CHIARA LUBICH
"Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje” (Mt6,6). Šie Jėzaus žodžiai yra paimti iš jo "Pamokslo nuo kalno”. Šis ypatingas skyrius kalba apie išmaldą, pasninką ir maldą, kurių praktikavimas visada buvo svarbus religiniame Dievo žmonių gyvenime. Tai priminęs, Jėzus paaiškino, kokia mintis turėtų įkvėpti jo tikruosius mokinius, tuos gerus darbus vykdant.
Jėzaus žodžiai, kaip paprastai, buvo konkretūs, liečiantys jo klausytojų kasdieninį gyvenimą. Todėl, kai jis kalbėjo apie maldą, kiekvienas galėjo prisiminti žinomus žmones, kurie mėgo "melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi”. Jėzus sakė, kad jo sekėjai turi daryti kaip tik priešingai: užsidaryti kur nors namo vienumoje, kur niekas negalėtų jų matyti ir girdėti, tik Tėvas.
Kontekste aiškiai matosi, kad šių žodžių nereikia suprasti raidiškai. Jėzus čia neneigia viešos individo ar bendruomenės maldos, taip pat spontaniškos širdies gilumoje ar išorinės žodžių maldos. Jis nesako, kad
Dievas yra arčiau intymioje kambario vienumoje ar kur kitur. Jėzus nori, kad mes suprastumėm, jog tuštybė ir ambicija maldą tik žaloja. Maldoje mes turime siekti asmeniškų santykių su Dievu, bet ne savanaudiškumo.
Kas gi iš tikrųjų yra malda? Tai yra pasikalbėjimas su Tėvu. Net žmonių santykiuose pašnekesys su kuo nors reikalauja viso mūsų dėmesio ir pagarbos. Tuo labiau taip turi būti mūsų santykiuose su Dievu. Kai mes meldžiamės, visa mūsų meilė priklauso Dievui; mes galime jam atskleisti savo mintis ir norus, pavesti mūsų kentėjimus, prašyti atleidimo ir visų mums reikalingų malonių.
Tikimės, kad Jėzaus pasmerkta dvasinė tuštybė ir noras pasirodyti mūsų maldos nebus deformavęs. Tačiau kiekvienu atveju mums reikia gerai melstis. Mes turime melstis taip, kaip Jėzus iš mūsų nori. Kartais mums gali atrodyti, kad nėra reikalo melstis, ar kad mūsų malda tuščia ir neturinti pagrindo, nes mūsų meilė Dievui silpna. Jėzus nori, kad mūsų malda būtų nuoširdi ir išgyvenama kaip intymus ir asmeniškas pasikalbėjimas su Tėvu.
Tam pasiekti yra geras būdas — mylėti artimą iš meilės Dievui. Iš tikrųjų Dievo meilė ir artimo meilė yra neišskiriamos: kuo labiau auga viena, kartu su ja auga ir kita. Kuo labiau mes mylime artimą, tuo gilesnę meilę turime Dievui. Tai yra faktas, kurį mes visi galime patirti. Jei mūsų meilė Dievui auga, spontaniškas pasikalbėjimas su juo išsivysto, tada mūsų malda pasidaro tikra ir nuoširdi.
Žinoma, visada gali būti priežasčių, kurios mūsų maldą trukdo. Tada veiksmingai galime pasigelbėti, nepasiduodami trukdymams ir vėl iš naujo koncentruodami dėmesį maldai.
Visi elementai, kuriuos čia svarstėme, padės mūsų maldai būti gerai. Gera malda, lyg oras, kuriuo mūsų siela gali kvėpuoti kiekvieną dieną, duodama pagrindą visam mūsų gyvenimui. Ant to pagrindo mes galime statyti ką nors tikrai vertingo.
Iš anglų kalbos išvertė KOSTAS PAULIUS