K. V. ZAKARAUSKAS

      Moterų kunigystės klausimas pastaruoju laiku tapo labai aktualus ir labai dažnai keliamas spaudoje, vedamos karštos diskusijos. Be to, reik pastebėti, kad šiuo klausimu gal daugiausiai rašoma ir kalbama Amerikoje, negu kituose kraštuose. Būdinga, kad net ir mūsų išeiviškoje spaudoje, kaip antai "Drauge” ir "Tėvynės sargo” žurnale jau buvo šiuo klausimu išspausdinti rašiniai. Taip pat reik pabrėžti, kad šis klausimas taip gyvai pradėtas nagrinėti palyginus ne taip seniai. Būtent, kai 1958 metais Švedijos protestantų Bažnyčia nutarė leisti ir moterims įsijungti į sielovadinę tarnybą. Toks leidimas sukėlė didelę sensaciją. Tokiam faktui spręsti atsirado įvairių komentarų. Žinoma, toks Švedijos protestantų sprendimas buvo naujiena ir visai protestantiškai bažnytinei bendrijai. O vis tik ir toks švedų žingsnis rado pritarėjų, ne tik tarp protestantų, bet ir katalikų tarpe, ypač Amerikos moterų vienuolynuose, net ir kunigų tarpe. Pradėta aiškinti, kad Bažnyčios įstatymai yra vyrų paruošti, todėl moterys bažnytinėje veikloje neturi sprendžiamos rolės. Bet ar tai tiesa? Katalikų Bažnyčios istorija pateikia tiek daug moterų didelių ir reikšmingų darbų, nuveiktų Bažnyčios labui, ir jų pasišventimą Kristaus Evangelijos skleidimui. Tik prisiminkime, kiek moterys vienuolės praeityje ir šiandien yra nuveikusios didelių darbų misijų veikloje. Ir tai nebūdamos kunigėmis. Šiandien motina Teresė iš Kalkutos savo labdaros darbais yra nustebinusi pasaulį. Juk ji už tai buvo pagerbta net Nobelio premija. Neteko girdėti, kad ši moteris vienuolė būtų reikalavusi ją kunige įšventinti.

Bronius Murinas.  Autoportretas,

     Protestantams tokį žingsnį žengti didelių sunkumų nebuvo. Jie, šį klausimą spręsdami, nesusiduria su tokiomis kliūtimis, kurios neleistų moteris šventinti kunigėmis, nes jie, atsiskirdami nuo Romos Bažnyčios, atmetė ir Kunigystės sakramento šventimus. Bet toms Bažnyčioms, kurios Kunigystės sakramentą laiko nenutrūkstamu paveldėjimu iš apaštalų, kad kunigystė teikiama tik vyrams, moteris šventinti kunigėmis yra sunki problema.

     Honkongo anglikonų vyskupas, gavęs iš savo sinodo pritarimą, 1971 ir 1975 metais įšventino kunigėmis tris moteris. 1974 m. Filadelfijoje episkopalai įšventino vienuolika moterų. Bet jų Vyskupų Taryba šių moterų kunigystės šventimus paskelbė negaliojančiais, nors kiek vėliau dr. Coggan, anglikonų Bažnyčios vyskupas, rašė popiežiui Pauliui VI, kad anglikonų bažnytinėje bendrijoje pamažu didėja toks įsitikinimas, kad nebėra kliūčių moteris įšventinti kunigėmis. Aišku, toks šios bendrijos žingsnis sukėlė naują kliūtį vesti dialogą dėl kunigystės esmės.

     Moterų kunigystės klausimas tapo ypač aktualus, kai Jungtinės Tautos 1975 metus paskelbė Moterų metais. Buvo sudarytas komitetas, į kurį buvo pakviestas ir Šventojo Sosto atstovas. Šio komiteto tikslas buvo išaiškinti klausimą, kokia yra moters paskirtis visuomeniniame gyvenime. Žinoma, toks klausimas netiesiogiai rišasi ir su Bažnyčia, kokios gi iš tikrųjų yra moterų teisės ir pareigos bažnytinio gyvenimo veikloje? Toks minėto komiteto dėmesys buvo nukreiptas į moterų veiklą socialinėje srityje.

     Antrame Vatikano vyskupų suvažiavime taip pat buvo daug kalbėta apie moterų veiklą bažnytinėje sferoje. Ir tai su pagrindu, nes šiais laikais moterys labai aktyviai reiškiasi visose visuomeninio gyvenimo srityse. Todėl visai nuoseklu, kad jos turėtų pasireikšti ir Bažnyčios apaštalavimo veikloje. Bet čia ir iškyla klausimas, kaip plačiai toji jų veikla turėtų reikštis. Neseniai dabartinis popiežius Jonas Paulius II jį aplankiusiems Castel Gandolfe pareiškė, kad šiais metais spalio mėnesį šaukiamas Romoje vyskupų sinodas, kuriame bus nagrinėjama, kaip moterys turėtų pasireikšti didesniu aktyvumu Bažnyčios misijinėje veikloje, ir kad jos daugiau turėtų įsijungti į evangelizacijos, auklėjimo, tikėjimo tiesų mokymą. Bet labai aiškiai pabrėžė, kad jos nebus ¡šventintos kunigėmis. Popiežius kalbėjo, kad vyrai ir moterys yra lygiateisiai, bet turi skirtingas charizmas ir darbo sritis. Taigi sinodas kalbės apie moterų veiklą Bažnyčioje. Popiežius taip pat paminėjo, kad Evangelijoje ne vieną kartą kalbama apie moterų dalyvavimą evangeliškoje veikloje. Be to, reikia prisiminti — popiežius pareiškė — kad kai kurios iš jų sekė Kristų ir apaštalus, kai kurios iš jų budėjo prie Kristaus kapo ir kai kurioms teko privilegija pranešti apie Kristaus iš mirties prisikėlimą.

     Popiežius kalbėjo, kad moterų įsijungimas į bažnytinę veiklą yra reikalingas mūsų laikais, ypač skleidžiant Evangeliją, mokant tikėjimo tiesų, liturgijoje, teologijoje. Juk tai yra visų pareiga Bažnyčios misiją nešti į pasaulį. Sinodas tars tuo reikalu efektingą savo sprendimą.

     Reik pasakyti, kad moterų kunigystės klausimas katalikų sluoksniuose sukėlė labai gyvas diskusijas. Šiam klausimui išspręsti buvo rašomos disertacijos, laikraščiuose rašomi straipsniai, spausdinamos brošiūros. Toks reikalavimas moteris įšventinti kunigėmis buvo remiamas Šv. Rašto citatomis, istorinėmis datomis, įvairiais komentarais, sociologijos, psichologijos ir etnologijos mokslais. Atsirado ir tokių moterų kunigystės gynėjų, kurie aiškino, kad tam nėra prieštaravimų ir iš teologijos pusės. Įsisteigė sąjūdžiai šiam reikalui remti. Šio sąjūdžio rėmėjomis, ypač JAV, pasireiškė kai kurios moterys vienuolės, kurios ėmė griežtai reikalauti, kad būtų leista šventinti moteris kunigėmis. Antai 1975 m. buvo sušaukta Detroite konferencija, kurioje buvo nagrinėjama tokia tema: "Women in Future Priesthood Now, a Call for Action”.

     Dėl šio klausimo, taip besireiškiančio, ir net jau griežtai reikalaujant, ypač JAV moteris įšventinti kunigėmis, turėjo oficialiai prabilti Bažnyčios aukščiausias autoritetas — popiežius. Be to, tokio klausimo išaiškinimas yra reikalingas ir ekumenizmo laikais. Kokį atsakymą duoda Katalikų Bažnyčia? Šia proga reiktų paminėti ir Cincinnati arkivyskupą Bernardiną, dabartinį Čikagos kardinolą, kuris savo laiku buvo JAV Vyskupų Konferencijos pirmininkas. Jis 1975 m. spalio mėn. 7 dieną paskelbė, kad laiko sau pareiga ir reikalu remti Bažnyčios mokslą moterų kunigystės klausimu, kad jos negali būt įšventinamos kunigėmis. Visi, kurie turi Bažnyčioje atsakomybę, negali sukelti net tokio pritariančio įspūdžio, kad reik palaukti, pasikeis Bažnyčios mintis, ar ji savo tylėjimu pritars. Popiežius Paulius II kiekviena proga primena tokį Bažnyčios neigiamą nusistatymą moterų kunigystės klausimu. Jis yra tai pareiškęs minėtam Moterų komitetui. Popiežius pabrėžė, kad moterys, nors ir nebuvo pašauktos į dvylikos apaštalų skaičių, kas reiškia, kad jos taptų kunigėmis, bet jos buvo pakviestos sekti apaštalų mokinius ir būti jų bendradarbėmis. Nes tai buvo tokia Viešpaties valia. Todėl mes negalime jos pakeisti.

     Anksčiau popiežius Paulius VI dar aiškiau pasisakė, pasikeisdamas laiškais su Canterburio vyskupu: "Katalikų Bažnyčios pažiūra, kad moterys nebūtų šventinamos kunigėmis, turi tam tikrus fundamentalius pagrindus”. Be to, popiežius įsakė Tikėjimo kongregacijai ištirti keliamą moterų kunigystės klausimą, išaiškinti, kaip į jį buvo žiūrėta praeityje, ir dabartinius bandymus pritarti moterų kunigystei. Toks klausimas bei jam spręsti argumentai buvo išnagrinėti, pasiremiant Katalikų Bažnyčios tradicija ir Kristaus valia. Šiais argumentais ir aš pasinadojau, rašydamas šį straipsnį mūsų lietuviams katalikams.

MOTERŲ KUNIGYSTĖ IR BAŽNYČIOS TRADICIJA

     Katalikų Bažnyčios tradicija liudija tąfaktą, kad moterys visais laikais buvo išskirtos nuo šventimų vyskupystėn ir kunigystėn. Taigi pati tradicija liudija, kad Bažnyčia šiuo klausimu niekad nėra padariusi jokių sprendimų bei nutarimų, kurie būtų užuominomis dėl moterų kunigystės. Tai reiškia, kad Bažnyčia šią tradiciją ištikimai saugoja, taip kaip ją ištikimai saugoja ir  Rytų Bažnyčia. Vertas dėmesio toks faktas, kad Vakarų ir Rytų Bažnyčios yra vienos ir tos pačios nuomonės. Jos abi yra atmetusios reikalavimą šventinti moteris kunigais. Tik kai kurios eretiškos sektos pirmaisiais amžiais, pvz., gnostikai bandė ir moteris šventinti kunigėmis. Bet tai buvo tik pavieniai atsitikimai. Be to, tų moterų kunigiškos praktikos buvo ne visai aiškios, abejotinos. Tokių sektų faktus liudija šv. Irenėjus savo veikale "Adversus hereses”, Tertulijonas savo veikale "De transcriptione hereticorum”, Firmilijono iš Cezarėjos laiškas šv. Ciprijonui, taip pat Origeno komentaras pirmajam laiškui korintiečiams ir kt.

     Kaip reiktų aiškinti tokį Vakarų ir Rytų Bažnyčių nusistatymą prieš moterų įšventinimą kunigėmis? Teologai tvirtai laikosi to nusistatymo, kad Bažnyčia, ką ji veikia ir ką ji gali veikti, ji veikia globojama Šv. Dvasios. Tokį argumentą labai dažnai panaudojo ir didysis teologas šv. Tomas Akvinietis. Apač tada, kai yra kalbama apie šventus sakramentus.

     Bet šia proga kyla klausimas: jei jau Bažnyčia iki šiol tokio nusistatymo nepakeitė, tai ar yra kokių nors įrodymų, kad ji ir ateityje nepakeis? Juk sakoma, kad pasaulyje nieko pastovaus nėra. Keičiasi laikai, keičiasi įvykiai, keičiasi ir nusistatymai. Ir tikrai, kas ilgus amžius buvo laikoma neliečiama ar buvo vengiama liesti, keisti, bet, pasikeitus socialiniams ar kultūriniams veiksniams bei sąlygoms, neretai būna pakeičiama. Ar panašus faktas negalėtų įvykti ir su pažiūra į moterį dėl jos kunigystės? Juk reikia atsiminti, kad pažiūra į moterį gali pasikeisti. Pirmiau moteris buvo laikoma žemesne už vyrą, bet pasikeitus kultūrinėms sąlygoms, šiandien jau moteris yra laikoma lygi su vyru.

     Reiškia, kad, kitados buvęs svarbus argumentas kokiam nors reikalui pagrįsti, šiandien gali neturėti reikšmės. Juk ir šv. Tomas Akvinietis įrodinėjo, kad moteris yra vyro pavaldinė. Aišku, jis tokį aiškinimą rėmė Sen. Testamento Genezės skyrium ir Timotiejaus laiško interpretacija (2,12-14). Tokią interpretaciją formulavo ir Gracija-nas dekrete, kuris paremtas Senojo Testamento nuostatais, pagal kuriuos moterims buvo draudžiama įžengti į tą bažnyčios dalį, kuri buvo laikoma visų švenčiausia, ir atlikinėt bet kokius kitus altoriui patarnavimus.

     Pastaraisiais laikais dėl minėtų argumentų vyksta polemika. Moterų kunigystės gynėjai tuos argumentus kvestionuoja ir kaltina Bažnyčios tėvus, kad jie buvę moterų priešai. Tiesa, kad jų raštuose yra nepalankių pasisakymų prieš moteris. Bet jų tokio priešiško nusistatymo nėra dėl jų bet kokios veiklos, bet tik dėl tos veiklos, kuri grynai skirta kunigams. Tai liudija Bažnyčios tėvų raštai. Bet būtų klaida sakyti, kad Bažnyčios tėvai buvo palankūs ir moterų kunigystei. Tokio nusistatymo apie moterų kunigystę laikėsi ir anų laikų teologai. Moksliniai tyrinėjimai aiškiai rodo, kad Bažnyčios tėvai ir teologai dėl moterų kunigystės klausimo rėmėsi Kristaus valia ir nuo apaštalų laikų nenutrūkstama tradicija, kuri liudija, kad kunigystė ir kunigiškoji veikla yra skirta išimtinai tik vyrams. Toks Bažnyčios nusistatymas aiškėja net ir iš apokrifinės literatūros, kurioje kalbama apie bažnytinę drausmę. Šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas šv. Jono Evangelijos 21 skyrių, labai gerai suprato, kad ten pareikštos mintys nekvestionuoja natūralaus moters nepajėgumo ir kad ji tik dėl to yra išskiriama iš kunigiškos pastoracinės tarnybos, kad toji tarnyba patikėta Petrui.

     Tais laikais, kada teologijos mokyklose buvo pradėta sistematingai kalbėti apie sakramentus bei kanoniškas teises, visada buvo pabrėžiama toji nenutrūkstamoji nuo apaštalų laikų tradicija, kad kunigystės šventimai buvo teikiami tik vyrams. Kanonistai rėmėsi Inocento III paskelbtu principu, kurį jis išdėstė laiške Valencijos ir Burgos vyskupams. Jis rašė: "Nors Mergelė Marija buvo garbingesnė ir kilnesnė už apaštalus, Kristus kunigystę patikėjo ne jai, o apaštalams. Ne jai Viešpats patikėjo dangaus karalystės raktus”.

     Tą pat liudija ir teologų raštų tekstai, pvz., šv. Bonaventūros, Richardo iš Mediaville, pranciškono, kuris antroje 13 amžiaus pusėje aiškiai rašė, kad tik vyras gali administruoti sakramentus. Taip pat Duns Scotas ir kiti. Taip teologai ir kanonistai iki mūsų laikų laikėsi vienos ir tos pačios minties, kad kunigystės šventimai teikiami tik vyrams, nes tokia buvo Kristaus valia. Joks teologas ar kanonistas iki paskutiniųjų dešimtmečių neabejojo, kad yra buvusi tokia Kristaus valia moterims neteikti kunigystės šventimų, o ne vien tik Bažnyčios toks nusistatymas.

MOTERŲ KUNIGYSTĖ IR KRISTAUS VALIA

     Tradicija aiškiai liudija, kad Bažnyčia kunigystės šventimus teikė tik vyrams. Jos pagrindinis motyvas tai ir buvo toji nenutrūkstamoji tradicija. Ji jos ištikimai laikėsi, nes ji tęsėsi nepertraukta nuo apaštalų laikų. Todėl nėra ko stebėtis, nes pagrindinai ištyrus faktus ir Naujojo Įstatymo evangelijų tekstus, nerandame jokio aiškaus pagrindo tvirtinti, kad katalikų Bažnyčia amžių eigoje būtų tokią tradiciją sulaužiusi ir būtų kada nors teikusi moterims kunigystės šventimus.

     Tokia nenutraukiama tradicija aiškiai liudija, kad tikrai buvo Kristaus valia tik vyrus parinkti į tą dvylikos apaštalų skaičių. Ir šio fakto niekas negali paneigti. Bet tie, kurie siekia kunigystės moterims, kiek beįmanydami deda pastangas paneigti ir šį argumentą. Jie aiškina, girdi Kristus moterų į dvylikos apaštalų skaičių nepakvietė, tik dėl to, kad Jis laikėsi anų laikų pažiūros, kaip tais laikais moteris buvo traktuojama. Tų laikų pažiūra buvo nepalanki moterims. Ji buvo laikoma kaip antros rūšies žmogus. Todėl ir Kristus tokios pažiūros laikėsi ir moterų nekvietė būti apaštalais.

     Bet ar tai tiesa? Ar Kristus paisė tų laikų pažiūrų, papročių bei rabinų draudimų? Jis jų nepaisė net ir tada, kai sukeldavo žydų pasipiktinimą Ypač tokį rabinų pasipiktinimą sukeldavo, kai Jis paliesdavo subatos šventimą. Taip pat Šv. Rašto komentatoriai įrodinėja, kad Kristus daug ką naujai pakeitė, net ir tai, kaip buvo žiūrima į moterį. Atsimintinas faktas, kai žydai pas Kristų atvedė viešą nusidėjėlę. Jie Kristui aiškino, kad tokią įstatymas liepia akmenimis užmušti. O ką Kristus jiems atsakė? Jo atsakymas buvo visai priešingas žydų įstatymui. Tikrai, jei būtų buvusi Kristaus tokia valia kviesti moteris į apaštalų eiles, Jis nebūtų paisęs ir tų laikų rabinų įstatymų nei jų papročių.

     Be to, tie, kurie gina moterų kunigystę, aiškina, kad Kristus apaštalais pakvietė tik vyrus, o ne moteris, kadangi skaičius dvylika buvęs simboliškas. Toks skaičius reiškė dvylika Izraelio giminių. "Jūs, kurie mane sekate, atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo didenybės soste, taip pat sėdėsite dvylikoje sostų ir teisite dvylika Izraelio giminių” (Mt 19, plg. Lk 22,30). Jei tai tikrai būtų tik simbolika, išeitų, kad ateityje kunigėmis galės būti ne vien vyrai. Deja, tokio simbolizmo nežino envangelistai Morkus ir Jonas. O Mato ir Luko evangelijose tokie Kristaus žodžiai apie dvylika Izraelio giminių neturi ryšio su dvylikos apaštalų pašaukimu (Mt 10,1-4), nes iš tolimesnio konteksto pasirodo, kad tie dvylika bus pasiųsti veikti, o ne teisti Izraelio giminių. Tie minėti Mato ir Luko evangelijų tekstai nėra aiškūs, kad juose būtų išreikštas simbolizmas. Taigi tokio Kristaus pasakymo nereikia laikyti simbolizmu, o pasiuntinybe, kurią jie iš Jo gauna. Jis dvylika siuntė pamokslauti (Mt 3,14), kad jie veiktų Jo vardu ir Jo darbą tęstų.

     Jau minėjome popiežių Inocentą III, kuris aiškiai nustatė priežastis, kodėl Kristus moterims nepatikėjo kunigystės, o tą galią suteikė apaštalams, nors Jo Motina buvo savo kilnumu ir garbe, kur kas aukščiau už apaštalus. Šiuo argumentu Bažnyčios tėvai pasiremdami, tęsė tradiciją, kad kunigystė teikiama tik vyrams. Jie aiškindavo, kad buvo tokia Kristaus valia, kad Jis savo Motinos nepašaukė kunigystėn. Šį argumentą ypač laiko svarbiu Rytų Bažnyčia. Bet tie, kurie kovoja dėl moterų kunigystės, tokio argumento nelaiko labai reikšmingu. Jie aiškina, kad Marija tiesiogiai dalyvavo savo Sūnaus žmonijos išganymo veikloje. Ir ji stovi visai kitoje plotmėje, negu buvo apaštalų paskirtis.

APAŠTALAI IR MOTERŲ KUNIGYSTĖ

     Faktas, kad Marijos, Kristaus Motinos, nepaisant jos kilnumo ir garbės, nematyti Paskutinės Vakarienės metu. Nors ji buvo paimta į dangų, jos nėra dvylikos apaštalų skaičiuje net ir tada, kai Motiejus buvo renkamas būti apaštalu Judo išdaviko vieton. Panašiai buvo ir su Marija Magdaliete ir kitomis moterimis, kurios pirmos paskelbė žinią apie Kristaus prisikėlimą iš mirties. Tiesa, kad žydiškas mentalitetas neaukštino moterų, bet kartu reikia pripažinti, kad Apaštalų Darbų knyga ir šv. Pauliaus laiškai iškelia ypatingą moters rolę evangelizacijoje, ruošiant konvertitus. Be to, ir apaštalai padarė tiesiog revoliucinį perversmą, kai jie ėmė nepaisyti žydiškos bendrijos nusistatymo nebendrauti su pagonimis. Jie to nepaisė ir pradėjo evangelizuoti pagonis. Apaštalas Paulius be jokio svyravimo pasirinko bendradarbiu konvertitą Titą iš pagonių tarpo (Gal 2,3).

     Kalbant apie apaštalų padarytus pakeitimus, reikia atsiminti, kad tai buvo daroma, pasiremiant Evangelijos mintimi ir dvasia. Taip elgėsi ir pirmieji krikščionys. Apie tai minima laiške galatams (3,27-28). Tačiau ir tada apaštalai kunigystės moterims neteikė, nors helenistinėje kultūroje moteris nebuvo taip traktuojama kaip judaizme.

     Be to, reikia paminėti ir tą faktą, kad Naujojo Įstatymo tekstai ne visur griežtai pasisako dėl šio sakramento, iš ko būtų labai aiškiai suprantama, kad kunigystės negalima teikti moterims. Bet čia ateina pagalbon tradicija, nes kitaip būtų sunku Šv. Rašte rasti tokių aiškiai griežtų pareiškimų, kurie įrodytų, kad buvo tokia Kristaus valia, žinoma, jei nepaisytume Kristaus laikysenos ir apaštalų praktikos, kurią randame Evangelijoje ir Apaštalų darbuose bei jų laiškuose. Tai liudija, kad Bažnyčiai nebuvo suteiktos tokios galios — teikti kunigystę moterims.

     Bažnyčios veiklos istorija mums aiškiai liudija, ką ji amžių eigoje yra pakeitusi ir ko ne. Kad ir žmonėms reikalaujant ir net grasinant nuo jos atsiskirti, vis tik ji nepabūgo ir savo nusistatymo nepakeitė. Ir jei Bažnyčia kokiu nors klausimu nedaro pakeitimų, tai tik dėl to, kad ji laikosi Kristaus valios. Bet tai nereiškia Bažnyčios archaizmo, kad ji būtų suakmenėjusi mumija. Bažnyčia neturi galios sakramentų esmės keisti. Tie, kurie bando įrodyti, kad Naujojo Testamento tekstai duoda pagrindą moterų kunigystei, neatskiria arba sumaišo pirmųjų amžių krikščionių moterų veiklą su kunigystės šventimais. Taip pat klaidingai yra komentuojama šv. Pauliaus žodžiai apie lyčių lygybę prieš Dievą. Jie tuo remia moterų kunigystę. Tame šv. Pauliaus laiške (Gal 3,28) yra iškelta mintis, kad nėra skirtumo tarp vyro ir moters. Bet čia Paulius kalba apie krikšto malonę. Taip aiškina ir Bažnyčios tėvai. Tai reiškia neribotą lygybę visų, kurie gyvena krikšto malonėje. Bet tai nėra tas pat, kas pašaukimas moterų kunigystėn.

     Redakcijos pastaba.Teisingai autorius rašo, kad "moterų kunigystės klausimas pastaruoju laiku tapo labai aktualus ir labai dažnai keliamas spaudoje, vedamos karštos diskusijos”. Abiejose pusėse yra ne tik pasauliečių, bet ir aukštųjų dvasininkų bei teologų. Ir vieni, ir kiti stengiasi pateikti įvairių argumentų, bet daugelio diskutuojančiųjų jie nepatenkina. Atrodo, kad tos diskusijos dar greitai nesibaigs. Gal ir gerai, kad diskutuojama. Diskutuojant, ieškant argumentų už ir prieš, šis klausimas turėtų pasidaryti aiškesnis.