religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1988 / RUGSĖJIS - SEPTEMBER / VOLUME XXXIX, NO. 8
|
253 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
256 |
Alfonsas Grauslys |
|
|
258 |
Chiara Lubich |
|
|
259 |
A. Saulaitis, S.J. |
|
|
262 |
Stasė Vaišvilienė |
|
|
266 |
Paulius Rabikauskas |
|
|
270 |
Nina Gailiūnienė |
|
|
276 |
Edvyna Valkiūnaitė |
|
|
279 |
Vida Brazaitytė |
|
|
281 |
Gediminas Vakaris |
|
|
283 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
285 |
A. Mauragis |
|
|
286 |
Red. |
|
|
287 |
Red. |
|
|
287 |
Juoz. Pr. |
Šio numerio iliustracijos: iš vysk. Vinco Sladkevičiaus pakėlimo į kardinolus iškilmių Romoje; iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos į Pietų Ameriką; iš Algimanto Kezio Kultūros kongreso metu suorganizuotos meno parodos Kanadoje. Ta proga buvo išleista knyga “Lithuanian Art '88”.
Viršelio piešinys — Rasos Sutkutės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636,
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Neseniai viename Lietuvoje išeinančiame leidinėlyje teko skaityti nusipelnusios mokytojos Aldonos Kruopytės įdomų straipsniuką "Mokykla — šviesos ir gėrio namai”. Jame tarp kitko rašoma: "Auklėjamajame darbe daug problemų, kurias nedelsiant reikia spręsti. Daugelį metu vaikus auklėjome ateistais, o tikinčių nemažėjo... Anot rašytojo K. Sajos, išplėšę religinius įsitikinimus, ką jų vietoje įdėjome į vaikų protus ir širdis? Nieko. Nihilizmą, netikėjimą niekuo...
Daug metų skiepijome mokiniams meilę tarybinei tėvynei, auklėjome internacionalistais, o išauklėjome kosmopolitus, žmones be istorinės atminties”.
Tad, papūtus kitokiems vėjams, Lietuvoje ir auklėjimo srityje einama prie persitvarkymų, prie būtinai reikalingų reformų. Ar nereikėtų ir mums išeivijoje pagalvoti apie būtinus persitvarkymus šioje auklėjimo srityje? Visi dejuojame, kad lituanistinėse mokyklose mokinių skaičius mažėja, kad mokslo lygis krinta, kad mokiniai vis silpniau ir silpniau kalba bei rašo lietuviškai. Kokios to mažėjimo ir menkėjimo priežastys?
Ar dabartinėse lietuvių šeimose yra mažiau vaikų negu prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų? Kažin? Gal svarbiausia mokinių sumažėjimo priežastis yra lietuvių išsiblaškymas po įvairius priemiesčius, toliau nuo centrų, kur yra lituanistinės mokyklos. Pasitaiko vienas kitas "herojus” kurs atveža kas šeštadienis savo vaikus į lituanistinę mokyklą, esančią už 30-50 mylių, bet tokių pasišventėlių nedaug teatsiranda.
Kad mokinių lietuvių kalba menkėja, tai turbūt reikia pakaltinti tėvus, mokytojus ir visą mokyklinę sistemą, ypač dabar vartojamus vadovėlius.
Lietuvių jėzuitų paminklas Šv. Kazimiero kapinėse. R. Mozoliausko kūrinys.
ALFONSAS GRAUSLYS
4. KRISTAUS SEKIMAS
"Kristaus sekimas”—tai asketinė ir mistinė, bet labai gyvenimiška religinė knyga, kurios pirminis tekstas buvo parašytas lotynų kalba 15-tojo šimtmečio pirmoje pusėje. Daugelio nuomone, tos knygos autorius buvo vienuolis Tomas, gimęs Reino krašto miestelyje Kempen, todėl jis vadinamas Tomas a Kempis, t.y. Tomas iš Kempen. Jis gimė 1380 m., o mirė 1471 m.
Smulkiau čia neliečiant istorinių ir geografinių Tomo Kempiečio gyvenimo aplinkybių, norėtųsi tik paminėti, kad vienuolynas, kuriame jis tada buvusioje Olandijos teritorijoje gyveno, reformacijos sukeltų religinių karų metų buvo sunaikintas, bet kapai, kuriuose jis buvo palaidotas, išliko, o jo kapas pateko protestantų žinion. Protestantai jo kūną perkėlė į Groot Kerk (šiandieninėje Olandijoje) į jų valdomą Šv. Mykolo bažnyčią, kur jo kūnas yra ir šiandien.
"Kristaus sekimas” susideda iš keturių atskirai parašytų knygų, kurios, autoriui mirus, buvo sujungtos į vieną. Jas visas jungia tas pats stilius, ta pati dvasinė lyrika, kuri, autoriaus jautrumo dėka, kartais pakyla iki aukštų poezijos viršūnių. Visose knygose yra tas pats rašymo būdas — atskirais sakiniais arba aforizmais.
CHIARA LUBICH
"Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas” (2 Kor 5,15).
Tie žodžiai atspindi ypatingą šv. Pauliaus patyrimą. Vieną dieną kelyje į Damaską tame nepaprastame pasirodyme jis buvo nugalėtas Kristaus jėgos. Jo nenugalimos meilės veikimas jį visiškai transformavo.
Po to įvykio jis suprato Jėzaus asmens ir jo gyvenimo paslaptį. Jis suprato jo nesiliaujančią meilę, net atidavimą už kitus sav0 gyvybės ant kryžiaus. Jis taip pat suprato, kad Jėzaus meilė mums yra vienintelė jėga, galinti pakeisti pasaulį. Jėzus atidavė savo gyvybę, kad mes būtumėm panašūs į jį ir būtumėm jo meilės įrankiai; jis perdavė mums savo gyvenimą.
Šv. Paulius, paveiktas tos idėjos ir ugnies, kurią Jėzus jo širdy uždegė, visiškai jam atsidavęs, norėjo skelbti ir dalintis su visais ta meile, kurią atnešė žemėn Jėzus, naudodamas visą savo energiją ir uolumą net varginančiame darbe, sunkenybėse ir visokiuose pavojuose.
A. SAULAITIS, S.J.
7. ATSITIKTINIAI ŽMONĖS
Spaudos kioskelyje pardavėja krūpteli, kai praeivis keliais žodžiais autobusui bilietėlių paprašo. Taksio šoferis po trečio žodžio jau tyliu šypsniu susigaudo, koks čia keleivis. Šioje žemėje taip nesinorėtų svetimu būti!
Mandagus ir paslaugus taksistas sau, ne oficialiai įstaigai dirba. Automašiną neša kažkoks lengvumas, kurio penkmetis užtikrinti negali.
Mūsų naujasis kardinolas su lietuviais vyskupais. Iš kairės: vysk. A. Deksnys, vysk. V. Michelevičius, kard. V. Sladkevičius, vysk. K. Salatka, vysk. P. Baltakis.
Eismo prižiūrėtojai centre riboja judėjimą, kai Vilniuje tarybinio prezidento laidotuvėms siuva juodų automobilių eilutės. Nepatogu į staigų įvykį neįsijautusiam būti liudininku tos nevilties, kuri oficialiai kapuose užsibaigia.
(Balandžio 28- gegužės 13 d.)
STASĖ VAIŠVILIENĖ
Keistai kryžiuojasi žmogaus keliai... Laikydama geografijos egzaminą, rodos, iš ketvirtos klasės, suklupau ant Urugvajaus sostinės Montevideo. Nors iš jaunų dienų mėgau keliauti ir pėsčiomis esu apėjusi didelę Lietuvos dalį, bet tada nė nesvajojau, kad kada nors atsidursiu Pietų Amerikoje.
Ruošdamasi šiai kelionei, bandžiau susirinkti bent kiek žinių apie kontinentą, kuris man visados atrodė toks tolimas, paslaptingas, įdomus ir įvairus. "National Geo-graphic” žurnalai ir krūva knygų iš bibliotekos suteikė daug žinių, kuriomis noriu pasidalinti su "Laiškų lietuviams” skaitytojais.
Prel. A. Bačkis ir Ingrida Bublienė Romoje su naujuoju kardinolu.
Kelionėje buvo susikoncentruota į tris pagrindinius taškus: 1. Argentina — Buenos Aires ir apylinkės; 2. Iguassu kriokliai, kurie yra šiauriniame Argentinos, pietiniame Braziljos ir rytiniame Paragvajaus kampe; 3. Brazilija — Rio de Janeiro ir jo apylinkės.
Skaityti daugiau: “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KELIONĖ Į PIETŲ AMERIKĄ
Paulius Rabikauskas
7. KAIP MIRĖ DIDYSIS LIETUVOS KUNIGAIKŠTIS GEDIMINAS?
Apie mūsų žymaus didžiojo kunigaikščio, garsiosios Lietuvos valdovų dinastijos pradininko, "galingiausio Rytų Europos valdovo” (Tar. Liet. enc-ja, I, 587) Gedimino mirties aplinkybes nedaug ką težinome. A. Šapokos Lietuvos istorija lakoniškai išsireiškia: "Gediminas mirė apie 1341 m.” (psl. 79). I. Jonynas ir J. Jakštas, rašę Liet. enc-joje (VII, 69), mėgina kiek išsamiau aprašyti Gedimino mirtį. Jie atkreipia dėmesį į J. Dlugošo paskleistą klaidingą versiją, jog Gediminas žuvęs 1337 m., ginant Veliuonos pilį. Kad ši versija negali būti teisinga, matyti jau iš to, jog Gediminas dar 1338 metų gale pasirašė su Livonijos ordinu prekybos sutartį. Nežiūrint to, Lietuvoje net 1978 m. dar laikytasi anos klaidingos versijos, nors mirties metai rašomi 1341 m. (Liet. tar. enc., IV, 24).
Įdomus Pietų Amerikos “gyventojas” armadilas, išsilaikęs 55 milijonus metų be didelio pasikeitimo.
GEDIMINAS NEŽUVO PRIE VELIUONOS
Tiktai prieš ketverius metus Vilniaus universiteto docentas Edvardas Gudavičius ryžosi giliau pažvelgti į J. Dlugošo ir kitus šaltinius, liudijančius apie Gedimino mirtį. Iš tekstų palyginimo paaiškėjo, kaip neatidžiai ir paviršutiniškai Dlugošas panaudojo savo šaltinius ir rašė "Lenkijos istoriją”. Apie Gedimino žygius, ypač apie tai, kaip jo vadovaujama Lietuvos kariuomenė 1337 m. buvo apgulus ką tik Nemuno saloje netoli Veliuonos pastatytą kryžiuočių pilį, kurią jie pavadino Bajerburgu (Baierburg) tų metų žygio į Lietuvą vado, Bavarijos kunigaikščio Henriko garbei, Dlugošas rašė, remdamasis Vygando (Wigand) Marburgiečio kronika. Vygandas didž. magistro Konrado Valenrodo laikais gyveno Prūsuose ir 1394 m. rimuotomis eilėmis aprašė nuo 1293 m. per visą XIV amžių įvykdytus Vokiečių Ordino žygius. Aišku, apie tai, kas vyko Lietuvą valdant Gediminui, jis tegalėjo žinoti iš kitų šaltinių, kurių jis turėjo pakankamai. Buvo prieinamos kelios prieš tai Prūsuose parašytos kronikos; taip pat ir Ordino archyvas jam, gyvenančiam Didžiojo Magistro rezidencijoje Marienburge, turėjo būti lengvai pasiekiamas.
(Suaugusiųjų konkurse II premiją laimėjęs straipsnis)
Nina Gailiūnienė
Šventraščio "Pradžios knygoje” skaitome, kad Dievas, sutvėręs panašius į save vyrą ir moterį, palaimino juos ir tarė: "Būkite vaisingi, dauginkitės, pripildykite žemę ir ją užvaldykite” (Pr 1,28).
Čia ir buvo pirmoji santuoka, paties Dievo palaiminta. O kad tokia šeimos institucija nesibaigtų su pirmąja pora, Dievas suteikė garantiją: "Vyras paliks savo tėvą ir motiną ir laikysis savo žmonos, ir jie pasidarys kaip vienas kūnas” (Pr 2,24).
Žmogaus sukurtos institucijos gimsta ir miršta. Žlugo imperijos, karalystės, kultūros. Išnyko net ištisos tautos. Tik viena institucija išsilaikė — šeima. Per tūkstančius metų vyko ir tebevyksta taip, kaip Šventraštyje Dievo pasakyta: žmogus užvaldė žemę ir ją pripildė. Pripildė taip, kad net girdėti baimės balsai, jog žemė nepajėgs visų išmaitinti. Taip greitai auga žmonių skaičius. Ir kuo skurdesnis kraštas, tuo didesnis prieauglis.
Magdalena Stankūnienė. Raminta ir Ginta, amžinosios ugnies saugotojos.
Tebevyksta ir antra Dievo ištarmė, surišta su santuoka. Užaugę vaikai palieka tėvų namus ir kuria savo šeimas. Gink, Dieve, jeigu tėvai tokiai santuokai pasipriešina! Po tokių vedybų neretai sūnus ar duktė kojos nekelia į tėvų namus. Kartais tik prie mirties patalo ateina vaikai su tėvais susitaikinti. Jeigu viskas tebevyksta taip, kaip Dievo buvo norėta, tai ko šiandien baimintis? Ogi dėl to, kad šiandien tas pats sūnus ar duktė, kurie "paliko tėvą ir motiną”, kad susituoktų, po metų kitų palieka savo sutuoktinį. To Dievo planuose, kuriant šeimą, nebuvo nei numatyta, nei norėta. . .
(Jaunimo konkurse II premiją laimėjęs rašinys)
Edvyna Valkiūnaitė
Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!
Stokim į darbą, kaip milžinai!
Laimina Dievas sėjamą grūdą,
Laimina vaisių: gema šimtai.
Maironis
Išlaikyti lietuvybę išeivijoje yra labai sunkus ir atsakingas uždavinys bei darbas abiem pusėms — tėvams ir vaikams. Reikia daug aukotis, turėti daug kantrybės, ištvermės ir supratimo, kaip visa tai vykdyti, kad vaikams tas spaudimas ir nuolatiniai žodžiai lietuvybė, lietuvių kalba ir Lietuva — nenusibostų, nes kas per daug, tai nesveika, tai "iki kaulo” įkyri.
Visa tai reikia pradėti nuo mažų vaikų, nuo kūdikystės dienų. Visą laiką tėvai turi kalbėtis su vaikais tik lietuviškai, viską aiškinti tik lietuvių kalba. Anglų kalbą vartoti tik su nekalbančiais lietuviškai. Reikia iš pat pradžių vaikui išaiškinti, kad lietuviu kalba yra labai sena ir graži, kad jos mokėjimas gėdos nedaro, o priešingai — reikia tuo didžiuotis. Gera mokėti svetimas kalbas, bet gėda nemokėti savosios.
Kai vaikas sulaukia penkerių metų amžiaus, jį reikia siųsti į lietuvišką Montessori mokyklėlę, kur viskas yra aiškinama ir dėstoma lietuvių kalba. Ten vaikai žaidžia, tarp savęs vartodami tik lietuvių kalbą. Pabuvę keletą valandų tokioje aplinkoje, vaikai daugiau sužino apie Lietuvą, praturtina savo žodyną, žaidžia ir dainuoja tik lietuviškai, tai ir parėję namo kalba tik lietuviškai, aiškina, ką jie ten darė, kaip žaidė.
(Jaunimo konkurse II premiją laimėjęs rašinys)
Gražu, gražu mūs Lietuvoj...
O tėviške! koks mielas kraštas,
Kurio taip netekau ūmai, —
To neišreikš nė vienas raštas,
Tai pasakys vieni jausmai.
Taip poetas Pranas Vaičaitis aprašo mums brangų ir mielą kraštą, Lietuvą, savo eilėraštyje "Yra šalis”. Deja, to krašto grožis yra dengiamas geležinės uždangos, komunistinės Rusijos. Lietuva komunistinėse rankose yra kaip aras pašautas: lietuviai neturi nei politinės, nei religinės, nei asmeninės laisvės. O kas gi yra žmogui brangiau, jeigu ne laisvė?
Antrojo pasaulinio karo metu lietuviai buvo skaudžiai kankinami, ištremiami, uždaromi koncentracijos stovyklose arba kalėjimuose. Kai kuriems lietuviams po visų kančių pavyko pasiekti laisvuosius Vakarus, palikti visą skurdą ir skausmą. O kiti liko ir kentėjo — iki šių dienų dar kenčia.
Paskutiniu laiku yra lengviau aplankyti Lietuvą negu anksčiau. Daugelis šeimų, tėvai ir vaikai, važiuoja aplankyti savo seniai matytų giminių, tėvų gimtinės pamatyti ir tais pačiais keliais bei takeliais pavaikščioti, kuriuos prieš šimtmečius įmynė pirmieji lietuviai. Praėjusią vasarą lankiau tėvų gimtąją žemę ketvirtą kartą. Dabar man laimė tikrai nusišypsojo, nes tėvynėje išbuvau net trylika dienų. Teko ne tik pavažinėti po Lietuvą, bet ir daug kalbėti su žmonėmis, ypač jaunimu. Lietuva turi labai garsią ir garbingą praeitį. Kiekvienas jos kampelis dvelkia senove ir išskirtiniu grožiu.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
SENIEJI RANKRAŠČIAI SUGRĄŽINTI Į VILNIŲ
Ukrainos TSR centrinis valstybinis istorijos archyvas Kijeve ir archyvų vadovybė sutiko sugrąžinti Vilniaus universiteto profesorių mokslinių darbų rankraščius — brangius mokslo istorijos paminklus j senąją jų kilmės vietą — Vilnių. Į Kijevą šie rankraščiai pateko po Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos uždarymo 1842 m. ir ten išbuvo, atrodo, niekam nežinomi, iki pastarųjų metų.
Gauti septynių profesorių mokslinių darbų ir kiti rankraščiai.
Sprendžiant iš Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos bibliotekos rankraščių sąrašo, kuris buvo sudarytas perduodant juos Kijevo universitetui 1842 m., dabar gauta apie trečdalis buvusios kolekcijos rankraščių. (Kultūros barai)
J. K. VILČINSKIO “VILNIAUS ALBUMAS”
1987 m. "Vagos” leidykla išleido Jono Kazimiero Vilčinskio "Vilniaus albumo” 24 litografijų ir chromolitografijų, vaizduojančių Vilniaus architektūros paminklus ir apylinkes, reprodukcijų aplanką. Jį parengė ir įžangą parašė Z. Budrytė. Be to, aplanke spausdinama A. Bučio pratarmė. Abiejuose straipsniuose įvertinama J. K. Vilčinskio leidybinė veikla, pateikiama jo biografija. (Kultūros barai)
ĮŠVENTINTI NAUJI KUNIGAI
“Tiesoje” rašoma, kad gegužės 29 d. Kauno arkikatedroje-bazilikoje įvyko naujų kunigų šventinimai. Šiais metais kunigų seminarija išleido 27 kunigus. Tai gausiausia per pastaruosius 39 metus laida.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
MŪSŲ SPAUDOS IR RADIJO KALBA
Praėjusiame kultūros kongrese teko trumpai kalbėti apie mūsų spaudos ir radijo programų kalbą. Čia pakartosiu kai kurias tos kalbelės mintis, šį tą pakeisdamas ar papildydamas. Turbūt kiekvienam aišku, kad tos kalbos negyriau, nes pagyrimo ji dar neužsitarnavo.
Žinoma, yra radijo programų kurių kalba yra visai nebloga, pasitaiko leidinių, kurių kalbą reikėtų pagirti, bet, kalbant apie daugumą mūsų dabar leidžiamų laikraščių, žurnalų bei knygų ir apie daugumą radijo programų, turime pripažinti, kad vargu ar už jų kalbą galėtume parašyti trejetuką. Bet jeigu ir galėtume, tai turėtume suprasti, kad viešai pasakytam ar parašytam žodžiui trejetuko jokiu būdu negali užtekti. Tas žodis turi būti vertas pagarbos, jis turi būti taisyklingas. Ir spauda, ir radijas kalbos kultūrą turi ugdyti, o ne žlugdyti ir niekinti.
Manytume, jog didžiausia nelaimė čia yra ne ta, kad kai kurie mūsų spaudos ir radijo darbuotojai nemoka pakankamai lietuvių kalbos, bet greičiausiai ta, kad jie įsivaizduoja kalbą labai gerai moką, kad jiems jau nieko daugiau nereikią išmokti.
MOTERŲ SĄJŪDIS
Perskaičius “Laiškuose lietuviams” (š.m. Nr. 1) K.V. Zakarausko straipsnį apie moterų kunigystę, atėjo į galvą mintis plačiau panagrinėti moterų sąjūdžio (“Women’s Movement”) klausimą.
Kas yra tas moterų sąjūdis? Atrodo, kad jis neturi nieko bendra su moteriškumu, su moters pašaukimu — motinyste. Kaip tik tas moterų sąjūdis atitraukia jas nuo įgimtų, tik joms vienoms įmanomų pareigų — vaikų gimdymo. Kas čia gali moterį pakeisti?
Suprantama šis sąjūdis siekia moterų socialinės, teisinės, moralinės lygybės. Tai visi turėtume pritarti, nes mūsų krikščioniška pasaulėžiūra to reikalauja, bet čia problema eina kur kas toliau. Moteris yra skatinama sukilti prieš savo prigimtį, nes ji nebenori būti moterimi, nebenori turėti vaikų, nebenori būti nėščia. Ji atkakliai kovoja — reikalauja pripažinimo, legalizavimo, kad negimęs vaikas būtų pripažintas jos kūno dalimi, kad ji su ja galėtų elgtis, kaip nori — gimdyti arba abortu pašalinti. Ji taip pat reikalauja, kad auginimas ir abortas būtų apmokama valdžios pinigais.
Kiekviena revoliucija reikalauja nekaltų aukų. Moterų revoliucijos aukos yra negimusių kūdikių žudymas. Australijoje per metus jų nužudo 80.000, t.y. ketvirtadalį visų gimstančių vaikų. Maždaug toks pat nuošimtis nekaltų vaikų išžudomas visame civilizuotame pasaulyje.
NYKSTA RUONIAI BALTIJOS JŪROJE
Ruonių snukučiai puošia ne tik Suomijos reklaminių prospektų puslapius. Emblemos su šūkiais saugoti šiuos gyvūnus nupieštos ant autobusų, automobilių ir net mokinių kuprinių. Jau daugiau kaip metai Šiaurės Europoje gamtos apsaugos aktyvistai visaip stengiasi atkreipti švedų ir suomių dėmesį į šiuos jau retus gyvūnus.
Dar prieš keletą dešimtmečių Baltijos jūroje jų buvo daugiau kaip 100.000, o dabar, optimistų prognozių duomenimis, jų liko ne daugiau kaip 1500.
Septynių šalių susitarimu įkurtos Baltijos komisijos specialistai reikalauja visiškai uždrausti ruonių medžioklę. Svarbiausia gyvūnų nykimo priežastis — didelis Baltijos jūros užterštumas. Baltija — ne tik intensyvios laivininkystės jūra. Jos pakrantėse šimtai pramonės įmonių. Tarpvyriausybinė Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija nustatė, kad įvairių priemaišų Baltijos vandenyje sumažėjo, Botnijos įlankoje — net perpus. Tačiau ruonių gynėjai tuo nesidžiaugia. Jei nebus imtasi ryžtingų priemonių artimiausiais metais šiems gyvūnams gelbėti, Baltija jų neteks.
SUOMIAI IR SAUNA
Kai kurie mėgsta tvirtinti, kad kiekvienas suomis turi sauną. Žinoma, tai yra perdėta, bet vis dėlto turbūt nėra nė vieno kito krašto, kur būtų įrengta tiek saunų namuose. 1986 metų surašymo duomenimis, Suomijoje buvo 623.941 veikianti sauna. Vadinasi, šimtui Suomijos gyventojų vidutiniškai tenka 13,2 saunos. Prieš 15 metų panašus santykis buvo kaimuose, o miestuose šimtui gyventojų teko tik 5,9 saunos. Dabar ir miestų naujų namų butuose, gyventojam pageidaujant, įrengiamos saunos.
Šeimininkas priekaištauja tarnaitei:
— Marijona, dėl ko tu išplepėjai mano žmonai, kad aš vakar vėlai grįžau? Juk aš labai prašiau tave, kad nesakytum!
Tarnaitė:
— Bet juk aš jai ir nesakiau, kada Tamsta grįžai. Kai ji paklausė, kurią valandą grįžo jos vyras, aš jai atsakiau, kad nežinau, nes tada viriau pusryčius ir neturėjau laiko pažiūrėti į laikrodį.
*
Kartą garsi šokėja Isadora Duncan sumanė pajuokauti ir parašė laišką rašytojui Bernardui Shaw, neva jam pasipiršdama. Tarp kitko ji rašė:
— Mūsų vaikai galėtų paveldėti mano grožį ir Tamstos smegenis. Ar tai nebūtų puiku?
Bernardas Shaw tuoj jai atsiuntė atsakymą:
— Mieloji, Tamstos pasiūlymas labai pavojingas: juk kas būtų, jeigu įvyktų priešingai — jeigu vaikai paveldėtų mano grožį ir Tamstos smegenis?. .
■ Ukrainiečių katalikų Nekalto Prasidėjimo bažnyčia Detroite paskelbė bankrotą, kad išsaugotų savo buvimą, nes buvo priteista sumokėti 5,5 mil. dolerių vyrui, kuris susižeidė, nerdamas į baseiną tos bažnyčios nuosavybės ribose. Apie tai paskelbė “Ukrainian Weekly” laikraštis.
■ Vyskupas Vincentas Sladkevičius popiežiaus Jono Pauliaus II pakeltas į kardinolus. Jis yra gimęs 1920 m. rugpjūčio 20 d. Žaslių vlsč., Guronių kaime. Mokėsi jėzuitų gimnazijoje. Kauno kunigų seminariją baigė licenciato laipsniu. Kunigu įšventintas 1944 m. Klebonavo Inturkėje, buvo Kauno kunigų seminarijos profesorius, kur dėstė dogmatinę teologiją. 1957 m. paskirtas vyskupu ir buvo slaptai pakonsekruotas vysk. T. Matulionio. Okupantai jam neleido eiti vyskupo pareigų, ir jis buvo ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Tremty išbuvo 23 metus, visą laiką priešindamasis tikybos suvaržymams. Pagaliau Maskva turėjo nusileisti, ir vysk. Sladkevičius 1982 m. galėjo užimti Kaišiadorių vyskupo sostą. Šiemet jis dar buvo išrinktas Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku.
■ Čikagoje, Šv. Tarcizijaus bažnyčioje, birželio 4 d. buvo įšventintas kunigu William R. Schumacher, 79 metų našlys. Šventimuose dalyvavo šeši jo vaikai ir daug vaikaičių. Jis yra buvęs apdraudos tarnautojas, politinis veikėjas, kredito įstaigos vedėjas. Mirus žmonai, dar rūpinosi išauginti vaikus, slaugė sergančią motiną ir tik pavėluotai pradėjo ieškoti vyskupo, kuris jį priimtų į savo vyskupiją ir įšventintų kunigu, išėjus teologijos mokslą. Net 49 vyskupai tokiame amžiuje nebesutiko jo priimti, bet Dalias vyskupas priėmė ir įšventino. Tai seniausias iš bet kada JAV-se įšventintų į kunigus.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Leonardas Andriekus. BALSAI IŠ ANAPUS. Eilėraščių rinkinys, Ateitininkų federacijos poezijos konkurse, paskelbtame Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui paminėti, laimėjęs pirmąją premiją. Išleido Šv. Kazimiero lietuvių pranciškon provincija 1988 metais. 126 pls., kaina 8 dol.
LIETUVIAI TAUTININKAI — KOMUNISTŲ KANKINIAI. Tautininkai, neolituanai, jaunalietuviai, santariečiai. Redagavo: A. Kerulis, Juozas Prunskis, M. Valiukėnas. Išleido Amerikos lietuvių tautinės sąjungos valdyba 1988 metais. Viršelis ir aplankas Ados Sutkuvienės. Daug iliustracijų, 190 psl., kaina nepažymėta.
ŠVENTASIS RAŠTAS. Komentarai-aiškinimai. Patarlių-Jeremijo knyga. Paruošė Kostas Burbulys. 353 psl., kaina nepažymėta.
CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 74. July 12, 1987. Vertimas kun. Kazimiero Pugevičiaus ir M. Skabeikienės. Leidžia Lietuvių katalikų religinė šalpa, 351 Highland Blvd., Brooklyn, NY 11207.