Gerbiamoji Ponia Udriene,
Skaičiau "Laiškų lietuviams” lapkričio mėn. numeryje Jūsų laišką redaktoriui dėl "labai išėjusio iš mados” Susitaikymo sakramento. Jūsų patyrimas sakąs, jog net jaunimo stovyklų ir kursų kapelionai, atrodo, tuo reikalu nesuinteresuoti. Nurodote ir porą galimybių jaunimą sudominti išpažintimi. Aš taip pat rengiausi tuo klausimu rašyti. Bet kaip tik šiomis dienomis gavau iš Lietuvos kasetę su įrašytu Lietuvoje jaunimo labai mėgstamo kun. Sigito Tamkevičiaus pamokslu apie išpažintį. Kaip žinote, dabar kun. Tamkevičius kenčia Sibiro kalėjime. Savo pamoksle jis aiškina, kaip į išpažintį žiūri ateistai ir kaip turėtų žiūrėti katalikai. Jis cituoja sakinį po sakinio iš vieno komunistų laikraščio, kuris bando suniekinti išpažintį ir parodyti, kad ji net kenksminga žmogaus asmenybei ugdyti. Manau, kad verta su tuo pamokslu susipažinti ir "Laiškų lietuviams” skaitytojams.
Kun. Jonas
Praėjusią savaitę, ketvirtadienį, mūsų rajoniniame laikraštyje buvo įdėtas toks straipsnis: "Ką žmogui duoda išpažintis?” Straipsnis skirtas ir tikinčiajam, ir ateistui. Po straipsniu pasirašęs filosofijos mokslų kandidatas Kibickis(?). Gavėnios metu katalikai visada eina daugiau išpažinties, negu kitu metu, ir tikriausiai ne atsitiktinai gavėnios metu buvo įdėtas šis straipsnis į rajoninį laikraštį. Šitas straipsnis duoda gerą progą pakalbėti apie išpažintį. Ir, žinoma, pirmiausia apie tai, ką šitas straipsnis rašo. Pažiūrėkim, ką mūsų laikais rašo "mokslų kandidatas”.
Bronius Murinas. Žmonos portretas.
Mokslų kandidatas jau yra mokslininkas. Žmogus, kuris ant pečių nešioja ne puodynę, o galvą. Šis mokslininkas rašo, kad tikinčiuosius eiti išpažinties verčia baimė. Vadinas, žmogus bijo pragaro, tai eina išpažinties. Ar jūs, eidami išpažinties, iš tikrųjų ir galvojate: "Va, jei ne tas pragaras, tai išpažinties neičiau”. Kartais gali žmogus ir taip pagalvoti, bet paprastai mes galvojame kur kas paprasčiau: "Aš nusidėjau Dievui. Noriu, kad man Dievas atleistų, kad su Dievu būtų normalūs santykiai, tad ir einu išpažinties”. Dabar jeigu būtų toks atvejis, kad žmogus eitų išpažinties tik iš baimės. Bijo, kad po mirties nepatektų į pragarą, tai ir eina. Ar čia kas bloga? Imkime tokį atvejį: žmogus nusikalto — apvogė ką nors. Jis žino, kad už tą nusikaltimą jam gresia šešeri metai kalėjimo, kai jis paklius į teismą. Tai dabar šis žmogus, nenorėdamas šešerių metų, eina pas tą, kurį apvogė, jį atsiprašo ir jam viską grąžina. Žodžiu — stengiasi susitaikyti iš baimės — nenori gauti kalėjimo. Ar blogai, kad jis nuėjo susitaikyti iš tos baimės? Kiekvienam kvaileliui aišku, kad jis gerai daro. Tai jei čia gerai, kodėl blogai, jei žmogus, kad ir iš baimės, eina Dievo atsiprašyti? Žinoma, kur kas geriau, jei žmogus eina išpažinties dėl to, kad Dievą myli ir savo širdy jaučia, kad jis Dievą įžeidė, nusidėjo, tai nori Dievą atsiprašyti. Taip yra geriau. Bet jeigu ir eitų iš baimės, reikėtų žmogų pagirti.
Toliau mokslininkas rašo: "Išpažintis paverčia žmogų vergu”. Kitaip sakant, visi žmonės, kurie eina išpažinties, pasidaro kunigo vergais. Na, kaip jūs jaučiatės, aš nežinau. Ar jūs visi jaučiatės esą Kybartų klebono vergai? Ar kurio nors kito kunigo? Jei šitaip jaučiatės, tai nežinau, kokia ten jūsų psichologija. Aš gi esu kunigas ir einu išpažinties, bet jokiu būdu nesijaučiu to kunigo vergu, pas kurį einu išpažinties. Ir popiežius, ir vyskupai eina išpažinties pas eilinį kunigą, bet jie nesijaučia to kunigo vergais. Žinoma, jei būtų atvejis, kad žmonės eitų išpažinties, o kunigai ir vyskupai neitų, jeigu jie patys sau duotų išrišimą, tada dar būtų galima priekaištauti — kuo kunigas yra kitoks? Bet dabar visi eina. Katalikų Bažnyčioje čia nėra jokios išimties. Ar jis yra vaikas, ar senas, ar mokytas, ar nemokytas, ar pasaulietis, ar vyskupas — visi eina išpažinties ir eidami nesijaučia esą vergai. Bet tai kas čia nuostabaus? Jeigu šiandien tarybinis žmogus prieš partijos sekretorių jaučiasi mažutis, kodėl mes prieš Dievą negalime jaustis mažučiai? Juk Dievas — tai ne partijos sekretorius! Ir ne koks ministrų tarybos pirmininkas.
Paskui mokslininkas rašo: "Bažnytininkai skelbia, kad blogi poelgiai neišvengiami”. Ar jūs girdėjote, kad koks kunigas būtų sakęs, jog nuodėmės žmogui yra neišvengiamos? Kad žmogus turi būtinai nusidėti? Visas nuodėmes daryti? Mes sakome šitaip: žmogaus prigimtis yra linkusi į blogį, ir žmogui išvengti nuodėmės yra sunku. Ir mes tai pripažįstame. Kiekvienas tai žinome iš savo praktikos. Jei nori būti geras, reikia pastangų. Bet mes niekad nesakome, kad neįmanoma nuodėmių išsisaugoti. Nežinau, ar pasaulyje yra šitokia religija, kuri taip mokytų. Bent Katalikų Bažnyčia taip nemoko. Mūsų tikėjimas sako: žmogaus prigimtis, gimtosios nuodėmės pažeista, yra palinkusi į blogį. Žmogui sunku kovoti su įvairiais gundymais. Bet, dėdamas pastangų ir Dievui padedant, žmogus labai dažnai laimi ir nenusideda. Bažnyčia mums pateikia pavyzdžių. Kiekvienas šventasis yra pavyzdys, kad žmogus gali nugalėti nuodėmę. Arba jeigu jis parpuolė, jis gali ir atsistoti, ir tolesnis jo gyvenimas gali būti labai švarus. Paimkim kad ir šv. Augustino gyvenimą. Jo gyvenime buvo nuodėmių, buvo daug klaidų. Bet jis kartą atsikėlė, ir jo gyvenimas toliau buvo labai geras, nuostabiai geras. Bažnyčia jį paskelbė šventuoju.
Mokslininkas toliau rašo: "Visų nuodėmių per išpažintį atleidimas neugdo kilnių savybių”. Norėtųsi paklausti, tai kaip tada reikėtų išpažintį atlikti? Ar kai kurias nuodėmes atleisti, kai kurių neatleisti? Gal kunigui nuvažiuoti į rajoną ir papasakoti partijos komitete, kad va šitas tarybinis pilietis turi šitokių nuodėmių? Pasižiūrėkit, kaip jis tenai gyvena, kaip kniaukia tenai iš kolūkio ar iš gamyklos. Gal šitaip norėtų partijos komitetas... Deja, taip nebus. Katalikų Bažnyčioje išpažintis yra tokia: atėjo žmogus išpažinties ir ką jis apgaili, ką išpažįsta, iš tikro visos nuodėmės atleidžiamos, ir apie jas kunigas tyli. Gali jam liežuvį išrauti — jis tylės, niekam tų nuodėmių neišduos. Bažnyčios istorijoje buvo atvejų, kai pasaulio žmonės labai to norėjo, kad kunigas kai kurias nuodėmes papasakotų, bet to nesulaukė.
O dabar klausimas: jei žmogui atleidžiamos visos nuodėmės, kodėl šitas atleidimas neugdo žmogaus kilnumo? Pagal tą mokslininką išeina, kad blogai. O kas čia blogo? Kai jūs atliekate išpažintį, ar jaučiatės, kad po tos išpažinties kyla noras dar labiau nusidėti? Ar ne priešingai? Po kiekvienos išpažinties sutvirtėja žmogaus noras saugotis nuodėmės, stengtis būti geresniam. Jeigu visi bedieviai pergyventų šį vidinį jausmą, jie būtų kitokie. Aš manau, kad ir šitas mokslininkas tokių straipsnių tikrai nerašinėtų.
Toliau jis rašo: "Išpažintis atpalaiduoja žmogų nuo gilesnių dvasinių išgyvenimų”. Tekalba čia teisybė. Išeina taip: žmogus atlieka išpažintį ir dėl to neturi jokių išgyvenimų. Atleido — ir ramu. O tas, kuris neina išpažinties, pergyvena. Ką jis pergyvena? Ar kad sąžinę graužia? Manau, kad kiekvienas, kuris eina išpažinties, štai ką galėtų paliudyti: jeigu žmogus padaro kokią nors rimtą klaidą, tai prieš išpažintį visuomet daug pergyvena. Reikės prisipažinti. Žmogui prisipažinti, kad blogai pasielgė, visuomet yra sunku. O jeigu dabar, pergyvenęs nemalonumą dėl savo kaltės, po išpažinties pajunti, kad lengviau ant širdies, kad tavo širdis vėl švari, tai kas čia blogo? Arba žmogus turi būti beprotis, arba jis iš viso turi nesiorientuoti, kas yra ta išpažintis ir ką tikintis žmogus pergyvena. Bet jei žmogus taip nesiorientuoja, tai kaip jis gali save tituluoti mokslo kandidatu? Gal koks nors kolūkio kerdžius galėtų taip sakyti. Bet jeigu žmogus jau yra šiek tiek paragavęs filosofijos ir šitaip kalba, tai jau galima įžiūrėti blogą valią.
Paskui jis rašo: "Einant išpažinties, sąžinė nereikalinga”. Šitaip rašo mokslininkas! Savianalizė, apmąstymai, savikritika, sąžinė, einant išpažinties, nereikalinga! Mes, kurie einame išpažinties, žinome, kad viena išpažinties dalis yra sąžinės patikrinimas. Jeigu žmogus, eidamas išpažinties, savo sąžinės netikrintų, tai jo išpažintis būtų bloga. O tai mes, katalikai, žinome, bet šis mokslininkas nežino. Galbūt jis niekad nėjo išpažinties. Gal skaitė kokią nors brošiūrą ir už dvidešimt rublių parašė šį straipsnį. Niekur kitur žmogui nėra taip reikalinga sąžinė, kaip einant išpažinties. Kas eina išpažinties kas mėnesį, tai bent 15 minučių turi pagalvoti, kada, kur ir kaip yra suklydęs. Jeigu eina kartą per metus, tai jis turi dar daugiau laiko paskirti pagalvoti, kad neliktų bent didesnių užmirštų nuodėmių. O mūsų bedieviai ar daro kada nors sąžinės sąskaitą? Visi skaitome laikraščius. Šiandien visi esame mokyti. Visi tie, kurie šiandien kombinuoja, kurie tūkstančius rublių vagia, ar jie daro sąžinės sąskaitas? Ar Stalinas, kai milijonus žmonių žudė, darė sąžinės sąskaitą? Kai Chruščiovas visas kaltybes vertė kažkur į šoną, ir pasaulis iš jo juokėsi, kai visai valstybei darė gėdą, ar jis darė sąžinės sąskaitą? Mes, tikintieji, tai žinom ir, eidami išpažinties, darome sąžinės sąskaitą. O kada bedieviai daro sąžinės sąskaitą?
Prieš Velykas ateis rekolekcijos. Kiekvienas rimtas katalikas atliks išpažintį. Čia reikia pasakyti, kad ne visada mes mokame atlikti gerą išpažintį. Yra žmonių, kurie, eidami išpažinties, nepasiruošia. Ypač tai pasitaiko laidotuvių metu. Ateina žmogus, staiga kažkaip susigalvoja eiti išpažinties. Nei jis turi maldaknygės, nei ilgiau susimąsto, nei pasimeldžia, ir taip nepasiruošęs eina išpažinties. Būna ir taip, kad, net metus nebuvęs išpažinties, sako: "Aš neprisimenu jokių nuodėmių”. Tai yra nerimta. Tokius mes ir bažnyčioje iš sakyklos kritikuojame, kad su Dievu juokų krėsti nereikia. Jeigu nori Dievą atsiprašyti, tai išpažinčiai ruoškis rimtai.
Einant išpažinties, ypač reikia kreipti dėmesį, koks yra mūsų gailestis ir pasiryžimas. Jeigu žmogus eitų išpažinties iš įpročio, pvz., jis prisimena nuodėmes, kurias dažniausiai padaro, jam nereikia ilgai galvos sukti, o kiekvieną kartą sakytų: "Nepaklausiau, supykau, keikiau, pasigėriau, daugiau nuodėmių neturiu”. Ir jeigu kiekvieną kartą taip be gailesčio, be pasiryžimo taisytis vis kartotų, tai mes sakom, kad tokie blogai daro. Esminė išpažinties sąlyga yra gailestis ir pasiryžimas taisytis. Jei žmogus per kiekvieną išpažintį kartotų vis tas pačias sunkias nuodėmes, tai kunigo pareiga yra kai kuriais atvejais neduoti išrišimo. Štai pavyzdys. Katalikas, išsiskyręs su žmona, parsiveda kitą moterį ir gyvena be Moterystės sakramento. Ateina išpažinties ir sakosi tiek ir tiek kartų nusidėjęs prieš šeštąjį Dievo įsakymą. Gerai, vieną kartą kunigas, daug nesiteiraudamas, gali duoti išrišimą. Ateina tas pats žmogus antrą kartą išpažinties — ir vėl tos pačios nuodėmės. Trečią — ir vėl tas pat. Tokiu atveju nuodėmklausio pareiga yra priminti, kad reikia tos nuodėmės saugotis, saugotis ir progų taip nusidėti. Jis turi negyventi su ta moteriške, nes jeigu ir toliau taip gyvens kartu ir nuolat nusidės su ja, nebus galima duoti išrišimo. Jeigu žmogus nesutinka nutraukti ryšių su ta moteria, jis negali daugiau eiti išpažinties. Jeigu eitų, išpažintys būtų netikros, negeros, nenuoširdžios.
Žinoma, kartais pasitaikys atvejų, ypač gavėnios metu, kada daugelis eina išpažinties, o kunigui nėra laiko daugiau teirautis, klausinėti. Žmogus pasako nuodėmes, ir kunigas duoda išrišimą. Bet kiekvienas tikintysis turi žinoti, kad jeigu jis nesiryžta rimtai nebekartoti tų pačių savo nuodėmių, reikia jam priminti, kad turi saugotis progų.
Visai kitas atvejis, kai žmogus per išpažintį sako, kad užpykęs, pamelavęs ir panašiai. Šitos nuodėmės gali kartotis žmogui per visą gyvenimą. Visi tai žinome. Nors, eidamas išpažinties, tikrai visai rimtai ryžties saugotis tų "smulkių nuodėmėlių”, bet žmogiška silpnybė klupte užklumpa, ir nė nepasijunti pyktelėjęs ar kokį netinkamą žodį leptelėjęs. Tai nereiškia, kad žmogus, eidamas išpažinties, nesigailėjo ir nesiryžo taisytis. Tuo atveju užtenka ir nuoširdaus gailesčio, pvz.: "Dieve, stengsiuos būti atsargesnis ir rimtai vengti tų mažųjų nuodėmėlių. Bet Tu žinai mano silpnumą, Viešpatie. Pasigailėk ir padėk man būti ištikimam. ..” Tokia išpažintis būtų gera.
Dažniausiai žmonėms sunkenybių sudaro išpažintis prie klausyklos langelio. Čia reikia tikrai nusižeminti. Kai tu pasakoji savo klaidas, tai nuotaika niekad nebūna gera, nebent išpažinties eitų kokių 8 metu vaikas, kuris gal "katinėlį už uodegos patraukė” ar kokią kitą smulkmeną padarė. Tokias nuodėmes jis gali pasakoti ir gerai jausdamasis. Bet suaugusiems, ypač jei didesnės klaidos, visada yra sunku. Tačiau ši sunkenybė ir yra viena iš atgailos rūšių. Žmogus nusidedamas kažkaip sau norėjo naudos ar malonumo, o čia patiria sunkumą, prisipažinimo gėdą. Bet kas nori rimtai suvesti savo sąskaitas su Dievu, tas turi visa tai pakelti.
Kartais bedieviai sako, kad "išpažintis tik gadina žmogų”. Atliko išpažintį ir galvoja, kad jau viskas tvarkoj. Uždavė kunigas keletą poterių sukalbėti, ir jau atsilyginta. Ne! Kunigas ne tik poterėlius užduoda. Jei nuodėmės yra kasdieninės, paprastos, tai gali būti ir taip. Bet jei žmogus ką nors apvogė, apsuko, tai kunigas jam pasakys, kad reikia atsilyginti, nors ir nematant. Vienas pats turi susitvarkyti su apvogtu, nuskriaustu žmogumi. Jei to žmogaus jau nėra, tai su jo vaikais, arba išdalinti vargšams, užprašyti už tą nuskriaustąjį mišias.
Jei žmogus pasisakytų ką nors apšmeižęs, tai kunigas jam primintų pareigą atšaukti šmeižtą. O jei kunigas to ir neprimintų, tai pats žmogus turi susiprasti ir tai padaryti, nes kiekviena skriauda, medžiaginė ar dvasinė, privalo būti atitaisyta. Šitokia yra išpažintis.
Bedieviai kritikuoja mūsų išpažintį, bet jie patys tikrai ne kartą verčia mus atlikti išpažintį. Pvz., nusikalto koks jaunuolis. Jį pasišaukia į rajono komjaunimo komitetą ir duoda pylos. "Tu toks ir kitoks ir t.t.”. Raudonuoja komjaunuolis ir prisipažįsta ne kunigui, o kokiai komjaunimo sekretorei ir žada taisytis. Nusikalsta partietis, ir partijos sekretorius pasišaukia jį ten "ant kilimėlio” ir duoda jam ugnies. Ir atlieka žmogus išpažintį. O jo nuodėmės lieka neatleistos, sunkumo nė kiek ne mažiau. Tad be reikalo jie mūsų išpažintį kritikuoja. Visur reikalaujama iš nusikaltusio žmogaus prisipažinti. O kaip būna teismuose? Teisėjai taip pat pirmiausia stengiasi išgauti iš nusikaltėlio reikalaujamo prisipažinimo. Jei neprisipažįsta, tai laikoma, kad jis yra užkietėjęs, ir teismas jam duoda didesnę bausmę. Visai panašiai yra ir su išpažintimi. Kristus, palikdamas išpažintį, ją paliko tokią, kad ne kiti kaltintų, ne kunigas, ne vyskupas, bet pats žmogus save apkaltintų ir gautų nuodėmių atleidimą.
Kun. Sigitas Tamkevičius, Kybartų klebonas
■ JAV-se, Cranston mieste, Providence, R.I. valstijoje Nekalto Prasidėjimo parapija paleido 50 žmonių eiti po namus apaštalaujant, ugdant tikėjimą įvairių konfesijų žmonėse. Nusistatyta toje apylinkėje paruošti tūkstančius tokių apaštalų, kurie, lankydami namus, siektų sustiprinti žmonių tikėjimą.