(Jaunimo konkurse II premiją laimėjęs rašinys)
Edvyna Valkiūnaitė
Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!
Stokim į darbą, kaip milžinai!
Laimina Dievas sėjamą grūdą,
Laimina vaisių: gema šimtai.
Maironis
Išlaikyti lietuvybę išeivijoje yra labai sunkus ir atsakingas uždavinys bei darbas abiem pusėms — tėvams ir vaikams. Reikia daug aukotis, turėti daug kantrybės, ištvermės ir supratimo, kaip visa tai vykdyti, kad vaikams tas spaudimas ir nuolatiniai žodžiai lietuvybė, lietuvių kalba ir Lietuva — nenusibostų, nes kas per daug, tai nesveika, tai "iki kaulo” įkyri.
Visa tai reikia pradėti nuo mažų vaikų, nuo kūdikystės dienų. Visą laiką tėvai turi kalbėtis su vaikais tik lietuviškai, viską aiškinti tik lietuvių kalba. Anglų kalbą vartoti tik su nekalbančiais lietuviškai. Reikia iš pat pradžių vaikui išaiškinti, kad lietuviu kalba yra labai sena ir graži, kad jos mokėjimas gėdos nedaro, o priešingai — reikia tuo didžiuotis. Gera mokėti svetimas kalbas, bet gėda nemokėti savosios.
Kai vaikas sulaukia penkerių metų amžiaus, jį reikia siųsti į lietuvišką Montessori mokyklėlę, kur viskas yra aiškinama ir dėstoma lietuvių kalba. Ten vaikai žaidžia, tarp savęs vartodami tik lietuvių kalbą. Pabuvę keletą valandų tokioje aplinkoje, vaikai daugiau sužino apie Lietuvą, praturtina savo žodyną, žaidžia ir dainuoja tik lietuviškai, tai ir parėję namo kalba tik lietuviškai, aiškina, ką jie ten darė, kaip žaidė.
Nuo šešerių metų amžiaus vaiką reikia siųsti šeštadieniais į lituanistinę mokyklą. Jų visoje Amerikoje yra daug. Čikagoje tėvai gali pasirinkti mokyklą, kuri yra arčiau jų namų ar kuri geriau patinka. Ten vaikai yra mokomi lietuvių kalbos, skaitymo, istorijos, geografijos, dainų, tautinių šokių. Vaikai daug sužino apie Lietuvą, apie jos garbingą praeitį, kalbą, papročius, kultūrą ir t.t. Vaiko akiratis didėja, jis pradeda labiau domėtis viskuo, kas turi kokį sąryšį su Lietuva. Pradeda labiau domėtis lietuvių kalba, daugiau kalba lietuviškai.
Daug prie lietuvybės išlaikymo prisideda vaikų dalyvavimas organizacijose. Jų yra daug, ir kiekvienas pagal savo pažiūras bei įsitikinimus gali pasirinkti. Svarbiausios jaunimo organizacijos yra skautai ir ateitipinkai. Čia visa veikla vyksta lietuvių kalba. Vaikai domisi ir rankdarbiais, ir dainomis, ir žaidimais. Grįžę iš stovyklų ar iš sueigų, ir namie dažnai išmoktas daineles dainuoja, palaiko lietuvių kalbos vartojimą.
Vasarą būna įvairių stovyklų. Kiekvienas gali pasirinkti, kur stovyklauti. Stovyklose taip pat turėtų būti vartojama tik lietuvių kalba. Stovyklose būna įvairiausių įdomių užsiėmimų. Tokiu būdu galima pritraukti daugiau jaunimo prie lietuviškos veiklos.
Baigus gimnaziją, atsidaro jaunimui visai kitas gyvenimas: nauji draugai, nauji užsiėmimai. Vieni siekia aukštesnio mokslo, eidami į universitetus, kiti ieško darbo, kad galėtų susitaupyti pinigų ir nusipirkti automobilį. Žinoma, iš tokių jaunuolių gal sunku tikėtis, kad jie domėsis lietuvybe ir jos išlaikymu. Jie dažniausiai nubyra nuo lietuviško kamieno.
Studentaujant yra daug galimybių ir būdų užsiimti lietuviška veikla, nes yra įvairiausių organizacijų, bendruomenių: tautinių šokių grupės, chorai, klubai ir t.t. Čia gali pasireikšti žymiai didesnė ir reikšmingesnė lietuvybės išlaikymo veikla. Pvz., tautinių šokių ir dainų šventės sutraukia tūkstančius jaunimo iš visų pasaulio kraštų. Jie parodo pasauliui, kad visur yra lietuvių. Jie dirba, aukoja savo laiką, garsindami lietuvius ir Lietuvą, norėdami išlaikyti tautinę mūsų jaunimo sąmonę.
Šiandien beveik visose organizacijose vadovauja vyresnieji, bet jie stengiasi pritraukti kuo daugiausia jaunimo ir jį paruošti ateities veiklai bei vadovavimui, kai vyresnioji karta iškeliaus nesugrįžtamai. Taip pamažu jaunimas pripranta prie lietuviško darbo, prie organizacinės veiklos, idėjų bei siekimų.
Prie lietuvybės išlaikymo daug prisideda lietuviškų knygų, laikraščių bei žurnalų skaitymas. Šis skaitymas labai praturtina kalbą. Kas skaito lietuvišką spaudą, tai tikrai dar yra lietuvis. Dr. Jono Basanavičiaus paminkle yra įrašyti šie gražūs žodžiai:
Kada mes jau į dulkes pavirsim,
Jei lietuvių kalba bus tvirta pastojus,
Jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės,
Tąsyk mums ir kapuose bus smagiau ilsėtis.
Daug prie lietuvybės išlaikymo prisideda įvairūs kongresai. Juose jau reiškiasi jaunimas su paskaitomis, referatais, simpoziumais ir pan. Čia jau verda lietuviška dvasia, vispusiškas lietuviškumas. Jie gilinasi į lietuvių kalbą, istoriją, iš pagrindų visa tai studijuoja, diskutuoja, aiškina, nagrinėja. Iš tokių kongresų-suvažiavimų grįžę jaunuoliai jau tikrai yra lietuviai ne tik "iš paviršiaus”, bet ir viduje. Jie jaučiasi patenkinti, kad daug ką išmoko, sužinojo apie seną, garbingą lietuvių kalbą, istoriją. Jie tuo didžiuojasi prieš svetimtaučius, kad yra tos garbingos tautos vaikai. Šitokie jaunuoliai tikrai ir toliau dirbs lietuvybės išlaikymo darbą svetimame krašte. Tai garbė ir pasididžiavimas tokiais jaunuoliais! O jų yra daug, ir jų gretos nuolat didėja. Tiesa, yra nusiskundimų, kad per mažai jaunimas rūpinasi lietuvybe, bet reikia atsiminti, jog gyvename svetimame krašte, kur lietuviškam darbui sąlygos ne visuomet yra palankios, kur nuolat girdima ir vartojama kita kalba. Tad būkime dėkingi tiems jauniems veikėjams už jų rūpestingumą ir pastangas. Jų neatstumkime, nekritikuokime. Jie dirba, ne kieno nors verčiami, bet savo noru, savo laisva valia ir įsitikinę, jog reikia veikti ir aukotis, kad lietuvybė būtų išlaikyta, kad, reikalams palankiai susiklosčius, galėtume atstatyti neteisėtai mums išplėštą nepriklausomybę.
Taip pat prie lietuvių vardo garsinimo prisideda ir Lietuvių opera bei įvairūs ansambliai. Jie taip pat nori kuo daugiausia pritraukti jaunų lietuvių, kad vyresniųjų sunkiai įkurta opera ir ansambliai nepranyktų, kad ir toliau gyvuotų ir svetimtaučiams parodytų, jog yra tokia Lietuva, yra lietuviai, kurie susiburia krūvon ir dirba Lietuvos naudai, jos garbei ir kultūros išlaikymui.
Lietuvos vardo išgarsinimui yra svarbus ir sportas, pvz., europietiškas futbolas (soccer). Jį žaidžia tik jaunimas. Vadinas, ir jie nori, kad būtų pasauliui žinoma, jog yra lietuvių, kurie nori dirbti lietuvybei, nes sportas yra savos rūšies veikimas. O kaip su tenisu? Tai gražus ir mėgstamas jaunimo sportas. Tenisininkas Gerulaitis išgarsino Lietuvos vardą visame pasaulyje. Daug kas net nebuvo girdėjęs apie Lietuvą, o keli dideli jo laimėjimai atnešė daug garbės ir pasididžiavimo lietuviams. Čikagos televizijos antroji stotis Gerulaitį net pavadino "Lithuanian Lion”. Mums, gyvenantiems svetimame krašte, sportas daug prisideda prie Lietuvos išgarsinimo. O tai yra didelis pasiekimas.
Jaunimui baigus mokslus ir jau turint tarnybas, prasideda skirtingas gyvenimas ir gal skirtinga atsakomybė lietuviškumui. Vieni tenkinasi darbu ir "pinigėliais”, o kiti ir dirbdami nepamiršta lietuviškos veiklos ir jungiasi į dirbančiųjų gretas. Jie jau turi geresnį supratimą apie lietuvybę ir jos išlaikymą, nes jų galvojimas jau pakankamai subrendęs. Jie jau ne tėvų varomi tai daro, bet savo noru, laisva valia.
Nemažas vaidmuo lietuvybės išlaikymui tenka vedyboms. Jei abu jaunuoliai yra lietuviai, tai klausimas kaip ir išspręstas. Galima manyti, kad jie greičiausiai liks lietuviai ir dirbs lietuviškose organizacijose bei bendruomenėse. Žinoma, jeigu jie ir prieš vedybas domėsis lietuviška veikla. Jie stengsis ir savo vaikus bei anūkus mokyti ir auklėti lietuviškai. Vaikai užaugę tęs tėvų pradėtą darbą ir, kiek sąlygos leis, dalyvaus lietuviškoje veikloje. Bet jeigu vienas iš susituokusiųjų bus nelietuvis, tai jau liūdna — iš tokių šeimų laukti veiklumo lietuvybės palaikymui bus sunku. Žinoma, yra ir išimčių, kur tėvas ar motina nelietuviai aukojasi ir vaiką augina lietuviška dvasia. Vis dėlto tokiose šeimose ir pačiam vaikui bus sunkiau apsispręsti, kuria kryptimi pasukti savo gyvenimą. Tad labai svarbu, kad jaunuoliai jau iš pat mažų dienų bendrautų ir draugautų su lietuviais.
Mano manymu, yra dar vienas būdas, kuris sustiprintų lietuvybę — tai aplankymas tėvų žemės Lietuvos. Mylėti Lietuvą iš tolo, jos nemačius, nėra lengvas uždavinys. Daug esame skaitę, girdėję, matę nuotraukų apie Lietuvą, bet tai tik gražūs žodžiai, vaizdai, kurie po tam tikro laiko išnyksta, išblėsta. Aplankius Lietuvą, prisiminimas pasilieka visam laikui. Koks nepaprastas įspūdis yra pamatyti Vilnių su Gedimino kalnu, Aušros Vartus, Šv. Onos bažnyčią, kurią Napoleonas norėjo, ant savo delno užsidėjęs, parsinešti į Paryžių. Koks įspūdis pamatyti Trakus! Tai ne tik įdomu, bet ir naudinga lietuvybei. Išmokta istorija ir geografija grįžta iš pasąmonės, ir viskas darosi aišku, suprantama. Ten keletą dienų pabuvę, galime aiškiai susidaryti vaizdą, koks yra skirtumas tarp "buržuazinio” krašto santvarkas ir proletariato valdomos Lietuvos. Mano manymu, tai labai turėtų paveikti mus. Iš ten grįžę ir šaltai pagalvoję, mes pasijustume kur kas geresni ir tvirtesni lietuviai. Ateitų noras daugiau dirbti lietuvybės išlaikymui svetimame krašte, aukotis ir lietuvišką veiklą finansiškai remti. Sunku suprasti tų žmonių galvoseną, kurie į Lietuvą vykstančius jaunuolius smerkia. Tai tik būdas juos atstumti nuo lietuvybės.
Be galo svarbu nepaskęsti svetimoje aplinkoje, nepasiduot svetimųjų įtakai, negarbinti dolerių, o dirbti ir džiaugtis pasiektais savo darbo vaisiais. Lietuvių kalbos silpnėjimui bei išnykimui sąlygos čia labai palankios. Mokyklos angliškos, televizijos ir radijo programos taip pat anglų kalba, daugumas draugų — angliškai kalbantys. Lietuvių kalba girdima tik namie, ir tai tik iš ryto ir vakare. Visa diena praeina, gyvenant ir veikiant angliškoje aplinkoje. Tad kartais, ir gerų norų turint, sunku išlaikyti ir tobulinti lietuvių kalbą. Su kalbos silpnėjimu silpnėja ir domėjimasis visais lietuviškais reikalais. Reikia daug geros valios, tvirto įsisąmoninimo ir nusistatymo, kad nepalūžtų mūsų pasiryžimas išlaikyti lietuvybę svetimame krašte. Reikėtų dažnai prisiminti gražius, prasmingus Sauerveino žodžius:
Lietuviais esame mes gimę,
Lietuviais norime ir būt.
Tą garbę gavome užgimę,
Jai ir neturim leist pražūt.
Vida Brazaitytė