DAINIUS JUOZĖNAS
Buvusioji Vilniaus katedra — dabar Paveikslų galerija — yra vienas nuostabiausių senojo Vilniaus architektūros paminklų. Pastatyta pačioje miesto širdyje, daug kentėjusi nuo gaisrų, karų, statybos klaidų ar pelkėto grunto svyravimų, tačiau kiekvieną kartą vėl lyg feniksas pakylanti iš pelenų ji buvo žymiausių mūsų tautos ir valstybės įvykių nebyli liudininkė. Dabar mes ja grožimės, pasipuošusia prakilniu, iškilmingu klasicistiniu rūbu, tačiau praeityje jai pritiko ir rūstus gotikinis, elegantiškas renesansinis ar įmantrus barokinis stilius.
O dabar pabandykime praskleisti sunkią amžių uždangą. Nusikeikime į viduramžius, į karaliaus Mindaugo laikus, kai Vilnius jau buvo gerai įtvirtintas, vietomis net mūrinis miestas Vilnios ir Neries upių santakoje, išsidėstęs pelkėtoje žemumoje aplink didingą piliakalnį, vainikuotą medinės pilies kuorais. Vilnios upelė, žinia, tekėjo dabartinėmis Pionierių, J. Janonio ir T. Vrublevskio gatvėmis ir įsiliedavo į Nerį toje vietoje, kur dabar garlaivių prieplauka. Dabartinė vaga tarp kalnų buvo prakasta tik Gedimino laikais rekonstruojant Aukštutinę pilį, siekiant sukurti papildomą gamtinę kliūtį, kad Vilniaus pilys atsidurtų saloje. Juosdama piliakalnį iš pietvakarių pusės Vilnia tekėjo neatsitiktinai. Aplink tvyrojo durpingos, liumpsinčios pievos, vešlūs sąvašynai ir meldynai, tačiau nuo piliakalnio į pietvakarius driekėsi sausas smėlėtas iškyšulys — ragas, kurį ir juosė it kilpa Vilnia. Ragas?.. Atspėjote — Šventaragis! Taip, tai ta pati romantikų legendose apdainuota vieta, tik gal ne slėnis, o atvirkščiai, kalvelė — Šventas ragas.
Eugene Burnand (1850-1921). Apaštalai Petras ir Jonas, gavę žinią, kad Kristus prisikėlė, bėga prie kapo įsitikinti.
Šventumo žymė šią vietą ženklina nuo neatmenamų laikų. Čia buvo senovės lietuvių alka, čia kūrenosi šventoji ugnis, vykdavo pagoniškos apeigos. Visai greta, ten, kur dabar po svyruokliu beržu stovi jubiliejinis Vilniaus akmuo, ant Vilnios kranto dunksančioje kalvoje, buvo deginami mirusieji kunigaikščiai, kaip vėliau Kęstutis ar Algirdas su savo aštuoniolika žirgų. Kitame Vilnios krante, į Lukiškių pusę, driekėsi Šventasis miškas.
Grįžkime tačiau į XIII amžių. Volynės metraštis teigia, kad kunigaikštis Mindaugas vienus savo varžovus išžudė, kitus išvijo iš krašto "ir pradėjo kunigaikščiauti vienas visoje Lietuvos žemėje”... Sunkus, dažnai kruvinas buvo valstybės kūrimo darbas. Šiauriniai kaimynai latviai jau dejuoja po kalavijuočių riterių letena, o ir brolius prūsus spaudžia kryžiaus žygių replės, pavojus gresia Žemaitijai. Bet štai jau 1236 m. rašytiniuose šaltiniuose sutinkami žodžiai "Mindaugo Lietuva”. Jauna valstybė atkakliai siekia būti pripažinta, ieško ryšių su Vakarais; tuo tikslu Mindaugas krikštijasi ir po dvejų metų, 1253 metais, karūnuojamas Lietuvos karaliumi. Lietuvoje atsiranda ir du vyskupai: Vokiečių ordino kunigas Kristijonas ir lenkas dominikonų kunigas Vitas. Kristijonui buvo dovanota dalis žemaičių žemių, tik pastarieji jam nepakluso, ir Kristijonas sukėlė kryžiuočių įsiveržimą, tačiau gavo reikiamą atkirtį. Vyskupui Vitui buvo pavesta rūpintis Aukštaičių žemių pastoracija, bet jam, nors ir remiamam Lenkijos primo Gniezno arkivyskupo ir Čekų karaliaus Otokaro II-ojo, žemė nebuvo dovanota, todėl Lietuvoje jis neilgai teišbuvo.
Štai čia ir prasideda Vilniaus katedros istorija. Kai 1931 metais vyriausias Vilniaus krašto konservatorius St. Liorencas pirmasis prisilietė prie nežinomo kvadratinio pastato liekanų, kurio grindys buvo 205 cm žemiau negu dabartinės katedros grindys, jis negalėjo ir įsivaizduoti, kad gali tekti perrašyti ištisą viduramžių Lietuvos istorijos atkarpą. Liorencas teigė, jog surado Jogailos 1387 m., Lietuvos krikšto metais, pastatytos katedros liekanas. Ši tradicinė tezė išsilaikė ligi šių dienų, kada Paminklų konservavimo instituto specialistai N. Kitkauskas, A. Lisanka ir S. Lasavickas įrodė, jog iš tikrųjų tai yra žymiai ankstesnis krikščioniškas statinys, sprendžiant iš pastato tipo, orientacijos pagrindiniu fasadu į vakarus, mūro technikos ir archeologinių radinių. Tai ne kas kita, kaip karaliaus Mindaugo statyta katedra. Ji buvo kvadratinio plano (27,7x22,4 m) romantinio stiliaus pastatas, kurio šonus ir kampus rėmė stambūs kontraforsai, vakarinėje sienoje stovėjo 12,5 m pločio masyvus bokštas, o rytinėje dalyje — siauresnė presbiterija su pusapvale apside. Pastato viduje lubas rėmė keturios keturkampio pjūvio kolonos. Katedros grindys buvo išklotos žalsvomis glazūruotomis plytelėmis. Stogas buvo dengtas švinine skarda. Palyginti su dabartine katedra, tai tebuvo maža bažnytėlė, kiek didesnė už Šv. Kazimiero koplyčią. Bet didesnės ir nereikėjo, juk lietuviai pasiliko pagonys, o ir Mindaugo santykis su naujuoju tikėjimu nėra ligi galo aiškus.
Karaliaudamas Lietuvoje dešimtuosius metus, Mindaugas tapo pravoslaviškosios Rusios šalininkų grupuotės sąmokslo auka ir 1263 metais buvo nužudytas. Tačiau ir Volynės kunigaikščių dinastija Lietuvoje neįsitvirtino dėl pačių rusų žemių silpnumo, pietinę Rusios dalį puldinėjant mongolų-totorių ordoms. Lietuvoje susitelkė savarankiškos tautinės orientacijos šalininkai, ištikimi senajai lietuvių kultūrai ir pagoniškajam tikėjimui. Jiems vadovavo didysis kunigaikštis Traidenis (1270-1282), davęs pradžią šlovingai pagoniškos Lietuvos valdovų plejadai — Vyteniui, Gediminui, Algirdui, Kęstučiui.
Neapykanta kryžiuočiams, kurių vardas tiesiogiai siejosi su krikščionybe, nepagailėjo ir katedros. Ji buvo sudeginta ir gerokai apgriauta. Šventaragyje vėl suliepsnojo Gabijos ugnelė. Stiprėjant ir augant Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, valstybės valdovai negalėjo nesuprasti, jog stipri, centralizuota karinė vienvaldystė privalo remtis vieninga religine bendruomene, pajungta pasaulietinės valdžios uždaviniams. Pagonybė, būdama krikščioniškosios civilizacijos apsuptyje, išgyveno krizę. Lietuvos kunigaikščiams ne mažiau rūpėjo plėtimasis į Rytus ir gynyba į Vakarus. Tad krikšto priėmimas seniai jau buvo pavirtęs svarbia korta politiniame žaidime.
Katedra — negirdėtas atvejis viduramžių istorijoje! — pavirto vyriausia pagoniška šventykla Lietuvoje. Iš šiaurės pusės buvo pristatyti dveji laiptai, vedą tiesiai ant buvusių kolonų pėdų ir kertą kairiąją navą skersai. Tai rodo, jog nei stogo, nei bokšto, nei dalies sienų nebeliko. Matyt, kriviai neįsivaizdavo alkavietės kitaip, kaip tik po atviru dangumi. Buvusios katedros grindys pavirto atvira platforma, ant kurios vykdavo apeigos. Senuose raštuose teigiama, jog gynybinis bokštas — dabartinė katedros varpinė — taip pat vykdė apeigines funkcijas. Krivių Krivaičiui priklausė ir mūrinis pastatas, besiremiąs į bokšto pietinę pusę, padovanotas Jogailos 1387 metais pirmajam Vilniaus vyskupui. Mūrinio pastato liekanos, surastos lenkų tyrinėtojų 1938 metais, guli po dabartiniu Gedimino aikštės grindiniu.
Taip atrodė Šventaragio iškyšulys Lietuvos krikšto išvakarėse, daugiau kaip prieš 600 metų. Šventaragio alkavietę, atgimusią ant Mindaugo katedros griuvėsių, galėtume charakterizuoti kaip savotišką šventyklą. Kokiam dievui ji buvo skirta? Lenkų kronikininkas Dlugošas, aprašinėdamas krikštą, nemini Perkūno, o Gediminas, priimdamas popiežiaus pasiuntinius, yra pareiškęs: "o mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą”.
1386 metais Gedimino anūkas didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila, jo broliai ir pusbroliai apsikrikštijo Krokuvoje. Didžiausias rekordininkas krikšto srityje buvo jo pusbrolis Vytautas, suspėjęs per savo gyvenimą apsikrikštyti tris kartus: du kartus katalikiškai ir kartą pravoslaviškai. Jogaila vedė karalaitę Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi, unijos ryšiais sujungdamas Lenkiją su Lietuva, kurią pasižadėjo apkrikštyti. Tai daryti buvo pradėta 1387 m. vasario mėnesį. Jogaila, Vytautas ir didelis būrys didikų bei lenkų dvasininkų apsistojo Vilniuje. Vyriausiasis Krivių Krivaitis dar anksčiau patyliukais buvo ištremtas į Kernavę. Kernavėje vienas piliakalnis ligi šių dienų vadinamas Lizdeikos kalnu. Šventoji ugnis Šventaragyje buvo užgesinta, kiti pagoniškojo kulto atributai sunaikinti. Ant tų pačių pamatų pradėjo sparčiai kilti naujoji katedra, kurią vėliau pašventino lenkų šventojo Stanislovo vardu. Pagoniškojo aukuro vietoje iškilo didysis katedros altorius. Pastato grindys buvo išklotos paprastomis raudonomis plytomis, vėl buvo sumūrytos keturios aštuoniakampės kolonos, šonuose pristatytos trys koplyčios. Po viena jų buvusioje kriptoje neseniai surasta seniausia Lietuvoje tapyta freska, vaizduojanti nukryžiavimą. Katedros skliautai buvo spalvingai išdekoruoti, o stogas uždengtas glazūruotomis stiegėmis (tokiomis čerpėmis). Naujai įsteigtos Vilniaus vyskupystės pirmuoju vyskupu buvo paskirtas vienuolis pranciškonas Andrius Vasila.
Jogailos statyta katedra gyvavo neilgai. 1419 metais ji visiškai sudegė. Lietuvą tuomet valdęs didysis kunigaikštis Vytautas nedelsdamas išnaudojo tokią progą, ruošdamasis būsimai savo karūnacijai. Senosios sienos buvo nugriautos ir pradėta statyti daug didesnė katedra (ilgis 6201, plotis 28 m), gotikinė trinavė, halinio tipo (visos navos vienodo aukščio). Erdvę dalijo keturkampių stulpų poros. Didysis šv. Kryžiaus arba Vytauto altorius buvo centrinės navos pačiame viduryje. Vytautui ne kartą teko lankytis Ordino žemėse, todėl pastatas buvo labai panašus į kryžiuočiams priklausančias Varmijos bažnyčias, o ypač Frauenburgo (dab. Fromborko, Lenkija) katedrą. Panašumą mini ir keliautojas Gilbertas da Lanua. Gotika veržėsi aukštyn — stogas buvo iškilęs net į 47 metrų aukštį. Nelaimingai nesulaukęs karūnacijos, 1430 metais katedroje su karališkomis iškilmėmis buvo palaidotas ir pats Vytautas, jau senelis. Paguldė jį greta žmonos Onos, kurios sarkofagas buvo kairiosios navos gale, prie šv. Mykolo Archangelo altoriaus. Greta
Vytauto po dešimties metų atgulė ir jo brolis, Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis, klastingai nužudytas Jogailos brolio Švitrigailos šalininkų Trakuose. Katedroje palaidoti ir Algirdo vaikai bei vaikaičiai: Jogailos broliai Aleksandras Vygantas (miręs 1392 m.), Karigaila (1390 m. žuvęs mūšyje su kryžiuočiais) ir Švitrigaila (miręs 1452 m. Lucke), taip pat Jogailos anūkas kunigaikštis Kazimieras, miręs 1484 metais ir 1602 metais paskelbtas katalikų bažnyčios šventuoju. Deja, unijos sujungtų valstybių valdžioje įsigalėjo ne Vytauto, bet Jogailos palikuonys, kurių dinastija tęsėsi ligi paskutiniojo Jogailaičio — Žygimanto Augusto.
Bėgo metai, papūtė renesanso kultūros vėjai. XVI amžiaus pirmoje pusėje gynybinis bokštas buvo paaukštintas. 1530 metais katedra smarkiai apdegė. Italas architektas Bernardas Zanobis rekonstruodamas katedrą suteikė jai nemaža renesansinių bruožų, tačiau išsaugojo gotikinę erdvę. Vidus tviskėjo prabanga: freskos, paveikslai, skulptūros, puošnūs kunigaikščių ir vyskupų antkapiai, turtingi altoriai. Tai buvo
Vilniaus klestėjimo amžius. Miestas apsitvėrė mūro siena, katedros pašonėje išaugo puošnūs renesansiniai kunigaikščių rūmai. Rūmų sode, kalno papėdėje, vaikštinėdavo karalius Žygimantas Augustas, liūdėdamas jaunos gražuolės žmonos Barboros Radvilaitės. Vilniaus gatvėse ir aikštėse virė karšti reformatų ir katalikų ginčai, neretai virsdavę peštynėmis. Kova prieš reformatus tiesiogiai palietė ir katedrą. Karalaitį Kazimierą paskelbus šventuoju, karaliaus Vladislovo Vazos užsakymu architektas Konstantinas Tenkala pietrytiniame pastato kampe pastatė koplyčią, į kurią ir buvo perkelti šv. Kazimiero palaikai. Koplyčia gėrimės ligi šių dienų. Tai vienas nuostabiausių ankstyvojo baroko architektūros šedevrų Lietuvoje. Kiek anksčiau, 1660 metais, katedra vėl nukentėjo nuo gaisro. Ją rekonstravo architektas Vilhelmas Polis, kuris nusprendė papuošti pagrindinį fasadą dviem bokštais.
1655 metais prasidėjo valstybės ir miesto galybės smukimas. Nesėkmingai klostėsi karas su Rusija dėl Ukrainos. Pirmą kartą miesto istorijoje priešas priartėjo prie Lietuvos sostinės. Mieste kilo neapsakoma panika. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius su savo ištikimiausiu mūrininku užsidarė katedroje ir ėmė slapstyti kunigaikščių, karalių, vyskupų palaikus, kad jų neišniekintų artėjantis priešas. Palaikai buvo užmūrijami požemių kriptose ar kitaip slepiami. Šventasis Kazimieras sidabriniame karste buvo išvežtas į Rožanų miestelį Baltarusijoje. Pats vyskupas upėmis nuplaukė ligi Karaliaučiaus, ten peršalo ir mirė, nespėjęs papasakoti, kur išslapstyti didikų palaikai. Miestiečiai dar bandė ginti miestą, tačiau jėgos buvo nelygios, ir atamano Zolotarenkos vadovaujami kazokai pirmieji įsiveržė į Vilnių. Miestas degė 18 dienų, kilo epidemijos ir badas. Okupacija tesėsi šešetą metų. Katedra, kaip ir dauguma bažnyčių, buvo išplėšta ir apleista. Buvo sunaikinti Vytauto ir kitų kunigaikšččių sarkofagai ir antkapiai, meno kūriniai ir kulto reikmenys. Dar ne kartą Vilnius kentėjo nuo rusų ir švedų kariuomenių antpuolių, tačiau stengdavosi užsigydyti karų padarytas žaizdas, nes čia buvo Lietuvos ekonominis, kultūrinis, dvasinis centras.
XVIII a. viduryje katedros būklė pasidarė katastrofiška. Ėmė grimzti pastato pamatai, sumūryti ant neatsparaus durpingo pagrindo. Aukšti gruntiniai vandenys irdažni pavasario potvyniai, užlieja katedros rūsius ir net grindis, sunkino padėtį. Dėl to suskilo sienos, ypač vakarinio fasado, pavojingai supleišėjo dešinysis bokštas su laikrodžiu. 1769 metais bokštas nugriuvo. Katedra buvo uždaryta. Tada sukruto Vilniaus vyskupas Masalskis. Jo remiamas baudžiauninko sūnus architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius laimėjo katedros rekonstrukcijos konkursą. Darbai buvo pradėti 1783 metais. Stuoka-Gucevičius išlaikė pastato vidinę erdvinę struktūrą; išsaugojo šv. Kazimiero ir Valavičių barokines koplyčias. Katedra kiek prasiplėtė į šonus, apjungdama koplyčias už šoninių kolonadų. Prie pagrindinio fasado buvo pristatytas didingas šešių kolonų (20 m aukščio) portikas, šv. Kazimiero koplyčiai simetriškai buvo pristatyta beveik tokia pat zakristija. Pastatas įgavo darnias, monumentalias ir didingas klasicistinio stiliaus formas.
Nebaigus visų statybos darbų, sugriuvo Lietuvos-Lenkijos valstybė. Vyskupas Masalskis buvo pakartas sukilėlių Varšuvoje, Stuoka-Gucevičius vadovavo Vilniaus miestiečiams sukilėliams, kautynėse prie Ašmenos buvo sunkiai sužeistas ir 1798 m. mirė. Darbus užbaigė architektas M. Šulcas.
Vilnius tapo carinės Rusijos imperijos gubernijos centru. Katedra atjaunėjo ir išsipuošė, bet jos kaimynas, Žemutinės pilies kunigaikščių rūmai, buvo negailestingai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Prasidėjus 1830 metų sukilimui, iškilo pavojus ir pačiai katedrai, nes karštligiškai imta įrenginėti Žemutinės pilies teritorijoje tvirtovę-citadelę. Paskubomis buvo supilti pylimai šalia Gedimino kalno, atrioglintos patrankos. Žinia, patrankoms šaudyti reikalinga erdvė, tai katedros aikštėje buvo nugriauti pirmųjų Vilniaus vyskupų rūmai, gynybinės sienos fragmentai, Lietuvos tribunolo rūmai, Pilies Vartų namas, šv. Roko benamių prieglaudos kvartalas ir kiti pastatai. Likusieji namai aplink pilies kalną paversti kareivinėmis. Vis dėlto caras nesiryžo pasikėsinti į brangiausią Vilniaus šventovę.
Kylant lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimui, katedra su vyskupu ir kapitula priešakyje tapo lenkinimo židiniu. Prisidengiant antipravoslaviška veikla, buvo puoselėjamos šlėktiškos tradicijos, unijinės nuotaikos ir didžialenkiškas šovinizmas, kurstoma nesantaika tarp Vilnijos krašto tautų. Tačiau Vilniaus lenkų visuomenės sluoksniuose buvo ir nuoširdžių Vilnijos patriotų, tikrų senojo Vilniaus mylėtojų.
Po 1931 metų potvynio katedra atsidūrė ant sugriuvimo ribos. Pagaliau buvo imtasi kapitalinių pastato gelbėjimo darbų. Vietoje jau supuvusių L. Stuokos-Gucevičiaus įtaisytų ąžuolinių polių po pamatais buvo išgręžti ir išbetonuoti 279 poliai, kurie siekė net 15 metrų gylį. Vykdomi darbai buvo labai sudėtingi, atliekami pagal geriausią to laiko technologiją. Kartu pastatas buvo įvairiapusiškai tiriamas. Štai čia ir pasipylė sensacingi atradimai. Nuo potvynio vandens šv. Kazimiero koplyčioje įkrito grindys. Ši koplyčia rūsio neturėjo, ir štai prie altoriaus pagrindo buvo netikėtai surastos paslėptos dvi urnos, kuriose buvo karaliaus Vladislovo Vazos širdis ir kepenys. Po visomis koplyčiomis atsivėrė L. Stuokos -Gucevičiaus laikais užmūrytos kriptos, pilnos kaulų ir kaukolių. Visa tai buvo apgadinta vandens ir chaotiškai sumaišyta. Jokių ženklų, kad tai būtų buvę kunigaikščių palaikai, nesimatė. Pagaliau 1931 m. liepos 21 dieną architektas Jonas Peška nusileido į katedros rūsį patikrinti vieną jį sudominusį sienos paplatėjimą. "Čia, — pasakoja jis, — mano širdis taip smarkiai iš susijaudinimo ėmė plakti, kad darėsi baisu, kad neplyštų”. Kurijos buvo griežtai ir kategoriškai įsakyta jokių tyrinėjimų (archeologinių ar istorinių) nedaryti. Vis dėlto J. Peška ryžosi prakalti sieną. "Lyg ko bijodamas, delsiau kišti ranką su lempute ir galvą angon. Degiau ir virpėjau. Yra, sakiau sau, yra. .. ir pats nežinojau, kas ten yra .. kažkodėl nenorėjau žiebti lemputės neįkišęs galvos į kriptą. Galų gale paspaudžiau mygtuką, ir mano nuostabai nebuvo ribų. Prieš mane, nišoje, trys įgriuvę karstai. Ant vidurinio karsto matau uždėtą kažkokią lentelę, o nuvedus šviesą kriptos sienomis, staiga kažkas sužibo...” Taip buvo surasti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio bei Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos ir Barboros palaikai. Vanduo nepagailėjo ir jų — Aleksandrą atpažino tik iš karūnos. Architektas prof. J. Klosas, vėliau St. Sukovskis suprojektavo karališkąjį mauzoliejų po Kazimiero koplyčia, kuris ligi karo pradžios buvo beveik baigtas; liko nepadaryti tik urna ir sidabriniai sarkofagai. Tos karūnos, kurias dabar matome karstų galvūgalyje, yra netikros — tai tik kopijos. Deja, tikrosios kažkur iškeliavo, nors reikia pasakyti, kad jau rastos jos buvo gerokai sunykusios ir apdūlėjusios. Dabar Lietuvos valdovai ilsisi ąžuoliniuose karstuose ir laukia, kada greta jų atsiguls didysis kunigaikštis Vytautas ir daugelis kitų dar nesurastų kunigaikščių.
Po Didžiojo Tėvynės karo katedra buvo uždaryta. Šv. Kazimiero karstas buvo perkeltas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje. Sujauktas, pridulkėjęs katedros vidus, išmėtytos knygos, kulto reikmenys, kitos meno vertybės — tokį liūdną vaizdą pamatė Dailės muziejaus darbuotojai, 1955 metais peržengę pastato slenkstį. Pastatas buvo suremontuotas ir pritaikytas Paveikslų galerijai. Joje eksponuojama geriausia Vakarų ir Lietuvos tapytojų darbų kolekcija respublikoje. 1969 metais, restauravus meistro Radavičiaus XIX a. pabaigoje pastatytus vargonus, buvo atgaivintos vargonavimo tradicijos. Čia kasmet vyksta vargonų muzikos festivaliai, nuskamba "Poezijos pavasario” baigiamieji akordai, Naujųjų metų išvakarėse grojama "Atsisveikinimo simfonija”. Neseniai pastate buvo įrengta moderni švediška oro kondicionavimo sistema, įgalinanti meno kūriniams, eksponuojamiems galerijoje, sukurti kuo geriausias sąlygas. Vykstant šiems darbams, katedros požemiuose buvo atkasta nemaža įdomių archeologinių radinių. Išties daug padaryta restauruojant senąją katedrą. Miesto visuomenės rūpesčiu bus imtasi atstatyti pokario asmenybės kulto laikais sunaikintas šventųjų skulptūras ant pastato klasicistinio portiko. Ne tik katedra, bet ir visa senojo Vilniaus širdis — pilių teritorija laukia rimtų archeologinių tyrimų. Tada mes sužinosime kur kas daugiau ir giliau apie mūsų tautos praeitį. Čia, Gedimino aikštėje — senajame Šventaragyje, kur jau daugiau kaip 700 metų stovi žilagalvė senolė — Vilniaus katedra, mes mokomės iš garbingos praeities, mėginame pažvelgti į ateitį.
(Iš “Lietuvos pionieriaus” 1987 m.)