religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1988 / SAUSIS - JANUARY / VOLUME XXXIX, NO. 1
|
1 |
Lacrima |
|
|
3 |
K. V. Zakarauskas |
|
|
8 |
K.Trimakas |
|
|
14 |
Chiara Lubich |
|
|
15 |
Kun. S. Tamkevičius |
|
|
19 |
Danutė Bindokienė |
|
|
22 |
R. Šilbajoris |
|
|
25 |
Aldas Kriaučiūnas |
|
|
27 |
Živilė Jūraitė |
|
|
28 |
Gediminas Vakaris |
|
|
31 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
32 |
Red. |
|
|
33 |
Red. |
|
|
34 |
Red. |
|
|
35 |
Juoz.Pr. |
STATEMENT OF OWNERSHIP
LAIŠKAI LIETUVIAMS—Letters to Lithuanians—is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Mrs. Aleksandra Likander. The offices of editors, publishers and managament are located at 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 2385. Total distribution 2315 copies, mail subscription—2215, free distribution—100 copies. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers, and 72 copies are leftovers. Annual subscription is $10.00, single copy $1.00. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices.
Šis numeris iliustruotas Broniaus Murino dailės darbų nuotraukomis. Viršelio piešinys — Rasos Sutkutės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/ August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
Lacrima
Mūsų metai eina ir praeina,
Plaukia dienos, kaip upe vanduo...
Vieni kris... Kiti vėl tęs jų dainą,
Arba skausmą nebaigtą raudos...
Tik tenai, iš kur mums dienos plaukia,
Virš žvaigždynų, mėlyno dangaus,
Ten diena negęstanti mūs laukia,
Kur mūs širdys laimės giesmę gaus. ..
Ten ribos nėra, nebėga metai,
Ten jaunystė tveria amžina.
Skausmo audros, verdantys verpetai
Tiktai mūsų žemės dovana!
Ten aukštai, kur tik mintis pakyla,
Kur ištroškus skuba mūs dvasia,
Mūsų metai, amžiai ten sudyla
Amžinybės marių gelmėse.
Neturi Tu metų, Dieve mano,
Tavo laiko jūra — be krantų!
Į bedugnę Tavo okeano
Aš su savo dienomis krentu! ..
(Iš Lietuvos)
“Aušros Vartų” Marija. Marijos metai, prasidėję per praėjusių metų Sekmines, baigsis šių metų rugpjūčio mėnesio 15 dieną.
K. V. ZAKARAUSKAS
Moterų kunigystės klausimas pastaruoju laiku tapo labai aktualus ir labai dažnai keliamas spaudoje, vedamos karštos diskusijos. Be to, reik pastebėti, kad šiuo klausimu gal daugiausiai rašoma ir kalbama Amerikoje, negu kituose kraštuose. Būdinga, kad net ir mūsų išeiviškoje spaudoje, kaip antai "Drauge” ir "Tėvynės sargo” žurnale jau buvo šiuo klausimu išspausdinti rašiniai. Taip pat reik pabrėžti, kad šis klausimas taip gyvai pradėtas nagrinėti palyginus ne taip seniai. Būtent, kai 1958 metais Švedijos protestantų Bažnyčia nutarė leisti ir moterims įsijungti į sielovadinę tarnybą. Toks leidimas sukėlė didelę sensaciją. Tokiam faktui spręsti atsirado įvairių komentarų. Žinoma, toks Švedijos protestantų sprendimas buvo naujiena ir visai protestantiškai bažnytinei bendrijai. O vis tik ir toks švedų žingsnis rado pritarėjų, ne tik tarp protestantų, bet ir katalikų tarpe, ypač Amerikos moterų vienuolynuose, net ir kunigų tarpe. Pradėta aiškinti, kad Bažnyčios įstatymai yra vyrų paruošti, todėl moterys bažnytinėje veikloje neturi sprendžiamos rolės. Bet ar tai tiesa? Katalikų Bažnyčios istorija pateikia tiek daug moterų didelių ir reikšmingų darbų, nuveiktų Bažnyčios labui, ir jų pasišventimą Kristaus Evangelijos skleidimui. Tik prisiminkime, kiek moterys vienuolės praeityje ir šiandien yra nuveikusios didelių darbų misijų veikloje. Ir tai nebūdamos kunigėmis. Šiandien motina Teresė iš Kalkutos savo labdaros darbais yra nustebinusi pasaulį. Juk ji už tai buvo pagerbta net Nobelio premija. Neteko girdėti, kad ši moteris vienuolė būtų reikalavusi ją kunige įšventinti.
Bronius Murinas. Autoportretas,
Protestantams tokį žingsnį žengti didelių sunkumų nebuvo. Jie, šį klausimą spręsdami, nesusiduria su tokiomis kliūtimis, kurios neleistų moteris šventinti kunigėmis, nes jie, atsiskirdami nuo Romos Bažnyčios, atmetė ir Kunigystės sakramento šventimus. Bet toms Bažnyčioms, kurios Kunigystės sakramentą laiko nenutrūkstamu paveldėjimu iš apaštalų, kad kunigystė teikiama tik vyrams, moteris šventinti kunigėmis yra sunki problema.
(Įspūdžiai)
KĘSTUTIS TRIMAKAS
Mano kambariui trūko rakto. Galvojau, kaip išsaugosiu, ką vertingo atsivežiau: teturėjau rekordavimo mašinėlę ir pigų foto aparatą. Trūko rakto ir tualetiniam kambariui, kuris buvo bendras visiems antrame aukšte. Jame esančiam dušui trūko užuolaidos: imant dušą, vanduo tiško ant grindų. Iš ryto pradėjęs skusti barzdą, pastebėjau, kad nėra veidrodžio. Skutaus, čiupinėdamas veido odą pirštais.
Rytą pabudęs pastebėjau, kad pro langą matėsi kalnas, o jo viršūnėje — kryžius... Medjugorje. "Tarp kalnų”.
* * *
Vakar čia atvykom prieš pat vidurnaktį. Autobusui sustojus prie užeigos namų, kelionės vadovas skirstė kambarius. Perskaitęs iškreiptą mano ir kažkokio Pat Jennings pavardę, pranešė, kad mudviem paskirtas tas pat kambarys. O buvau užsimokėjęs už atskirą kambarį: kaip gali mane dabar su kuo kitu į tą patį kambarį įkišti?! Man priėjus pasiaiškinti, vadovas paklausė, ar aš Pat Jennings pažįstu. Norėjau atšauti: "Kas man Pat Jennings!.. Nepažįstu ir nenoriu pažinti”. Bet susilaikiau. Tik pasakiau, kad susimokėjau ir privalau gauti atskirą kambarį.
Bronius Murinas. Žilvičių stuobriai (1983).
Užeigos kambarius išdalino bendrakeleiviams prieš mus: po du ir po tris į vieną. Mums nebeliko. Mudu nuvedė vieškeliu tolėliau į kitus namus. Antram aukšte virš restorano gavom po kambarį.
CHIARA LUBICH
"Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Man pažįstamos visokios gyvenimo sąlygos: būti sočiam ir alkanam, būti turtingam ir skursti” (Fil 4,12).
Filipiečių bendruomenė, viena labiausiai šv. Pauliaus mylimų, kai jis buvo kalėjime, siuntė jam aukų. Šv. Paulius buvo didžiai dėkingas ir pilnas džiaugsmo ne tiek dėl to, kad filipiečiai jam padėjo, kai jis kentėjo stoką, bet labiau, kad jų dosnumas rodė, jog Evangelijos dvasia buvo tarp jų labai gyva. Jis irgi jiems priminė, kaip išmoko būti patenkintas savo būkle, nenorėdamas apsunkinti bendruomenių. Jis visa galėjo Kristuje, ir jokios žemiškos sunkenybės nepajėgė jo prislėgti.
Jėzaus dėka, kuris jame gyveno, šv. Paulius galėjo pakelti neturtą ir vargą, visas sunkenybes pasitikdamas nepalaužiamu tikėjimu ir drąsa. Jis žinojo, kad visa tai reiškė ne ką kita, o tik Jėzaus kryžių, kurio apkabinimas, Evangelijos pažadu, nešė šimteriopą atlyginimą materiališkomis gėrybėmis ir ypač dvasiškomis.
Gerbiamoji Ponia Udriene,
Skaičiau "Laiškų lietuviams” lapkričio mėn. numeryje Jūsų laišką redaktoriui dėl "labai išėjusio iš mados” Susitaikymo sakramento. Jūsų patyrimas sakąs, jog net jaunimo stovyklų ir kursų kapelionai, atrodo, tuo reikalu nesuinteresuoti. Nurodote ir porą galimybių jaunimą sudominti išpažintimi. Aš taip pat rengiausi tuo klausimu rašyti. Bet kaip tik šiomis dienomis gavau iš Lietuvos kasetę su įrašytu Lietuvoje jaunimo labai mėgstamo kun. Sigito Tamkevičiaus pamokslu apie išpažintį. Kaip žinote, dabar kun. Tamkevičius kenčia Sibiro kalėjime. Savo pamoksle jis aiškina, kaip į išpažintį žiūri ateistai ir kaip turėtų žiūrėti katalikai. Jis cituoja sakinį po sakinio iš vieno komunistų laikraščio, kuris bando suniekinti išpažintį ir parodyti, kad ji net kenksminga žmogaus asmenybei ugdyti. Manau, kad verta su tuo pamokslu susipažinti ir "Laiškų lietuviams” skaitytojams.
Kun. Jonas
Praėjusią savaitę, ketvirtadienį, mūsų rajoniniame laikraštyje buvo įdėtas toks straipsnis: "Ką žmogui duoda išpažintis?” Straipsnis skirtas ir tikinčiajam, ir ateistui. Po straipsniu pasirašęs filosofijos mokslų kandidatas Kibickis(?). Gavėnios metu katalikai visada eina daugiau išpažinties, negu kitu metu, ir tikriausiai ne atsitiktinai gavėnios metu buvo įdėtas šis straipsnis į rajoninį laikraštį. Šitas straipsnis duoda gerą progą pakalbėti apie išpažintį. Ir, žinoma, pirmiausia apie tai, ką šitas straipsnis rašo. Pažiūrėkim, ką mūsų laikais rašo "mokslų kandidatas”.
Bronius Murinas. Žmonos portretas.
Mokslų kandidatas jau yra mokslininkas. Žmogus, kuris ant pečių nešioja ne puodynę, o galvą. Šis mokslininkas rašo, kad tikinčiuosius eiti išpažinties verčia baimė. Vadinas, žmogus bijo pragaro, tai eina išpažinties. Ar jūs, eidami išpažinties, iš tikrųjų ir galvojate: "Va, jei ne tas pragaras, tai išpažinties neičiau”. Kartais gali žmogus ir taip pagalvoti, bet paprastai mes galvojame kur kas paprasčiau: "Aš nusidėjau Dievui. Noriu, kad man Dievas atleistų, kad su Dievu būtų normalūs santykiai, tad ir einu išpažinties”. Dabar jeigu būtų toks atvejis, kad žmogus eitų išpažinties tik iš baimės. Bijo, kad po mirties nepatektų į pragarą, tai ir eina. Ar čia kas bloga? Imkime tokį atvejį: žmogus nusikalto — apvogė ką nors. Jis žino, kad už tą nusikaltimą jam gresia šešeri metai kalėjimo, kai jis paklius į teismą. Tai dabar šis žmogus, nenorėdamas šešerių metų, eina pas tą, kurį apvogė, jį atsiprašo ir jam viską grąžina. Žodžiu — stengiasi susitaikyti iš baimės — nenori gauti kalėjimo. Ar blogai, kad jis nuėjo susitaikyti iš tos baimės? Kiekvienam kvaileliui aišku, kad jis gerai daro. Tai jei čia gerai, kodėl blogai, jei žmogus, kad ir iš baimės, eina Dievo atsiprašyti? Žinoma, kur kas geriau, jei žmogus eina išpažinties dėl to, kad Dievą myli ir savo širdy jaučia, kad jis Dievą įžeidė, nusidėjo, tai nori Dievą atsiprašyti. Taip yra geriau. Bet jeigu ir eitų iš baimės, reikėtų žmogų pagirti.
Danutė Bindokienė
Kūdikio gimimas buvo džiaugsminga visos bendruomenės šventė. Apie įvykį greitai sužinodavo visas kaimas, o moterys ruošdavosi būtinai nueiti į radynas.
Radynos — kūdikio ir jo motinos lankymas. Lankydavo tik ištekėjusios moterys, giminaitės ir kaimynės. Netekėjusių merginų ir vyrų į radynas nekviesdavo. Liaudis buvo įsitikinusi, kad lankyti gimdyvę yra būtina. Kai ji pakankamai sustiprėdavo po gimdymo, apylinkės moterys susitardavo (dažniausiai sekmadienio popietę, nes tuomet jos buvo laisviausios nuo darbų) nueiti į radynas. Nė viena neidavo tuščiomis rankomis: neatnešus dovanų gimdyvei ir kūdikiui, galima suardyti visą jo ateities laimę.
Į radynas moterys atsinešdavo savo vaišes, tarp kurių svarbią vietą užimdavo kiaušinienė. Viešnios dar nešdavosi sūrių, blynų, pyrago ir kitokių užkandžių. Atsigėrimu pasirūpindavo naujojo kūdikio tėvas, vaišindamas viešnias vynu, gira, o kartais ir saldžia degtine. Jeigu gimdyvė nesijausdavo per daug stipri, stalas būdavo pritraukiamas prie jos lovos, kad ir ji galėtų vaišėse dalyvauti. Viešnios radynose praleisdavo visą popietę.
Seniau žmonės stengdavosi kūdikį pakrikštyti kaip galima greičiau: po savaitės arba dviejų. Kai kuriose Lietuvos vietovėse buvo tikima, kad krikštynas reikia daryti jauną mėnesį, tada žmogus ilgai bus jaunas, jaunai atrodys. Kitur buvo manoma, kad žmogaus išvaizda priklauso nuo to, kokioje mėnulio atmainoje jis gimęs: jauname mėnesyje visuomet atrodys jaunai; sename mėnesyje gimęs bus senos išvaizdos, bet turtingas. Apie jaunai atrodantį žmogų buvo sakoma: "Matyt, jis (arba ji) jauname mėnesyje gimęs”.
Didžiausia priežastis, dėl kurios žmonės skubėdavo kūdikį pakrikštyti, buvo ta, kad senaisiais laikais labai daug naujagimių mirdavo. Liaudis tikėjo, kad nekrikštyta vėlė neina į dangų, todėl stengėsi kūdikį "padaryti krikščioniu” kaip galima greičiau.
Bronius Murinas. Paupio motyvas (1980).
(jaunųjų poezijos rinkinys)
R. Šilbajoris
JOLANTA MALERYTĖ siekia tradicine prasme suprantamo poetinės išraiškos žodžio. Kartais tai būna visiškai realistiški, tiesioginiai matomo pasaulio aprašymai, kurie įvaizdžiais tampa tiktai poveikyje veiksmažodžių ar būdvardžių, ateinančių iš visiškai kitos semantinės kategorijos ir užtat suteikiančių realiems reginiams perkeltą prasmę:
Vasara skalauja upėse vaivorykštes,
Pievose džiovina,(p. 9)
Žinomas dalykas, kad vaivorykštės galas gali atrodyti, tartum išeinąs iš upės, ir kad rasa spindi vaivorykštės spalvomis. Bet kad tos vaivorykštės gali būti "skalaujamos” ir "džiovinamos”, suteikia jiems vieną perkeltinį lygį, o kad tai daro "vasara” — dar ir antrą. Kaipo priešprieša — kontrapunktas, tada eina asmeniškos emocijos įvaizdis, lyg ir įtaigaujant, kad gamta tariamai pasikeitė, į to jausmo magnetinį lauką pakliuvusi. Šis perkeltinės prasmės sukūrimas kartais jai pasiseka geriau: "Pabers geltonas ašaras klevai” (p. 10), arba: "Kai laukinė antis vėl suriks / Riksmą juodas miškas pasitiks” (p. 20), o kartais — blogiau: "Mirga naktys ramunių laukuos / į šaltinius suskilusios”. Kai kur susidariusi metafora turi ne tik transformuoti prieš akis esantį pasaulį, bet išreikšti ir pačios poetės nuotaiką: "Rugpjūtyje medžius nuplauna paukščių raudos” (p. 14). Erotinė, arba, kaip pas mus mieliau sakoma, meilės tematika kartais visai gražiai persišviečia per gamtovaizdį:
Kaip tavo rankos irgi — ir todėl
Laukai sugėrė bičių karštį.
Tu ant liepsnojančios kaktos
Uždėk man savo rankų tvarstį,(p. 17)
Aldas Kriaučiūnas
Kas pora metų įvairūs profesionalai paruošia studijas, kurios parodo, kaip tvarkyti savo gyvenimą. Sako, kad, naudojant jų pasiūlymus, gyvenimas bus magiškai geresnis. Porą metų lankęs universitetą, suradau principų, pagal kuriuos galima tvarkyti savo gyvenimą. Šie faktoriai apima žmogaus fizines, protines ir dvasines sritis. Juos įgyvendinti nėra lengva, bet pasistengus gyvenimas bus geresnis. Naudodamas šiuos principus, aš galiu savo gyvenime labiau pasidžiaugti maloniais įvykiais ir lengviau pakelti nemaloniuosius. Šie principai pirmiausia taikomi studentams, bet gali būti naudingi visiems. Šie šeši principai prasideda raide "M”, todėl vadinami "Gyvenimo 6M planas”.
MAISTAS
Gyvenant universitete, valgymo sąlygos labai pasikeičia nuo namų. Valgymo laikas pasidaro daugiau socialinis pabendravimas. Paprastai maistas išdėtas bufeto stiliumi, tai studentai gali pasiimti tiek, kiek nori. Dėl to kyla tendencija per daug valgyti ir valgyti nesveikus dalykus. Nebėra prie stalo mamos, kuri pataria ir nustato, ką valgyti. Labai svarbu vartoti protą, o ne tik pataikauti apetitui. Keletas svarbių patarimų:
1. Nevartoti cukraus nei druskos.
2. Nevartoti (ar vartoti labai mažai) padažo prie mėsos ir daržovių.
3. Gerti daug vandens, pieno arba sunkos, bet geriau negerti "coca-cola”, "7-up” ir panašių gėrimų.
4. Dezerto valgyti vaisių, o ne pyrago ar ledų.
Aišku, gali būti ir daugiau patarimų dietos atžvilgiu, bet čia yra gera pradžia. Šitaip valgant, bus lengviau užmigti, studijuoti ir geriau jaustis.
Živilė Jūraitė
VAKARO ĮKVĖPIMAS
Kai lauke visai tamsu,
o namuos visai ramu,
šviečia mintys,
atgyja vaizdai sąmonėje,
būriuojasi žodžiai
ant balto lapo. . .
* * *
Saulė
šaltam danguje,
žvakė
tamsiam kambary,
siela
žmogaus būtyje,
meilė
plakančioj širdy. . .
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
APIE LIETUVIUS FOTOGRAFUS
Pastaruoju metu daug dėmesio sąjunginė ir užsienio spauda, reprezentaciniai vienkartiniai leidiniai skiria Lietuvos respublikos fotomenininkams.
Apie lietuvių fotografiją rašoma kone kiekviename žurnalistų sąjungos mėnesiniame žurnale. Fotomenininkų V. Butyrino, A. Macijausko, R. Rakausko, V. Strauko, V. Sontos, R. Požerskio ir kitų autorių darbai nuolat publikuojami Lenkijos, Čekoslovakijos, Bulgarijos, Vengrijos, Suomijos periodikoje, kasmetiniuose Leipcige ir Londone leidžiamuose "Fotojarbuchuose”. Šiais metais Virdžinijos valstijos Aleksandrijos mieste esanti leidykla "Time-Life Books” išleido knygą "Fotografijos menas” (The Art of Photography). Tarp žymių šiuolaikinių Pabaltijo fotografų išryškinamas rygietis Janis Gleizdas ir vilnietis Antanas Sutkus. Spausdinamas A. Sutkaus darbas "Žanas Polis Sartras Nidoje”.
Osvetos leidykla Slovakijoje (Martino mieste) knygoje apie fotografijos istoriją greta kitų autorių rašo ir apie kaunietį Aleksandrą Macijauską bei Antaną Sutkų.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
VEIKSMAŽODŽIO IMTI SEMANTIKA
Daugelis mūsų žodžių yra vartojami įvairiomis reikšmėmis. Jau seniau esame rašę apie veiksmažodį pristatyti, apie įvairias jo reikšmes, pvz.: pristatyti kėdę prie stalo, pristatyti ką nors prie darbo, pristatyti apdovanojimui, pristatyti kokį nors asmenį ir t.t. Dabar pakalbėsime apie veiksmažodį imti, kuris vartojamas daugeliu labai skirtingų reikšmių. Nurodysime įvairias šio žodžio reikšmes, iliustruodami pavyzdžiais iš gyvosios kalbos.
1. stverti, čiupti rankomis ar kokiu įrankiu: Jeigu imi, tai imk greičiau. Valgių rankomis neimk. Mesk laiškelį rašyti, imk grėblelį taisyti. Ėmė Joną už krūtų ir trenkė į žemę. Imsiu tavo žodį ir širdin dėsiuos. Ima jį dievai! Liga ima ir jauniklius, ir stiprius vyrus. Šiandien žuvys labai ima. Nutvėrė dalgį ir ėmėsi pradalgio. Imk ir mane drauge su savim.
2. valyti, doroti derlių: Šią savaitę imam pievas, kitą savaitę imsim runkelius.
3. vesti (žmoną): Tokios tinginės niekas neims. Aš tave imu už savo vyrą.
4. samdyti: Imk mane už berną.
KODĖL MOTERYS PLEPESNĖS UŽ VYRUS?
Nuo seno moterys laikomos plepesnėmis už vyrus. Kodėl? Grupė Vakarų vokiečių ir anglų mokslininkų mano, kad “kalbos centras” moters smegenyse užima didesnį plotą negu vyrų. Be to, jų balso stygos tvirtesnės ir elastingesnės. Specialistai teigia, kad šis skirtumas atsiradęs ilgainiui, istoriniais laikais, kada moterys pasilikdavo namuose su savo vaikais ir turėdavo daug bendrauti, atsakinėdamos į begales klausimų.
JEIGU IŠNYKTŲ BITĖS...
Specialistai teigia, kad jei išnyktų bitės, tai žūtų daugiau kaip 100 tūkstančių rūšių augalų, nes nebūtų kam juos apvaisinti.
IŠTVERMINGA JAPONĖ
Dvidešimt aštuonerių metų japonė alpinistė Seikiči Kitamura 26 dienas išbuvo kalnų tarpeklyje. Kopdama į kalną, ji staiga neteko sąmonės. Kai atsipeikėjo, pasijuto esanti 300 metrų gylio tarpeklyje. Ji buvo smarkiai susižalojusi. Beveik mėnesį ji išgyveno tame tarpeklyje be jokio maisto, gėrė tik nedidelio upeliuko vandenį. Ją išgelbėjus ir mediciniškai patikrinus, pasirodė, kad toks ilgas badavimas ne per daug atsiliepė jos sveikatai.
NE VISKAS TĖVYNĖJE ŠVIESU
Gediminas Vakaris “Laiškams lietuviams” paruošia kasdienių įvykių Lietuvoje apžvalgą. Šviesesnių ir tamsesnių; o skaitytojams viskas įdomu. Jis nepolitikuoja ir nepolemizuoja su tenykščia spauda; pateikia mums iš gyvenimo faktų, kurie patys kalba.
Pavyzdžiui, vien iš 1987 m. lapkričio numerio sužinome: iš riedančio po provinciją “Vežimų” teatro skamba poezija ir liaudies dainos; plinta degtindariai, netvarkingas javų nuėmimas, žmonės sunkiai gauna telefonus ir taip toliau. Nurodoma vietovės, net vardai, taigi ne iš piršto išlaužta.
Turizmas, giminių laiškai, šiek tiek spauda — pasotina žinių iš Tėvynės troškimą. Literatūrą sekti galime iš negausiai gaunamų knygų ir iš Lituanistikos katedros išeivijoj, kuri uoliai studijuoja tenykščius autorius ir juos komentuoja mūsų spaudoje.
Yra, deja, žmonių čia, kurie mažai kuo besidomi ir mažai ką skaito. Yra gi ir entuziastų, kuriems ne vien kultūrinis bendravimas su tauta rūpi, o ir žengti toliau — už okupacinės zonos. . . Ne stengiantis tautą iš jos laisvinti, o ją niveliuoti. . . Sutikti pamažu, lyg jos nebebūtų. Lyg mūsų Tėvynėj viskas gerai; tik jai padėkime materialiai, tik talkinkime sutvarkyti Gedimino kalną (nors virš jo tebėra raudonoji vėliava. . .).
Algiukas giriasi draugui:
— Greitai aš tikiuosi sulaukti mažo broliuko.
— Kaip tu tai žinai?
— Pernai, kai sirgo mama, aš sulaukiau sesutės. O dabar susirgo tėvelis.
*
Močiutė siūlo anūkėliui morką:
— Valgyk, vaikeli, tai išdygs dantukai sveiki ir gražūs.
— Ar tokie auksiniai kaip tavo?
*
Žvėryne berniukas labai domisi meškomis. Jis klausia sargą:
— Ar naktį meškoms nuimat tuos sunkius kailinius?
— Būtų gerai, — pritaria sargas, — tik jų gaurai taip susivėlę, kad negaliu rasti sagų. . .
■ Austrijos katalikų jaunimo laikraštis “JA” kreipėsi į Sovietų Sąjungos min. pirmininką Ryškovą, kuris tada lankėsi Austrijoje, prašydamas laisvės Ukrainos katalikams ir prašydamas Lietuvos katalikams grąžinti Klaipėdoje pasistatytą Taikos karalienės bažnyčią, grąžinti Vilniaus katedrą ir Šv. Kazimiero bažnyčią. Prašė laisvės Lietuvos vaikams pasinaudoti religiniu mokymu bei auklėjimu. Apgailestavo, kad dar vis nėra paleidžiami kunigai A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J. Kastytis Matulionis bei nemaža pasauliečių.
■ Vatikano laikraštis “L’Osservatore Romano” paskelbė apie 16-kos naujų kunigų įšventinimą Lietuvoje šių metų pradžioje. Dienraštis apgailestauja, kad daromi trukdymai į seminariją priimti norinčius Įstoti kandidatus. Lietuvoje dabar jau esančios 156 parapijos be kunigo.
■ Jonas Paulius II 1988 m. rugsėjo mėnesį lankys penkias pietinės Afrikos valstybes: Botswaną, Lesotho, Swazilandą, Mozambiką ir Zimbabvę.
■ Arkiv. Paulius Marcinkus patraukė į teismą Doubleday & Co. leidyklą ir jų literatūrinį klubą už jo vardo neleistiną panaudojimą jų išleistoje knygoje: “The Name of the Father”. Joje rašoma, jog arkivyskupas planavo Sovietų Sąjungos kompartijos gen. sekretoriaus Juri V. Andropovo nužudymą, kad apsaugotų popiežių Joną Paulių II nuo naujo atentato. Byla iškelta Niujorke. Apie ją paskelbė “The New York Times” rugsėjo 23 d.
DVIDEŠIMT DEVINTASIS KONKURSAS
“Laiškai lietuviams” skelbia dvidešimt devintąjį straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui. Temos laisvos, tik suaugusiųjų rašinys turi tikti “Šeimos” skyriui, o jaunimo — “Jaunimo” skyriui. Taigi reikia rašyti apie šeimų ir jaunimo problemas.
Suaugusiųjų straipsnis turi būti bent trijų “Laiškų lietuviams” puslapių (apie 1800 žodžių), o jaunimo — bent vieno “L.L.” puslapio (apie 600 žodžių). Pageidaujama, kad straipsniai būtų parašyti mašinėle. Konkurso dalyviai pasirenka temą, pasirašo slapyvardžiu, į atskirą vokelį įdeda savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną ir viską sudėję į didesnį voką, atsiunčia redakcijai iki 1988 metų kovo mėn. 1 dienos. Vėliau atsiųsti straipsniai nebus premijuojami.
Norėdami palengvinti pasirinkti temas, duosime keletą sugestijų. Suaugusieji galėtų rašyti, pavyzdžiui, apie tokius klausimus: Tėvai ir vaikai. Šeimos vargai ir džiaugsmai. Alkoholis ir šeima. Šeimos draugai. Šeimų griovėjai. Kaip sucementuoti šeimą, kad nesugriūtų. Meilė ir pavydas šeimoje. Mišrių šeimų problemos. Atlaidumas šeimoje: klysti — žmoniška, atleisti — dieviška. Tėvų problemos, vaikams kuriant mišrias šeimas. Senatvės problemos (ir tėvams, ir vaikams); ar senus tėvus laikyti namie, ar atiduoti į prieglaudą. Ar tarp dabartinių tėvų ir vaikų nėra susiaurėjęs kartų atotrūkis (generation gap).