P. DAUGINTIS, S.J.
Prelatas Tomas O’Brien, 83 m. amžiaus, buvęs Niujorke Šv. Malachijaus parapijos klebonas, 1986 m. pavasarį gavo stiprų paralyžių: nebegalėjo nei kalbėti, nei valgyti, nei gerti. Jį maitino per nosį įkišta žarnele. Prelatas ją tyčia apie penkiolika kartų ištraukė. Seselė Rita Kerr, vykdomoji Francees Schervier namų ir ligoninės direktorė, kreipėsi į teisėją. Teisėjas leido laikinai maitinimo žarnelę įstatyti tiesiog į skrandį. Tai padaryta rugsėjo 5 dieną. Niujorko valstijos Aukščiausiojo teismo posėdyje spalio 28 d. trys psichiatrai liudijo, kad prelatas yra visiškai sveiko proto, tad pats galįs apsispręsti. Vienas prelato draugas liudijo, kad prelatas kartą jam yra pasakęs, jog maitinimas per žarnelę žeminąs žmogų, tad jis norėtų sirgti ir mirti be jos taip, "kaip Dievas, o ne daktarai nuspręs, kas su juo turi atsitikti”.
Tačiau teisėjas Edward Greenfield neliepė nutraukti tokio maitinimo, nes "kun, O’Brien, jeigu būtų visiškai sveikas, tai, būdamas tikras ir pamaldus katalikas, nedarytų nieko, kas galėtų paskubinti jo mirtį”. Po teismo sprendimo prelatas greit mirė su maitinimo žarnele viduriuose.1
Kitas atvejis. Ligonis M.N. labai kenčia, sunkiai sirgdamas. Kentėdamas didelius skausmus, vaistams nieko nepadedant, prašė gydytoją įšvirkšti mirtingų nuodų, kad galėtų tuoj ramiai numirti. Gydytojas pagaliau sutiko padaryti eutanaziją — davė nuodų injekciją.
Galbūt daugeliui žmonių šie abu įvykiai atrodys panašūs: ir prelatas O’Brien, ir ligonis M.N. siekė išsivaduoti iš sunkios, nemalonios padėties greitai būsiančia mirtimi... Ar tai dora, leistina vienam ir kitam? Ar mes, katalikai, galėtume patys ar su savo artimaisiais ligoniais taip pasielgti? Kokia čia yra Dievo valia ir koks Katalikų Bažnyčios mokslas?
AR EUTANAZIJA LEISTINA?
Į šį klausimą atsakysime, naudodamiesi, daug kur net pažodžiui, Tikėjimo kongregacijos 1980 metais paskelbta "Deklaracija apie eutanaziją” ir autoritetingų teologu moralistų rašiniais.
Ilgus šimtmečius tautos pripažino žmogui ir jo gyvybei aukščiausią vertę, laikė ją šventa, be ypatingo reikalo neatimtina. Tikintieji krikščionys žmogaus gyvybę laiko ypatinga Kūrėjo dovana. Ją reikia išlaikyti ir saugoti. Iš čia kyla atitinkamos išvados.
Niekam neleistina atimti nekalto žmogaus gyvybės, nenusikalstant sau ir Dievui, davusiam ir palaikančiam žmogaus gyvybę, taip pat nepažeidžiant žmogaus prigimtinės teisės gyventi. Jos negali žmogus nei prarasti, nei atsisakyti, nepadarydamas aukščiausio laipsnio nusikaltimo.
"Todėl savanoriška mirtis, arba nusižudymas, visada yra didelis nusikaltimas. Toks veiksmas yra laikytinas aukščiausios Dievo valdžios ir valios atmetimu. Dažnai savižudybė yra meilės sau pačiam atsisakymas, pabėgimas nuo teisingumo ir meilės pareigų savo artimiesiems, bendruomenei ir visiems žmonėms. Tokia savižudybė yra eutanazija (iš graikiškų žodžių eu — ''gerai’ ir thanatos — "mirtis”) pirmiausia suprantama kaip gera, miela mirtis, bet dabar šis žodis reiškia mirtis iš pasigailėjimo, numarinimas, t.y. iš pasigailėjimo iššaukti mirtį sau pačiam arba kitam, pvz., nenormaliems vaikams, proto netekusiems ir pan. Niekam neleistina siekti mirtį nešančio veiksmo sau ar kitam, net neleistina tiesiogiai ar netiesiogiai pritarti. Joks autoritetas negali teisėtai jos uždėti ar prileisti. Tačiau suprantama, kad ligonis kartais gali būti tokioje padėtyje, jog kaltė subjektyviai gali būti labai sumažintina ar visai nuimtina”.2
TRADICINIS BAŽNYČIOS MOKSLAS APIE GYDYMO PRIEMONES
Nėra reikalo siekti savižudybės ar eutanazijos — mirtis pati greitai ateina sunkiai sergantiems, jeigu nenaudojamos ypatingos ar priverstinos gydymo priemonės. Jomis naudotis nėra pareigos. Toks yra ir buvo Bažnyčios mokslas jau daugelį šimtmečių.
Pvz., 16-ojo šimtmečio teologas Domingo Soto mokė, kad vienuolyno vyresnysis tegali reikalauti iš savo pavaldinių imti tokią mediciną, kurią ligonis gali imti be didelių sunkumų.3 Kitas to paties šimtmečio domininkonas moralistas Francisco DeVi-toria savo knygoje "Relationes Theologicae” klausia: "Ar ligotas asmuo, kuris nevalgo dėl tam tikro bodėjimosi maistu, būtų tiek kaltas, kad jo nuodėmė prilygtų savižudybei?” Ir atsako: "Ne! Jei ligonio nuotaika yra tiek kritusi, jeigu jis yra praradęs apetitą, kad tik su didžiausiomis pastangomis tegali valgyti, tai nuosekliai galima pripažinti, kad jam tai sudaro tikrą negalimybę. Užtat toks ligonis yra išteisinamas bent nuo sunkios nuodėmės, ypač jei viltis pasveikti maža arba ir visiškai jos nėra”.4
Mūsų dienų moralistas Daniel A. Cronin, dabartinis Fall River, MA, vyskupas savo disertacijoje "The Moral Law in Regard to the Ordinary and Extraordinary Means of Preserving Life” (1950), peržvelgęs 50 moralistų teologų nuo Tomo Akviniečio iki mūsų laikų, daro tokią išvadą: "Net ir natūralinės priemonės, kaip maistas ir gėrimas, gali tapti nebūtinomis, fakultatyvinėmis, jeigu jų naudojimas reikalauja didelių pastangų ir nėra vilties, kad duos gerų rezultatų”.5
Ši doktrina remiasi dviem aiškiais dėsniais: 1. "nemo ad inutile tenetur” — niekas negali būti įpareigojamas daryti nenaudingą dalyką; 2. niekas negali būti įpareigojamas daryti jam labai sunkius, negalimus, nepaprastus dalykus. Taip jau 1595 m.
Domingo Banez darė skirtumą tarp įprastinių ir nepaprastų gydymo priemonių.6
Tokį pastovų Kat. Bažnyčios dorovės mokslą vėl paaiškino ir autoritetingai paskelbė Tikėjimo kongregacijos "Deklaracija apie eutanaziją”:
"Taip pat leidžiama šių priemonių vartojimą nutraukti, kai jos nepateisina į jas sudėtų vilčių ar kai ligoniui sudaro daugiau skausmo ir nepatogumų, negu teikia naudos. Darant tokį sprendimą, reikia atsižvelgti į teisingą ligonio ar jo artimųjų norą ir tikrai patyrusių gydytojų nuomonę. .. Todėl niekam neuždėtina pareiga naudoti tokią gydymo rūšį, kuri, nors jau naudojama, dar nėra be pavojaus arba yra labai apsunkinanti. Atsisakymas tokių gydymo priemonių nėra lygintinas su savižudybe. Tai daugiau laikytina mirties neišvengiamumo priėmimu ar pastangom išvengti ligonį apsunkinančių mediciniškų priemonių, neteikiančių laukiamos naudos, ir per didelės naštos šeimai bei komunitetui”.7
Tai gerai suprato dr. J. Englebert Dunphy. Metiniame Massachusetts medicinos draugijos suvažiavime kalbėdamas, kaip rūpintis vėžiu sergančiais ligoniais, pasakė šiuos dažnai cituojamus žodžius: "Nėra reikalo prailginti beprasmišką ir tragišką (vėžio suėstųjų) gyvenimą, jeigu jiems, per venas maitinant ir duodant antibiotikus, bus pratęstas mirties agonijos gyvenimas keletą dienų ar savaičių... Tai mokslas be medicinos žmoniskumo!8
BAIMĖ BŪTI APKALTINTIEMS EUTANAZIJA
Nors šis Kat. Bažnyčios tradicinis mokymas buvo jau nuo seniai žinomas, tačiau kai kurie nedrįsta iš jo pasidaryti praktiškas išvadas. Žinomas jėzuitas moralistas Gerald Kelly pats pripažino leistinumą tam tikrais atvejais nutraukti dirbtinį ligonių maitinimą ir vaistų teikimą, tačiau jis labai vengė tai pareikšti gydytojams, nes toks veiksmas kai kurių galėtų būti blogai suprastas, kaip katalikiška eutanazijos forma.
Vengimą nutraukti tas mediciniškas priemones dar labiau sustiprino Charles McFadden savo plačiai paplitusioje knygoje "Medical Ethics” (1967). Jis rašo, kad, be abejo, ilgalaikis dirbtinis maitinimas gali sudaryti ligoniui sunkią naštą, tačiau jis niekad nesiūląs nuimti maitinimą per venas, jei kartą jau tas maitinimas pradėtas. Juk taip galėtų kilti skandalas, giminėms kaltės jausmas, nejautrių gydytojų piktnaudžiavimas. Žmonės, nepratę prie subtilių distinkcijų, gali tikėti, kad ligonis buvo nužudytas, norint baigti jo kančias. Kiti dar gali pasiskubinti baigti dirbtini maitinimą tų, kurių gyvenimą laiko beverčiu.
Panašiai sprendė New Jersey katalikų konferencija 1986 m. Nancy Jobes atveju. Nancy, 31 m. moteris, buvo 5 metus vien vegetavimo stadijoje. Jos šeima prašė nuimti maitinimą per žarnelę. Vyskupų konferencija savo laiške New Jersey aukštesniojo teismo teisėjui su tuo nesutiko. Jie rašė, kad "katalikai ligoniai, jų artimieji ir sveikata besirūpinantieji yra Įpareigoti kiekvienu atveju pradėti ir tęsti dirbtines mediciniškas priemones, aprūpinančias vandeniu ir maistu. Tai pagrindiniai dalykai, reikalingi žmogaus gyvenimui. Jų neparūpinti — būtų kėsinimasis prieš žmogaus gyvenimą”.9
Bet tai perdėta, nors, žinoma, yra suprantama atsakingų asmenų baimė būti apkaltintiems eutanazija. Užtat JAV vyskupų konferencijos Pro-Life komitetas savo rašte "The Rights of Terminally 111” (Mirtinų ligonių teisės) pareiškė: "Įstatymai apie medicinišką gydymą tegul atsižvelgia į ypatingas aplinkybes, kuriose net dirbtinį maitinimą parūpinančios priemonės gali būti visai neveiksmingos ar apsunkinančios, kad būtų privalomos”.10
ARTĖJANT MIRČIAI
Ką daryti ir ko nedaryti, mirčiai visai artėjant, aiškiai nustato minėtoji "Deklaracija apie eutanaziją”: "Artėjant mirčiai, kurios naudojamomis gydymo priemonėmis negalima sustabdyti, leidžiama atidžiai, sąžiningai nuspręsti jų atsisakyti, prieš tai ligoniui atlikus savo religines ir moralines pareigas. Tos priemonės tik vargina ligonį ir prailgina pilną skausmų gyvenimą. Tačiau nereikia apleisti įprastinių gydymų, kuriuos tokiais atvejais reikia ligoniui teikti”.
Bet prie tų įprastinių vaistų kūnas pripranta. Dėl tos priežasties skausmams sumažinti reikia jų prporciją didinti. Čia naudinga prisiminti vieną Pijaus XII deklaraciją, kuri ir dabar visiškai galioja. Medikų suvažiavimas Romoje 1957 m. pateikė popiežiui tokį klausimą: "Ar pagal religiją ir doros mokslą galima leisti ligoniui ir gydytojui vartoti narkotikus, pašalinančius skausmą, bet užmigdančius ir sąmonę, nors mirtis jau graso, ir numatoma, kad šie vaistai trumpina jo gyvenimą?” Popiežius atsakė: "Leistina, jei kitokios pagalbos nebėra ir tos aplinkybės ligoniui visiškai netrukdo atlikti religines bei moralines pareigas”.11
Tai nėra jokia eutanazija. Tokiu atveju, aišku, mirtis jokiu būdu nesiekiama, nors dėl rimtos, protingos priežasties ligonis ir patenka į mirties pavojų. Pirmiausia čia tik siekiama sušvelninti skausmus tais analgeziniais vaistais.12
Trumpai galima pasakyti, kad leistina dėl didelių mirtinai sergančio ligonio skausmų numalšinimo naudoti narkotikus, didinti jų dozę, nors jie kuriam laikui atimtų sąmonę ir būtų galima numatyti, kad jie sutrumpins gyvenimą.
Tai suprantant, žinant ir praktikuojant, galima būtų išvengti ligoniui daug aštrių skausmų ir didelių nemalonumų kitiems. Štai vienas atvejis. Kai aš darbavausi Brazilijoje, San Paulo mieste, kartą mane moterys pakvietė suteikti sakramentus labai sunkiai vėžiu sergančiam ligoniui. Aš tą tautietį kiek pažinojau. Tai buvo senas prieškarinių laikų imigrantas, kairiųjų pažiūrų. Nuėjęs su juo pasikalbėjau, drauge pasimeldėm. Jis ramiai atliko išpažintį, priėmė Komuniją ir Ligonių patepimą. Nepraėjus nė savaitei laiko, girdžiu, kad jis nusižudęs. Nustebau, keista. Vėliau sužinojau, kad tą rytą duktė, kuri buvo gailestingoji sesuo, norėjusi jam įšvirkšti stiprių raminančių vaistų. Jis sakęs, kad nereikia, pakentęsiąs tą dieną, o ji galinti eiti į savo tarnybą... Ji išėjusi. Po kelių valandų kaimynė paskambino į jos darbovietę ir pranešė, kad, nuėjusi ligonio pasižiūrėti, jį radusi pasismaugusį rankšluosčiu. Matyt, jam užėjo baisūs skausmai, ir jis neiškentęs nusižudė. Duktė vėliau pasakojusi kaimynei, kad gydytojas, dieną prieš tai aplankęs ligonį, pasakęs: "Pacientas negyvens daugiau kaip dvi dienas”. Duktė, tai žinodama, galėjo visai nesibijodama, prikalbinti tėvą įšvirkšti jam tą rytą stiprių narkotikų dozę. Būtų apsvaigęs, nejautęs skausmų ir nedaręs savižudybės.
Aišku, duoti stiprius analgezinius vaistus, atimančius, nors ir laikinai, ligoniui sąmonę, kaip minėta, turi būti tikrai svarbi priežastis — labai stiprūs skausmai. Šiaip atimti ligoniui sąmonę būtų nusikaltimas.13 Jis turi sąmoningai pasiruošti mirčiai, ją sutikti krikščioniškai su gyva tikėjimo ir vilties dvasia. Jo artimieji ir bičiuliai gali jam daug padėti, patarti priimti ligonių sakramentus, jį lankyti, pas jį pabuvoti, jį guosti ir jam patarnauti.
Daug tikinčiųjų ligonių vengia vartoti narkotikus ir pakelia savo kančias, jas jungdami su Nukryžiuotojo kančiomis ir skausmais, mus atperkant. Tačiau tokio heroiško kentėjimo būdo negalima užmesti visiems. Žmoniška ir krikščioniška išmintis leidžia vartoti vaistus ir kitas priemones sumažinti skausmams, nors dėl to sumažėtų žmogaus sąmonė ir sutrumpėtų gyvenimas.14 Dėl tos pat priežasties leistina atsisakyti priemonių, dirbtinai ligonį maitinančių, palaikančių jo kvėpavimą ir pan., tačiau tik betiksliai pratęsiančių jo kančias ir gyvenimą.
Kaip jau minėjome, tokią doktriną, tokį elgesį su ligoniais patvirtino ir Vatikano Tikėjimo kongregacija savo "Deklaracija apie eutanaziją” 1980 metais. Tokia buvo katalikiškoji tradicija ir prieš šios deklaracijos paskelbimą. Nors yra ir kiek priešingai nusistačiusių dėl piktnaudžiavimo pavojaus, dėl baimės būti apkaltintam eutanazija ir liberalizmu, tačiau daugumas moralistų šią doktriną skelbia savo paskaitose, knygose, straipsniuose ir pokalbiuose. Paminėsime tik žymesniuosius iš Amerikos: Andrew C. Varga, S.J., Denis Brodeur, Albert Moraczewski, O.P., Gary Atkinson, Edward Bayer, Jame Bresnahan, S.J., James Walter, Kevin O’Rourke, O.P., John J. Paris, Richard McCormick, S.J., Robert F. Drinan, S.J., ir kt.15
Nuo 1983 metų JAV teismuose, ypač New Jersey, Massachusetts ir Kalifornijos valstijose buvo 12 atvejų, kur, teisėjų sprendimu, liepta išpildyti ligonių ar jų artimųjų norą atsisakyti dirbtinių priemonių palaikyti gyvybei. Tuose teismuose pakviesti dalyvavo ir katalikai moralistai. Jų teigimai turėjo lemiamą įtaką teisėjų sprendimams.
IŠNAŠOS
1. Žiūr. John J. Paris and Richard A. McCormick “The Catholic Tradition on the Use of Nutrition and Fluids”, America, 1987, p. 356.
2. Sacra Congregatio Pro Doctrina Fidei “Decla-ratio de Euthanasia” in “Acta Apostolicae Sedis” (AAS) 4 (1980), p. 546.
3. Pig. J. J. Paris and R. A. McCormick “The Catholic Tradition. . .”, p. 358.
4. Ten pat, p. 359.
5. Ten pat, p. 360.
6. Ten pat, p. 358.
7. “Declaratio de Euthanasia”, p. 550-551.
8. “The Cath. Tradition”, p. 360.
9. Ten pat, p. 357.
10. Ten pat, p. 358.
11. “Pii XII Allocutio”, AAS 49 (1957), p. 147.
12. “Declaratio de Euthanasia”, p. 548.
13. “Pii XII Allocutio”, AAS 1958 ir 1958.
14. “Declaratio de Euthanasia”, p. 547-548.
15. “The Cath. Tradition”, p. 361.
■ AV moterų medikių sąjunga savo metiniame suvažiavime Vašingtone pasisakė prieš vadinamąjį pavaduojančiųjų (surrogate) motinų biznį, kai moteris už aukštą atlyginimą sutinka bevaikėms šeimoms išauginti kūdikį, persodinus joms gemalą. Ta medikių sąjunga turi apie 10.000 narių. Jų rezoliucija sutampa su Katalikų Bažnyčios linija. Tokios pavaduojančios tariamos motinos ima maždaug po 10.000 dol. atlyginimo.
■ Lietuvių katalikų mokslo akademijos keturioliktasis suvažiavimas numatytas šaukti Romoje spalio 3-5 dienomis.