Paulius Rabikauskas

6. ANONIMAS - MINDAUGO KARŪNACIJOS DALYVIS

     Grįžtu prie "istorinių versmių”. Jau pora metų praėjo, kai iš jų nesemta (žr. L.L.

     1986 m., liepos-rugpjūčio nr.). Šį kartą norėčiau paminėti ne taip seniai surastą Mindaugo laikų šaltinį, trumpą Europos geografijos ir jos religinės padėties aprašymą. Šis aprašymas yra mums tuo svarbus, kad jo autorius, kaip matyti iš teksto užuominų, buvo ne tiktai Mindaugo amžininkas, bet ir jo karūnacijos iškilmių dalyvis. Be to, jis sakosi, kad su savo palydovu pradėjęs krikštyti jotvingių gentį, kad 1255 metais dalyvavęs iškilmėse, kai vienas sembų didikas priėmė krikštą ir pats Čekijos karalius Otokaras II buvo krikšto tėvas. Autorius dar nurodo, kad jo palydovas, brolis Vaislanas, skelbė evangeliją Gudijoje ir buvo kalbinamas vykti į Kareliją krikštyti tos tolimos šiaurinės šalies gyventojų. Šios užuominos rodo, kad aprašymo autorius yra ne bet koks kronikininkas, surankiojęs iš kitų nugirstus ar kur nors užrašytus pasakojimus, bet jis patsai- tai matė ir išgyveno.

Edvyna Valkiūnaitė kalba laureatų vardu.

     Tiesą sakant, neskelbiu jokių lig šiol negirdėtų, nežinotų dalykų. Prieš penkerius metus apie tai rašė dr. J. Jakštas ("Aidai”, 1983, psl. 102-109). Bet, atrodo, šis autentiškas šaltinis lietuvių istorikų nebuvo pakankamai pastebėtas ir įvertintas. Tuo tarpu lenkų jau bent trys garsūs istorikai: K. Gorskis, J. Ochmanskis ir K. Stopka (žr. straipsnelio gale) nagrinėjo tą šaltinį. Jį pirmą sykį paskelbė Virginijos universiteto Charlottesville profesorius M. L. Colker garsiame viduramžių istorijos mokslų žurnale "Speculum” (t. 54, 1979 m.), kurį leidžia Amerikos viduramžių akademija. Prof. Colker, vartydamas Airijos sostinėje, Dubline, Trinity College bibliotekoje, rankraštį iš XIII a. antrosios pusės, užtiko pačioje pradžioje (fol. 3r-4v) du lapus, kur, kaip pasirodė, nežinomas autorius, imdamasis aprašyti totorių kilmę, jų galybės iškilimą ir jų papročius, pirma norėjo paaiškinti, kas yra terra habitabilis (apgyventoji žemė). Pamini viduramžiais populiarų žemės padalinimo aiškinimą, būtent, kaip Nojus visą po tvano išlikusią žemę padalinęs trims savo sūnums: Semui, Chamui ir Jafetui. Semo palikuonys gavę Aziją, Chamo — Afriką ir Jafeto — Europą arba šiaurinę sritį. Toliau nežinomasis autorius aprašo Europą, laikydamasis daugiausia jos suskirstymo į Vakarų ir Rytų Bažnyčias. Vakarų — autoriaus supratimu, lotynų apeigų — Bažnyčia prasideda su Italija (ją įskaitant) ir tįsta į vakarus. Kildamas į šiaurę, pagal ribą su Rytų Bažnyčia, autorius nurodo iš eilės Vengriją, Lenkiją, Jotvingiją, Lietuvą, Livoniją, Estoniją (Estiją), "Bironiją” (iš tiesų, turėtų būti Botnija, pietinė Suomijos dalis), Švediją ir Norvegiją. Kai nemaža Europos kraštų: Angliją, Airiją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją vos vos keliais žodžiais tepamini, ilgiau apsistoja prie baltų genčių gyvenamų sričių. Be aukščiau minėtųjų ten randame Prūsiją, Sembą, Kuršą, Žemaitiją; paminėta net Nalšėnų sritis. Aprašydamas šias žemes, jis įterpia ir savo pastabas, kaip jis buvo kai kurių įsidėmėtinų įvykių dalyvis.

     Po to išvardija kraštus, priklausančius Rytų Bažnyčiai. Pradeda nuo Graikijos, Serbijos, kyla per Bulgariją į Rusiją. Šiaurėje dar esą pagonių — tai Karelijos gyventojai. Užbaigia sakiniu: "Dabar trumpai paaiškinsiu apie totorius, kaip jie atsirado”. Tačiau tęsinio apie totorius nėra. Nežinia, ar aprašymo autorius jo nebeparašė, o gal kopistas, t.y. perrašinėtojas, kuriam turime dėkoti, kad šios žinios mus iš viso pasiekė, nebelaikė naudinga toliau nurašyti. Mat, kaip ką tik nurodžiau, prof. Colkerio surastas tekstas nėra originalas, o tiktai kopija stambiame rankraštiniame rinkinyje. Jame 175 lapus apima nenurodyto autoriaus traktatas apie dorybes ir ydas (kai kas jį priskiria Gilbertui Minoritui); nemažą to rankraščio dalį užima anoniminiai pamokslai bei įvairi pamokslams medžiaga. Yra ir šv. Pranciškaus Asyžiečio "testamentas”, joachimitų pranašystės, trumpa kronika Annales de Monte Fernandi, kuri nutraukiama 1274 m. Taigi šis rankraštis — margas įvairaus turinio raštų rinkinys. Tuos du lapus su mums svarbiomis užuominomis apie Mindaugo laikus buvo nelengva ir pastebėti. Neatrodo, kad kur nors kitur būtų išlikęs tas nežinomo autoriaus Europos aprašymas.

     Bet kas ten iš tikrųjų apie Lietuvą pasakyta? Nors apie tai jau išsamiai rašė dr. J. Jakštas, trumpai paminėsiu ir čia, nes juk ne visiems "L.L.” skaitytojams lengvai prieinami, kad ir neseniai išleisti "Aidų” tomai.

     Anonimas pirmiausia pamini, kad nuo Lenkijos į rytus, link Rusijos, šliejasi Jot-vingija (Iatwesia). Apie ją tik tiek pasako: "Ją su palydovu pradėjau krikštyti”. Nėra abejonės, pats aprašymo autorius buvo misionierius. Bet kodėl tik "pradėjo” ir, atrodo, krikštijimo darbo neužbaigė? Gal atsirado kokių sunkumų? Gal gavo kitą uždavinį kitoje vietoje? Jei kas ypatingo būtų buvę jam nutikę, būnant pas jotvingius, visgi nebūtų to nutylėjęs.

     Toliau nurodo Sembos žemę, kurią Čekų karalius Pšemislas (Primicius)— jis dar tebekaraliauja (qui nunc regnat) — atvykęs pats asmeniškai su didele kariuomene, pajungė krikščionių valdžiai ir, krikštijant vieną sembų didiką (potenciorem), jį "iškėlė iš krikštyklos”, t.y. buvo jo krikštatėviu, ir davė jam savo vardą. Anonimas čia pat priduria, kad ir jis ten buvo (me praesente) ir tai įvyko pirmaisiais popiežiaus Aleksandro IV metais. Kadangi Aleksandras IV buvo išrinktas popiežium 1254 m. gruodžio 12 d. ir sekmadienį prieš Kalėdas (XII.20 d.) buvo vainikuotas, tai pirmieji jo pontifikato metai beveik ištisai sutapo su 1225-taisiais kalendoriniais metais. Tai sutinka ir su P. Dusburgo kronikoje (nr. 71) aprašytu Čekijos karaliaus žygiu, kur tačiau neužsimenama, kad tuomet buvo pakrikštytas sembų didikas. Būtų galima klausti, kas galėjo būti tas iškilmingai pakrikštytasis. Deja, tegalima spėlioti. Gal Gedunas iš Medenavos, kuris priešams suteikęs žinių apie sembų kovotojų skaičių (žr. LE XXVII, 232)? Gal kas kitas? Be to, yra žinoma, kad tam sėkmingam karaliaus Otokaro II žygiui prisiminti buvo įkurta tvirtovė, pavadinta "karaliaus kalnu” — Königsberg.

     Tame Descriptiones terrarum veikalėlyje toliau minima Kuršo žemė (Curlandia), nuo kurios į rytus eina "pagonių žemė, vadinama Zemaita” ( terra paganorum que Samoita appellatur). Teisingai pastebi dr. Jakštas, kad pavartotos Kuršo ir Žemaitijos pavadinimų formos daugiausia sutinkamos vokiškuose šaltiniuose, kai tuo tarpu kitose kalbose buvo vartojama Curonia ("Kuršas” lotyniškai) arba Žemait' ar Žemoit' (rusų šaltiniuose).

     Įdomi yra prie Žemaitijos pridėta pastaba: "Šiai niekuomet be kardo nepamokslauta” (huic nunquam fuit absque gladio praedicatum). Tą išsireiškimą gal būtų galima suprasti kaip priekaištą, kad Kristaus mokslas žemaičiams buvo skelbiamas kardu. Bet, žvelgiant iš autoriaus, kataliko ir vienuolio, pusės, tuo pasakymu, matyt, norėta konstatuoti tikrovę: prie žemaičių negalima kitaip prieiti, kaip tiktai ruošiant karo žygius. Galbūt autorius tai rašė netrukus po Durbės mūšio (1260 m.), kuriame žuvo Livonijos magistras, kitų aukštų ordino pareigūnų ir apie 150 riterių (plg. Dusburgo kroniką, nr. 84). Taip skaudžiai pralaimėjus, ordinui buvo aišku, jog Žemaitijos kitaip negalima užvaldyti, kaip tik kardu. Ta nuotaika gal ir atsispindi anonimo užrašytoje trumpoje apie žemaičius pastaboje.

     Ir štai prieiname prie Lietuvos. "Nuo šios [Žemaitijos] taip pat rytų link yra Lietuvos žemė, kuri ribojasi su Rusija” (Hec habet, etiam ad orientem, conterminam Ruscie, terram Lectavie). Rankraštis tikriausiai rašytas gotišku kursyvu, kur dvi raidės "tt” būdavo rašomos kaip "ct”, todėl žodį "Lectavie” galima skaityti ir "Let-tavie”. Ši forma arba "Lettovia”, pagal A. Salį, buvo plačiai vartojama Romos kurijoje ir paimta "iš tų šaltinių, kurie turėjo gyvesnį ryšį su pačiais lietuviais; matyt, per kryžiuočių ordiną” (A. Salys, Raštai, II, Roma 1983, 149). "Jos [Lietuvos žemės] — tęsia mūsų geografas — pirmasis karalius Mindaugas yra pakrikštytas, ir kai karūnacijos metu (ten ir man teko būti) jis priėmė iš Apaštalų Sosto karališkąją valdžią, tą patį daryti įpareigojo ir savo įpėdinius, jei tik jie į šį reikalą žiūrės su tokiu pat atidumu ir rūpesčiu” (Cuius rex primus Mendogus baptizatus est et in coro-natione sua, me ibidem existente, regnum suam a Sede Romana recipiens, hoc idem reliquit suis posteris faciendum, dummodo eandem ad huiusmodi factum curam adhibeant diligentem). Karaliaus įpėdinių paminėjimas rodytų, jog autoriui buvę žinoma, kad Mindaugas buvo gavęs iš pop.

     Aleksandro IV sutikimą vainikuoti karaliaus vainiku vieną iš savo sūnų (1255 m. kovo 6d.). Antra vertus, šis tekstas turėjo būti rašytas, kai Mindaugas dar buvo gyvas, nes, jei tai būtų buvę po Mindaugo nužudymo, autorius nebūtų nutylėjęs fakto, kuris giliai sukrėtė visą tą jo aprašomą Europos dalį.

     Apie lietuvius, taip pat jotvingius ir Nalšės srities gyventojus, anonimas prideda reikšmingą pastabą: "Juos nesunku prikalbėti krikštytis dėl to, kad nuo pat lopšio juos maitino krikščionės žindyvės. Todėl galėsime gana saugiai su jais bendrauti” (Dicti Lectavi, letvesi et Nalsani de facili baptizantur eo quod a christianis nutricibus ab ipsis cunabulis sunt enutriti. Ideo poterimus inter illos securius conversant. Sunku patikėti, kad visi lietuviai būtų buvę auginami krikščionių žindyvių ir auklių. Tai greičiausiai reikia suprasti kaip autoriaus patirtą faktą, bet tiktai lietuvių didžiūnų šeimose. Vis vien mūsų istorijoje įsidėmėtinas reiškinys: jau Mindaugo laikais pagonybė buvo visiškai atvira krikščionybei, nes nebijota net kūdikius pavesti auklėti krikščionėms mergaitėms ir moterims, kurių lietuviai pasigrobdavo žygiuose ir išpuoliuose į krikščionių kaimynų teritorijas.

     Šešiuose trumpuose skyreliuose (nr. 7-12; tos numeracijos nėra rankraštyje; prof. Colkeris ją įvedė, publikuodamas tekstą, kad būtų patogiau cituoti atskiras jo vietas) stabtelėjęs prie jotvingių, prūsų, sembų, kuršių, žemaičių ir lietuvių, Descriptiones terrarum autorius pereina į Livoniją, Estiją, Švediją ir Norvegiją. Lietuvius dar pamini 23 skyrelyje, kur aprašo Rusiją (išspausdinta Pruscia, bet teksto prasmė labai aiški, čia kalbama apie Ruscią). Ji susiliečianti su Vengrijos dalimi ir, krypdama į šiaurę, apgaubia Lenkiją, Jotvingiją, Lietuvą; po to pakrypsta į šiaurvakarius ir supa Latviją, Livoniją, Estiją. Kitus kraštus liečiančių nurodymų ir žinių čia nebeminėsime. Kam įdomu, gali apie tai pasiskaityti minėtame "Speculum” žurnalo tome. Amerikietį istoriką Colkerį ypač domino 19 skyr. paminėta tolima sala, kuri kaip tik anais laikais buvusi atrasta. Kadangi prieš tai buvo kalbėta apie dvi toli šiaurėje esančias salas (suprask Islandiją ir Grenlandiją), tai anoji, ką tik atrastoji "sala” turėjo būti Amerikos žemynas. Todėl Colkeris ir pavadino savo straipsni: "America Rediscovered in the Thirteenth Century?”

     Nenorėčiau užbaigti, nepabandęs pasidomėti, kas galėjo būti tas anonimas geografinio Europos aprašymo autorius. Jis, kaip matėme, vienoje kitoje vietoje šį tą ir apie save pasakė. Bet to nepakanka, kad būtų galima tiksliai nustatyti jo asmenį.

     Pagal užuominas, aprašymo autorius turėjo būti vienuolis arba bent kunigas. Jis laikėsi lotynų, ne graikų, apeigų, nes vienoje vietoje rašo: "mūsų Vakarų Bažnyčia” (skyr. 20). Iš to, ką ir kaip rašo, galima spręsti, jog buvo reikšminga ir išsilavinusi asmenybė. Vartoja sklandžią, taisyklingą lotynų kalbą, yra gerai susipažinęs su savo laiko tautybių susiskirstymu. Aprašyme vietomis remiasi Šv. Raštu, cituoja XII amž. teologą Hugo de S. Victore, orientuojasi įvairių kraštų papročiuose, žino, kad vienas žmogus, išbuvęs dvejus metus tolimoje saloje (Amerikoje?), sugrįžo ir gyvena Danijos karalystėje. Kadangi jis savo palydovą, nuvykusį į Gudiją apaštalauti, vadina f r a t e r  Vaislanus, tai, reikia manyti, ir pats autorius buvo iš vienuolijos, kurios nariai buvo vadinami fratres. Žinome, kad XIII a. buvo tiktai Fratres Minores ir Fratres Praedicatores, kitaip sakant, pranciškonai ir domininkonai. Labai tikėtina, kad ir Descriptiones' terrarum autorius buvo koks nors įtakingas pranciškonas ar domininkonas.

     Colkeris savo straipsnyje pabrėžia autoriaus interesą misijų darbui tarp pagonių. Kadangi šis trumpas Europos aprašymas yra tiktai įvadas į totorių genties, jos kilmės, jos galybės, jos papročių pavaizdavimą, kuris, deja, neišliko, tai gal kaip tik autoriui buvo įdomu surinkti kuo daugiau žinių apie misijų darbus tarp totorių? Daugiau ko gilintis apie savo atrasto rašto autorių Colkeris nesiryžta.

     Dr. J. Jakštas pripažįsta, kad autoriaus "būta gerai išsimokslinusio vienuolio, gal pranciškono, gal cisterso”. Tačiau, atrodo, tėra maža galimybė, kad tai būtų cistersas, nes tie vienuoliai nebūdavo tituluojami fratres. Iš to, kad geografas vartoja daugiau vokiečiams įprastas geografinių pavadinimų formas: Curlandia, Samoita, J. Jakštas spėlioja jį buvus vokiečių tautybės ir "vieną iš misionierių, besibastančių po pabaltiečių kraštus”. Ir viskas.

     Daug daugiau svarstymų apie autoriaus identifikaciją pateikia trys straipsnelio pradžioje paminėti lenkai istorikai. Visi jie sutaria, kad aprašymo autorius buvo vienuolis: pranciškonas arba domininkonas. K. Gorskis ir K. Stopka laiko jį buvus domininkoną ir būtent žinomąjį jotvingių vyskupą Henriką, o J. Ochmanskis stoja už pranciškoną, tėvą Adolfą, kuris su kitais pranciškonais porą sykių (1253 ir 1260 metais) įrašytas tarp liudininkų Mindaugo diplomuose. Iš tikrųjų ano meto kronikos dažnai mini abiejų vienuolijų misionierius Pabaltijo kraštuose. Ir tarp Prūsijos bei Livonijos vyskupų nemaža buvo iš vieno ar iš kito "brolių” ordino; tiktai septintajame XIII a. dešimtmetyje pradėjo persverti vyskupai iš kryžiuočių ordino.

P.L.I. etninis ansamblis — vestuvių apeigos.

     Tačiau, mano nuomone, ne jotvingių vyskupas Henrikas, O.P., parašė Descriptiones terrarum. Viena, jei jis tikrai būtų tai rašęs, nebūtų pasitenkinęs toje vietoje, kur pamini jotvingių žemę, įterpti iš savo praeities prisiminimą, kad ten kadaise su savo palydovu pradėjo misijų darbą, bet būtų pridėjęs, jog jis yra tos srities vyskupas, jam patikėta jos gyventojų christianizacija. Antra, vysk. Henrikas, atrodo, daugiausia gyveno toli nuo Prūsijos ir Lietuvos, taip kad vargiai būtų galėjęs pats dalyvauti įvairiose iškilmėse, kaip kad aprašyme yra apie save pasisakęs jo autorius. Net pats popiežius turėjo įsikišti ir rašyti Pragos vyskupui, kad tą "besibastantį po Vokietiją, Čekiją, Lenkiją ir Moraviją” jotvingių vyskupą sudraustų ir įpareigotų kuo greičiau grįžti į savo vyskupiją. Kopijoje išlikęs dokumentas neturi datos; kai kas sako jį esant išduotą "prieš 1257” (V.J. Koudelka, žr. Arch. Fr. Praed. 27, 1957, 40-41) arba "1262?” (Bullarium Poloniae, I, Roma 1982, nr. 719). Sunku patikėti, kad vyskupas bastūnas būtų taip uoliai dalyvavęs ir Mindaugo karūnacijoje, ir Sembos didiko krikšte.

     Jei autorius — domininkonas, tai geriau galėjo juo būti Kulmo vyskupas Heidenreichas, O.P. Jis yra žinomas kaip kurių veikalėlių autorius; jam priskiriama ir viena kronika. Būdamas Lenkijoje domininkonui provinciolu ar kitu laiku, jis galėjo pradėti misijas pas jotvingius. Jis ne tik dalyvavo, bet ir karūnavo Lietuvos karalių Mindaugą (iš kuklumo galėjo pažymėti, kad tik "ten buvo”), jis buvo ir Otokaro II žygio į Sembą dalyvis, kaip liudija P. Dusburgas savo kronikoje (nr. 70). Jis, Lijone paties Inocento IV konsekruotas vyskupu, visą laiką artimai bendradarbiavo su Prūsijos ir Livonijos arkivyskupu Albertu Suerbeeriu, ne kartą buvo ir Lietuvoje pas karalių Mindaugą. Todėl jam buvo gerai žinoma, kas vyko visame rytiniame Baltijos pakraštyje.

     Tačiau, mano manymu, negalima paneigti, kad Descriptiones terrarum autorius galėjo būti ir pranciškonas. Kai kuriais atžvilgiais labiau tiktų jų autorystė. Pavyzdžiui, pagrindinis Europos geografijos aprašymo tikslas — būti įvadu kitam aprašymui, kuris apšviestų amžininkus apie iš Azijos įsibrovusią ir visą tuometinę Europą bauginančią gentį, mongolus-totorius, labiau rūpėjo ir buvo geriau įmanomas atlikti pranciškonams negu domininkonams. Kaip tik pranciškonai (Jonas iš Pian del Cárpine ir kt.) palaikė su totoriais įvairiopus ryšius. Kita vertus, su pranciškonų šaltiniais rišasi ir išlikusi šio aprašymo kopija. Tame pačiame rankraštyje, kaip aukščiau minėta, yra ir šv. Pranciškaus "testamentas”, ir kiti jų ordinui būdingi tekstai. Nemanyčiau, kad būtinai reikėtų galvoti apie minėtąjį tėvą Adolfą (J. Ochmanskio siūlymas). Kodėl aprašytųjų įvykių liudininku ir Europos geografijos autorium negalėjo būti žinoma asmenybė, Kuršo vyskupas Henrikas von Lützelburg, taip pat pranciškonas? Jis jau nuo 1248 metų buvo Žemgalos vyskupas, o nuo 1251 metų — Kuršo vyskupas. Popiežius Inocentas IV kaip tik jį drauge su Saaremos (Oeselio) vyskupu paskyrė naujakrikšto valdovo Mindaugo globėju. Kadangi jam, kaip ir kitiems ne jų ordino vyskupams, kryžiuočiai darė visokių sunkumų, jis galėjo kurį laiką su palydovu apaštalauti ir jotvingių žemėje. Būdamas kaimyninių su Lietuva žemių vyskupu, jis nesunkiai galėjo dalyvauti ir Mindaugo karūnacijoje, ir sembo didžiūno krikšte. Vėliau, po Durbės mūšio, vysk. Henrikui buvo sunku išsilaikyti savo vyskupijoje. Todėl 1263 m. pop. Urbonas IV jį perkėlė į Chiemsee, pietinėje Bavarijoje, vyskupiją, kur mirė 1273 metais.

Vertinimo komisijos sekretorė ir pragramos vedėja Danutė Bindokienė.

     Vienaip ar kitaip, Descriptiones terrarum yra vienas iš nedaugelio tiesioginių liudininkų apie Mindaugo laikus. Žinoma, būtume daug laimingesni, jei anoniminis autorius būtų pridėjęs dar vieną kitą sakinį, pvz., būtų nurodęs Mindaugo karūnacijos vietą ir laiką, sužymėjęs svarbiausiuosius iškilmių dalyvius, įterpęs kokią žinutę apie Lietuvos vyskupą Kristijoną ir pan. Bet ne mums dabar, po 700 metų, nustatinėti, ką ir kaip čia reikėjo aprašyti, ypač kad rašinio tikslas buvo ne suteikti žinias apie anų laikų įvykius, o tiktai supažindinti savo amžininkus su esamu Europos tautų suskirstymu. Turime dėkoti tam autoriui, kad aprašyme skyrė šiek tiek vietos ir pagrindiniam anų laikų rūpesčiui — Europoje dar tebegyvenančius pagonis įjungti į visuotinę krikščionių šeimą.

     Marvin L. Colker, “America Rediscovered in the Thirteenth Century?”, Speculum 54, 1919, 712-726 (psl. 720-726: Descriptiones terrarum publikacija). — J. Jakštas, “Lietuvos valstybės pradžia Vakarų ir Rytų Europos sankryžoje”, Aidai, 1983, 102-109. — K. Gorski, “Descriptiones terrarum. . Zapiski Historyczne 46, 1981, 7-16. — J. Ochmanski, “Nieznany autor ‘Opisu krajow’ z drugiej polowy XIII w. . ..”, Lituano-Slavica Posnaniensia: Studia historica, I, Poznan 1985, 107-113. — K. Stopka, “Misja wewnętrzna na Litwie w czasach Mendo-ga. . .”, Nasza Przeszlošč 68, 1987, 247-262; žr. to paties autoriaus “Proby chrystianizacji Litwy w latach 1248-1263”, Analecta Cracoviensia 19, 1987, 3-66.