Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

NARKOMANAI LIETUVOJE

     Lietuvoje narkomanų daugėja. 1985 m. buvo užfiksuoti 259 žmonės, vartojantys narkotikus. 216 jų jau buvo ligoniai, o 1986 m. šie skaičiai padvigubėjo. Iki 1987 m. balandžio pirmos Lietuvoje jau buvo užregistruota daugiau kaip 800 žmonių, vartojančių narkotines medžiagas, iš jų 355 ligoniai. Kas dešimtas Lietuvoje išaiškintas narkomanas — nepilnametis.

     Į Lietuvą narkotikai patenka iš Užkaukazės respublikų bei Moldavijos. Tačiau daugiausia narkomanai juos gamina patys, vogdami iš gyventojų daržų ir sodo sklypų aguonas. Narkomanai dažniausiai bendrauja tik tarpusavyje, narkotikus vartoja paprastai visi drauge. Daugiau kaip pusė narkotikų vartotojų — 18-29 metų, 10% nepilnamečiai, 16% — moterys. Ypač aukštas narkomanijos lygis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Druskininkuose, Šiauliuose, Ignalinos ir Trakų rajonuose. Beveik pusė narkomanų laikinai niekur nedirba, 11% mokosi. 2% narkomanų turi aukštąjį išsilavinimą, 57,5% — vidurinį ir 6,2% — specialųjį vidurinį.

     Daroma daug, tačiau dar nemažai neišspręstų klausimų. Ypač sunkiai sekasi išaiškinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn svarbiausius narkomanijos kaltininkus — narkotinių medžiagų pardavėjus, perpirkinėtojus, paruošėjus ir lindynių [laikytojus. (Tiesa)

AR VISI AGRONOMAI PATEISINA SAVO VARDĄ?

     "Tiesoje” rašoma, kad Lietuvos ūkiuose triūsia daugiau kaip dešimt tūkstančių kvalifikuotų agronomų — vidutiniškai po dešimt viename ūkyje. Jiems patikėtas didžiausias turtas — žemė, nuo jų žymia dalimi priklauso derlius.

     Per pastaruosius penkiolika metų Lietuvoje gerokai padaugėjo melioruotų žemių, išaugo žemės ūkio mechanizavimo lygis, o javų derlingumas beveik nepadidėjo. Pagaliau dar nemaža ir tokių ūkių, kaip Kaišiadorių rajono — Kalvių, Panevėžio rajono — Krekenavos tarybiniai ūkiai, Trakų rajono — Dusmenų, Kelmės — Žalpių, Kapsuko rajono Bagotosios kolūkiai, kur pastaraisiais metais iš hektaro buvo prikuliama tik po 14-20 centnerių grūdų. Tai nedaro garbės šių ūkių agronomams. (Tiesa)

LITERATŪROS VAKARAS MUZIKOS MOKYKLOJE

     Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje įvyko Maironio 125-ųjų gimimo metinių minėjimas. Apie Maironio asmenybę ir kūrybą kalbėjo vyresnioji dėstytoja V. Mockienė, apie poeto kūrybos ryšius su muzika — muzikologas V. Gerulaitis, prisiminimais apie Maironį pasidalijo kompozitorius K. Kaveckas. Maironio eiles deklamavo aktorė G. Urbonaitė ir mokyklos literatų būrelio nariai. (Tiesa)

APIE VIEŠUMĄ

     Iš Panevėžio rašoma, kad viešumas dar ne viskas. Iškelti klausimą nesunku, bet kaip jį paskui išspręsti, jei nuo tavęs tai nepriklauso. O kam tai priklausytų — tas jokio klausimo nekelia: jam ir taip gerai — kam tie rūpesčiai.

     Iš Vilniaus rašoma, kad 1988 m. Lietuvos ryšių įmonės pereina prie ūkiskaitos. Keičiasi ir įmonių valdymo struktūra. Deja, mažai konsultacijų gaunama iš Ryšių ministerijos. Daug neaiškumų.

     Iš Utenos prekybininkas rašo, kad apie girtavimą ir narkomaniją "Tiesa” rašo nemažai. Reikia dar daugiau. Reikia skelbti zonas, rajonus, įstaigas ir t.t., kuriose uždraudžiama rūkyti.

     Iš Vilniaus A. Volskienė rašo, kad pastaruoju metu ypač pablogėjo reikalai baldų parduotuvėje. Nėra jokios informacijos apie tai, kokie baldai bus atvežami tą dieną. Todėl, norėdamas ką nors nusipirkti, turi stovėti bendroje eilėje. Kada atvežamas koks nors komplektas, iš eilės 5-6 žmonės gauna čekius, kitiems vėl visą savaitę reikia budėti.

     Greit taksistas ieškos keleivio, o ne keleivis taksisto. Vilniaus taksi parke joks viešumas nepadeda. Atvirkščiai, į viešos nuomonės žmogų administracija žiūri kreivai. Kad taksistams administracija nereikalinga, savo individualia darbine veikla visiškai įrodė savininkas, gražiai aptarnaudamas keleivius ir tvarkingai atsiskaitydamas su valstybe. Privatus taksistas susitvarkys laiku sode, namuose, kada norės ilsėsis, atostogaus jam patogiu laiku. Dirbs dešimteriopai stropiau. (Tiesa)

NAUJAS VIEŠBUTIS

     Kaišiadoryse vietoje seno vienaukščio pastato miesto centre, K. Požėlos gatvėje, išaugo nauji triaukščiai viešbučio rūmai. Vienu metu juose gali apsigyventi šešiasdešimt du svečiai. Kambariai naujame viešbutyje daugiausia vienviečiai. (Tiesa)

PAVEIKSLAI IŠ VARŽYTINIŲ

     Lietuvos kultūros fondo iniciatyva, lapkričio mėnesį Vilniuje, vienoje Lietuvių tarybinės dailės galerijos salių, pirmą kartą Lietuvoje surengtas šiuolaikinės vaizduojamosios dailės varžybos. 53 dailininkai varžytinėms pateikė 177 kūrinius — tapybos, grafikos darbus, akvareles, vitražus, skulptūras. Parduoti 79 darbai, už kuriuos gauta arti 23 tūkstančių rublių. Iš jų maždaug 5 tūkstančiai papildė Lietuvos kultūros fondo sąskaitą, kurios lėšos skiriamos Vilniaus senamiesčiui restauruoti.

     Pirmasis varžybų kūrinys buvo įsigytas be konkurencijos. Jis vis dėlto išjudino salę ir išsklaidė organizatorių būkštavimus, kad pirmas blynas gali ir prisvilti. Vienas per kitą varžytinių dalyviai siūlėsi pirkti A. Švėgždos, S. Gračiovo, V. Paukštės, A. Žilio kūrinius. Tikras grumtynes turėjo atlaikyti jaunos dailininkės. D. Ivanauskaitės lino raižiniai — "Obelis” ir "Vaikystės sodas”. Pastarojo kaina padidėjo tris su puse karto. Brangiausiai įvertinta V. R. Vaitekūno drobė "Natiurmortas su mediniu avinėliu” — pradinė kaina buvo 735 rubliai, parduotas už 1750 rublių. Daugiausia nupirkta J. Teišerskytės-Stoškienės darbų — 14 akvarelių iš "Senojo Vilniaus” ciklo. Keletą vertingų darbų įsigijo respublikos muziejus.

     Varžytinių tikslas buvo paremti dailininkus, ypač jaunuosius, padėti meno kūriniams pasklisti visuomenėje ir surinkti lėšų Vilniaus senamiesčiui restauruoti. Manoma, kad varžytinės pavyko. Per savaitę jas aplankė apie pusantro tūkstančio žmonių. (Tiesa)

DAUGĖJA TELEFONŲ

     "Tiesa” džiaugiasi, kad Alytuje pradėjus veikti automatinei telefonų stočiai, ryšininkai ėmė jungti telefonus naujausiojo — Vidzgirio gyvenamojo rajono butuose. Iki šiol miestas prie Nemuno turėjo prastai išvystytą telefono ryšių tinklą. Pradėjus eksplotuoti naująją stotį, telefono numerių skaičius išaugo iki 17 tūkstančių.

(Tiesa)

SPORTO SALĖS UŽRAKINTOS

Praėjusią vasarą Kauno vidaus reikalų skyriaus darbuotojus nustebino neįprastas nusikaltimas. Būrys vaikinų išlaužė šalia autobusų stoties esančios mokyklos duris. Jokių vertingų dalykų nepalietė — užtat dvi valandas sporto salėje žaidė krepšinį. (Tiesa)

LIETUVOS KNYGOS ŽENKLAI

     Didelio susidomėjimo JAV ir angliškai kalbančiame pasaulyje sulaukė V. Kisarausko knyga — "Lietuvos knygos ženklai”. Knygą recenzavo Amerikos ekslibrisistų draugijos periodinis leidinys "Bookplates in the news” ir Londone leidžiamas žurnalas "The Bookplate Journal”. Recenzavo taip pat ir kiti leidiniai. Visi recenzentai be išimties "Lietuvos knygos ženklus” vertina kaip itin solidų, rimtą, informatyvų kūrinį. V. Kisarausko knyga ne tik praturtino lietuviško knygos ženklo literatūrą, bet ir kitų tautybių ekslibristai joje ras sau vertingos medžiagos. (Literatūra ir menas).

PREMIJOS JAUNIESIEMS KOMPOZITORIAMS

     Maskvoje penktą kartą surengtas jaunųjų kompozitorių — studentų ir aspirantų konkursas. Į konkursą buvo atsiųsta per 200 kūrinių. Vertinimo komisijoje dirbo visų sąjunginių respublikų konservatorijų atstovai. Šiame konkurse, stambios formos instrumentinių kūrinių grupėje, II premiją laimėjo prof. V. Laurušo klasės absolventas R. Biveinis už Sonatą smuikui ir fortepijonui. Kūrinių vokaliniams-instrumentiniams ansambliams grupėje I premija paskirta prof. J. Juzeliūno IV kurso studentui V. Augustinui už pjesę devyniems atlikėjams "Treputė martelė”. Gruodžio mėnesį Jaroslavlyje numatomas jaunųjų kompozitorių kūrybos festivalis, kuriame skambės laureatų kūriniai. (Literatūra ir menas)

TREČIAS PUNTUKO BROLIS

     Ilgą laiką didžiausiu Lietuvos akmeniu laikėme garsųjį Puntuką. Vėliau paaiškėjo, jog Skuodo rajone, Barstyčiuose, slūgso dar didesnis — 12,7 metro ilgio, 6,3 metro pločio, 5,2 metro aukščio akmuo. (Puntuko duomenys atitinkamai 6,9; 6,7; 5,7). Neseniai sužinota, jog Kelmės rajone, K. Požėlos kolūkio Vileikių kaime, yra ir trečias Puntuko brolis — Kriaučiaus akmuo.

     Toks riedulio vardas prigijo nuo artimiausios sodybos šeimininko, kaimo siuvėjo Petro Jasulaičio amato. Šis akmuo galiūnas tūnojo jo tėvo žemelėje. Netrukdė jis arti plūgu nei tėvui, nei kolūkio kūrimosi metais pirmos klasės traktorininku tapusiam jo sūnui: niekur neužkliuvo noragai — tyliai nušliauždavo plokščia akmens nugara. Tiesa, dar 1938 m. tėvas su septyniolikamečiu Petriuku pabandė kastuvais atkasti ir pasižiūrėti savo žemelės gražuolį, bet riedulio didybė pasirodė neįveikiama. Prieš trylika metų antrąkart riedulio ramų miegą sudrumstė į šias apylinkės atsikraustę melioratoriai: jie buldozeriu aplink pastumdė žemę, bet kai pabandė akmenį išversti — nepavyko. Užpernai melioratoriai jau sausino aplink akmenį plytinčius laukus. Jų galinga technika dar labiau atkasė riedulį, kurį norėta jeigu nenutempti į kolūkio centrą, tai bent išridenti prie P. Jasulaičio sodybos.

JAV paviljonas 1986 m. parodoje Vancouver, BC.

     Deja, ir pajėgi šiandieninė technika pasirodė bejėgė: daugiau kaip iki pusės atkastas akmuo toliau ramiai snūduriuoja įkalnėje. P. Jasulaitis su kaimynais kruopščiai išmatavo jo dydį: 7,2 metro ilgio, 6,8 metro pločio ir 3,2 metro atkasto aukščio. Giliau jis dar platėja, todėl žemėje turėtų būti dar apie pustrečio metro.

     Akmuo stūkso netoli Šiaulių - Kryžkalnio plento. Jį atkasus, papuošus aplinką ir nutiesus takelį, lankytojų netrūktų. (Tiesa)

VEIVERIŲ SEMINARIJOJE — MUZIEJAUS

     Neseniai Veiveriuose (Prienų rajonas) susibūrė Kultūros fondo rėmimo grupė, kuri nutarė pasirūpinti čia buvusia mokytojų seminarija, visu jos ansambliu ir padaryti iš jo kultūros įstaigą. Lietuvos kultūros ir švietimo istorijoje Veiverių mokytojų seminarija suvaidino didelį vaidmenį. Ši mokymo įstaiga gyvavo 1866-1918 metais. Per tą laiką ją baigė 1o25 moksleiviai, tarp jų — net aštuoni šimtai lietuvių. Veiverių seminarijos auklėtiniai buvo žymūs įvairių sričių veikėjai, pirmiausia pedagogai, kaip pavyzdžiui — P. Arminas, J. Damijonaitis, J. Geniušas, A. Jakučionis, J. Lazauskas, akademikas J. Žiugžda ir kt. Seminarija buvo anticarinių ir socialistinės teisybės akcijų organizatorė. Nuo 1919 m. seminarijos patalpose įsikūrė progimnazija, o pokario metais — Veiverių vidurinė mokykla. Senąsias seminarijos patalpas dabar užima vidurinės mokyklos bendrabutis. Deja, istoriniai rūmai apleisti, irsta. Buvusios Veiverių mokytojų seminarijos ansamblį galima restauruoti, sutvarkyti ir jame įrengti Pedagogikos muziejaus, esančio Kaune, filialą, kuriame visuomeniniais pagrindais veiktų Sūduvos liaudies švietimo ir kultūros plėtotės paroda. Reikia tikėtis, kad ši iniciatyva susilauks plataus atgarsio. (Tiesa)