Juozas Vašsnys, S.J.
Brestąs jaunuolis kartais atrodo labai keistas. Dažnai nežinai, kaip su juo elgtis: kaip su vaiku, ar kaip su vyru. Lyg ir nepatogu jo vadinti vaiku, bet negalima laikyti nė vyru. O kaip jis mėgsta vaizduoti vyrą! Žinoma, dažniausiai jam tai nepasiseka, todėl kitų akivaizdoje tik apsijuokina. Aišku, niekas jo dėl to nekaltina — tai besikeičianti prigimtis, nuo kurios visa tai priklauso.
Daug yra problemų, surištų su jaunuolio brendimu. Čia šiek tiek paliesime tik religinę problemą ir tai tik vienu požiūriu: pakalbėsime apie jaunuolio baimę išpažinti ir praktikuoti religiją. Čia vėl susiduriame su keistu reiškiniu: kartais atrodo, kad bręstąs jaunuolis nieko nebijo, kad jis savimi net per daug pasitiki, kitus niekina ir kritikuoja, mano, kad tik jis vienas išmintingas, tik jis vienas viską supranta. Tačiau tuo pat metu jis yra pilnas baimės, jis bijo kitų kritikos ir pajuokos. Labai atidžiai stebi, ką kiti apie jį mano. Kartais atrodo, kad jis turi tiek drąsos, kad nesudrebėtų net prieš viso pasaulio galybes, o kartais, žiūrėk, jis dreba ir bijo viešai pareikšti savo jsitikinimus, kad nebūtų pajuoktas paprasto gatvės vaikėzo. Visos šios pastabos tinka tiek berniukams, tiek ir mergaitėms.
TOLERANCIJA AR BAIMĖ?
Pasitaiko jaunuolių, kurie yra labai pamaldūs ir tvirto tikėjimo, kai yra vieni. Bet kai tik patenka tarp žmonių, tuoj pranyksta jų pamaldumas, atrodo, lyg visai neturėtų tikėjimo. Jeigu jiems apie tai priminsi, tuoj pradės teisintis, kad jie taip elgiasi iš geriausių motyvų: nenorėdami kitų žmonių įžeisti, gerbdami jų idėjas ir toleruodami įsitikinimus. Bet ką jie žino apie tų žmonių įsitikinimus? Kartais tie žmonės gali būti daug religingesni už juos. Reikia sutikti, kad vienintelis motyvas čia yra žmonių baimė. Baimė, kad jį gali pajuokti, pavadinti davatka, atsilikėliu, tamsuoliu.
Štai jaunuolis, kuris savo šeimoje visuomet prieš valgį žegnojasi, bet kai tik prie stalo atsiranda svečias, arba jis pats valgo svečiuose, tai niekada nesižegnos. Sutikęs gatvėje kunigą, paprastai sveikina, bet kai eina su draugu ir sutinka tą patį kunigą, tai apsimeta jo nematąs. Kišenėje jis nešiojasi rožančių, gal dažnai jį ir kalba, bet kartais, traukiant iš kišenės nosinę, rožančius iškrinta, ir tai pastebi draugai. Jis tuoj pasidaro raudonas kaip vėžys. Bet juk dažniausiai tie jo draugai taip pat būna katalikai ir gal ne mažiau pamaldūs už jį. Gal ir jie panašiai galvoja ir jo akivaizdoje nedrįsta parodyti savo religinių jausmų. Ar tai yra tolerancija, kito idėjų gerbimas? Ne, tai vaikiška baimė, stoka vyriškos drąsos.
Tokių jaunuolių yra nemaža, bet pasitaiko ir kitokių. Dar prieš Didįjį karą vienoje Torino gimnazijoje, Italijoje, mokytojas per pirmą pamoką pasakė mokiniams:
"Per šiuos mokslo metus aš jums įrodysiu, kad nėra Dievo; jei kas mokslo metu pabaigoje dar tikės, bus didžiausias kvailys”. Staiga vienas mokinys pakelia ranką.
"Ką nori pasakyti signorino Adolfo Ferrero?” — klausia mokytojas.
"Ponas mokytojau, — drąsiai pasako vaikas, — jus jau dabar užtikrinu, kad tas didžiausias kvailys būsiu aš!” Visa klasė pradėjo ploti. Tikrai buvo vertas garbės šis jaunas didvyris, kurs po kelerių metų stojo savanoriu į kariuomenę ir garbingai krito kovoje Alpių kalnuose.
Arba štai kitas pavyzdys. Keli jaunuoliai išėjo medžioti. Pietų nuėjo į restoraną. Nors buvo penktadienis ir tada katalikams buvo uždrausta valgyti mėsą, jaunuoliai užsisakė riebių kotletų. Tik vienas tų jaunuolių užsisakė žuvies, bet kartu ir kotletą. Žuvį valgė jis, o kotletą numetė po stalu savo šuniui, tardamas: "Še, ėsk, juk tu šuo, tau pasninko nėra!” Kažin ką turėjo jausti kiti? Gal kitą kartą ir jie užsisakė žuvies.
LAISVĖ AR VERGIJA?
Šiandien labai daug kalbama apie žodžio, spaudos ir religijos laisvę. Jau seniai praėjo vergijos laikai. Bet ar nėra labai žemos rūšies vergija, jeigu tu nedrįsti viešai pasirodyti esąs tikintis, krikščionis, katalikas? Tu tampi kito žmogaus nuomonės, galvosenos ir įsitikinimo vergu. Ne, jaunuoli, ne vergauti tu esi sutvertas. Dievas tau davė laisvą valią, tad brangink ją, jos neatsisakyk, neatiduok pirmam gatvėje sutiktam nepažįstamajam. "Esate brangiai atpirkti, tad nebūkite žmonių vergai”, kažkas pasakė.
Kartais teisinamasi, kad religija yra žmogaus sąžinės dalykas, tad neverta jos viešai demonstruoti. Yra klaidinga manyti, kad religija yra tik sąžinės dalykas. Taip pat labai klaidinga sakyti, kad, jeigu aš nesigėdiju savo religijos ir ją drąsiai išpažįstų, aš ją demonstruoju. Ne, čia nėra jokios demonstracijos, tik tu pasirodai tuo, kas esi. Ar yra demonstracija, jeigu tu, gatvėje sutikęs savo tėvą, jį pasveikinsi? Ar nevadinsi išgama to sūnaus, kurs gėdijasi prisipažinti, kad tas sutiktas asmuo yra jo tėvas?
Gal tu bijai davatkos vardo? Bet kas gi pagaliau yra davatka? Tai toks žmogus, kuris vienaip sako, kitaip daro; vienoks pasirodo žmonėms, kitoks yra viduje. Tai yra veidmainys, fariziejus, apsimetėlis. Argi negalima šiais vardais pavadinti ir to jaunuolio, kuris yra tikintis, kuris savo širdyje myli Kristų, bet viešai pasirodo kaip laisvamanis, liberalas, visai nepažįstąs Kristaus? Jeigu tu jį myli, neturi jo gėdytis, išsiginti, bet stengtis savo pavyzdžiu ir kitus prie jo traukti. Vargas tau, jei, apsimesdamas netikintis, ir kitus šiuo savo blogu pavyzdžiu atitolini nuo tikėjimo. Kartą tau reikės ir už juos atsakyti.
PRARASI GARBĘ!
Kai Pranciškus I, kovodamas už Prancūziją, buvo suimtas ir nuvestas į nelaisvę, rašė iš Madrido savo motinai: "Viskas žuvo, išskyrus garbę!” Jis galėjo didžiuotis, kad neprarado garbės. Bet tu, jaunuoli, gėdydamasis pasirodyti, kas esi, prarandi viską, neišskiriant nė garbės. Prarasti garbę tikrai yra baisu. Ko vertas jaunuolis be garbės? Teisingai atrėžė Federico Ozanam tiems, kurie jį ragino mažiau veikti ir daugiau privačiai užsiiminėti savo religija: "Taip elgdamasis, aš nieko nelaimėčiau; aš pralaimėčiau gerą vardą tarp kilnių žmonių ir jo nelaimėčiau tarp valkatų!” Jei savo įsitikinimais tu kai kam ir nepatiksi, bet savo širdyje jie tave gerbs, kai tuos įsitikinimus drąsiai ginsi ir jų nesigėdysi.
Ar žinai, kaip baudžia dezertyrus, pabėgusius iš kovos lauko? Jie gauna kulką ne į krūtinę, o į nugarą. Tuo norima parodyti, kad būti sušaudytiems į krūtinę jiems būtų per daug garbinga. Ar ne tikėjimo dezertyvas yra tas, kurs iš tokios žemos, neišmintingos žmonių baimės slepia savo religinius jausmus?
Mes piktinamės, skaitydami Šv. Rašte, kaip visi Kristaus mokiniai ir artimiausi draugai pabėgo, kai jis buvo suimtas ir kankinamas. Ir dabar Kristus turi daug priešų. Jo mokslas yra išjuokiamas, visokiais būdais puolamas. Ar būtų gražu to mokslo ne tik neginti, bet jo išsižadėti?
Kristus yra tavo tėvas, brolis ir geriausias bičiulis. Kas tave tiek myli, kaip jis? Ar pažįsti kitą tokį, kurs už tave būtų gyvybę paaukojęs? Tad ar būtų gražu, jeigu jį apleistum, kai kiti jį įžeidžia, keikia, niekina? Ar nesugebėsi šiek tiek pasiaukoti ir tu už jį? Taip, kartais gal teks šiek tiek pasiaukoti, kai ką nukęsti, bet argi tavo jaunatviška meilė bijos tų mažučių aukų? Nelaukiu tavo atsakymo, nes jis gali būti tik vienas. Jeigu esi garbingas, save ir savo laisvę gerbiąs jaunuolis, jokia auka tau nebus per sunki.