DANUTĖ BINDOKIENĖ
Žodis Velykos yra pasiskolintas iš gudų, reiškia "didelę dieną”. Tai labai tinkamas pavadinimas, nes ir Lietuvoje Velykos buvo pati iškilmingiausia visų metų šventė. Velykos yra ne tik Kristaus Prisikėlimo, bet ir visos gamtos pabudimo iš žiemos miego šventė. Net ankstyvas Velykų rytas, prieš saulės tekėjimą, pilnas magiškos jėgos. Ypač daug tos magijos susikaupia tekančiame vandenyje. Nusiplovus tokiame vandenyje prieš saulėtekį, nebus visame kūne vočių, skaudulių, užkrėtimų ar kitokių odos ligų. Jeigu Velykų rytą lyja, reikia vienplaukiam pastovėti lietuje, tada didelis užaugsi. Tai būdavo primenama mažiems vaikams, kurie labai norėdavo greitai užaugti.
Velykų rytą saulė tekėdama šokinėja, siūbuoja į šalis ir maino spalvas: žalia, mėlyna, raudona, vėl auksinė-geltona. Ją galima matyti, atsikėlus prieš saulėtekį ir stebint pirmąjį jos pasirodymą pro horizontą.
John Walter. Prisikėlęs Kristus.
Visi važiuodavo į Prisikėlimo pamaldas. Jeigu, važiuojant keliu, susitiksi moterį, tai atsitiks nelaimė. Reikia apsisukti, grįžti atgal ir paskui važiuoti kitu keliu, tuomet nelaimės bus išvengta.
Velykų ryto procesija Lietuvoje paprastai einama aplink bažnyčią. Ji yra labai iškilminga: nešamos bažnytinės vėliavos, mergaitės barsto gėles, gieda choras ir visi žmonės pakaitomis su dūdų orkestru, garsiai gaudžia bažnyčios varpai. Einama tris kartus, giedant lietuvių pamėgtąją Velykų giesmę "Linksma diena mums prašvito”. Po pamaldų yra šventinami velykiniai valgiai, gražiai sudėti pintinėlėse, papuošti žalumynais, sustatyti ant grotelių prie altoriaus.
Pasibaigus visoms pamaldoms bažnyčioje, žmonės skuba namo. Iš tikrųjų visais keliais ir keleliais, takais ir takeliais vyksta lenktynės: kas greičiau parvažiuos namo, tam darbai tais metais gerai seksis, viską visuomet laiku pabaigs. Net ir pėstieji stengiasi aplenkti savo kaimynus ir pirma namo pareiti. Nenuostabu, kad taip lenktyniaujant atsitinka ir nelaimiu. Gal dėl to ir buvo sakoma, kad moteris, sutikta kelyje, atneša nelaimę (kam nors bėdą suversti juk reikėjo!).
Grįžus iš bažnyčios, valgomi velykiniai pusryčiai. Pradedama su pašventintu margučiu, kurį namų šeimininkė nulupa ir supjausčiusi duoda po gabalėlį kiekvienam šeimos nariui. Tai daroma, kad šeimoje nuolat būtų taika, meilė, visi gražiai tarpusavyje sugyventų. Po to valgomi įvairūs valgiai: mėsa, dešros, pyragai. Per Velykas reikia sočiai, gerai pavalgyti, "atsigavėti”, nes visą gavėnią pasninkauta. Jeigu apylinkėje yra neturtingų žmonių, kurie neturi velykinių valgių, tai kaimynai dalinasi savo maistu, sunešdami neturtėliams visko, kad būtų sotūs ir linksmi.
Vaikai ieško paslėptų margučių, kuriuos jiems palieka Velykų bobutė. Buvo žinomi ir kiškučiai, kurie dažo margučius, bet jie — tik Velykų bobutės arba Velykės pagalbininkai. Anksti anksti Velykų rytą jie prikrauna margučių į gražų vežimėlį, kuri traukia mažas, greitas arkliukas. Velykės botagėlis — saulės spindulėlis. Kai kur patys kiškučiai traukia Velykės vežimaitį su margučiais.
Ji važiuoja po visą šalį, sustodama kiekvieno vaiko kieme ir palikdama kiaušinių tam tikslui pakabintose ar padėtose pintinėlėse. Geri vaikučiai atsikėlę randa gražių, raštuotų margučių (o vėlesniais laikais dar ir saldumynų). Blogi vaikai randa tik vieną, nedažytą, visai baltą kiaušinį. Tada vaikui didelė gėda, iš jo draugai ir namiškiai juokiasi. Kartais kiškučiai lydi Velykės vežimėlį ir jai padeda išdalinti margučius. Jie yra užimti ne tik prieš Velykas ir Velykose, bet visus metus, kepdami vaikams pyragėlius. Kai tėvai kur išeina ar išvažiuoja, prižada vaikams parnešti lauktuvių — kiškio pyrago. Sugrįžę pasakoja:
"Einu per mišką (ar per sodą, ar pro krūmus) ir žiūriu: kiškutis, prijuostę prisijuosęs, užsidėjęs kepuraitę, pasiraitęs rankoves, traukia iš krosnelės kvepiančius pyragėlius. Aš jam sakau: 'Padėk, Dieve!’ Jis man sako: 'Ačiū, ačiū. Gal nori paragauti? Dar karšti’. Kur aš nenorėsiu! Kaip kvepia, tokie gražūs..
Vaikas tuo tarpu jau nebegali iškęsti: "Okokia jo krosnelė buvo?” — "Mažutė, gražutė”... — "Ar davė pyragėlių paragauti?” — "Davė, kaip neduos”. — "Ar ir man parnešei?”
Tėtė, mama ar kitas namiškis tuomet ištraukia lauktuves ir padalina vaikams, kuriems ne tiek tie kiškio pyragėliai, kiek pats kepimo būdas palieka didžiausią įspūdį. Taip, rodos, ir mato sušilusį, skubantį kiškelį, maišantį tešlą, kūrenantį krosnelę. Kaip puiku, kad tėtė ar mamytė pataikė pro šalį eiti kaip tik tuo metu, kai pyragėliai buvo iškepę! Apie kiškio pyragus žinoma visoje Lietuvoje.
Su Velykų margučiais buvo žaidžiami įvairūs žaidimai. Paprasčiausias: eiti muštynių. Du žaidėjai laiko po margutį ir daužia vienas į kitą. Kieno kiaušinis nesudūžta, tas laimi. Kiaušinį reikia laikyti saujoj taip, kad tik truputį išsikiša smaigalys. Kitas taip pat kerta smaigaliu. Jeigu įmuša kiaušinio šoną, tai neteisingai mušė, ir sumušto kiaušinio savininkas nelaikomas pralaimėjusiu. Sumuštąjį kiaušinį pasiima laimėtojas. Po žaidimo skaičiuojama, kiek kuris kiaušinių išlošė. Buvo labai svarbu įsigyti kietalukštį kiaušinį, kuris greitai nedūžta. Rinkdamiesi stiprų kiaušinį, pakaukši juo (nevirtu) į priekinius dantis. Jeigu garsas aiškus, skardus, tai lukštas kietas; jeigu duslus ar neaiškus — kiaušinis greitai sutrūks, neverta tokio dažyti.
Kai kurie gudragalviai pasidarydavo "nedūžtantį” margutį. Jis padaromas taip: nevirto kiaušinio galuose padaroma po nedidelę skylutę. Į vieną galą įspraudžiamas plonas šiaudelis ir per jį pučiama, kol visas kiaušinis išteka per apačią. Tuomet į skylutę įstatomas šiaudelis, kurio vienas galas išplėstas kaip piltuvėlis, ir atsargiai pilami ištirpytų pušų arba eglių sakai, iki visas kiaušinis pripildomas. Jeigu sakai sunkiai lenda, tai kitas pagalbininkas, įkištu į antrąją skylutę šiaudeliu, traukia orą iš kiaušinio. Prileidus lukštą sakų, skylutės gerai užtaisomos, kad nebūtų žymės, o paskui kiaušinis dažomas su kitais. Jis būna panašus sunkumu į tikrus išvirtus kiaušinius. Kartais į tuščią lukštą prileisdavo tirpyto cukraus, bet cukrinis margutis buvo daug sunkesnis, cukrus nelygiai sustingdavo, todėl juo sunkiau žaisti. Žinoma, jeigu apgaviką sugaudavo, tai jis būdavo nubaustas. Didžiausia bausmė — suvalgyti savo "margutį”-
Kitas smagus Velykų žaidimas — margučių ridinėjimas. Juos geriausia ridinėti lauke, bet galima ir didesnėje patalpoje viduj. Ridinėjimui padaromas iš lentų gaubtas lovelis, maždaug 10 cm ilgio ir apie 15 cm pločio (lovelis gali būti ir daug ilgesnis). Vienas lovelio galas atremiamas į ką nors, kad būtų žemyn nuolaidumas, bet ne per daug status. Tada lovelio apačioje apibrėžiamas nemažas ratas — tai laukas, į kurį nuriedės kiaušiniai. Jeigu žaidimas vyksta lauke, lovelis turi būti pastatomas ant lygaus paviršiaus, nes rate kiaušiniai neriedės, jeigu bus grumstelių, aukštos žolės ir pan. Žaidžiant viduje, reikia žiūrėti, kad rato paviršius nebūtų labai slidus, nes kiaušiniai išriedės iš rato. Galima padaryti kokias sieneles arba užtvaras, kad kiaušiniai pasiliktų rate. Kai visi įrengimai pabaigti, žaidėjai pradeda rungtynes. Žaidžia 4-8 žaidėjai. Kiekvienas vartoja skirtingų spalvų margučius, kad būtų lengviau atskirti, kuris kiaušinis kam priklauso. Galima ir kitaip savus kiaušinius pasižymėti. Per lovelį iš viršaus leidžiamas kiaušinis. Kai vienas žaidėjas kiaušinį paleidžia, tada leidžia kitas, taikydamas, kad jo kiaušinis nuriedėtų iki ano ir jį užkliudytų. Jei riedėdamas kiaušnis pataiko į pirma nuriedėjusį, tai anas yra laimėtas, ir žaidėjas pasiima jį sau. Kiaušinius per griovelį leidžia pagal eilę. Kuris kiaušinį išlošia, tas be eilės vėl leidžia savąjį tol, kol kiaušinis kito kiaušinio nepalieččia. Tada kitas žaidėjas ima iš lauko (rato) savo kiaušinį ir ridena.
Ridinėjimui kiaušiniai gali būti ir įskilę (pvz., jie gali jau būti dalyvavę margučių muštynėse ir jose laimėti), tačiau margučio šonai turėtų būti sveiki, nes suskilusiais šonais kiaušinis blogai rieda. Griovelis gali būti tiesus, bet gali būti ir visaip išsukinėtas, išlankstytas, kad kiaušiniai ilgiau riedėtų. Ridinėjimui lovelį galima išlenkti iš kartono (iš senos kartoninės dėžės), plastikos ar kitos medžiagos, kuri nesulinktų ir išlaikytų kiaušinių svorį.
Paprastesnis margučių ridinėjimas atliekamas be lovelio. Ant lygaus paviršiaus apibrėžiamas bent metro diametro ratas. Rato pakraščiais sudedamos kokios kliūtys ar užtvarėlės, kad pastumti margučiai neišsiristų laukan (tai galima padaryti ir iš suglamžytų laikraščio lapų). Viename rato šone paliekami varteliai, per kuriuos žaidėjai stums savo margučius. Pirmasis žaidėjas išrenkamas burtų keliu. Jis įridena savo margutį į ratą. Antrasis žaidėjas stengiasi savo margutį taip pastumti, kad užkliudytų pirmąjį kiaušinį. Žaidimas žaidžiamas lygiai taip, kaip su grioveliu, bet čia kiaušiniai į ratą įstumiami-įridenami ranka, žaidėjui atsiklaupus ar atsisėdus ant žemės. Kadangi kiaušinis nerieda loveliu, tai visas žaidimas priklauso nuo žaidėjo: kaip jis savo kiaušinį paleidžia į ratą. Jeigu kiaušinis pastumiamas taip smarkiai, kad išlekia iš lauko, žaidėjas praranda savo eilę.
Seniau kiaušinius ridinėdavo tik jauni vyrai ir paaugliai. Merginoms tai nebuvo tinkama. Jos parūpindavo savo berneliams kiaušinių, paragindavo žaidėjus ir pasaugodavo išloštuosius margučius. Dabar margučius daugiausia ridinėja tik vaikai (berniukai ir mergaitės).
Jeigu Velykose kas ateina į svečius, tai būtina apdovanoti margučiu. Svečias taip pat atneša kiekvienam šeimos nariui (arba bent šeimininkams, o vaikams — saldumynų) po margutį. Vaikai Velykų rytą eina "kiaušiniauti”, bet tik pas pažįstamus, artimus kaimynus ir krikšto tėvus. Atėję pasisveikina ir stovi prie durų tylėdami. Visiems aišku, kad reikia duoti margutį. Gavę gražiai padėkoja, palinki linksmų Velykų ir eina toliau. Kai Velykos buvo švenčiamos tris dienas, pirmąją dieną į svečius niekas nevaikščiodavo — būtų buvusi gėda tokią šventą dieną pas žmones landžioti, lyg iš namų būtum išvytas.
Buvo sakoma, kad pirmoji Velykų diena pašvęsta Dievui, reikia rimtai, ramiai užsilaikyti, pabūti savo šeimos tarpe, skaniai pavalgyti, "atsigavėti”. Antroji diena skirta pasilinksminimams, draugų aplankymui, pasisvečiavimui. Trečioji diena pašvęsta tinginiui. Reikia ilgai miegoti, atsigauti po visų pasisvečiavimų, nes tuoj vėl reikės į darbus kibti.
Velykoms šeimininkės paruošdavo velykinį stalą, kuris būdavo padengtas visą dieną. Tuo būdu, svečiams apsilankius, šeimininkėms nereikėdavo dirbti, galėjo pabendrauti su svečiais. Stalas buvo baltai uždengiamas, papuošiamas žalumynais arba tam tyčia iš anksto nuskintomis ir pamerktomis vaismedžių šakelėmis (daugiausia vyšnių), kurios iki Velykų pražysta. Žalumynai prisegiojami ir prie staltiesės kraštų, nukarusių nuo stalo žemyn. Ant stalo dedami šalti velykiniai valgiai: keptas kumpis, žąsis, paršiukas, margučių pintinėlė arba lėkštė, saldus sūris, duona, pyragai ir pan. Užgerti duodama alaus, saldžios degtinės, giros.
Kiekvienas, atėjęs pasveikinti su Velykomis, turi būti vaišinamas. Būtų labai nemandagu, jeigu svečias vaišių atsisakytų. Reikia visko bent po truputį paragauti, šeimininkę pagirti, kitaip ji jaustųsi įžeista.
Jaunimas, rimtai užsilaikęs visą gavėnią, Velykose nori pasilinksminti. Didesnėj troboj susirenka padainuoti, pašokti. Tai dažniausiai būdavo daroma pavakare arba vakare. Dienos metu mėgstama suptis sūpynėse. Jeigu Velykų oras nešaltas, gražus, tai sūpuoklės įtaisomos po aukštu medžiu, kad būtų galima aukštai įsisupti. Esant nepalankiam orui, sūpuoklėms virvės pririšamos daržinėje (kluone) po balkiu. Supamasi ne vien pramogos ieškant, bet norint užtikrinti gerą ateinančios vasaros derlių, panašiai kaip Užgavėnėse. Besisupdamos merginos ir vyrai dainuoja specialias supimosi dainas, pvz.:
1. Supkit, meskit, jūs sesutės,
Labai aukštai, labai toli,
Kad išvysčiau tėvo dvarą,
Tėvo dvarą, brolio sodą.
Tėvo dvare kurtai loja,
Brolio sode žirgai žvengia.
Kurtai loja nelakinti,
Žirgai žvengia nepašerti.
2. Supkit, meskit mane jauną,
kad užvysčiau aukštą kalną,
Aukštą kalną, žalią girią,
Žalią girią, ąžuoliją.
Ąžuolėlio žali lapai, —
Tie lapeliai nubyrėjo,
Tie lapeliai nubyrėjo,
Per upelį nutekėjo.
Susirinkęs jaunų vyrų būrys pasimoko giedoti "Linksma diena mums prašvito”, padainuoti kelias dainas ir eina per žmones. Tai vadinamieji lalauninkai. Daugelyje kitų tautų (pvz., Amerikoje) giedotojai eina prieš Kalėdas, giedodami kalėdines giesmes ir dainuodami dainas. Juos galėtume prilyginti Lietuvos Velykų lalauninkams.
Lalauninkai būna daugiausia nevedę vyrai, kartais su savimi vedasi muzikantą su smuiku arba armonika. Atėję į kiemą, pirmiausiai pagieda velykinę giesmę, pasveikina šeimininkus su šventomis Velykomis, paskui padainuoja. Šeimininkė duoda jiems pyrago, dešrų, margučių, šeimininkas vaišina gėrimais. Margučius būtinai dalina tų namų merginos. Nors buvo einama į visus kiemus, bet dažniausiai ten, kur yra netekėjusių merginų. Joms jau prieš Velykas pasako, kad ateis lalauninkai, todėl merginos stengiasi numarginti gražius margučius. Tai yra geras būdas parodyti savo sugebėjimus, pasipuikuoti prieš kitas kaimo mergaites. Pasitaiko, kad lalauninkai neima iš merginos margučių, kurie prastai atrodo, o tada jai yra didžiausia gėda.
Lalauninkų dainos pasižymi priedainiais, kartojamais po kiekvieno posmelio. Posmeliai trumpi, dažnai tik dviejų eilučių. Priedainis neturi nieko bendra su posmelio turiniu. Lalauninkai daugiausia buvo žinomi Dzūkijoje, kuri yra garsi panašaus pobūdžio sutartinėmis dainomis. Štai pora ištraukų iš lalauninkų dainų:
1. Oi ant kalnelio
Stov žalia grūšelė,
Vynelis vyno žaliasis.
Po ta grūšele
Sidabrinė rasa,
Vynelis vyno žaliasis.
2. Augo verbelė ant didžio dvarelio
Oi vynas vynas, vynas žaliasai.
Ant tos verbelės, drabnos šakelės
Oi vynas vynas, vynas žaliasai.
Ant tų šakelių platūs lapeliai,
Oi vynas vynas, vynas žaliasai.
Ant tų lapelių gaili raselė,
Oi vynas vynas, vynas žaliasai.
Nėra būtina lalauninkams dainuoti įprastąsias sutartines: galima pasirinkti ir kitokių dainų.
Velykų dieną galima sužinoti ateinančios vasaros orą, savo asmenišką laimę, galima apsisaugoti nuo įvairių kenkėjų, jeigu žinai, ką reikia atlikti, kokius spėjimus daryti. Pvz.:
• Jei nori nematyti visą vasarą gyvačių, tai saugokis, kad pirmą Velykų dieną nepamatytum adatos.
• Jeigu Velykose atsitiks kokia nelaimė ar nesėkmė, tai visus metus viskas eis atvirkščiai, metai bus nelaimingi.
• Jau minėjome apie lenktynes iš bažnyčios Velykų rytą: kiekvienas, namo greičiau sugrįžęs, bus pirmesnis visuose darbuose, viskas jam geriau seksis (ypač lauko darbai).
• Sakoma, kad Velykose maldos tikrai išklausomos, todėl reikia daug melstis.
• Jeigu Velykų rytas saulėtas ir gražus, tai vasara bus graži, oras geras; jeigu lyja (arba sninga), reikia tikėtis blogų metų. Blogiausiai yra tada, jei pirmąją Velykų dieną pradeda trankytis perkūnas, bet žmonės ir šioje blogybėje matė prošvaisčių. Jeigu perkūnas griaudžia, lapams dar neišsprogus (labai retai Velykose Lietuvoje medžiai jau būdavo su lapais), tai vagims tais metais labai nesiseks vogti.