GERAS PATARIMAS?

O. M.

     Žliumbia žurnalistai.
     Rauda rašytojai.
     Ašaroja redaktoriai.
     Aimanuoja kioskų vedėjai.

     Kodėl? Ogi — niekas neperka knygų, neužsiprenumeruoja laikraščių ir žurnalų. Na, gal jau vienas kitas pasigaili, įsigyja. Bet tai — vos vienas kitas iš minios. Skaitytojų gretos kasmet suliesėja — ir tai ne todėl, kad svorį meta. . .

     Laikraštį, sakykim, dar pavarto koks nors prinokęs ir pernokęs pilietis. Taip sau, iš smalsumo. Bet jau knygą pirkt — aukšto rango investacija.

     Tos knygelės, rodos, ir plonos, ir pigios, ir jų ne taip jau daug išeina. O neperka ir tiek. Pelyja vargšelės sandėlių lentynose ir kalbasi su žiurkėmis.

     Tai kas gi daryti? Negi pradėsi botagais švaistytis ir rėkti visa gerkle:

     — Remkit spaudą! Pirkit knygas, skaitykit laikraščius!

     Atmenu, dar mano senelis pasakojo, jog senais, gerais, tais auksiniais nepriklausomybės laikais Lietuvoje buvo sugalvotas toks šūkis pritraukti skaitytojus:

LAUKINIAI LAIKRAŠČIŲ NESKAITO!

     Na, tai kas? Ir neskaitys! Ne šiems laikams toks šūkis. Juk jį reikia paskaityti! Dabar — nauja gadynė. Esam pripratę prie gražių, spalvotų dainuojančių ir šokančių reklamų. Jas suprasti nereikia nei skaityti, nei rašyti.

     Taigi kas daryti? Kas rytą atsikeliu ir galvą laužau, smegenis kratau — kas gi daryti?

     Nejaugi rašytojams patarti nustot rašyti? Nejaugi redaktorius visus išvaryti į pensiją, patupdyti šiltoje Floridoje? Nejaugi žurnalistams nustoti vienas kitą kritikuoti vis įmantresnėmis frazėmis? Jei taip, tai ką gi — svieto pabaiga!

     O štai, girdi, mano gera draugė nuėjo į tokį renginį pereitą šeštadienį — ir man papasakojo. Kas ką dėvėjo, kas ką apkalbėjo. . . ir t.t. Bet su nusistebėjimu ir man dar paporino:

     —    Klausyk. Labai gerai rengėjams, sako, pasisekė. Pardavė 40 kepalų juodos duonos ir 55 sūrius!

     —    O man, ar parnešei bent gabalėlį paragauti?

     —    Tai ne..e..e..e, — numykė ta mano draugė. — Bet klausyk, užtai perduosiu linkėjimus. Ir neatspėsi nuo ko?

     Pastačiau ausis. Išplėčiau akis.

     —    O nuo ko?

     —    Na, buvo ten toks ir toks — pavardę pamiršau. Sakė kažkada vienam suole sėdėjot kažkurioje ten mokslo įstaigoj. . .

     Numojau ranka.

     —    O tam renginy ar buvo knygų kioskas?

     —    Taigi. Buvo. Dirstelėjau, pavarčiau vieną kitą.

     —    Ar pirkai?

     —    Kad ne. . . Kad pinigus taupau, matai. Nusižiūrėjau batelius ir rankinuką. . .

     Tai mat, brangieji, kokie reikalai. Neperka, ir gana. Bet štai — man topteli galvon tikrai šviesi mintis. Štai va ir patarsiu tiems apsiverkusiems rašytojams, poetams, žurnalistams ir t.t. ir panašiai.

     —    Rašykite ant sūrių, ant juodos duonos kepalų. Matysit, pirks.