A. SAULAITIS, S.J.
7. ATSITIKTINIAI ŽMONĖS
Spaudos kioskelyje pardavėja krūpteli, kai praeivis keliais žodžiais autobusui bilietėlių paprašo. Taksio šoferis po trečio žodžio jau tyliu šypsniu susigaudo, koks čia keleivis. Šioje žemėje taip nesinorėtų svetimu būti!
Mandagus ir paslaugus taksistas sau, ne oficialiai įstaigai dirba. Automašiną neša kažkoks lengvumas, kurio penkmetis užtikrinti negali.
Mūsų naujasis kardinolas su lietuviais vyskupais. Iš kairės: vysk. A. Deksnys, vysk. V. Michelevičius, kard. V. Sladkevičius, vysk. K. Salatka, vysk. P. Baltakis.
Eismo prižiūrėtojai centre riboja judėjimą, kai Vilniuje tarybinio prezidento laidotuvėms siuva juodų automobilių eilutės. Nepatogu į staigų įvykį neįsijautusiam būti liudininku tos nevilties, kuri oficialiai kapuose užsibaigia.
Yra ko didžiuotis operos ir baleto teatru Vilniuje, kai pertraukos metu žiūrovai prieangyje vienon kryptin malūno ratu vaikšto, grožėdamiesi meno įrangom.
Dolerinėje parduotuvėje keturios kasos. Žmogui priėjus, prie kiekvieno gardelio ta pati kasininkė iš tarnautojų neskubotos ir prie sienų prilipusios apstos. Ar jums nejauku šioje klaikioje vietoje dirbti, kaip neįprastas toks rūpestingas aptarnavimas, mandagi panele?
Neįprastas kiekis ir pasirinkimas dolerinėje, o mieliems žmonėms — valiutos suma, artimųjų davėjų skirta padėti, paguosti, surišti, neįprastai ir dirbtinai ribota.
Dolerinėje kaip šuniukai paskui zuikio pėdas ieškome tinkamų batų, kurie, užsienyje gimę, nesupaiso plačių lietuviškų kojų. Su džiaugsmu atiduodi savo — šią žemę dar ilgiau liesti.
"Kodėl reikalingas leidimas meniškų knygų, ypatingesnių rankdarbių ar mielų žmonių meno darbų iš Lietuvos išsivežti?” — juk jais neprekiauji, o tik kas vakarą akimis glostai. — "Geriausia būtų, jei pa-siklaustumėte Maskvoje”.
"Tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė” (Luko 16:26), kartojasi iš laisvos šalies į tarybinę santvarką atvykusio mintyse, kai visos pastangos aplinką suvokti, suprasti ar pateisinti — bergždžios.
8. ŠEIMOSE
Viešbutyje — tik nedeficitinės arbatžolės su cukraus plytelėmis, o kiekvienoje šeimoje — kvapi kavutė prie šio gėralo pripratusiam svečiui, kurio dėkinga nuostaba šeimininkų nenustebina.
Tiek metų apie degtinės gausą kalbėta ir tiek keliauninkai įspėti jos saugotis. Tik aštuntąją dieną ant stalo stipresnis gėrimas, kurį pagarbiai geri, kad nesugriautum drausmės.
Ant šeimynos vaišių stalo — kepta žąsis, kurią netikėtas svečias namuose išskirtinėm šventėm su savaisiais valgydavo. Tarp pirmą kartą gyvenime sutiktųjų — mintingas patiekalas labai tinka.
Šeimyna yra šeimyna, proga — visiems atdara. Už stalo — savus raudoniesiems išdavęs, už stalo — perplėšta širdimi kankinių giminė, už stalo — tarybinis karys, už stalo — nudilusiais pirštais senutė, už stalo — sužieduotiniai, už stalo — "gudrus tas kunigas, visai protingai kalba, niekeno neužkabina”, tik po stalu — viską išgyvenusios senelės ranką svečias spaudžia ir glosto.
Degame Lietuvos praeitimi, bendrų pažįstamų būkle, lituanistikos mokslų eiga, šviežiom — lyg tik vakar įdiegtom dešimtmečių svajonėm savo tautai. Šeimos nariai susiskirsto patogiom vietom, pagal laikrodžio rodyklę nutyla, imasi megzti, kažką tvarkyti ar vartyti. Bažnytinį namų dėmesį pripildo įjungto radijo balsas iš Vatikano.
Telefono laidas iš jungiklio ištrauktas, dvigubos durys sergi koridorių, užuolaidos sulaiko balsų virpėjimą. Nebylių kalba dalijamės gyvybės žodžiais.
Šeimynos pietūs, iš kambario išnešus baldus, lovas, rakandus. Apie vieną ilgą su pridėtais baldeliais stalą susėdame: partiečiai, žmonės, vaikai ir svečias. Lapkričio viduryje mums neišvardintos kūčios. Už staltiesių, už žodžių, už gėlių puokščių plaka ta pati širdis.
Ir vėl svečias skuba, neleidžiama šmukšt ir išsmukti. Visi sustoja kambario pavidalo ratu. Jei nebūtų reikėję perkrautus jausmus sergėti, pravirktum, oi pravirktum, kai nuo plonų ligi storų balsų užtraukia "Lietuva brangi”.
"Ar kas blogo, kad su lietuviu, giminiu svečiu, draugiškai šeimoje susitinkame? Negi mes nusikalstame kokiam tarybinės konstitucijos straipsniui?” — virpančiu balsu taria šeimos suaugęs, kai netikėtas lankytojas kiek atšilęs prisipažįsta nenorėjęs savo buvimu už vaišių stalo šių malonių žmonių įklampinti.
"Kokia jūsų profesija, kuo verčiatės?” — klausia malonūs žmonės, draugų draugą į savo namus taip maloniai priėmę.
Atrodo, niekad neprisivalgytum užtenkamai juodos duonos. Dosnūs šeimininkai svečiui įdeda po kepalo didžiulę riekę su savaisiais pasidalinti — tos pačios ir vienos žemės spalva.
Tiek kartų mūsų valandėlėse drauge žodžius, pastabas ir mintis lydi tylus galvos linktelėjimas, išreiškiąs visa tai, kam trumpoj kelionėj ir per tiek metų sąlygų nėra.
Ilgai lauktas ar netikėtai į duris pasibeldęs, neišleidžiamas iš šeimos be dovanėlės — iš anksto ruoštos, skubiai sumedžiotos ar iš namų lentynos ištrauktos — lyg antspaudu užtvirtinti mūsų sutartį be žodžių.
Svečio atsargus kuklumas nuo atidžių valandėlės globėjų nenuslepia įgeidaus žvilgsnio įdomios knygos nugarėlėn. Ir ši dovanėlė dosniai lagaminan lipa.
Tik tiek ir tik šią valandėlę turime — tarpduryje, kiemelyje, gatvėje, namuose ar parke. Tik tiek savyje sukaupti ir su meile želdinti.
9. JAUNIMAS IR VAIKAI
Jaunas berniukas kitoje pusėje stalo sėdi, neperįdėmiai sekdamas šeimos kalbas. Kaip šaškių žaidėjas vienon kryptin užima seserų, brolių ar tėvų vietą, šiems atsikėlus. Nejučiomis atsiduria šalia vienkartinio svečio ir dar prieš paskutinius žodžius skruostą prie peties priglaudžia.
"Mama (ar tėte), ne taip! Lietuviškai reikia sakyti taip:... — taria keliolikme-tis sūnus ar duktė — ir dar prie neregėto svečio — kai šie kalbon įmaišo rusišką žodį. Suaugęs neužsigauna, o saldžiu šypsniu pataisą priima. Iš ko gi jaunimas išmoko savo tėvų kalbą taip gerbti, mylėti?
Privaloma karo tarnyba paauglių tėvams kaip Afganistano ar Černobylio debesis už laiko neišvengiamų durų. "Bent gaus karinį išsilavinimą”, — atsidūsta.
Iš kartos į kartą apytaka veržiasi meno traukli pajauta, surenkanti mūsų paveldą trokštantiems juo gyventi.
Smalsios akutės, smailios nosytės iš uždurio į svečią prie stalo tarp šeimos suaugusių žiūri. Tik tiek turim laiko, vaikeliai; tik šį vieną kartą matomės; tik šį kartą norėtųsi save prie jūsų ir jus prie savęs prispausti, mano žemės vaikai.
Jaunavedžiai. Veidai spindi jaunos, brandžios meilės ramumu, dviejų žodžiai liejasi į vieno kalbos sakinius, ir, regis, tos maldos pakaktų visam pasauliui apglėbti ir Kūrėjo šilima jo gilias žaizdas išgydyti.
"Žinai, tie vaikai viskuo domisi! Dažnai išvažiuojame į gamtą, iškylaujame. Tai jie ką pamatę ir klausia: 'Kas gi tas ten stulpelyje išpjaustinėtas?’ Nugi reikia vaikui apie šv. Jurgį papasakoti! Nesakysi — nežinau. Arba: 'Kieno ten paveikslas? Koks ten ženklas? Kas čia buvo?’ Tikra bėda su tais vaikais, viską nori žinoti ir išmokti!”
"Tas mano vaikas, — pasakoja vienas tėvų, — savotiškas. Kai tik yra proga, mauna pas močiutę į kaimą. Jam taip įdomu ūkio. darbus dirbti, su senele kalbėtis, vienas kitą suprasti. Netraukia nei kinas, nei šokiai, o tik į kaimą pas močiutę”, — nepriekaištaudamas užbaigia. Už kambarin įėjusio garbanų ir tamsių akių lyg nujauti senolių bruožus.
“Man kaimas, — atveria širdį jaunas žmogus, visai neprašytas, — žemės kvapas, sodai, miškai, pievos, ūkio darbai, drėgnu moliu aplipusios rankos, laisvi paukščiai, debesų paveikslai, nuoširdūs žmonės toli nuo miesto bildesių... Ta žemė ir Tave, čia visą gyvenimą esantį, ir svečią, vos dešimtį dienų, prispaudžia prie savęs.
"Kaip šašas”, — vadina tuos, kurie Lietuvos veidą iškreipia svetimais ir neprigysiančiais bruožais.
Ar žvilgsnis, ar judesys, ar balsas, ar tik buvimas čia, bet ta valandėlė šiltoje aplinkoje pasilieka visados.
10. PRIE BAŽNYČIOS IR STALO ALTORIŲ
Zakristijoje ir apie altorių sukasi pareigas sklandžiai mokantys jauni žmonės. Kas juos traukia, palaiko, ir kodėl jų žingsniai tokie drąsūs?
Tiesiog traukia nepajudinamoje mišių minioje ten į šoną artėti — nežinia ko, nežinia ir kodėl. Tik visiems pajudėjus, traukos taikinys be žvilgsnio, be žodžio, be rankų paguodos išryškėja: Sibire palaidotos šeimos močiutė paskendusi savo Viešpaties aukoje.
Su savo pašaukimo profesijos žmonėmis — kaip patogioje namų kėdėje, saugiame prieglobstyje, tuščio tarybinio kambario viduryje.
Ir šiandien lėkštė sriubos atspindi apie stalą maldai sustojusius prie pirmojo meilingai padėto patiekalo, kai širdys dega tuo, kas mums sava ir bendra.
Vardais ar pravardėmis vadinamės, nenorėdami vienas kito nemaloniom ausim apreikšti, kai mums taip skubu savo tarpe atsiverti.
"Sakyk, po tiek jau dienų, ir su visa tai, ką žinai, ir jei reikėtų pasirinkti, ar būtum pasilikęs Lietuvoje, ar išvykęs į tolimą šalį?” — "Jūs neįsivaizduojate, kaip sunku vaikus lietuviškai auginti toli nuo Lietuvos”, — atsako svečias.
Po ilgų mišių su visais gedulo priedais kapinaitėse žmonės veda maldas, į kurias, regis, stiepiasi pradėjusios šalti aplinkinių kapų gėlės, vainikai, krūmai ir medeliai. Kiekviena vietelė kaip šukomis aptvarkyta, meilės žodžiais apglostyta. Be nuostabos maldininkų akelės ramiai į pakelę sekundei pakyla: "Jau ir 'korespondentas’ aplink vaikštinėja”, — nei gyvų, nei mirusių nors blyksniui ramybėje nepalieka.
Buvęs "akademijoje”, liudija kauluoto veido ištempta oda, praretėję galvos plaukai, žemdirbio stiprumo rankos, susmulkėjęs kūnas, iš kurio veržiasi Sibire nepalaužta dvasia. Ar klaupti ir rankas bučiuoti, ar gal batų raiščius pataisyti, ar nors švarko skverną išlyginti, kai toks nevertas didvyrių tarpe vos pastovi?
"Papasakok dabar apie tai, kaip jūs lipdėte Vilniaus miestą iš gipso, ar Dainavos stovyklos smėlyje kasėte Kuršių marias, ir pasakyk, kaip jūs dainuojat...” — "Ir dienos užsiėmimus baigę, susirenkame Neringos stovyklos Beržų šventovėje, — pasakoja toliau svečias, — iškeliame savo rankas aukštai į saulės rytus ir vis kalbame Maldą už Lietuvą”.
(pabaiga)