MOTERŲ SĄJŪDIS
Perskaičius “Laiškuose lietuviams” (š.m. Nr. 1) K.V. Zakarausko straipsnį apie moterų kunigystę, atėjo į galvą mintis plačiau panagrinėti moterų sąjūdžio (“Women’s Movement”) klausimą.
Kas yra tas moterų sąjūdis? Atrodo, kad jis neturi nieko bendra su moteriškumu, su moters pašaukimu — motinyste. Kaip tik tas moterų sąjūdis atitraukia jas nuo įgimtų, tik joms vienoms įmanomų pareigų — vaikų gimdymo. Kas čia gali moterį pakeisti?
Suprantama šis sąjūdis siekia moterų socialinės, teisinės, moralinės lygybės. Tai visi turėtume pritarti, nes mūsų krikščioniška pasaulėžiūra to reikalauja, bet čia problema eina kur kas toliau. Moteris yra skatinama sukilti prieš savo prigimtį, nes ji nebenori būti moterimi, nebenori turėti vaikų, nebenori būti nėščia. Ji atkakliai kovoja — reikalauja pripažinimo, legalizavimo, kad negimęs vaikas būtų pripažintas jos kūno dalimi, kad ji su ja galėtų elgtis, kaip nori — gimdyti arba abortu pašalinti. Ji taip pat reikalauja, kad auginimas ir abortas būtų apmokama valdžios pinigais.
Kiekviena revoliucija reikalauja nekaltų aukų. Moterų revoliucijos aukos yra negimusių kūdikių žudymas. Australijoje per metus jų nužudo 80.000, t.y. ketvirtadalį visų gimstančių vaikų. Maždaug toks pat nuošimtis nekaltų vaikų išžudomas visame civilizuotame pasaulyje.
Kaip reikia suprasti tokią moterų “išsilaisvinimo” ideologiją? Jos tvirtina ir remiasi tuo, kad tarp vyrų ir moterų nėra skirtumo, išskiriant paviršutinę lytinę reproduktyvinę sistemą. Tas faktas padarąs moterį žemesne, nepajėgesne vien dėl to, kad ji tampa nėščia, o vyras ne. Todėl vyras yra kaltas ir neapkenčiamas. Kai kurios moterys ieško būdų apsivaisinti laboratorijose be vyro meilės. Jos nori turėti vaikų iš nežinomų vyrų. Čia ateina į pagalbą biznis, siūlydamas garsių sportininkų ir kino žvaigždžių sėklas. Taip vyksta moderni vaikų “produkcija”.
Vaikų pareikalavimas dabar yra didelis. Daugiausia jų parduoda Lotynų Amerika, o daugiausia perka Izraelis, pvz., už blondiną vaiką mokėdamas iki 25.000 dolerių. Savaime suprantama, kad šeima, kaip institucija, praranda savo reikšmę ir vertę. Moterys bet kuria kaina nori keisti pasaulį: keičiasi pačios, keičia šeimą, keičia vaikų auginimą ir auklėjimą, keičia ir visuomenės moralę bei teisę.
Įdomu dar ir tai, kad moterų sąjūdis yra artimai susijęs su marksizmu ir komunizmu ne tik savo filosofine teorija, bet ir taktika, tartum būtų išplaukę iš tos pačios revoliucinės dvasios. Gal taip ir yra, bet čia reikėtų ilgesnių studijų. Pasitenkinsime tik keletu sugretinimų.
Moterų sąjūdžio ideologijoje lengvai galima atpažinti marksistinę bolševikinę ideologiją ir taktiką. Pvz., pats pavadinimas “moterų sąjūdis” turi tą pačią prasmę, kaip ir “visų šalių proletarai, vienykitės”. Kaip vienoje, taip ir kitoje fraziologijoje ta pati taktika: organizuokitės visos moterys, kaip ir visi proletarai, prieš nekenčiamą priešą. “Lyčių kova” yra artima “klasių kovai”. Čia vyras suprantamas toks pat priešas moteriai, kaip buržujus proletarui. Taigi kova eina už “išlaisvinimą” iš seksualinės prievartos tokiu pat būdu, kaip išsilaisvinimas iš kapitalistinės vergijos. Taigi, kaip matome, šie abu sąjūdžiai turi daug bendro — jie abu keičia pasaulį revoliucijos keliu, jie siekia naujo žmogaus, žmogaus be dvasios ir sielos, be Dievo ir tikėjimo įtakos.
Pagaliau šio šimtmečio pabaigoje iškilo trečiasis “išsilaisvinimo” veiksnys — homoseksualų amoralus išėjimas į viešumą. Jie reikalauja sau teisių į viešą gyvenimą, į kultūrines pramogas, eisenas, stovyklas ir kitokius viešus pasirodymus. Jie palaiko savo žmones, aprūpindami valdžios, mokslo ir meno srityje aukštomis vietomis. Tuo būdu ir nedidelė grupė politiniame gyvenime pasidaro reikšminga.
Šių įvykių akivaizdoje mums, krikščionims, tenka susimąstyti: ką daro mūsų ganytojai, kur jie mus veda, Turime krikščiones moteris, susiorganizavusias į įvairias socialines globos draugijas. Jos darbuojasi pagal krikščionišką pasaulėžiūrą, jos pripažįsta socialinių reformų reikalingumą. Jos daro tai, kas yra įmanoma, kaip viena jų atstovė Australijoje yra išsireiškusi: “We seek cooperation, not confrontation”.
Bet toji veikla yra tik lašas jūroje, palyginant su tuo sąjūdžiu, kuris įvairiomis formomis, mokslo ir modernizmo vardu, griauna kriščionišką moralę, kultūrą ir darko natūralią žmogaus prigimtį laboratorijose ir už jos ribų. Bažnyčiai yra sunku vienai kovoti su šiomis blogybėmis, todėl reikalinga ir pasauliečių talka.
Čia verta valandėlę stabtelti prie kitos šios problemos pusės — prie tų moterų, kurios veržiasi į bažnytinę tarnybą prie altoriaus, norėdamos tapti kunigėmis ir atsverti tą moterų revoliuciją, kuri ardo šeimų instituciją ir tolsta nuo Dievo. Būtų nerealu jų pastangas laikyti tuščia ambicija. Mano nuomone, tai yra gili intuicija, tai Dievo pašaukimas atsverti silpstantį vyrišką elementą bažnytinėje tarnyboje. Gal tai yra Dievo pašaukimas mūsų laikams, kurį mes sąmoningai ar nesąmoningai slopiname. Matome, kad vyrų pašaukimų į kunigus stokojame, o moterys galėtų tai atlikti gal ne blogiau negu vyrai, kurių didelė dalis šalinasi nuo tiesioginio kunigo apaštalavimo darbo. Tuo labiau, kad jokių prieštaravimų krikščioniškoje doktrinoje nėra, o tik ta senoji tradicija, paveldėta iš žydų rabinato, kuris moteriai nepripažino sielos ir neprileido prie liturginės tarnybos.
Anksčiau ar vėliau moteris ateis prie altoriaus, bet teks gailėtis pasivėlavimo. Mano nuomone, problema yra svarbi: tiek pasauliečių apaštalavimas, tiek ir moterų įsileidimas į liturginę tarnybą galėtų atnešti naują dvasią, entuziazmą, atgaivinti susnūdusią krikščionybę, suteikti Bažnyčiai ir pasauliui tvirtesnį bei visuotinesnį pasitikėjimą krikščioniškais idealais ir jų sėkmei praskinti platesnius kelius. Aleksandras Mauragis