Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
MŪSŲ SPAUDOS IR RADIJO KALBA
Praėjusiame kultūros kongrese teko trumpai kalbėti apie mūsų spaudos ir radijo programų kalbą. Čia pakartosiu kai kurias tos kalbelės mintis, šį tą pakeisdamas ar papildydamas. Turbūt kiekvienam aišku, kad tos kalbos negyriau, nes pagyrimo ji dar neužsitarnavo.
Žinoma, yra radijo programų kurių kalba yra visai nebloga, pasitaiko leidinių, kurių kalbą reikėtų pagirti, bet, kalbant apie daugumą mūsų dabar leidžiamų laikraščių, žurnalų bei knygų ir apie daugumą radijo programų, turime pripažinti, kad vargu ar už jų kalbą galėtume parašyti trejetuką. Bet jeigu ir galėtume, tai turėtume suprasti, kad viešai pasakytam ar parašytam žodžiui trejetuko jokiu būdu negali užtekti. Tas žodis turi būti vertas pagarbos, jis turi būti taisyklingas. Ir spauda, ir radijas kalbos kultūrą turi ugdyti, o ne žlugdyti ir niekinti.
Manytume, jog didžiausia nelaimė čia yra ne ta, kad kai kurie mūsų spaudos ir radijo darbuotojai nemoka pakankamai lietuvių kalbos, bet greičiausiai ta, kad jie įsivaizduoja kalbą labai gerai moką, kad jiems jau nieko daugiau nereikią išmokti.
Vienai redaktorei kartą buvo priminta, kad ji kartais turėtų pažvelgti į žodyną ar į kokį kalbos vadovėlį, nes jos redaguojamame leidinyje pasitaiko nemaža klaidų. Ji nustebusi atsakė: "Ką? Aš dar turėčiau mokytis lietuvių kalbos? Juk aš Lietuvoje buvau mokytoja!” Taip, mieloji, tikrai turėtum. Žinok, kad ir kiekvienas net ir geriausias kalbininkas nuolat turi ant savo stalo įvairių žodynų ir kitokių kalbos leidinių, į kuriuos dažnai pažvelgia ir vis ko nors naujo išmoksta. Jeigu nuolat kalbos dalykais nesidomėsi ir nesistengsi tobulintis, tai tavo kalba labai nuskurs ir sumenkės.
Gal vienas kitas pasakys: "Bet kaip čia tos kalbos mokytis, kaip tobulintis? Juk čia, išeivijoje, beveik neturime gerų kalbos žinovų, trūksta reikalingos literatūros ir kitų priemonių, o ir aplinka labai nepalanki”. Taip, gerų kalbos žinovų beveik neturime. Mūsų kalbinė literatūra taip pat menkoka, bet, tikrai norint, vis dėlto galima surasti tai, ko reikia. Lietuvoje dabar yra išleista daug įvairių žodynų, gramatikų ir kitokių kalbos knygų. Ten išeina ir du neperiodiniai leidiniai — "Kalbos kultūra” ir "Mūsų kalba”. Yra kelių, kuriais galima tuos leidinius gauti. Bet ir išeivijoje jau šį tą turime. Paminėsiu tik du JAV Kultūros tarybos leidinius: 1982 m. buvo išleista maža, bet naudinga knygelė "Dabartinė lietuvių kalbos rašyba”, o 1985 m. — "Praktinė lietuvių kalbos vartosena”. Pastudijuokite šias dvi knygeles, ir jūsų kalba tikrai pagerės. Jas galima gauti "Drauge”.
Taip pat nereikia užmiršti, kad, sustojus eiti "Gimtajai kalbai”, buvo 1970 m. įvestas "Laiškuose lietuviams” kalbos skyrius, kuriame būna įvairių naudingų kalbos patarimų. Bet ir čia vėl ta pati nelaimė — daugelis tų skyrių neskaito, pasiteisindami: "Aš viską žinau, man nieko daugiau išmokti nereikia!” O kitas gal pasakys: "Kam čia dabar galvą sukti dėl visokių smulkmenų? Kaip pasakysi, kaip parašysi, taip bus gerai; svarbu, kad kiti suprastų”. Žinoma, tai labai neišmintingas, nevertas net jokio dėmesio pasiteisinimas.
Kita gera kalbos pasitobulinimo priemonė yra vasariniai Lituanistikos seminarai, ruošiami jau penkiolikti metai. Iš dabartinių jaunųjų "Amerikos balso” radijo darbuotojų keli buvo specialiai atsiųsti į šį seminarą pasitobulinti. Rezultatai puikūs— dabar jų kalba beveik tobula.
Kai kurie klaidingai mano, kad šis seminaras taikomas tik paaugliams. Visiškai ne! Į jį yra priimami ne jaunesni kaip 18 m. amžiaus, bet esame turėję ir beveik pensininko amžiaus studentų. Vyresnieji dar daugiau čia sugeba pasisemti žinių negu jaunesnieji. Tad būtų labai naudinga, kad mokyklų vedėjai į šį seminarą pasiųstų savo mokyklų mokytojus, norinčius pasitobulinti.
Daugelis mūsų laikraščių ir žurnalų jau prisitaikė prie neseniai šiek tiek pakeistos, sulygintos ir patobulintos lietuvių kalbos rašybos, deja, yra ir tokių, kurie užsispyrę laikosi senosios rašybos, naiviai manydami, kad visa tai, kas yra padaryta ar daroma dabartinėje Lietuvoje, yra persunkta kažkokio komunistinio raugo.
Mūsų kalba nėra mirusi, ji yra gyva, todėl ilgainiui kai kurie dalykai keičiasi. Jeigu mes į tai nekreipsime dėmesio, tai mūsų kalba čia, išeivijoje, pasidarys panaši į "Aušros” ar "Varpo” kalbą, kuri buvo vartojama maždaug prieš šimtą metų.
Būtų labai naudinga, kad mūsų laikraščiai, žurnalai bei radijo programos įsivestų kalbos skyrelius. Jeigu tais skyriais ir nesusidomėtų platesnė visuomenė, tai bent redaktoriai ir radijo programų vedėjai patobulintų savo lituanistines žinias. Gal ne visur bus galima rasti šiems skyriams kompetentingų kalbos žinovų, bet redaktoriai ir radijo programų vedėjai galės pasinaudoti spausdinta medžiaga, apie kurią jau esame trumpai išsitarę.
Tad, mielieji redaktoriai, radijo darbuotojai ir rašytojai: daugiau pagarbos tiek sakomam, tiek rašomam lietuviškam žodžiui!
J. V.
■ Prez. Reaganui lankantis Maskvoje, Amerikos ambasadoje galėjo jį sutikti Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas ir galėjo perduoti priespaudą kenčiančių tikinčiųjų prašymus jiems padėti.