JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Neseniai viename Lietuvoje išeinančiame leidinėlyje teko skaityti nusipelnusios mokytojos Aldonos Kruopytės įdomų straipsniuką "Mokykla — šviesos ir gėrio namai”. Jame tarp kitko rašoma: "Auklėjamajame darbe daug problemų, kurias nedelsiant reikia spręsti. Daugelį metu vaikus auklėjome ateistais, o tikinčių nemažėjo... Anot rašytojo K. Sajos, išplėšę religinius įsitikinimus, ką jų vietoje įdėjome į vaikų protus ir širdis? Nieko. Nihilizmą, netikėjimą niekuo...
Daug metų skiepijome mokiniams meilę tarybinei tėvynei, auklėjome internacionalistais, o išauklėjome kosmopolitus, žmones be istorinės atminties”.
Tad, papūtus kitokiems vėjams, Lietuvoje ir auklėjimo srityje einama prie persitvarkymų, prie būtinai reikalingų reformų. Ar nereikėtų ir mums išeivijoje pagalvoti apie būtinus persitvarkymus šioje auklėjimo srityje? Visi dejuojame, kad lituanistinėse mokyklose mokinių skaičius mažėja, kad mokslo lygis krinta, kad mokiniai vis silpniau ir silpniau kalba bei rašo lietuviškai. Kokios to mažėjimo ir menkėjimo priežastys?
Ar dabartinėse lietuvių šeimose yra mažiau vaikų negu prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų? Kažin? Gal svarbiausia mokinių sumažėjimo priežastis yra lietuvių išsiblaškymas po įvairius priemiesčius, toliau nuo centrų, kur yra lituanistinės mokyklos. Pasitaiko vienas kitas "herojus” kurs atveža kas šeštadienis savo vaikus į lituanistinę mokyklą, esančią už 30-50 mylių, bet tokių pasišventėlių nedaug teatsiranda.
Kad mokinių lietuvių kalba menkėja, tai turbūt reikia pakaltinti tėvus, mokytojus ir visą mokyklinę sistemą, ypač dabar vartojamus vadovėlius.
Lietuvių jėzuitų paminklas Šv. Kazimiero kapinėse. R. Mozoliausko kūrinys.
Dabartiniu mokinių tėvai jau yra gimę išeivijoje. Lietuvių kalbos jau negalima laikyti jų gimtąja kalba. Tėvams tarp savęs ir su vaikais lengviau kalbėti vietine kalba. Kai kurių vaikai visiškai nekalba lietuviškai, tai jų ir neleidžia į lituanistines mokyklas. Bet pasitaiko tokių tėvų, kurie pagalvoja, kad gal būtų gera vaikams šiek tiek pramokti lietuviškai, todėl juos leidžia į lituanistinę mokyklą, kur yra "lietuviškai nekalbančiųjų klasė”. Žinoma, toje klasėje jie nedaug ką teišmoksta, lankydami ją tik kartą per savaitę, o namie negaudami beveik jokios pagalbos.
Malonu, kad pasitaiko ir visiškų kontrastų čia minėtoms šeimoms. Jose kalbama tik lietuviškai. Tėvai nepasitenkina tuo, ką vaikas gauna lituanistinėje mokykloje, bet nuolat jį prižiūri, kad skaitytų lietuviškas knygas, kad gerai paruoštų pamokas, jiems patys padėdami, kiek galėdami. Kai kurios šeimos net atsisako namie turėti televizijos aparatą, nes televizijos programos neprisideda prie lietuvių kalbos tobulinimo, o tik padeda ją susinti. Tokių šeimų vaikai, baigę lituanistines mokyklas ir aukštesniuosius lietuvių kalbos kursus, kur jų yra, rašo ir kalba taip gerai lietuviškai, kad tikrai galėtų būti Lietuvoje aukštesnėse vidurinės mokyklos klasėse.
Bet tai tik išimtys. Daugiausia dabar yra tokių šeimų, kur tėvai tarp savęs ir su vaikais vartoja abi kalbas — vietinę ir lietuviškąją. Jie įsitikinę, kad tai geras metodas vaikams išmokti abi kalbas. Deja, vietinę kalbą jie išmoksta gerai, nes ji vartojama ir mokykloje, ir gatvėje, ir televizijoje. Visai kas kita atsitinka su lietuvių kalba — vietinė kalba ją užgožia. Vaikai šiaip taip dar susikalba lietuviškai, bet jų kalba labai neturtinga ir netaisyklinga. Lituanistinė mokykla gali ją šiek tiek apšlifuoti, bet tik šiek tiek. Jei vaikas negavo gero pagrindo namie, tai šeštadieninė mokykla stebuklų nepadarys.
Tą pat galima pasakyti ir apie poterių mokymą. Kai kurie tėvai namie visai nemoko savo vaikų poterių, sakydami, kad mokykloje per tikybos pamokas jie išmoks.
Toks manymas yra labai klaidingas ir neapgalvotas. Kai kurie vaikai ateina į lituanistinę mokyklą, jau tėvų gerai išmokyti poterių. Kiti jų visai nemoka. Tad jeigu kunigas ar kitas tikybos mokytojas pradės klasėje juos mokyti poterių, ką kiti vaikai tuo metu darys? Jiems bus labai nuobodu ir neįdomu. Tad be jokio abejojimo ir be jokių diskusijų reikia suprasti ir pripažinti, kad namie turi tėvai vaikus išmokyti poterių. Tikybos mokytojas klasėje sunaudos tas kelias valandėles pamokyti tokių dalykų, kurių išmokyti šeimoje būtų sunkiau, kuriems išaiškinti reikia tam tikro teologinio išsilavinimo.
Kita problema — mokytojai. Vyresniosios kartos mokytojų jau maža beliko. Tie, kurie dar tebemokytojauja, yra labai susirūpinę, kad mokinių skaičius mažėja, todėl kai kurie mokiniams labai pataikauja, beveik bučiuoja rankas, kad tik jie lankytų mokyklą. Atrodo, kad jiems mokinių skaičius pats svarbiausias dalykas, tad nekreipia daug dėmesio nei į tvarką, nei į drausmę mokykloje. Jie labai klaidingai mano, kad tokiu savo švelnumu ir palankumu padidins mokinių skaičių, bet įvyksta priešingai. Jeigu nėra tam tikro griežtumo ir drausmės, tai vaikai pamato, kad mokykla yra "palaida bala”, kad ten nedaug ką galima išmokti, užtat nustoja ją lankę.
Jaunieji mokytojai stengiasi pritaikyti naujesnius, modernesnius metodus, bet kai kurių lietuvių kalbos mokėjimas toks menkas, kad mokiniai už juos geriau rašo ir kalba lietuviškai. Tokie mokytojai, nors ir vartodami moderniausius metodus, daug ko nepasieks.
Reikėtų peržiūrėti ir mokyklose vartojamus vadovėlius. Daugumas jų yra pasenę, nepritaikyti šių dienų jaunimui. Gal čia bendradarbiaudami senosios ir jaunosios kartos mokytojai galėtų paruošti naujų, tinkamesnių vadovėlių. Tad darbo daug, o darbininkų maža. Vis dėlto reikėtų dėti visas pastangas, nes, per daug delsiant, mokinių skaičius ne tik dar labiau sumažės, bet ir visai išnyks.