Živilė Jūraitė
VAKARO ĮKVĖPIMAS
Kai lauke visai tamsu,
o namuos visai ramu,
šviečia mintys,
atgyja vaizdai sąmonėje,
būriuojasi žodžiai
ant balto lapo. . .
* * *
Saulė
šaltam danguje,
žvakė
tamsiam kambary,
siela
žmogaus būtyje,
meilė
plakančioj širdy. . .
* * *
Verčiu dienas
vieną po kitos,
kaip knygos lapus—
neperskaitytos. . .
Saulėtas dangus
ar apsiniaukęs.
Tik čia, viduj,
viskas vienoda. . .
* * *
Monotoniška
svirpliu melodija.
Vėsus vėjas,
mašinų dulkės,
pilkos plytos
mane kalbina
nakties ramume,
tarp dangoraižių šviesų.
Ką jie man sako?
Kaip juos suprasti?
* * *
Beprasmiškas gyvenimas.
Vystu,
kaip gėlė,
lapo užklota. . .
Ir nieks nežino,
kad ji kadaise žydėjo.. .
