A. SAULAITIS, S.J.
4. TRAKAI
Aukštai nuo mūro stulpo šv. Jonas Nepomukas įžiūri vieną seniausių Lietuvos bažnyčių, pusiasalio Gedimino tvirtovės griuvėsius, atgyjančią kęstutinę salos pilį, žmogaus pavidalo ežerų montažą, tylius Galvės irkluotojus ir mus čia, gatvėje. Saugojęs savo valdas nuo maro, ir šiandien nelieka be darbo.
Rodos, lengvai perliptum pusiasalio neaukštus mūrus ir nuo kalno į taisyklingų bokštų langus įkoptum, nebent archeologai šios milžiniškos pilies gynybos planą geriau suvoktų ir nuo tokios narsos duomenimis atgrasintų. Ar buvo nors medinė pilaitė sienų gardelyje? Ar iš likusių akmenų ir plytų nuolaužų sulipdytų aukštesnes atramas, kuorus? Kaip mokslo pastangos atskleistų Lietuvos galybę, kurios įpėdiniai po visą pasaulį, kaip tie pilki rieduliai, išbarstyti?
Jaunimo centro didžiąją salę sausakimšai pripildžiusi publika.
Arčiau gatvės žemyno pilies tebenaudojamą dalį puošia paminklinė komunistų partijos sąmokslininkų būrelio lenta, lyg jų veiklą kas nors drįstų mažiau vertinti negu šiuos rūmus stačiusių kunigaikščių, kuriuos mena iš senovės plyšio augantys daigai.
Trilangiai karaimų nameliai savo kukliai griežtom, vos papuoštom linijom kalba mažos ir susiklausiusios bendruomenės vardu. Aukšta tvora apvestame kiemelyje taisyklingų bruožų kenesa sergi šios mažytės tautos židinį, kuris ligi šių dienų šviesiai prisimena šiame miestelyje gimusį, augusį ir valdžiusį Vytautą.
Dailios savotiškos kilmės karaimų moterų mantijos, darniai sutampančios prie kitų rūbų, knygų, baldų, namų apyvokos puošmenų. Kitokia dailė, tikyba, kultūra, kalba — ir ta pati ištikimybė Lietuvai.
Kodėl karaimai turėjo saugoti Vytauto asmenį ir pilį savo sodybų eilės gale? Negi geriau už lietuvius suprato valstybės reikalus, diplomatų derybas, mūrų naudojimą ir valdovo mintį? Ar po tamsiais antakiais tamsios akys, platūs veidai, tūrios krūtinės, stiprios rankos tiksliau mokėjo susigaudyti, kas dera kovose tarp pusbrolių, brolėnų, dėdžių ir net brolių?
Į lieptelį ir jo storomis lentomis žingsniai į salos pilį spartesni, kaip pažįstamoje vietoje žirgelio. Tuo pačiu pilies vartų ir kiemų grindiniu jojo didikai, kunigaikščiai, pasiuntiniai ir pulkai, jų pėdos nudilino tvirtovės takus pro stogeliu apdengtą šulinį, kuriame gaivinantis vanduo.
Leiskite truputėlį nuo turistinių pastabų, aiškinimų, klausimų ir žavesio tyliai atsitraukti, lauko akmenų sienos bruožus pirštu, delnu apvesti ir vaizdu išilgai mūro uolos salos pakraščiu bokštų pusėn žiūrėti — ir šimtą kartų mintyse įsijautusį reginį Maironio eilėmis širdyje atminti.
Iš kurio tik kampo žiūrėsi, apie bokštus, sienas, tvirtovę eidamas suksi, visur neįtikėtinai dailu. Rūpestingai atkurta ši Trakų pilis ir kantriai, tiksliai tebelipdoma. Prie rudens gamtos tinkančios plytų spalvos nešuly ginsi su Kremliaus aukštesnių, bauginančių sienų raudonesne spalva.
Nuotraukose, tapyboje, raižiniuose vis papilio seklumų lendrės, dailiai stačiai susirikiavusios, švelniai ryškiu atspalviu jungiančios bangeles su vėju judinamais krūmokšniais, plačiašakiais medžiais ir šimtmečiais tvirtai atsirėmusiais mūrais: vientisas lietuvio vaizdinys nuo švelnaus jautrumo ligi užsispyrusio atkaklumo.
5. ŠALIA NEMUNO
Kur visur per trumpą laiką suspėsi savo svajones pasivyti, jų takais nusekti? Drėgnos dirvos sunkiu žolynu pro kurmių kupstus ieškome sausesnio takelio į Zapyškio bažnytėlę. Kaip pirštas kyšo lygumoje be namelių ar kalvos prisiglausti. Nuostabu, kaip sunkūs mūrai nenugrimzta temstančios dienos rūke. O status bebokštis stogas taip tiesiai dangopi sau ir rodo.
Kiekvieną žymesnį Lietuvos pastatą gali knygose išstudijuoti, bet, tik čia Zapyškio rudas gotikos sienas keliskart apėjęs, pradedi pajusti erdvę ir laikus, kuriais plyta ant plytos dailiai kilo įdomioji šventovė. Vidus beveik tuščias, likusios įrangos lyg skečiasi nuo sienų viena kitą pasiekti ir tuštumą kaip nors užpildyti. Rodos, pabūtum, padirbėtum — ir nors dalį pirmykščio grožio ir minties sugrąžintum.
Bažnyčioje nėra elektros srovės, ir maži langeliai nebepajėgia temstančios dienos likusio dvelkimo įtraukti. Rodos, su pustuštėje bažnyčioje kaimo padargais, storom sienom, vos likusia sienine tapyba, kažkada blizgėjusiais apdulkėjusiais meno drožiniais, sena skrynia ir rupiom grindim visi prasmegsime į kažkokį senovės sapną.
Kai Pažaislio bokštai bus visai atnaujinti, dar iš toliau už medžių, posūkių ir kalvelių kvies kiekvieną savo žingsnius nukreipti į už vartų didžiulių ramių liepų alėją, kurioje išsiblaškiusi žmogaus širdis lengvai nutyla, ir žvilgsnis takeliu į dailius bokštus kyla.
Seniai Pažaislyje nėra kamaldulių, dingę pereito šimtmečio stačiatikiai vienuoliai, šių laikų kazimierietės išvarytos, o jųjų tyra tarnyba čia tiek savo mintį įrėžė, kad visas ansamblis ir kiekviena jo dalis kviečia prie grožio ir Grožio susitelkti.
Rūpestingai atnaujintame svečių name kairėn ir dešinėn baltus koridorius puošia muziejaus fondų grafikos bei tapybos paroda — originalai portretų, vaizdų, baldų, kurie meno leidinius puošia, visi čia tiesiai prieš akis, o nuo skliautų saugo švelnių spalvų freskos, kurias dar buvo galima išgelbėti.
Didžiuliai senoviški raktai atrakina salę po salės ir pastatų duris, iš kiemo į kiemą, stoginėmis, pro nebaigtą taisyti grindinį, laikrodžius, stogų dangą, akmenų sieneles, tarp statybos atramų ir laiptų. Kiekvienas kampelis laukia būti meilingai sustatomas į Pažaislio žavingą visumą.
Restauruotojai tikriausiai nebaikštūs savo pasiekimu pasidžiaugti, kai vėjarodėse išpjaustyti senovinės statybos metai ir atstatymo tarpsnio užbaiga. Nors ir jų vardų, susijusių su tūkstančių dienų kruopščiu darbu, nežinotum, grožėdamasis džiaugtumeis su jais kartu.
Taip norėtųsi vienuolyno dailintojams skubiai paštu ar per žmones atsiųsti gyvo lietuvio kamaldulio bendruomenės tolimoje Kalifornijoje kepto kalėdinio vaisių pyrago, kad, dalindamiesi praeities paveldu, galėtų prie to paties stalo nors simboliškai užkąsti.
Bažnyčia iš vidaus ir iš lauko suramstyta, lentinis grindų takelis veda į žavingai išdrožinėtą zakristiją, kurios dailūs baldai ir skliautų lipdiniai kažin kaip išliko gyvi, daugeliui šių pastatų meno turtų iškeliavus į svetimas šalis ar čia vietoje negailestingai niokotiems žuvus. Kodėl savi savoj žemėj turi vis būti patenkinti tuo, ką svetimi, nugriebę grietinę, likučiais palieka?
Nors teliko trys eremitų nameliai, tik vienas jų neperstatytas. Iš viso vienuolyno kiemo susidaro tvarkingo ir ramaus gyvenimo įspūdis, kaip dailūs jų darželiai, jau atstatyta medinė dirbtuvė, mūrinė tvora ir gale kiemo aukšta, lyg per didelė vieniša varpinė, nuo Nemuno pusės skatinusi vienuolius iš paskirų sodybėlių į kryžiumi papuoštą kupolą, kviečiantį visus draugėn.
6. KAUNAS
Patogus turistų lipdėmis išklijuotas autobusas lekia pro vilnietiškas kalveles į lygumą Kauno link. Ir lapkričio lengva sniego danga, pliki lapuočiai, apverstos dirvos, turbūt metų laikui trumpom dienom įgimtas rūkas neapgauna keliautojų — kaip visi, nors ir pusę pasaulio anksčiau matę, sako: Lietuva labai graži.
Jei kur užmiestyje keliautum, gal lėčiau ir su draugais, pakaktų be žodžių čiabuviui galvą linktelti į ne taip seną pamiškės pil-kapį be kryžiaus ir be antkapio. Atsivertų visa jaunystės skaityba apie molinį ąsotį ir rankšluostį linų. Bent akimirkai mintis sustoja netoli plento kaimiškose kapinaitėse, kurių gan aukšta tvorelė lyg saugo, kad gyvi likę gyventų.
Iš modernaus greitkelio per garais aprūkusį langą ne ką nutrauksi ir geriausiu aparatu. Nesustojame nei Elektrėnuose, nei prie Kauno marių, nei Rumšiškėse, o tiesiai į Kauną — antradienį, kada pagrindinis muziejus uždarytas: bent turistinė sąžinė nekankins, kai su artimaisiais arbatą gersime.
Kaunas — niekad neatsiminta gimtinė. Nors ir svajotum apie tapybos dainų tėviškę su senais kryžiais, sodybom, senelių kapais, aplakstytom pievom ir kvepiančiais sodo obuoliais, autobusą lenkia europietiškos statybos knibždantis didmiestis, o iš tolo pamatai radijo fabriką, kuriame buvai krikštytas.
Žingsniuojame Laisvės alėja kuo greičiau, kuo daugiau senamiesčio pamatyti, pro Prano Eimučio gintą viešbutį, pro parduotuves, modernius suolus ir žibintus, pro prezidento rūmus, pašto rūmus ligi Rotušės aikštės, kurios taisyklingai susirikiavę pastatai kiekvienas liudija savo laikus, savo gyventojus.
Apie katedrą antkapiai girdėtom pavardėm asmenų. Milžiniškuose skliautuose iš karto tilptų visų pamokslininkų balsai, aidėtų kartų kartoms skardžios mintys, kartojančios tą pačią Gerąją Naujieną.
Maironio kapą fotografuoti nelengva— į nuotraukos lauką įeina tai vienas, tai kitas žmogus, lyg įsitikinti, kas ten palaidotas, ir gal nejučiom prie žalių vainikų bei puokščių savo pridėti išvakarėse tų pirmųjų poeto minėjimų, kuriuos jo biusto dešimtmečių akys pagaliau iššaukė.
"XV amžiaus architektūros paminklas, saugojamas valstybės”, liudija aprūkusios Šv. Gertrūdos, Šv. Mikalojaus ir Šv. Jurgio bažnyčių lentelės. Kaip rūpestingai Šv. Gertrūdos išniekinta, Šv. Jurgio pastogė kiaura ir atdara, kažkokie sandėliniai daiktai ligi langų sukrauti, trupa 500 metų senumo neglobojamos plytos. Vadinti čia amžiais stačiusius ir taisiusius tamsuoliais tegali labai apsišvietę snaudaliai.
Prie Šv. Mikalojaus tebestovi 1937 metų kryžius Lietuvos krikšto 550-toms metinėms atminti. Kad tik šis šviesus kryžius nebūtų išgirdęs apie mūsų vakariečių ginčus dėl krikšto datos, per tuos praėjusius 50 metų matęs tris okupacijas, pakalnėje potvynius, seseris bažnyčias uždarytas, žmones prispaustus, to kryžiaus liudijamo įvykio paveldėtojus per ašarų, ašaras karštai tikinčius.
Arčiau miesto — atstatytas gynybinis bokštas, o čia netoli santakos — pilies likučiai, nusmegę į žaliai apaugusius griuvėsių ir sąnašų pylimus, iškilę, lyg oro žiaupčiodami, per modernius pastatus savo plačių senovinių ribų įžiūrėti.
Močiutė su anūkėliu ties Nemuno ir Neries santaka žaidžia, jų rankos ir nugaros ryškios saulėlydžio spinduliuose, susigeriančiuose į pakrantės šlapius akmenėlius.
Truputį peržėlusi iškyšulio žolė tarp Nemuno ir Neries — ramus parkelis šioje vietoje, kuri nuo akmens amžiaus kviečia žmones čia apsigyventi, savo šeimas įtvirtinti, prekybos kelius nutiesti ir nusekti ten, kur platūs vandenys traukte traukia.
Naujas, dar neįprastas tikslesnis gotikos bokštas puošia Vytauto bažnyčią, naujas stogas laiko neseniai įvestą šilimą, naujai sukurti vitražai neblaško dėmesio nuo senų drožtų baldų, nuo stebėtinai šviesaus altoriaus. Sunku įsivaizduoti, kad kaimynas Nemunas tokius mūrus savo pavasario ledais kone išverstų.
Dailūs ir sudėtingi Perkūno namai, kuriuose tie baisūs jėzuitai senovėje ir Nepriklausomybės laikais gyveno, pagal tarybinę istoriją nesuvokę meniškų pastato gotikos bruožų. Netolimoje jėzuitų bažnyčioje tarybiniai auklėtiniai baroko skliautus pripildo sporto žaidynių klegesiu, čia netoliese Šv. Jurgio gotika prieš akis nyksta.
Baltoji gulbė — rotušė tiek kartų perpiešta, jaunimo iškarpyta ar iš molio lipdyta — su savo mintimis, savo patirtimi ir savo svajonėm — gražus palikimas tiems, kurie šiandien valdžios akyse šeimos židinį kuria.
Rodos, iš žemo story lentų tarpdurio išeis viduramžių sijonuotas prekybininkas, stora prijuoste apsisaugojęs, ir balsu Rotušės aikštėje kokį mokinį ar samdinį pašauks, ar vietoj mandagios padavėjos iš už aukštų kėdžių ir pusrūsio patalpų išeis stambi miesto asmenybė, taip skaniai ir maloniai užkandusi, kaip mes.
Muziejaus sodelyje tebestovi (dabar — bevarpis) bokštas ir stoginė ligi jo atžygiuoti, kai karo invalidai didelėm dūdom trispalvę keldavo ir leisdavo. Tie patys liūtai šaltai žiūri, savo vyzdžio į istorijos kaitą nepasukę. Kur čia iš Lietuvos lauko akmenų sudėtas stovėjo Nežinomojo kareivio kapas — ir kokių uolų čia šiandien reikėtų jų visų kaulams apdengti?
Skulptūros ir vitražų muziejuje visos tos klasikų dirbtos statulos ir garsūs lietuvių meno stiklai taip arti, kad paliesti galėtum gyvesnius negu šimtuose leidinių ir knygų.
Valstybinio teatro sienos naujai perdažytos tarybinės kokybės dažais — kol ana pusė dažoma, ši jau lupasi. Nors suaukotume gerų dažų, kad kitataučiui turistui nebūtų gėda pažiūrėti ir pasigrožėti pastatu, kuris ir viduje, ir kiemelyje dramą mato.
7. NEAPLANKYTOS VIETOS
Prašaisi į Kernavę, neseniai atidengusią savo kalvelių viduramžių paslaptį archeologams, kurie dar prieš kolūkio gudruolius spėja nesumaišytus praeities pėdsakus atsekti.
Pasiprašysi į miestą, kuriame senelio kapas į paupio parką paverstas, ir nors prie Nevėžio kranto jam širdyje padėkosi už tai, ką per anksti miręs savo šeimai perdavė ir šviesia dvasia savo anūkams ir proanūkiams paliko.
Prašytumeis į tėvelio tėviškę truputį nepatogioje vietoje — netoli Kryžių kalno, kuriame su kitais vaikais žaisdavo; netoli pelkių iškyšulio, kur prieš 750 metų kiti įsibrovėliai savo svajones amžinai prarado; visai ten, kur prieš 125 metus sukilėliai savo namus nuo anų carų gynė.
Norėtum ir į Šiaulius — juos gandai turistams žada ateinančiais metais atverti— prie tėvų gimnazijų, prie vaišingų ir dosnių žmonių rūmų, prie jėzuitų koplytėlės, gal net kartu su žemaitišku lokiu medum smaguriauti. ..
Arba nors aplankyti kapą senelės, kuri, mažam kūdikiui saldainį siūlydama, žegnotis pirmoji mokė, bent žemaičių žemės kvape užuosti jos trobelės palubėje džiovinamus avies kailiukus ar ant krosnies verdančios vyšnių uogienės.
"Maršrutas labai ilgas: jums keturi šimtai dolerių”. (B.d.)