Laikotarpį, skirtą pasiruošti Velykoms, vadiname Gavėnia. Gavėnia — tai atgailos laikas. Pagrindinis atgailos tikslas yra stiprinti bei grūdinti valią, kad ji nepalūžtų ir lengvai nenusileistų jausmams. Visais amžiais žmogus gal per daug stengėsi lavinti protą, o per mažai dėmesio rodė valiai. Bet kažin ar valia nėra svarbesnė už protą? Juk išlavintas protas be stiprios valios gali tik rafinuotesniais keliais nuvesti žmogų į pražūtį.
Jeigu kam atrodo, kad gavėnia yra liūdesio laikas, tai tik tokio liūdesio, kuris netampa nusiminimu, bet persikeičia į ryžtą stengtis, dirbti, kovoti, kad liūdesys pavirstų džiaugsmu. Jeigu gavėnia yra kančios laikas, tai tik tokios kančios, kuri žmogaus neslegia, lyg našta, o tik išaugina galingus sparnus pakilti į aukštumas, virš visų žemės rūpesčių ir vargų.
Gavėnios atgailos simbolis yra kryžius. Senovėje kryžius buvo paniekos ženklas, o dabar jis yra virtęs garbės simboliu. Pirmiau kryžiuodavo didžiausius nusikaltėlius, o dabar prie krūtinės kryžių sega herojams. Ši kryžiaus prasmės permaina įvyko tada, kai Dievas-Žmogus laisvai pasirinko kryžių, kad iškeltų tai, kas buvo paniekinta, kad suteiktų gyvenimą mirti pasmerktam žmogui, kad įprasmintų mūsų žemės kelionę, kur kiekvienas turi nešti vienokį ar kitokį kentėjimo kryžių. Suprasti kryžiaus prasmę ir vertę nėra lengva. Tai stengėsi išaiškinti visų laikų filosofai, bet žmogiškoji filosofija atsakymo nedavė. Nuostabioji kryžiaus prasmė aiškiai sušvinta ir kentėjimo vertė tampa suprantama tik tada, kai tikėjimo akimis pažvelgi į Nukryžiuotąjį, kuris savo kančia ir kryžiumi užpelnė žmonijai prisikėlimą.
“Štai tavo motina”. Fr. Nagni skulptūra.