(Jaunimo konkurse II premiją laimėjęs rašinys)
Gražu, gražu mūs Lietuvoj...
O tėviške! koks mielas kraštas,
Kurio taip netekau ūmai, —
To neišreikš nė vienas raštas,
Tai pasakys vieni jausmai.
Taip poetas Pranas Vaičaitis aprašo mums brangų ir mielą kraštą, Lietuvą, savo eilėraštyje "Yra šalis”. Deja, to krašto grožis yra dengiamas geležinės uždangos, komunistinės Rusijos. Lietuva komunistinėse rankose yra kaip aras pašautas: lietuviai neturi nei politinės, nei religinės, nei asmeninės laisvės. O kas gi yra žmogui brangiau, jeigu ne laisvė?
Antrojo pasaulinio karo metu lietuviai buvo skaudžiai kankinami, ištremiami, uždaromi koncentracijos stovyklose arba kalėjimuose. Kai kuriems lietuviams po visų kančių pavyko pasiekti laisvuosius Vakarus, palikti visą skurdą ir skausmą. O kiti liko ir kentėjo — iki šių dienų dar kenčia.
Paskutiniu laiku yra lengviau aplankyti Lietuvą negu anksčiau. Daugelis šeimų, tėvai ir vaikai, važiuoja aplankyti savo seniai matytų giminių, tėvų gimtinės pamatyti ir tais pačiais keliais bei takeliais pavaikščioti, kuriuos prieš šimtmečius įmynė pirmieji lietuviai. Praėjusią vasarą lankiau tėvų gimtąją žemę ketvirtą kartą. Dabar man laimė tikrai nusišypsojo, nes tėvynėje išbuvau net trylika dienų. Teko ne tik pavažinėti po Lietuvą, bet ir daug kalbėti su žmonėmis, ypač jaunimu. Lietuva turi labai garsią ir garbingą praeitį. Kiekvienas jos kampelis dvelkia senove ir išskirtiniu grožiu.
Savo kelionę pradėjau nuo Baltijos jūros — vandenų, vėjo, saulės ir smėlio karalystės. Pasigrožėjus gintariniais Baltijos krantais, aplankiau Palangą. Reto grožio Palangos gamta įkvepia dailininką, muziką, poetą, kiekvieną žmogų. Baltijos vaizdus ir garsus įamžino M.K. Čiurlionis savo drobėse ir simfoninėse poemose. Ošiančių pušų parko centre XIX amžiaus rūmuose veikia Gintaro muziejus. Įdomūs mūsų dailininkų, meno meistrų dirbiniai iš "Baltijos aukso”. Spaudos draudimo laikais per Palangą knygnešiai slaptai gabendavo lietuviškus leidinius. Skubėjau aplankyti netoliese esantį Klaipėdos miestą, jo uostą — Lietuvos vartus į pasaulį. Klaipėda yra vienas iš neužšąlančių Baltijos uostų. Klaipėda yra stambus pramonės bei kultūros centras.
Sekantis miestas, kurį aplankiau, buvo Kaunas, dviejų didžiausių upių, Nemuno ir Neries, santakoje. Kauno mūrai mena viduramžių laikus. Pavaikščiojus senamiestyje, aplankiau kunigų seminariją ir baziliką, kurioje palaidotas mūsų dainius Maironis. Negalima buvo pamiršti Kauno marių krante stovinčių baroko stiliaus Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno, kuriuose ryškiai atsispindi baroko epochos menininkų kūryba. Toliau pavažiavus, ant marių kranto ūksmingose pamiškėse stūkso nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pradžios Lietuvos kaimo trobelės — buities muziejus. Yra pavaizduotos keturios vietovės: Dzūkija, Aukštaitija, Sūduva ir Žemaitija. Kiekviena sodyba turi savo įdomybes, skiriasi viena nuo kitos papuošimu bei išdėstymu.
O kaip gali neaplankyti Dzūkijoje Perlojos, kurioje prieš bažnyčią stovįs Vytauto Didžiojo paminklas. Antroje paminklo pusėje yra išrašyti šie žodžiai: "Vytautai Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis”. Pavažiavus toliau į pietvakarius nuo Perlojos, yra Druskininkai, žymus mineralinio vandens kurortas, kuris veikia šimtą penkiasdešimt metų. Nuostabiai gražūs medžio koplytstulpiai ir liaudies pasakų veikėjai puošia miestą, paskendusį kvepiančiuose pušynuose.
Dar teko aplankyti Anykščius, vieną gražiausių Rytų Lietuvos vietų. Aplankiau rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio namą (muziejų ir kapą). Rašytojo Vienuolio pastangomis dar stovi poeto Antano Baranausko paminklas ir klėtelė, kurioje parašė "Anykščių šilelį”. Reikia taip pat paminėti, kad prie klėtelės poeto broliai buvo pasodinę dvylika beržų 1875 metais, kurie simbolizavo dvylika metų, kuriuos jie išsėdėjo kalėjime po 1863 metų sukilimo. Dabar yra likę aštuoni beržai. Pavažiavus truputį už Anykščių, yra rašytojo Jono Biliūno antkapinis paminklas ant Liūdiškių piliakalnio. Ta vieta taip pat vadinama Laimės žiburiu. Netoli už Liūdiškių piliakalnio aplankiau Puntuko mitologinį akmenį, kuriame iškalti Lietuvos herojų-lakūnų Dariaus ir Girėno biustai ir testamentas.
Daugiausia laiko praleidau Lietuvos sostinėje nuo Gedimino laikų — Vilniuje. Vilnius yra istorijos įžymybių miestas; miesto likimas ilgus šimtmečius buvo svarbiausių istorinių įvykių kryžkelėje. Vaikščiodama sostinės gatvėmis ir aikštėmis, galėjau matyti amžių pėdsakus miesto veide. Pradėjau nuo miesto širdies, jo centro — Gedimino aikštės. Mes prisimename garsiąją legendą apie didįjį Lietuvos kunigaikštį Gediminą, kuris po sėkmingos medžioklės sapnavęs staugiantį geležinį vilką. Kunigaikštis pastatė toje vietoje tvirtą pilį. Dabar pilyje yra muziejus. Užlipus į bokšto viršūnę, pamačiau visą Vilniaus gražią panoramą. Gedimino aikštėje stovi varpinė ir klasikinio stiliaus katedra, buvusi dažna šv. Kazimiero apsilankymo vietovė. Dabar buvusi šventovė yra paveikslų galerija, kur iškabinta lietuvių ir Vakarų Europos dailininkų kūriniai. Katedros rūsyje yra palaidoti kai kurie Lietuvos kunigaikščiai ir kiti žymūs lietuviai; dabar ten taip pat vyksta archeologiniai kasinėjimai. Toliau paėjus į pietus nuo Gedimino aikštės, priėjau Šv. Onos bažnyčią, XVI amžiaus gotikos šedevrą. Senamiesčio gatvelių labirintu atsiradau prie Lietuvoje seniausios aukštosios mokyklos, Vilniaus Universiteto, keturių šimtų metų senumo. Vilniaus universitetas šimtmečiais buvo ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių mokslo bei kultūros židinys. Universiteto architektūrinis veidas išliko toks, kokį jį sukūrė praėję šimtmečiai: romantinės arkos, freskos, vitražai, nuostabūs įvairių stilių elementai.
Ne per toliausiai nuo universiteto yra baroko stiliaus Aušros Vartai ir Šv. Teresės bažnyčia. Pati gražiausia bažnyčia visame Vilniuje yra Šv. Petro ir Povilo bažnyčia — baroko šedevras. Aš buvau labai nustebusi, kad bažnyčioje buvo tiek daug žmonių, kad nebuvo vietos kur atsiklaupti. Buvau sujaudinta, kai pamačiau apie dvidešimt vaikučių, priimančių pirmąją šv. Komuniją, jų mamytes ir tėvelius netoliese stovint prie altoriaus. Po mišių buvo iškilminga procesija. Pastebėjau, kad žmonės nekreipė dėmesio į rusų religijos varžomas pastangas; jie su giliausiu tikėjimu ir meile Dievui dalyvavo mišiose.
Ne vien tik Vilniuje yra gražių architektūros paminklų. Pavažiavus truputį už Vilniaus, gražioje gamtinėje aplinkoje, yra Verkių rūmai, didžiųjų kunigaikščių kadaise valdomi. Iš tų laikų išlikęs ir vietovės pavadinimas, siejamas su sena lietuvių liaudies legenda. Gandro lizde esą buvo rastas verkiantis kūdikis. Jo verksmą, medžiodamas miške, išgirdęs Didysis Lietuvos kunigaikštis. Vaiko tėvas, pagonių vyriausiasis žynys krivių krivaitis, pats savo nesantuokinį sūnų į tą lizdą įkėlęs, paaiškinęs, jog pagal dievų valią šis kūdikis turėsiąs užimti jo vietą. Kūdikį pavadinę Lizdeika. Vėliau jis tapęs krivių krivaičiu, o vietovė, kurioje buvęs medis su gandralizdžiu, ir dabar tebevadinama Verkiais. Verkių rūmai yra nepaprasto grožio. Yra baroko, klasicizmo ir renesanso baldų, kilimų, meno kūrinių. Didžiose salėse kabo labai dideli ir gražūs gobelenai. Kai kurios sienos, lubos ir baldai paauksuoti.
Pabaigai nuvažiavau aplankyti senąją Lietuvos sostinę — Trakus. Tarp vaizdingų ežerų, kuriais galima laivu paplaukioti, ir miškų kyla viduramžių gynybinės statybos tvirtovė — Trakų pilis. Čia senovėje viešpatavo Gediminas, Vytautas ir kiti lietuviai kunigaikščiai. Pilyje veikia muziejus. Sienos naujai atstatytos, pati pilis restauruojama.
O kokia graži yra mūsų tėvų šalies gamta! Kraštas žydrų vandenų, kalvų, žalių miškų, žydinčių pievų. Vingiuoja Nemunas, visų upių tėvas, istorijoje daug matęs ir daug davęs lietuvių tautai. Jis maitino ir gynė nuo piktųjų kryžiuočių ir kitų priešų. Lietuvių tautai jis visuomet buvo paguoda jų varguose bei džiaugsmuose.
Ar jaunimui naudinga aplankyti Lietuvą? Taip, jaunimui labai naudinga aplankyti Lietuvą. Daugeliui jaunimo yra sunku įsivaizduoti Lietuvą ir suprasti, kodėl jie turi padėti savo protėvių kraštui. Neužtenka tėvų, senelių pasakojimų ir mokytojų aiškinimų, žemėlapių bei aprašymų. Jeigu būtų galimybės aplankyti tėvų ir protėvių šalį, jaunimas suprastų jos sunkią dalią ir pajustų savo sielose Lietuvos pagalbos šauksmą. Džiaugiuosi, kad radau bendrą kalbą su Lietuvos jaunimu, kalbėjome atvirai, nuoširdžiai. Iš pokalbių pajutau didelę jaunimo neapykantą rusams. Jie labai reaguoja į tautos nelaimes ir džiaugsmus. Patriotiniai nusiteikimai gilūs jaunimo širdyse. Skundžiasi, kad vis daugiau ir daugiau visur girdisi rusų kalba. O Vilniuje, Vingio parke, tarp lietuvių ir rusų jaunimo būna muštynės. Didelis yra pasipiktinimas rusų karo veteranais, kurie visą krūtinę nusisagstę "laimėtais medaliais”. Visi pajuokia juos, sakydami, kad tikrieji veteranai žuvo, gindami tėvynę, o šie "tariamieji” slapstėsi krūmuose. Partizanai paguldė savo galvas ant tėvynės aukuro, ir niekas jiems neprisegė medalių, o rusai "veteranai” apsikabinę jais, nes padėjo Rusijai užkariauti jai nepriklausančias valstybes. Manęs jaunimas prašė, kad sugrįžus į namus papasakočiau visiems savo draugams Lietuvos kančias ir nepamiršti jų: aplankyti juos ir priminti pasauliui pagalbos šauksmą, jos laisvės troškimą.
Šios mintys verčia susimąstyti. Aš dabar gerai suprantu, kad visa, kas susiję su Lietuva, yra man brangiausia, geriausia, tyriausia. Mane vis traukia kažkokia jėga sugrįžti vėlei prie Nemuno krantų. Kas aplanko Lietuvą pirmą kartą, pasiryžta grįžti vėl. Taip jaunieji, taip senieji — o sugrįžti tikrai verta! Išeivija be Lietuvos yra kaip medis be šaknų. Aš tvirtai tikiu, kad jaunimas, aplankęs Lietuvą, pajus glaudų ryšį su savo tautos kamienu, jame užsidegs meilės kibirkštėlė tėvų žemei ir aukotis jos labui. Apsilankymas Lietuvoje teikia laisvės ištroškusiems tautiečiams ne tik moralinę pagalbą, bet ir atsispyrimą prieš pavergėją. O pagelbėti yra mūsų šventa pareiga. Būkime Lietuvos balsas, šaukliai, ypač po paskutiniųjų įvykių tėvynėje, minint josios nepriklausomybę. Tegul nebūna šauksmas tyruose — neapvilkime jų!