Danutė Bindokienė
Kartą viena pažįstama moteriškė pusiau juokais pasakė: "Kai buvome jaunos, visa mūsų kalba sukdavosi apie bernus; kai ištekėjome, pagrindinė pokalbių tema buvo vaikai, o dabar dažniausiai šnekame apie savo tėvus”.
Rūpestis pasenusiais tėvais šiuo metu iškyla ne vienoje išeivių lietuvių šeimoje. Kai po II pas. karo kūrėmės šiame krašte, mūsų tėvai buvo dar jauni, pajėgūs ir lengvai įsikabino į naujojo gyvenimo vežimą. Per keturiasdešimt išeiviško gyvenimo metų jie sunkiai dirbo, išleido į mokslą vaikus, įsigijo nuosavybę ir užsitarnavo pensijas. Vaikai taip pat "atsistojo ant kojų”. Jų gyvenimo ratas sukosi be vyresniųjų pagalbos. Su tėvais buvo bendraujama, susieinama, neatsisakant patogios nepriklausomybės. Tėvai ramiai sau gyveno senesnėse lietuviškose apylinkėse, apsupti savo draugų, pažįstamų, netoli savo parapijos. Vaikams jie tebebuvo reikalingi, bet ne per daug: gera pas močiutę pasisvečiuoti, ypač didžiųjų švenčių metu, saugu palikti vaikus, kai kur nors išvykstama, įdomu pasivaikščioti po senelio daržą ir pasiklausyti pasakojimų apie "senus laikus”.
Ir taip patogiai besitvarkant, įvyksta nenumatytas dalykas: netikėtai tėvai pasensta, sulinksta, pradeda vis dažniau lankytis pas gydytojus, atsirasti ligoninėse...
Rogier van der Weyden (1400-1464). Kristus pasirodo savo Motinai.
Iš pradžių vaikai į visas tas senatvės apraiškas žiūri su nepasitikėjimu ir net su tam tikra dalimi nekantrumo: skundžiasi ir skundžiasi be paliovos... Visokių galų prisigalvoja, neturėdami rimto užsiėmimo... Tačiau ilgainiui mintyse atsiranda abejonių: o kas bus, jeigu...
Tas "jeigu”, lyg vaikystės sapnų pabaisa, vis dažniau paliečia eilę jaunesniųjų išeivijos lietuvių šeimų. Kaip tvarkytis, kai tėvai pasensta, yra opi ir labai aktuali šių dienų tema.
Kol abu tėvai gyvi ir gali savarankiškai gyventi nuosavame namelyje ar bute, nėra sunku kiek dažniau nuvažiuoti, nupjauti žolę vasaros metu, atkasti takelius, pūgai nusiautus. Nors tai pareikalauja šiek tiek daugiau laiko ir pastangų, bet nesunku retkarčiais juos nuvežti pas gydytoją, apipirkti didesnėse krautuvėse ar pasiimti kartu į lietuvišką renginį. Seneliai stengiasi per daug nereikalauti, neįkyrėti nuolatiniais prašymais. Jiems tik smagu, kad kur nors yra artimi žmonės, kurie rūpinasi jų gerove, iš kurių galima tikėtis paramos, bėdai ištikus.
Tačiau čia tik pirmoji šios gyvenimo dramos dalis. Antroji ateina tada, kai senieji tėvai pasidaro nebepajėgūs savarankiškai tvarkytis arba vienas iš jų miršta.
Skaudesnė problema pasireiškia, kai miršta vyras, o žmona lieka viena. Daugumas senesnės kartos moterų niekuomet nebuvo per daug savarankiškos. Gimę ir augę Europos kultūroje, jų vyrai buvo tvirtai įsitikinę, kad tik jiems dera tvarkyti įvairius šeimos reikalus: mokėti sąskaitas, užpildyti taksas, pasirūpinti apdrauda, paskolomis ir pan. Moterų darbas — apie namus. Kai vieną dieną žmona pasilieka viena, visa tai, ką rūpestingai atlikdavo vyras, dabar sugula ant jos pečių.
Pažįstu vieną moteriškę, kuri iki vyro mirties niekuomet nebuvo parašiusi čekio, užmokėjusi telefono sąskaitos, nusipirkusi pašto ženklų... Vyrui mirus, ji ne tik turėjo pergyventi netekimo siaubą, bet taip pat visiškai beviltišką pasimetimą. Truko nemaža laiko, kol ji pati išdrįso banke išsikeisti pensijos čekį ar paprašyti, kad įrašytų nuošimčius į banko knygutę.
Taip pat pasitaiko, kad, žmonai staiga daug nukenčia. Nors vaikų ar kitų pašali-mirus, vyras nebemoka nei arbatos išsivirti, nežino, kaip veikia skalbiamoji mašina ar dulkių siurblys. Visa tai buvo "moteriška karalystė”, į kurią jis net nebandė kištis. Pakako, kad pietūs laiku garavo ant stalo, o stalčiuje kas rytą atsirasdavo švarių kojinių pora...
Jeigu našlys ar našlė gali pasilikti senoje gyvenvietėje, jų savarankiškumas ne-nių asmenų pagalba jau daug reikalingesnė, dažniausiai šie žmonės tvirtai laikosi savo nepriklausomybės ir nenori jos atsisakyti.
Visai kitas reikalas, kai senelis ar senelė yra paliegę. Turime nemažai tokių, kurių fizinės jėgos tebėra nepalūžusios, bet atmintis šlubuoja. Jie užmiršta duris užsirakinti, dujas po puodu užsukti; išėję į gatvę, nebeatsimena, kur namai. Jų vienų palikti nebegalima. Tuomet vaikai atsiduria prieš keblų klausimą: kaip prižiūrėti seną tėvą ar motiną, neprarandant ir savo įprastojo gyvenimo?
Retas ramia sąžine nusprendžia atiduoti senelius į prieglaudą. Tam yra dvi priežastys: 1. moralinė ir 2. finansinė. Atrodo neapsakomai baisu įkišti mylimą žmogų į svetimųjų tarpą, patikėti jų priežiūrai, kur dažnai ir kalba nesuprantama, ir meilės, šilumos stoka. Tai žmogaus pasmerkimas lėtai, vienišai mirčiai.
Tėvas ar mama pirmiausia pakviečiami įsikraustyti į vaikų šeimą. Kai kas mėgina ir trečią išeitį — pasamdyti moterį ar merginą, kuri prižiūrėtų senelius jų pačių namuose. Tačiau senesnieji ne visuomet pasitiki svetimu žmogumi. Vis atrodo, kad per daug visur landžioja, kad taikosi ką išnešti, kad per daug valgo, per mažai dirba, o per daug pinigo nori...
Persikėlimas gyventi pas vaikus atneša nemažai rūpesčių jauniesiems, bet jų pakankamai turi ir senieji. Kai prieš porą metų mirė mano tėvas, pažįstamos moterys nuolat perspėdavo mamą: "Tik jau nesikraustyk pas dukterį!” Atrodo, kad nė viena negalėjo nieko gero pasakyti apie bendrą gyvenimą su vaikais, juo labiau, kad daugelis jau buvo atsidūrusios tokioje situacijoje ir jautėsi labai nelaimingos.
Tą patį perspėjimą ir man teko daug karty išgirsti. Parūpo patyrinėti, kokios pagrindinės problemos iškyla, kai sena motina ar senas tėvas atsikelia gyventi į sūnaus - dukters šeimą. Norinčių pasakoti savo patyrimus ar pasiguosti sunkumais atsirado tikrai nemažai. Čia trumpai perbėgsiu būdingesnius pasisakymus, neieškodama jokios išeities, nedarydama sprendimų.
Štai, ką pasakoja tie, kuriems teko įsileisti į savo šeimą naują narį: seną tėvą ar motiną.
Aurelija. "Kai mano vyro tėvas pradėjo 'nesusivaikyti’, nutarėme pasiimti pas save. Turime du berniukus. Tarp jų penkerių metų amžiaus skirtumas. Mažiuką perkėlėme pas vyresnį, kad senelis turėtų patogų, atskirą kambarį. Vyresnysis neilgai galėjo iškęsti mažojo trukdymus: žaislai visur po kojų, triukšmas, kai reikia pamokas ruošti, ginčai, barniai, peštynės. .. Įruošėme kambarį rūsyje, kad vyresnysis sūnus turėtų ramybę. Bet dėl to teko visai šeimai nukentėti: neturime vietos poilsiavimui, atsipalaidavimui. Viršuje nėra kur, nes tik salonas ir virtuvė, net valgomojo neturime. Ar manot, kad senelis patenkintas, gavęs geriausią kambarį visame name? Jis be paliovos skundžiasi: tai paukštė medyje po langu per daug čirškauja, tai vėl kas. Vyras apipjaustė medžio šakas, kad paukščiai netrukdytų, tai dabar jau saulės per daug kambaryje. Kai turime kur išeiti ar išvažiuoti, pasamdome žmogų, kad senelį pasaugotų. Jis išeina ir namų neranda. Kartais išeina ir su apatiniais drabužiais. Šiaip jis gana piktas, mėgsta keiktis, užsispyręs. Jeigu mes subarame vaikus, tai jis visuomet užstoja, palaiko jų pusę. Jokios disciplinos negalime įgyvendinti. Vyras sako, kad jis savo tėvo iš savo namų nemes, o aš nežinau, nei kaip reikės tvarkytis”.
Sigitas. "Mano žmonos motina baigia sugriauti mūsų šeimos ramybę. Jeigu mudu su Laima persimetame piktesniu žodžiu arba dėl ko nesutariame, močiutė tuoj įsiterpia su savo nuomone ir patarimais. Jai bematant aišku, kurio iš mūsų teisybė. Iš mažo ginčo ar nuomonių skirtumo netrukus įsiliepsnoja gana aštrus konfliktas. Mudu vis prisižadame, kad nekreipsime dėmesio į jos pastabas, bet kitą kartą vėl tas pats. Kai Laima ar aš atsargiai pasakome, kad čia privatus nesutarimas ir norėtume vieni patys jį išspręsti, močiutė labai įsižeidžia, tuoj į ašaras. Po to kelias dienas vaikšto lyg šešėlis arba pradeda skųstis visokiais negalavimais”.
Ritonė. "Mano vyro mama niekuomet manęs nemėgo, o jo brolio žmoną tai liaupsindavo, kaip įmanydama. Žinoma, ta nei girdėti nenorėjo apie uošvienės priėmimą pas save. Taigi dabar ji gyvena pas nekenčiamą marčią, ir kiekviena diena — pragaras. Svarbiausia, mudu su vyru neturime jokio privataus gyvenimo. Ji eina per visus namus — dieną ir naktį. Ateina ir į miegamąjį. Užsidarome duris, prašome, kad nevaikščiotų. Kur tau. Atrodo, kad ji saugoja savo sūnų nuo manęs. Jeigu mudu apsikabiname ar pasibučiuojame, uošvienė tuoj neiškenčia: 'Ko čia sukibę, kaip varlės po lietaus...’ Arba: 'Taip seniai vedę, o elgiatės lyg jaunavedžiai. Gėdos neturite!’ ”
Jūra. "Mes negalime turėti svečių! Nesvarbu, kas ateina, mama tuoj atsisėda šalia ir kalba, kalba. Ji viską žino, viską supranta, apie viską turi susidariusi nuomonę. Jeigu kas užsibūna kiek ilgiau, ji tuoj atneša apsiaustą ir pradeda atsisveikinti. Žmonės pakyla ir išeina įsižeidę. Negalime net svečių pavaišinti: per daug geria, per daug valgo, per daug cukraus į kavą deda... Mes mėginame sakyti, kad nekreiptų į ją dėmesio, bet tai labai sunku svetimiems. Juk negaliu seną žmogų užrakinti kambaryje. Ypač močiutė nekenčia, kai ateina dukters draugės ar draugai. Ji viešai visus kritikuoja: per ilgi bernų plaukai, per trumpi mergaičių sijonai, per daug dažų vartoja ir t.t. Duktė verkia, pyksta, skundžiasi, o senelė tvirtina, kad jos pareiga mergaitę apsaugoti, jeigu nuosavi tėvai nesirūpina.
Mano mama yra ne šiaip sau moterėlė: ji Lietuvoje baigusi universitetą, profesionalė. Kai gyveno su tėvu, turėjo daug interesų ir daug draugų, mėgdavo svečiuotis ir pas save žmonių pasikviesti. Persikrausčiusi pas mus, nuo visko atitrūko. Aš jai siūlau kur išvažiuoti, pasikviesti senų pažįstamų, bent telefonu pasišnekėti. Ji nieko nenori, su niekuo nebendrauja. Atrodo, kad pasaulis nustojo egzistuoti už mūsų namų sienų. Dabar ji tartum mėgina gyventi per mus: nori įsijungti į kiekvieną mūsų pramogą, projektą, darbą. Toks spaudimas dusina visą šeimą. Mėginu jai išaiškinti situaciją, bet mama nenori ar negali suprasti”.
Jonas. "Aš užjaučiu savo žmoną, kuri visą dieną turi praleisti su mano tėvu. Jeigu man nereikėtų j darbą išeiti, tai turbūt iš proto išsikraustyčiau. Tėvas viską taupo: plastikinius maišelius, dėžutes, butelius, virvutes, popierius.. . Jis kruopščiai peržiūri ne tik mūsų, bet ir kaimynų šiukšlių dėžes. Jeigu mes išmetame ką nors, kas jam atrodo naudinga, gauname pylos. Jis taip pat ’taupo’ maisto liekanas — duonos pluteles, mėsos gabaliukus, daržovių likučius. Viską nešasi į savo kambarį, pasideda, o paskui pamiršta. Galite įsivaizduoti stalčius, palovę ir visus kampus! Žmona valo ir dūsauja. Suvaikėjęs senukas, tai reikia atleisti.
Jis visą gyvenimą buvo labai taupus. Aš manau, kad į senatvę tas taupumas dar sustiprėjo, dėl to taip elgiasi. Prisipažįstu, kartais būna kiek nemalonu. Pavyzdžiui, jis taip elgiasi, kai prie stalo yra svečių. Vis klausia, ar jau pavalgė, o paskui likučius nuo lėkštės pasiima. Kartą bulvių košę susikrėtė į švarko kišenę. Ir juokas, ir graudu!”
Vilija. Močiutei vis negerai. Mes visi vaikštome galais pirštų, kad tik triukšmo nebūtų. Namuose—lyg kapinėse. Muzika— jai galvą skauda; telefonas — galvą skauda; televizijos nei neatsuk vakare. Jeigu aš kur nors einu, tai ji tuoj nori žinoti, kada grįšiu, su kuo einu, ką veiksiu. Kartais aš visai neturiu noro aiškintis, tai ji pradeda aimanuoti, kad jos visi nekenčia, nenori, nerespektuoja. Močiutė taip pat nesutinka su mama. Kai jos susikerta, tai tada ir man sunku, nes mama pikta, kaip širšė. Aš tik laukiu, kol užsidirbsiu pinigų, tada niekas manęs čia nesulaikys. Vis tiek jau čia ne mūsų, o močiutės namai.. . Anksčiau tik mama man vis murmėdavo ir priekaištaudavo, o dabar prisidėjo dar viena burna. Kiekvieną dieną vis ta pati dainelė. ..”
Vilijos mama. "Sutinku, kad aš kartais esu per daug priekabi, ir dukra nuo to nukenčia. Šiuo metu visa mūsų šeima gyvena nemažoje įtampoje. Kai mama atsikraustė, viskas pasikeitė. Ji visuomet iš manęs per daug reikalaudavo: ką bedariau, kaip besistengiau, niekad nepataikiau taip, kaip ji nori. Tik ištekėjusi pasijutau geriau. Pamačiau, kad ir aš šio to verta, šį tą moku, esu įvertinama ir svarbi. Žodžiu, pradėjau jausti pasitikėjimą savimi. Dabar mano gyvenimas vėl grįžta į jaunų dienų rietynes su mama. Jai nepatinka, kaip aš indus plaunu, kaip puodus sudedu, kaip stalčiuose šaukštai guli. Skalbiniai ne taip suvynioti, prieskoniai ant lentynėlės negražiai išrikiuoti, sriuboje per daug druskos, per mažai daržovių ir t.t. Jeigu kur nors nugula dulkė, gaunu bartis. Mano rūbinėse drabužiai netvarkingai sukabinti, mano stalčiuose netvarka. . . Kai išeinu į darbą, ji viską apžiūri ir pertvarko pagal savo skonį. Grįžusi nežinau, kur kas stovi, kur ką rasiu, lyg svetimuose namuose. Kartais ji net išmeta mano daiktus, kai nusprendžia, kad jie man nereikalingi. Prašau, kad neliestų, nedirbtų, nesivargintų, bet kur tau! Vyras visai nesikiša į šiuos namų erzelius — pavalgo, atsisuka televiziją ir snaudžia. Vilija skundžiasi, grasina iš namų pabėgti, jeigu močiutė nepasikeis. O aš esu viduryje: kovoju su savimi, su dukteria ir su motina”.
Marytė. "Aš turiu keturis vaikus: 7, 12, 14 ir 80 metų amžiaus. Mano mama labai miela, gera, pamaldi moteris. Visą gyvenimą aš ją gerbiau, mylėjau ir ja pasitikėjau. Kiek mudvi valandų praleisdavome bekalbėdamos! Mamai visuomet galėjau pasipasakoti, pasiguosti. Geri santykiai nenutrūko ir po mano vestuvių, nes mama gyveno netoliese. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad mano tėvelis mirė dar Vokietijoje, todėl mama buvo pripratusi gyventi viena ir labai gerai tvarkėsi. Ji turėjo gerą darbą, daug draugių, dirbo lituanistinėje mokykloje šeštadieniais. Mano vaikai tiesiog dievino savo močiutę — buvo didžiausia laimė pas ją praleisti kelias valandas. Kai prieš metus močiutė pradėjo blogai jaustis, mes visi nusprendėme, kad būtų neblogai persikelti pas mus. Vietos turėjome pakankamai, nes neseniai buvome pirkę didelį namą. Jokių problemų negalėjome numatyti, o džiaugsmo buvo labai daug: pagaliau mylimoji močiutė bus kartu 24 valandas!
Deja, taip neatsitiko, mūsų džiaugsmingi lūkesčiai neišsipildė. Nuo pat pirmos dienos pastebėjau, kad kažkas negerai. Mama nieko nedaro — nei piršto nepajudina, pirma nepasiklaususi mano leidimo! Ar gali maudytis, ar galima lėkštes nuo stalo nuimti, ar leisiu skalbinius sudėti į stalčių?.. Jokio savarankiškumo, jokios iniciatyvos. Net arbatos stiklinės negali be mano leidimo įsipilti. Tikėjau, kad ilgainiui įsidrąsins, juk naujos gyvenimo sąlygos, reikia priprasti. Mėginau neklausta skirti jai mažus, nesunkius darbelius, kad jaustųsi reikalinga, naudinga. Viską ji atlikdavo labai kruopščiai, bet tik tai, ko prašydavau, nė truputėlio daugiau.
John Walter. “Pažino Jėzų, kai jis laužė duoną” (Lk 24,35).
Reikalai eina vis blogyn. Ji taip stengiasi mums nekliudyti, nesimaišyti po kojų, kad, rodos, tuoj pasidarys nematoma. Ir vyras, ir vaikai tvirtina, kad mums labai maloni jos pagalba, jos buvimas kartu, bet niekas nepadeda. Man labiausiai nerimą kelia tai, kad pamažu esu priverčiama tapti savo motinos mama. Aš turiu ją raminti, guosti, viską paaiškinti, viską paduoti. Močiutė nebepasitiki savimi, bijo dabarties, dreba dėl ateities. Man ir baugu, ir pikta, ir baisiai skaudu. Nejaugi ir manęs panašus likimas laukia? Atrodo, kad ankstyva mirtis yra geresnė blogybė už tokią skaudžią senatvę”.
Šiuose keliuose pavyzdžiuose matome tik pluoštelį problemų, atsirandančių, kai po daugelio savarankiško, nepriklausomo gyvenimo metų tėvai ir vaikai vėl yra priversti sudaryti vieną šeimą. Pasidaro dar sunkiau, kai senelių sveikata bloga, kai jie negali atsikelti iš lovos, patys pavalgyti, apsitvarkyti, apsirengti. Tuomet ypač pasireiškia ligonio irzlumas ir seno žmogaus skundai, priekaištai, reikalavimai. "Mano tėvas manęs nepažįsta. Vadina mane ponia ir prašo pašaukti jo dukterį”, — su ašaromis pasakojo viena moteris. Tačiau ji negali tėvo išsiųsti į prieglaudą ir su meile slaugo, prižiūri seneliuką.
Besigailėdami geraširdžių vaikų, kurie vargsta su senais tėvais, pažvelkime į problemą ir iš tėvų taško.
Prastas malonumas atsisakyti savo gyvenimo ir priklausyti nuo kitų malonės, net jeigu tai yra nuosavi vaikai. Galima teigti, kad seneliai turi išgyventi du milžiniškus sukrėtimus tada, kai jie tikisi užtarnauto poilsio ir ramybės.
Pirmasis smūgis dažniausiai yra artimo žmogaus mirtis. Praradimo skausmas ir vienatvė yra sunkiai pakeliama našta bet kurio amžiaus asmeniui. Senesnis skausmą išgyvena dar giliau, nes kartu iškyla bauginantis klausimas: kas dabar su manimi atsitiks?
Antrasis smūgis ištinka tuomet, kai pasilikusioj o likimas jau yra išspręstas: reikia kraustytis pas vaikus. Dėl vietos stokos naujuose namuose, dėl vaikų gyvenimo būdo ir skonio, senieji baldai, daiktai, indai ir viskas, kas atrodė svarbu, miela, sava, staiga nebetinka. "Kam tų skudurų (ar knygų, ar daiktų) tau reikia? Pas mus visko yra. Mesk, tegul šiukšlininkai susirenka”.
Priprastųjų ir mielų daiktų praradimą daugiau išgyvena moterys negu vyrai. Tačiau ir jiems būtų lengviau prisitaikyti prie naujos aplinkos, jeigu savo kamabaryje matytų pažįstamus baldus, daiktus. Juk jie surišti su maloniais prisiminimais, su buvusiuoju gyvenimu. Galbūt vaikai tik gero nori, pirkdami mamai ar tėčiui naują lovą, naują spintelę, naujus baltinius. Tačiau visa tai sukelia laikinumo jausmą: seneliai jaučiasi, lyg būtų svečiuose. O gal vaikai tikrai tuo nori parodyti, kad senuko ar senutės gyvenimas pas juos neilgas: juo greičiau užsibaigs, tuo geriau. ..
Kiekvienas žmogus turi savo namuose ką nors, kas atrodo labai svarbu, miela, nors pašaliniai asmenys to negali suprasti. Tai lyg aplaužytas vaiko žaisliukas, kurio jis nekeistų į dešimt naujų, blizgančių žaislų. Reikėtų pasirūpint, kad tiems svarbiems daiktams atsirastų vietos naujuose namuose.
Jaunosios šeimos dažnai gyvena toliau nuo lietuviškų kolonijų, nuo lietuviškos parapijos. Jie viso to nepasigenda, nes anglų kalbos mokėjimas atidaro visas duris, užmezga naujas draugystes, juk automobiliu galima pasiekti bet kurią vietovę. Seni žmonės dažniausiai jau nebeturi vairavimo leidimo, o ne visi pajėgia arba drįsta kur nors važiuoti autobusu, traukinėliu. Kiekvieną kartą, kai nori aplankyti buvusius kaimynus ar draugus, turi prašyti, kad kas pavėžintų. Ne visuomet prašymo įmanoma išklausyti. Dienos metu suaugusieji dirba, savaitgaliais neturi laiko, o vakarais pavargę. .. Po kelių atsisakymų (nors labai švelnių ir mandagių) senukai nebedrįsta trukdyti. Jų buvusieji draugai neaplanko dėl tos pačios priežasties: negalėjimo nuvažiuoti. Taip pamažu buvusieji šilti santykiai išblėsta.
Tolimame priemiestyje, kur gyvena daugiausia jaunos šeimos, senesnieji pasigenda bendraamžių, bendraminčių, ypač lietuviškai kalbančių. Visko jie pasigenda — net kepyklos, kurioje kelis kartus per savaitę pirkdavo lietuvišką duoną. Sekmadieniais mišios taip pat angliškos, svetimos. Išėję iš bažnyčios, vaikai skubiai sušoka į automobilį ir spaudžia namo. Nebėra laiko pastoviniuoti prie bažnyčios, pasišnekučiuoti, o be to, nebėra ir su kuo...
Beveik atrodo, kad mūsų seneliai, atsidūrę tokioje svetimoje situacijoje, išgyvena labai panašų praradimo jausmą, kaip bėgimo iš tėvynės metu. Tačiau tada jie buvo jauni ir stiprūs, tikėjosi, kad kaip nors vėl pavyks sumegzti išardytą gyvenimą. Dabar vilties nebedaug jiems belikę: jokios prošvaistės nematyti.
Vienintelis savas, pažįstamas asmuo šiuo metu yra sūnus ar duktė ir jų šeima. Senelis ir senutė nejučiomis mėgina įsilieti į jų gyvenimą, kiek galima glaudžiau prie jų prisiglausti, pritapti. Jie nejaučia, kad tuo būdu kaip tik pasiekiami priešingi rezultatai: juo labiau senasis šliejasi, tuo stipriau jaunieji traukiasi atbuli. Ir vieni, ir kiti yra nelaimingi.
Kaip žmonės šias problemas sprendžia? Beveik kiekviena šeima individualiai, kaip jiems geriau, patogiau atrodo.
Yra tokių, kurie net neieško jokių išeičių: pats gyvenimas viską ilgainiui išlygina, nes senas žmogus negyvena amžinai... Kiti, kai situacija tiek pablogėja, kad kartu nebeįmanoma pasilikti, atduoda motiną ar tėvą į prieglaudą. Pradžioje dėl to labai kenčia, graudinasi, teisinasi. Po kiek laiko nurimsta ir pripranta: mes turime rūpintis savo gyvenimu!
Tačiau ir vieni, ir kiti turėtų prisiminti, kad šiandieninė jų problema su senais tėvais — tai rytojaus jų vaikų problema su jais pačiais. Lietuvių liaudis žino pasaką apie senų tėvų ir suaugusių vaikų santykius. Tą pasaką verta visiems prisiminti.
Pasakojama, kad, sūnui nusibodus seną tėvą karšinti, juo rūpintis, buvo nutarta senuku atsikratyti. Sūnus įsisodino tėvą į ratukus ir išvežė į mišką. Kartu su juo ėjo mažas jo sūnelis, kuris labai domėjosi tėvo elgesiu. Privažiavęs aukštą daubos krantą miške, sūnus pastūmė ratukus su tėvu žemyn nuo skardžio ir apsisukęs nuėjo sau. Beeinant namo, jo sūnelis paklausė: "Tėveli, kodėl palikai ratukus miške? Kai tu būsi senas, kuo aš tave į mišką išvešiu?”