A. GRAUSLYS
Yra neginčijama tiesa, kad žmogus savo viduje jaučia tam tikrą dorovinį įstatymą, kuris jam nurodo skirtumą tarp to, kas dora ir kas nedora, kurs prieš nusikaltimą žmogų įspėja, kurs padarytą darbą įvertina ir, jeigu jis buvo nedoras, priekaištais kankina bei nerimą kelia. Tasai įstatymas, nuo mūsų nepriklausomas, nieku nepaperkamas, labai valdoviškai prabyla, mus įpareigodamas, reikalaudamas, grasindamas jam paklusti. Tai yra už mus aukštesnės esybės pasiuntinys, kurs atsistoja mūsų akivaizdoje, ko nors reikalaudamas.
Užtenka tik pasiskaityti Šekspyro tragedijas ar Dostojevskio veikalą "Nusikaltimas ir bausmė”, kad galėtume giliau įžvelgti į tą dorovinį įstatymą, kuris sąžinės šventykloje nuolat aidi, kurs mums, lyg valdovas, nuolat diktuoja. Tas sąžinės balsas kalba kiekvieno žmogaus sieloje. Nėra žmogaus, kad ir labai sugedusio, kurs bent kai kada, piktai pasielgęs, nejaustų vidaus nerimavimo, lenkiančio jo į tai, kas gera. Nėra taip doroviškai atbukusio žmogaus, kurio sąžinės ilgainiui negalėtum pažadinti. Jei kuris to dorovinio jausmo neturėtų, galima manyti, kad jis yra psichiškai nesveikas, nenormalus. Tiesa, sąžinės balso nuolat neklausant, galima jį labai atbukinti; nuolat prieš sąžinės diktavimus elgiantis, galima ją beveik visai nuslopinti, tačiau visiškai ji niekad nenuslopinama ir nepašalinama. Ji visados pasilieka ir kartais, nors jau atrodo visai nuslopinta, neįtikima jėga iš naujo prabyla.
Tasai sąžinės įstatymas visur, visais laikais, visose tautose, nežiūrint jų civilizacijos ar kultūros laipsnio, esminiuose dalykuose pasilieka tas pats. Iš kurgi pagaliau tas dorovinis įstatymas galėtų kilti? Gal tikrai yra buvę primityvių tautų, beveik gyvuliškame stovyje, kurios jokių dorovinių sąvokų nėra turėjusios? Kartais taip tvirtina materialistai. Tad gal šis vidaus dorovinis įstatymas yra tik žmonijos išsiauklėjimo vaisius? Reikia pripažinti, kad čia yra dalis tiesos. Tikrai sąžinė pasiduoda auklėjimui. Tačiau tuoj reikia pridėti, kad jos kilmė auklėjimu neišaiškinama. Auklėjimas turi daug įtakos sąžinės jautrumui. Juk yra begalinis sąžinės jautrumo skirtumas, pvz., tarp šv. Aloyzo, kurs visą gyvenimą atgailavo už vieną kitą vaikystės laikais pavogtą menkniekį, ir tarp tokio žmogaus, kurs veda palaidą gyvenimą, daugelį metų neina išpažinties ir pagaliau, priėjęs prie klausyklos, "neturi” ką sakyti. Yra didelis skirtumas tarp asketo, kurs kasdien savo sąžinę kontroliuoja uolia sąžinės sąskaita, ir tarp to, kurs į savo vidų niekados nepažvelgia.
Nuo auklėjimo ir išsiauklėjimo priklauso taip pat ir savyje girdimo dorovinio įstatymo vienoks ar kitoks pritaikymo būdas konkrečiame gyvenime. Tėvų meilės pareigą, be abejo, jautė ir tos primityvios tautos, kurios savo pasenusius tėvus žudė, nes jos galvojo, kad senatvė yra taip sunki ir varginga, kad senų tėvų pašalinimas iš gyvenimo yra jiems geriausias patarnavimas. Tad visos tautos dorovinį įstatymą jaučia, tik kartais dėl klaidingo jo aiškinimo klaidingai jį ir gyvenimui pritaiko.
Tad auklėjimas gali padaryti sąžinę jautresnę ir tikslesnę, bet jis negali būti jos atsiradimo pradžia. Juk kas gi pagaliau yra auklėjimas? Ar tai kažkokio nebūto, pirmiau žmogaus prigimties neturėto dalyko primetimas? Ne, auklėjimas tai yra jau esamų gerų žmogaus prigimties pradų stiprinimas, ugdymas, o neigiamybių slopinimas. Pagrindiniai dorovės principai žmogaus prigimčiai yra įgimti, todėl taip lengvai jie vaikui suprantami ir nereikalingi jokio aiškinimo. Doriniai sąžinės įstatymai nėra žmonių sukurti, nes visose tautose ir visais laikais esminiais bruožais jie yra tie patys. Jei sąžinė būtų žmonių padaras, įvairiose tautose ji turėtų skirtis net ir esminiuose dalykuose.
Jei sąžinė būtų auklėjimo, civilizacijos ar kultūros padaras, tai primityvios, jokios civilizacijos nepaliestos tautos būtų visiško žvėriškumo stovyje. Tačiau taip nėra. Materialistų tvirtinimai apie kai kurių primityvių tautų visišką dorinį laukiniškumą, geriau tas tautas patyrinėjus, pasirodė visiškai be pagrindo. Paaiškėjo, kad tos tautelės savo religinį ir dorovinį gyvenimą labai uoliai slepia nuo pašalinių akių. Buvo patirta, kad tik tie mokslininkai, kurie labai ilgam laikui jų tarpe apsigyvena, kurie išmoksta jų kalbą ir įgyja pasitikėjimą, gali giliau įžvelgti į jų gyvenimą. Taip mokslininkams ir misijonieriams atsivėrė pigmėjų ir kai kurių kitų tautelių vidinis gyvenimas ir jo sąvokos. Paaiškėjo, kad tos tautelės, kurias materialistai laikė visiškai primityviomis doroviniu atžvilgiu, turinčios aukštas moralines sąvokas, kai kuriose srityse galinčios būti pavyzdžiu net mūsų civilizuotoms tautoms.
Kiti objektyvūs mokslininkai priėjo prie dar įdomesnių išvadų. Jie įrodė, kad negalima kalbėti apie primityvių dorinį primityvumą ar visiškai žemą dorovės sąvoką ir, toms tautoms civilizuojantis, jų dorovinių sąvokų kilimą, nes, anot jų, dažnai buvo įrodyta, kad kuo kuri tautelė buvo primityvesnė, tuo jos dorovinės sąvokos buvo kilnesnės ir, toms tautelėms priimant civilizaciją, jų dorovinės sąvokos menkėjo ir skurdo. Tai faktai, kurie aiškiai kalba, kad dorovinės sąvokos nėra žmonių padaras, kad jos savo pagrindiniais bruožais nepriklauso nuo žmonijos išsivystymo laipsnio.
Kad sąžinė nėra žmonių išsiauklėta ar sukurta, tai įrodo ir pats sąžinės pobūdis. Jei žmonės būtų patys sau sąžinę sukūrę, tai jie būtų ją susikūrę palankesnę, labiau pataikaujančią savo pageidavimams. Juk dabartinė priekaištaujanti, teisianti ir kankinanti sąžinė nėra daugeliui maloni. Tad negalima įsivaizduoti, kad tokią sąžinę būtų susikūrusi pati žmonija, kuri linksta tik į tai, kas malonu ir patogu. Jei tokią sąžinę būtų padiktavę ir primetę tik kai kurie įstatymų leidėjai, kaip būtų galima išaiškinti, kad žmonija ją priėmė ir per tiek tūkstančių metų jos nenusikratė? Tad ar mums neaiškėja, kad sąžinė ne nuo mūsų priklauso, kad ji yra surišta su žmogaus prigimtimi, kad ji yra duota paties prigimties Kūrėjo?
Mums nepataikaudama, bet reikalaudama paklusnumo, ateina ji į mus kaip aukštesnės galios atstovė. Štai kodėl šventieji jos teisiančiame balse girdėjo Kristaus skelbiamo Dievo-Teisėjo aidą; sąžinės kančiose jie jautė amžinų liepsnų atšvaistę. Todėl, jų įsitikinimu, niekur taip apčiuopiamai ir taip gyvenimiškai nesusitinka žmogus su Dievu, kaip sąžinėje. Tikrai moralinis įstatymas mumyse šaukiasi to įstatymo Leidėjo.
Sąžinės įstatymas labai stebino ir didįjį filosofą Kantą: "Moraline pareiga, tu kilnus didysis varde, kuris nepataikauji, bet reikalauji pasidavimo, kurs netgi prieš valią, nors ne visada pasisekimą, bet pagarbą sau laimi, kur yra tavęs verta pradžia, kur yra tavo kilnaus kilimo šaknys?” Kitoje vietoje jis sako: "Du dalykai pripildo mane vis didesne pagarba ir didesniu nuostabumu, juo atidžiau ir dažniau mano protas prie to sustoja: tai žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralinis įstatymas manyje”. Ir pagaliau visai aiškiai jis pasisako, kad šis Dievo buvimo įrodymas yra įtikinamiausias.
Tad suprantama, kodėl didieji krikščionybės mintytojai taip labai brangino sąžinę. Jiems sąžinė buvo šventykla, kurioje žmogus susitinka su Dievu. Anglų kardinolui Newman Dievas tampa gyvenimiška realybe per jo sąžinę; Dievas pirmiausia jam yra sąžinės Dievas. Yra žinomas jo posakis: "Teisybę sakant, man egzistavo tiktai tas vienintelis santykis — aš ir Dievas”. Iš jo veikalų aišku, kad tą artimybę su Dievu jis jautė savo sąžinėje. Ne kitokia prasme reikia suprasti ir šituos jo žodžius: "Kaip išgąstinga mintis visada stovėti savo teisėjo akivaizdoje!” Dievą-Teisėją jis tegalėjo nuolat justi, tik sąžinės įspėjimus girdėdamas ir pagal juos savo gyvenimą tvarkydamas. Visi religinio gyvenimo, ypač atsivertimų tyrinėtojai turi pripažinti, kad, neskaitant atskirų nepaprastų Dievo malonės pasireiškimų žmogaus gyvenime, normalus kelias, kuriuo Dievą sutinkame, — tai sąžinės kelias. Klausydami sąžinės, surandame Dievą. Tai vėl patvirtina kard. Newman: "Kaip mes pirmąsias išorinio pasaulio žinias gauname per pajautimus, taip Dievo pažinimas prasideda per sąžinę... Čia nuolat pasikartoja sąžinės patyrimai, kurie mus priartina prie valios To, kurs mus viršija ir vis aiškiau įtikina buvimu Aukščiausiojo įstatymdavio, iš kurio kyla atskiri įspėjimai ir įsakymai”.
Nenuostabu, kad amžių būvyje įvairūs Bažnyčios atstovai ir teologai yra pasakę nuostabios pagarbos žodžių apie sąžinę. Sąžinė — tai šventenybė, už kurios stovi Dievas. Todėl, anot šv. Augustino, žmogus pirm visko turi laikytis sąžinės balso, kai kyla įvairių pareigų konfliktas ir įvairūs neaiškumai. Žmogus turi laikytis savo sąžinės net tada, kai ji yra klaidinga, kol ji bus pataisyta. Visa tai, kas yra daroma prieš sąžinę, yra dorovinis nusikaltimas. Tad visiškai suprantama, kad kartais istorijoje įvykę sąžinės prievartavimai buvo klaidingi ir negalėjo atitikti Dievo valios, kurs kantriai visus pakenčia ir laiko, laukdamas kiekvieno žmogaus vidujinio pasikeitimo, įžengiant į pažintos Dievo valios kelią.
Visus sąžinės nerimavimus, kad padarėme ką nors bloga ir nepadarėme gera, galime palyginti su nerimaujančia kompaso adatėle. Kompaso adatėlės nerimavimai yra prasmingi, nes yra viena kryptis, į kurią nusikreipusi, ji nurimsta. Ir siela, nutolusi nuo savo vienintelio Gėrio, nerimsta. Tad turi būti amžinas, pastovus Gėris, į kurį siela atsigręžusi ir prie jo sustojusi tegali nurimti.
Kartais mums Dievas atrodo toks tolimas, toks negyvenimiškas, bet taip yra tik dėl to, kad neklausome savo sąžinės balso. Jei nuolat nevaikščiojame dievybės šviesoje, tuoj tą šviesą prarandame iš akių. Užtat ar nėra geriausias religinis auklėjimas, jei stengiamasi ugdyti sąžinę ir stiprinti ištikimybę jos balsui? Ir ar nėra tuščias dalykas, kai teoriškai svarstoma, ar yra galima bereliginė dorovė, matant, kad sąžinės diktuojamo dorovinio įstatymo buvimas ir vykdymas mums Dievą parodo ir Jo buvimą įrodo. Tad kiekvienas doras veiksmas yra sąžinėje girdimo Dievo balso ir valios vykdymas. Kiekvienas doras darbas yra religiškas darbas, nors kartais ir nesąmoningas. Tarp oficialiai tikinčio ir netikinčio nėra jau tokio didelio tarpo, jie abu ištikimai klauso savo sąžinės balso. Juodu abu sąžinėje susitinka su Dievu, tik vienas sąmoningai, o antras nesąmoningai.
Šiais charakterio stokos ir nepastovumo laikais laimingas yra tas, kurs atranda Pastovumą, į kurį gali atsiremti. Tai žmogus, kurs savo sąžinę ugdo, kurs ją jautrina, valo, tartum laikrodį derina su apreikštąja Dievo valia. Tada jis gali saugiai sakyti: "Nebijau jūsų apkaltinimų ir paniekos, nes žengiu paskui savo vidaus šviesą ir vidaus Dievą” (J. Wassermann).
Tad nenuostabu, kad didysis poetas ir rašytojas Viktoras Hugo savo kūryboje nusilenkia didžiosioms dvasinėms vertybėms. Jo romane "Vargdieniai” randame tokius samprotavimus: "Dvasinė akis niekur nesuras didesnės šviesos ir gilesnės tamsos, kaip pačiame žmoguje; į ką tik jis nukreiptų savo žvilgsnį — nėra nieko baisesnio, sudėtingesnio, paslaptingesnio ir beribio. Yra reginys, didingesnis už jūrą — tai dangus; yra reginys, didingesnis už jūrą — tai žmogiškosios sielos gelmės... po minutės jis užpūtė žvakę. Šviesa kėlė nejaukumą. Jam atrodė, kad kažkas gali jį pamatyti. Apie kokį 'kažką’ jis galvojo? Deja! Tai, ką jis norėjo išvaryti, įėjo į kambarį; tas, ką jis norėjo apakinti, žiūrėjo į jį. Tai buvo jo sąžinė. Kitaip sakant — Dievas”.
Taigi rašytojas čia norėjo pasakyti: nuo sąžinės nepasislėpsi, nuo jos nepabėgsi. Dievas visur ir visada žiūri į tave. Tu gyveni Jo akivaizdoje.
Todėl ir Anglijos kardinolo John Newman kūryba begalinę reikšmę skiria sąžinei. Jis, įsiklausęs į Dievą, per sąžinę jį įspėjantį, 1871 m. kovo 22 d. rašomame laiške R.H. Huttonui pasisako: "Mano sąžinė nenustojamai mane įspėja, kad per mažai gera darau” ("Briefe und Tagebuchaufzeichnungen aus der katholischen Zeit eines Lebens”, Matthias - Gruenewald Verlag, p. 575).
Kaip mums visiems reikėtų tokios sąžinės!