Pavasariui labai tiktų ir prisikėlimo vardas. Per visą žiemą žemė buvo apledėjusi, apmirusi, bet štai, aukščiau pakilus saulei, artėjant pavasariui, nutirpsta žiemos gruodas, sutrūksta upes ir ežerus dengę ledai, atgyja ir keliasi naujam gyvenimui visa gamta. Linksmėja ir keičiasi ne tik visa aplinka, bet ir žmogaus nuotaikos. Atrodo, kad mirtis jau nugalėta, visur skamba gyvybės ir prisikėlimo melodijos.
Žmogui tada savaime ateina noras džiaugtis, gyventi, keltis vis gražesniam ir prasmingesniam gyvenimui. Į šį pavasarinį džiaugsmą jungiasi ir mūsų bažnytinė liturgija. Sugaudžia Velykų varpai, žmonės gieda himnus, skelbiančius pergalę, triumfą, džiaugsmą ir viltį.
Kai šventėme Kalėdas, mums buvo linksma, kad mus aplankė, į laimės ištroškusią žemę atėjo Svečias iš dangaus. Bet jo atėjimas įprasminamas tik per Velykas, kai savo prisikėlimu, nugalėjęs mirtį, jis ir mums užpelnė prisikėlimą naujam, amžinam gyvenimui.
Visuomet reikia prisiminti, kad Dievas, davęs žmogui laisvą valią, niekada jos neatims, tad nė į dangų nė vieno prievarta nestums. Jis tik ragina, kviečia, savo malone traukia, bet apsispręsti turi pats žmogus. Jeigu jis nori su Kristumi keltis ir triumfuoti, tai pirma reikia kantriai pernešti gavėnios — šio gyvenimo naštas ir vargus. Be skaudaus kryžiaus kelio, nebūtų buvę nei garbingo Kristaus prisikėlimo.
Tad pavasarį keliantis gamtai, ir mums reikia keltis naujam, kilnesniam gyvenimui, nesuklupti, einant gavėniškos atgailos keliais, bet eiti per gyvenimą pakelta galva, nes mes juk einame ne į mirtį, o į pergalę, į gyvenimą, į prisikėlimą!
EI Greco (1541-1614) Prisikėlęs Kristus.