Gegužės mėnesio 29 dieną visą lietuviškąjį pasaulį greitai apskriejo žinia: jau turime taip seniai lauktą kardinolą! Popiežius Jonas Paulius II, skirdamas 25 naujus kardinolus, neužmiršo ir Lietuvos — Kaišiadorių vyskupijos valdytoją vysk. Vincentą Sladkevičių paskyrė kardinolu. Įdomus ir dramatiškas yra vysk. Sladkevičiaus kelias iki kardinolo skrybėlės.
Baigęs Kauno jėzuitų gimnaziją ir kunigų seminariją, buvo įšventintas kunigu 1944 m. kovo mėn. 25 d. Savo kunigišką darbą pradėjo Kaišiadorių vyskupijoje — buvo paskirtas Kietaviškių parapijos vikaru. Paskui kapelionavo Merkinės gimnazijoje, vikaravo Kuktiškėse ir 1948 m. buvo paskirtas Inturkės klebonu. 1952-1957 m. dėstė Naujojo Testamento egzagezę ir dogmatinę teologiją Kauno kunigų seminarijoje.
Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis, grįžęs iš Rusijos kalėjimų, 1957 m. prašė popiežių, kad kan. Vincentą Sladkevičių paskirtu vyskupu. Buvo manyta, kad su jo paskyrimu gal valdžia sutiks, nes jis buvo pamaldus, tylus, politikoje nedalyvaujantis kunigas, mokantis daug svetimų kalbų. Tačiau tuometinis Lietuvos kulto reikalų įgaliotinis J. Rugienius jokiu būdu nesutiko. Nekreipdamas į tai dėmesio, vysk. T. Matulionis 1957 m. Kalėdų naktį savo privačioje koplytėlėje kun. J. Sladkevičių konsekravo vyskupu.
Naujam vyskupui valdžia Kaišiadorių vyskupijos valdyti neleido, bet nusiuntė į Nemunėlio Radviliškį Latvijos pasienyje, vėliau perkėlė į Pabiržę. Ištrėmime jis išbuvo beveik 25 metus, negalėdamas eiti vyskupo pareigų.
Pagaliau 1982 m. liepos mėnesį, Maskvai sutikus, popiežius paskyrė vysk. Sladkevičių Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratorium, o dabar ir kardinolu. Kardinolu jis paskirtas tą pačią dieną, kai Kauno arkikatedroje įšventino 27 naujus kunigus.
Džiaugiamės ir meldžiamės už mūsų naująjį kardinolą, prašydami Viešpatį jam gausios palaimos.
Dievo Motinos paveikslas Trakų bažnyčios didžiajame altoriuje.