati romantikų legendose apdainuota vieta, tik gal ne slėnis, o atvirkščiai, kalvelė — Šventas ragas.

Eugene Burnand (1850-1921).    Apaštalai Petras ir Jonas, gavę žinią, kad Kristus prisikėlė, bėga prie kapo įsitikinti.

      Šventumo žymė šią vietą ženklina nuo neatmenamų laikų. Čia buvo senovės lietuvių alka, čia kūrenosi šventoji ugnis, vykdavo pagoniškos apeigos. Visai greta, ten, kur dabar po svyruokliu beržu stovi jubiliejinis Vilniaus akmuo, ant Vilnios kranto dunksančioje kalvoje, buvo deginami mirusieji kunigaikščiai, kaip vėliau Kęstutis ar Algirdas su savo aštuoniolika žirgų. Kitame Vilnios krante, į Lukiškių pusę, driekėsi Šventasis miškas.

CHIARA LUBICH

     "Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje” (Mt6,6). Šie Jėzaus žodžiai yra paimti iš jo "Pamokslo nuo kalno”. Šis ypatingas skyrius kalba apie išmaldą, pasninką ir maldą, kurių praktikavimas visada buvo svarbus religiniame Dievo žmonių gyvenime. Tai priminęs, Jėzus paaiškino, kokia mintis turėtų įkvėpti jo tikruosius mokinius, tuos gerus darbus vykdant.

     Jėzaus žodžiai, kaip paprastai, buvo konkretūs, liečiantys jo klausytojų kasdieninį gyvenimą. Todėl, kai jis kalbėjo apie maldą, kiekvienas galėjo prisiminti žinomus žmones, kurie mėgo "melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi”. Jėzus sakė, kad jo sekėjai turi daryti kaip tik priešingai: užsidaryti kur nors namo vienumoje, kur niekas negalėtų jų matyti ir girdėti, tik Tėvas.

     Kontekste aiškiai matosi, kad šių žodžių nereikia suprasti raidiškai. Jėzus čia neneigia viešos individo ar bendruomenės maldos, taip pat spontaniškos širdies gilumoje ar išorinės žodžių maldos. Jis nesako, kad

     Dievas yra arčiau intymioje kambario vienumoje ar kur kitur. Jėzus nori, kad mes suprastumėm, jog tuštybė ir ambicija maldą tik žaloja. Maldoje mes turime siekti asmeniškų santykių su Dievu, bet ne savanaudiškumo.

Danutė Bindokienė

     Kartą viena pažįstama moteriškė pusiau juokais pasakė: "Kai buvome jaunos, visa mūsų kalba sukdavosi apie bernus; kai ištekėjome, pagrindinė pokalbių tema buvo vaikai, o dabar dažniausiai šnekame apie savo tėvus”.

     Rūpestis pasenusiais tėvais šiuo metu iškyla ne vienoje išeivių lietuvių šeimoje. Kai po II pas. karo kūrėmės šiame krašte, mūsų tėvai buvo dar jauni, pajėgūs ir lengvai įsikabino į naujojo gyvenimo vežimą. Per keturiasdešimt išeiviško gyvenimo metų jie sunkiai dirbo, išleido į mokslą vaikus, įsigijo nuosavybę ir užsitarnavo pensijas. Vaikai taip pat "atsistojo ant kojų”. Jų gyvenimo ratas sukosi be vyresniųjų pagalbos. Su tėvais buvo bendraujama, susieinama, neatsisakant patogios nepriklausomybės. Tėvai ramiai sau gyveno senesnėse lietuviškose apylinkėse, apsupti savo draugų, pažįstamų, netoli savo parapijos. Vaikams jie tebebuvo reikalingi, bet ne per daug: gera pas močiutę pasisvečiuoti, ypač didžiųjų švenčių metu, saugu palikti vaikus, kai kur nors išvykstama, įdomu pasivaikščioti po senelio daržą ir pasiklausyti pasakojimų apie "senus laikus”.

     Ir taip patogiai besitvarkant, įvyksta nenumatytas dalykas: netikėtai tėvai pasensta, sulinksta, pradeda vis dažniau lankytis pas gydytojus, atsirasti ligoninėse...

Rogier van der Weyden (1400-1464). Kristus pasirodo savo Motinai.

     Iš pradžių vaikai į visas tas senatvės apraiškas žiūri su nepasitikėjimu ir net su tam tikra dalimi nekantrumo: skundžiasi ir skundžiasi be paliovos... Visokių galų prisigalvoja, neturėdami rimto užsiėmimo... Tačiau ilgainiui mintyse atsiranda abejonių: o kas bus, jeigu...

Juozas Vašsnys, S.J.

     Brestąs jaunuolis kartais atrodo labai keistas. Dažnai nežinai, kaip su juo elgtis: kaip su vaiku, ar kaip su vyru. Lyg ir nepatogu jo vadinti vaiku, bet negalima laikyti nė vyru. O kaip jis mėgsta vaizduoti vyrą! Žinoma, dažniausiai jam tai nepasiseka, todėl kitų akivaizdoje tik apsijuokina. Aišku, niekas jo dėl to nekaltina — tai besikeičianti prigimtis, nuo kurios visa tai priklauso.

     Daug yra problemų, surištų su jaunuolio brendimu. Čia šiek tiek paliesime tik religinę problemą ir tai tik vienu požiūriu: pakalbėsime apie jaunuolio baimę išpažinti ir praktikuoti religiją. Čia vėl susiduriame su keistu reiškiniu: kartais atrodo, kad bręstąs jaunuolis nieko nebijo, kad jis savimi net per daug pasitiki, kitus niekina ir kritikuoja, mano, kad tik jis vienas išmintingas, tik jis vienas viską supranta. Tačiau tuo pat metu jis yra pilnas baimės, jis bijo kitų kritikos ir pajuokos. Labai atidžiai stebi, ką kiti apie jį mano. Kartais atrodo, kad jis turi tiek drąsos, kad nesudrebėtų net prieš viso pasaulio galybes, o kartais, žiūrėk, jis dreba ir bijo viešai pareikšti savo jsitikinimus, kad nebūtų pajuoktas paprasto gatvės vaikėzo. Visos šios pastabos tinka tiek berniukams, tiek ir mergaitėms.

TOLERANCIJA AR BAIMĖ?

     Pasitaiko jaunuolių, kurie yra labai pamaldūs ir tvirto tikėjimo, kai yra vieni. Bet kai tik patenka tarp žmonių, tuoj pranyksta jų pamaldumas, atrodo, lyg visai neturėtų tikėjimo. Jeigu jiems apie tai priminsi, tuoj pradės teisintis, kad jie taip elgiasi iš geriausių motyvų: nenorėdami kitų žmonių įžeisti, gerbdami jų idėjas ir toleruodami įsitikinimus. Bet ką jie žino apie tų žmonių įsitikinimus? Kartais tie žmonės gali būti daug religingesni už juos. Reikia sutikti, kad vienintelis motyvas čia yra žmonių baimė. Baimė, kad jį gali pajuokti, pavadinti davatka, atsilikėliu, tamsuoliu.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

KAUNE KOMPIUTERIŲ CENTRAS

     Kaune klientus priėmė pirmasis Lietuvoje mokomasis kompiuterių centras. Ji restauruotame senamiesčio pastate įkūrė skaičiavimo technikos ir informatikos gamybinis susivienijimas. Įmonė centrą aprūpino personalinėmis skaičiavimo mašinomis "Robotron” ir "Agatas”, personaliniu skaičiavimo kompleksu "Elektronika—5”. Klientams sudėtinga technika naudotis, programas ruošti padeda kooperatyvo "Programatika” nariai. Centras plečiamas. Jau gauta technika kompiuterių klasei, kuria, sudarius sutartis su įmone, galės naudotis ir miesto bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos. (Tiesa)

“TIESOS” SKAITYTOJAI ATSAKO Į ANKETĄ “VIEŠUMAS IR SPAUDA”

     Kapsukas. — Viskas eina sena vaga. Nė viena ministerija, žinyba, net kontora nepanaikino nė vienos atgyvenusios instrukcijos. Nesijaučia aukštesnių instancijų persitvarkymo jų darbe.

     Vilnius. — Man atrodo, negerovių pagarsinimas tik įžiebia viltį, kad jos būtų pašalintos.

     Rietavas. — Kalbų apie viešumą daug, o paties viešumo, deja, maža. Matyt, daug kam naudinga nedirbti naujai, bet tik vaizduoti taip dirbančius ir kuo ilgiau išlaikyti savo naudingus ryšius.

     Kaunas. — Direktorius liovėsi daužyti kumščiu į stalą, nustojo šūkauti. Pradėjo kontroliuoti savo elgesį.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

IŠ J. BALČIKONIO KALBOS TAISYMŲ

     Juozas Balčikonis, vienas žymiausių mūsų kalbininkų, įvairiais kalbos taisymais yra išvaręs gilią vagą keleto pastarųjų dešimtmečių lietuvių bendrinės kalbos istorijoje. Šioje srityje jis remiasi Jono Jablonskio tradicijomis. Čia jis, kaip ir J. Jablonskis, pagrindiniu kalbos taisymų kriterijumi laiko liaudies šnekamąją kalbą. Daugelį J. Balčikonio taisomų kalbos dalykų yra visai taip pat taisęs ir J. Jablonskis. Didžioji tų taisymų dalis yra visuotinai kalbininkų priimta (žr. K. Ulvydas, "Kalbos kultūra”, 8,8-13).

     Čia pateiksime kai kuriuos jo taisymus, priimtus ir dabartinių lietuvių kalbininkų. Pirmiausia kursyvu duosime nevartotiną žodį ar posakį, o skliausteliuose po lygybės ženklo pateiksime jo vartotiną atitikmenį. Daugumą šių taisymų galima rasti ir J. Vaišnio 1985 m. išleistoje knygoje "Praktinė lietuvių kalbos vartosena”. Manome, kad nepakenks kai kuriuos čia pakartoti.

     • Netenka (=Nereikia) abejoti, kad kūno liga daro įtakos (= į taką) dvasiai. Jį tenka(= reikia) pripažinti dideliu karo vadu.

     Taisydamas šią klaidą, Balčikonis sako, kad veiksmažodį tekti liaudis vartoja tokiuose sakiniuose: Man teks ryt važiuoti; Jis neteko turto; Jam teko rasti daug riešutų; Teko užeiti daug uogų.

        Jau jis pilnai (=visai, visiškai, tikrai) pasveiko. Dabar yra visos sąlygos pilnai (=visai, visiškai, tikrai) aprūpinti gyventojus maisto produktais. Juo pilnai (= visai, visiškai, tikrai) galima pasitikėti.

     LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA. VIII tomas. Pogrindžio leidinys, Nr. 60-67. Išleido Lietuvos Kronikos Sąjunga, 6825 S. Talman Ave., Chicago, IL 60629. Viršelis ir iliustracijos seselės Mercedes. Tiražas — 3000. Kieti viršeliai, 530 psl., kaina 10 dol.

     Kaip kiekviename tome, taip ir šiame sudėta labai jdomios medžiagos iš katalikų gyvenimo Lietuvoje. Kartais skaitant šiurpas ima, kai aprašomi žiaurūs katalikų ir už laisvę bei savo idealus kovojančių lietuvių persekiojimai. Širdis pradeda smarkiau iš džiaugsmo ir pasididžiavimo plakti, kai skaitai apie persekiojamųjų drąsą ginti savo tikėjimą. Daugeliui mūsų išeivijos lietuvių turėtų iš gėdos užkaisti veidai, kad mes, gyvenantieji laisvėje ir galintieji, kada tik norim, nueiti į bažnyčią, priimti sakramentus, melstis, taip dažnai be jokios svarbios priežasties savo katalikiškas pareigas apleidžiame. Gal Kronikose aprašytieji pavyzdžiai ir mus paskatins neatsilikti nuo savo persekiojamų, bet ryžtingų ir drąsių tautiečių, grįžti prie tikėjimo ir drauge su jais melstis, kad Lietuva atgautų laisvę.

     LKB Kronikos leidžiamos lietuvių, anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis, siunčiamos į 138 valstybes: universitetų bibliotekoms, spaudai, radijo bei televizijos stotims, katalikų ir nekatalikų vyskupams, vienuolynams, žymesnioms organizacijoms, žinių agentūroms, įvairiems institutams, kai kuriems užsienio diplomatams ir visoms tarptautinėms organizacijoms. Tad Kronikos su mūsų vargais, kančiomis ir kovomis pasiekia daugelį institucijų bei atskirų asmenų, kurie mums gali daug padėti. Šis Kronikų leidimo darbas tikrai yra naudingas ir kilnus, bet visi žinome, kad kiekvienas didesnis darbas reikalauja ir nemaža išlaidų, tad kreipiamės į visus geros valios lietuvius finansiškai šį darbą paremti.

KOKIOS MOTERYS PATINKA VYRAMS

     Daug bendravimo problemų aptaria psichoterapeutas C. Osborn savo knygoje “Sutuoktinio pažinimo menas”. Tyrimai teigia, kad labiausiai vyrams patinka tokie moterų bruožai:

     1.    Švelnumas, meilumas. Apklausa parodė, kad daugelis neištekėjusių moterų yra arba per daug agresyvios, arba per daug kuklios. Vyrai nesąmoningai vengia tokių moterų.

     2.    Gyvumas, nuoširdus gyvybingumas. Natūralus betarpiškas reagavimas į žmones ir aplinką.

     3.    Nuoširdus, nesąmoningas moteriškumas. Svarbu ne vien išorė. Tikrai moteriška moteris suvokia save kartu kaip moterį ir kaip asmenį. Ji emociškai subrendusi, pasitikinti savimi, nesistengia dominuoti vyrams ar su jais konkuruoti. Ji neagresyvi. Kažkas yra pasakęs: “Kada esate šalia tokios moters, jūs jaučiatės vyru”.

     4.    Sugebėjimas mylėti. Tikra moters meilė gerbia kitą asmenybę, jos norus, leidžia jai būti pačiai savimi, bet kartu apgaubia rūpesčiu ir globa. Kita vertus, myli jus tokį, koks esate.

     Visi norime meilės, bet, kaip teigia daugelis psichologų ir psichiatrų, mokame ir sugebame mylėti tik tada, kai buvome patys mylimi vaikystėje.

     Mažas berniukas verkia, pasimetęs geležinkelio stotyje:

     —    Aš pamečiau savo mamą!

     —    Ar tu negalėjai laikytis už jos sijono? paklausė vienas praeivis.

     —    Aš esu per mažas — negalėjau pasiekti, -paaiškino berniukas.

*

     Žinomas rašytojas Ernestas Hemingway, sėdėdamas vagono restorane, negalėjo išskaityti meniu, nes buvo pamiršęs pasiimti akinius. Jis kreipėsi į jauną negriuką padavėją, prašydamas pasakyti, kas ten parašyta.

     —    Labai apgailestauju, — paaiškino padavėjas, —    bet aš taip pat esu analfabetas. . .

Gerbiamoji Redakcija,

     Prenumeruoju ir skaitau jūsų žurnalą nuo pat pirmo numerio. Per tiek metų jis man buvo labai mielas svečias. Jame rasdavau daug naudingų patarimų ir pamokymų, kaip paprastam žmogiškam, taip ir dvasiniam gyvenimui. Nebūdamas didelis keliautojas, su malonumu skaitydavau ekskursijų aprašymus, ypač Nijolės. Atvangai yra malonus ir “Šypsulių” skyrelis. Mano nuomone, kiekvienas skaitytojas ne viename, tai kitame numeryje atras sau atitinkamų straipsnių.

     Visa širdimi linkiu ir toliau žurnalui garbingai mus lankyti, paguosti, patarti ir, kur reikia, pabarti. Didelė garbė ir padėka jaunimui už tokius gyvenimiškus ir prasmingus straipsnius, ypač mergaitėms. Tikėkimės, kad ir vyrukai neatsiliks.

S. Paketuras

     Jūs patys geriau žinote, ką žmonės skaito, tai turbūt tai ir spausdinate. Todėl nemanau kritikuoti, o tik pasisakyti, kad aš nei gilaus turinio filosofinių straipsnių, nei kelionių aprašymų neskaitau. Filosofiniai straipsniai eiliniam skaitytojui sunkiai įkandami, o kelionių aprašymai šiais TV laikais retai gali būti įdomūs.

     Skaitau keletą Kanadoje išeinančių laikraščių ir gerai žinau Bažnyčios rūpesčius ir pastangas šių dienų pasaulyje. Atrodo, kad “Laiškai lietuviams” yra atitolęs nuo tų kasdieninių problemų socialinėje ir politinėje sferoje.

V. Zubas

     Visuomet su nuoširdumu pasitinku jūsų žurnalą. Jis puikiai leidžiamas ir turiningas.

E. Ribokienė

■ Vakarų Vokietijoje 40.000 tiražu leidžiamas žiniaraštis “Fatima ruft” (Fatima šaukia) išspausdino lapelius apie religinę rezistenciją Lietuvoje. Įdėta N. Sadūnaitės nuotrauka ir kelios ištraukos iš jos raštų. Primenama, kad Lietuvos žemė yra aplaistyta kankinių krauju. Kviečiama aukomis paremti Lietuvos tikinčiuosius.

■ Jonas Paulius II birželio 23-27 d. lankysis Austrijoje, kur susitiks su Austrijos prezidentu Kurtu Waldheimu ir su žydų atstovais.

■    Nijolė Sadūnaitė, kurią “Giedros” korporacija išrinko labiausiai pasižymėjusia lietuve, dabar yra tapusi garsenybe visame pasaulyje. Harvardo teisių mokyklos leidžiamas informacijų žurnalas “Human Rights Internet Reporter” 1987 m. pabaigoje išleistame numeryje plačiai apie ją rašo, ją pavadindamas “Human Rights activist”. Tame pat numeryje prielankiai informuojama ir apie “Liet. kat. Bažnyčios kroniką”.

■    Popiežius Jonas Paulius II gegužės 7-9 d. lankys Urugvajų, po to — Paragvajų, Boliviją ir Peru.

■ Lenkijoje atkurta Lenkų socialistų partija (PPS), kuri savo paskelbtoje deklaracijoje, be kitų dalykų, pareiškė: “Šiandien mums artimesnis Katalikų Bažnyčios mokslas, visų pirma Jono Pauliaus II pamokymai, negu marksizmas”.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

Po 5 dol. aukojo: H. Pakalnis, O. Karosienė, E. Pagirys, kun. A. Batonas, V. Udrys, M. Kušlikienė, B. Banėnas, V. Dailidka, S. Barmienė, S. Jurkūnas, P. Pranis, M. Čėsna, B. Neverauskas, kun. J. Grabys, S. Baltūsienė, T. Alenskienė, A. Varneckas, E. Praninskienė, N. Gabė, D. Šatas, B. Briedis, A. Stropus, L. Vedegys, M. Matuzas, E. Budriūnas, P. Petraitis, kun. V. Katarskis, S. Pusvaškis, K. Orentienė, B. Konauka, F.    Tarulis, O. Norkus, V. Grėbliūnas, V. Ramanauskas, B. Valavičius, Z. Grybinas, J. Juras, M. Noreika, J. Samaitis, N. Raišys, M. Jonelienė, R. Bielkevičius, B. Martick, E. Jaskus, J. Merkys, P. Norvilas, Pr. šošė, J. Turčinskas, S. Salys, Z. Pajaujis, A. Stonys, V. Rociūnas, J. Grigaitis, D. Korzonas, M. Pranckevičius, O. Ščiukaitė, S. Vilūnas, A. Stepaitis, H. Milaknis, G. Lapenas, J. Skomantas, S. Bakšys, S. Rudys, G.    Juškėnas, V. Maciejauskas, J. Kirvaitis, V. Krasauskas, V. Mažeika, J. Pitrienė, F. Dimgaila, kun. V. Pikturna, K. Stravinskas, K. Trečiokas, I. Paškevičius, G. Senkevičienė, V. Vaitkevičius, kun. J. Pakalniškis, S. Nutautas, I. Kęsgaila, S. Brencius, A. Venskus, R. Marchertas, B. Podis, L. Vanauskienė, J. Veselka, S. Kavaliūnas, S. Petrulis, P. Sidzikauskas, A. Sandargas, O. Dovydaitis, A. Urbonas, T. Bogušas, J. Dziubinskas, V. Kamaitis, A. Bliūdžius, A. Karaitis, A. Rudis, K. Stašaitis, P. Ąžuolas, K. Valiuškienė, M. Levišauskas, S. Brizgys, E. Gaižutis, M. Kvedaras, K. Puskunigis, S. Žilevičius, L. Raslavičius, V. Mikuckis, K. Nenortas, V. Damušienė, S. Santvaras, K. Ramašauskas, L. Milukienė, E. Kezys, T. Slikas, R. Čepulis.