Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
VIRTUVĖS ŽODŽIAI
Mūsų šeimininkės vis skundžiasi, kad įvairiems virtuvėje vartojamiems daiktams pavadinti nėra pakankamai lietuviškų žodžių. Dažniausiai vartojami svetimi. Manome, kad šią problemą žymiai palengvins A. Montvilienės straipsnis, išspausdintas "Kalbos kultūroje” (Nr. 52, p. 54-58). Čia jį perspausdiname.
Redakcija
Kasdien susiduriame su įvairiais virtuvės daiktais ir vienaip ar kitaip juos pavadiname. Deja, šios srities buitinė leksika dar turi įvairių negerovių. Vartojama nemaža barbarizmų, t.y. neteiktinų skolinių, kurie turi gerų lietuviškų arba tarptautinių atitikmenų. Pasitaiko netaisyklingos darybos žodžių ir žodžių, vartojamų ne savo reikšme.
XIV Lituanistikos seminaro dalyviai prie elegantiškų “La Šalie Manor” rūmų.
Vienas iš pagrindinių virtuvės įrenginių yra verdamoji krosnis, vadinama viryklė. Viryklė bendrinei kalbai tektinesnis žodis negu plytelė. Mažam kilnojamam elektriniam virimo prietaisui pavadinti tinka terminas elektrinė viryklėlė. Nereikėtų painioti dviejų žodžių viryklė ir virykla. Viryklareiškia virimo įmonę, pvz., muilo, druskos virykla, arba šiaip virimo vietą (panašios darybos patalpų pavadinimai yra mokykla, siuvykla, skaitykla,). Kaime kartais pasistatomos viryklos valgiui arba pašarams virti vasarą. O viryklė, kaip minėjome, yra verdamoji krosnis.
Kalbėdami apie įvairias viryklės dalis arba prie jos vartojamus dalykus, venkime barbarizmu. Moterys dažnai giriasi viena kitai, jog duchovkėjear duchovkojeskanių pyragų išsikepusios, negalvodamos, kad viryklėje įtaisyta kepamoji dėžė lietuviškai vadinasi orkaite.Įvairius gardumynus kepame kepimo skardoje, skardelėjear formoje, formelėje,tik ne blekoje, blekutėje. Plokščia lanko pavidalo geležis, ant kurios dedamas puodas ar kitas indas, — tai lankainis,bet ne rinkė.Ant dujinės viryklės degiklio kartais uždedamas tam tikras apvalus prietaisėlis su skylutėmis, kad liepsna tolygiai pasiskirstytų. Netikęs šio prietaiso pavadinimas liepsnos paskirstytojas,nes priesagos -tojasvediniai reiškia veikėjų pavadinimus (tokios darybos žodžiai yra mokytojas, rašytojas, skaitytojas). Taigi paskirstytojasyra asmuo, kuris ką nors skirsto, paskirsto. Minėtą prietaisą galėtume vadinti sklaidikliu.
Be puodo virtuvė — ne virtuvė. Žodis puodasturi sinonimą — kaistuvas.Nevartotinas barbarizmas randelisar rundelis. "Kalbos praktikos patarimai” tokį puodą su ilgu kotu siūlo vadinti kaistuvu.Tiesa, kaistuvaisgalima vadinti ir kitokius puodus, nes, kaip minėta, šie žodžiai yra sinonimai. Puodų yra įvairios paskirties. Pienui virti gaminamas specialus puodas pienviris.Yra ir kitokių specialių puodų: puodas košei virti — košviris,žuviai virti — žuviaviris.Žemas ovalus puodas, kuriame maistas troškinamas,— tai troškintuvas,bet ne tušintuvas.Šeimininkės mėgsta sandarų kaistuvą, kuriame maistas greitai išverda. Lietuviškai — tai greltviris.Kaistuvą, iš kurio per guminę žarnelę išbėga sultys, prieš tai jame pakaitinus uogas ar vaisius, vadiname sulčiu garintuvu.
Yra keletas indų kavai virti. Nedidelį metalinį indelį su kotu turkiškai kavai paruošti, lietuviškai galėtume vadinti turkinuku. Naujovė yra ant kavos puodelio uždedamas metalinis indelis, į kurį įbėrę maltos kavos ir užpylę ją verdančiu vandeniu greitai paruošiame kavą. Tai kavos plikytuvas. Arbatą verdame ne čainyke, bet arbatinyje. Arbatinį kai kas vadina arbatinuku, bet arbatinuku tiksliau vadinti indelį arbatžolėms užplikyti. Neužmirškime, kad moliniai puodai nuo seno vadinami puodynėmis. Tik nesakykime palivota puodynė. Svetimas būdvardis palivotas, -a mums nereikalingas, nes turime jo lietuvišką atitikmenį glaistytas-a arba tarptautinį glazūruotas, -a. Taigi apie molinius indus sakome, kad jie yra glaistyti arba glazūruoti.
Peiktinas indo pavadinimas bliūdas, bliūdelis. Lietuviškai — tai dubuo, dubenėlis. Ir buitinėje kalboje jau beveik atsikratėme petelnės. Sklindžius ar kitką kepame keptuvėje. Nereikėtų vartoti ir barbarizmo britvonas. Paukščių kepimo indas — tai keptuvas. Nedera vartoti barbarizmo duršliokas. "Kalbos praktikos patarimai” siūlo jo pakaitus griebtukas, kiaurasamtis, kiaurinis. Tais galėtume vadinti skirtingus įrankius: griebtukas — tai lėkštas, kiaurasamtis — dubus skylėtas samtis, kiaurinis — į koštuvą panašus skylėtas indas maisto produktams nukošti ar nuplauti.
Valgomųjų indų pavadinimai ypatingų problemų nesudaro. Daugelį maisto vazų galima vadinti vienažodžiais priesagos -ims daiktavardžiais, pvz.: kompoto vaza — tai kompotinė, padažo vaza — padažinė, saldainių vaza — saldaininė, salotų vaza — salotinė. Visi žinome, jog servizų būna trejopų: kavos servizas, arbatos servizas ir pietų servizas.
Naudojamės įvairiais valgomaisiais arba maisto ruošimo įrankiais. Populiariausias yra valgomasis šaukštas, desertinis šaukštas ir arbatinis šaukštelis. Tačiau esama ir kitokiu šaukštų, kaip antai: garnyro šaukštas, salotų šaukštas, trinamasis šaukštas, cukraus šaukštelis, uogienės šaukštelis. Dažniausiai naudojamės valgomąja ir užkandžių šakute, bet yra ir kitokių šakučių, pvz.: citrinos šakutė, sumuštinių šakutė, žuvies šakutė. Kartais vartojami netikę verstiniai pavadinimai stalo šaukštas, stalo šakutė, stalo peilis. Lietuviškai tai valgomasis šaukštas, valgomoji šakutė, valgomasis peilis. Beje, apie peilius. Po ranka virtuvėje jų turime visokių. Duoną raikome duonriekiu peiliu, kurį galima vadinti tiesiog duonriekiu. Labai patogūs specialūs peiliai bulvių skutiklis ir žuvies skutiklis. Nereikėtų sakyti, kad bulvių žievelę valome. Galima nuvalyti, pavyzdžiui, prilipusias prie bulvių žemes, o žalių bulvių žievelės pašalinimą vadiname skutimu. Bet grįžkime prie peilių grupės įrankių. Konserevus atidarome konservų atidarikliu, o butelius atkemšame atkimštuku arba kamščiatraukiu. Peiliai, kurių ašmenys dantyti, — tai dantytieji peiliai. Gaminami ir nedideli prietaisėliai maistui pjaustyti. Tokį svogūnų pjaustymo prietaisėlį galima vadinti svogūnpjauste, o prietaisėlį kiaušiniams pjaustyti — kiaušinpjauste.
Virtuvėje naudojamės ir kitokiais įrankiais. Pavyzdžiui, praverčia cukraus žnyplės, konditerinis švirkštas (jo nedera vadinti špricu), riešutų spaustukai, torto mentelė. Gaminamas ir specialus plaktukas mėsai pamušti — mėsos muštukas.
Darbą virtuvėje labai palengvina ir pagreitina įvairūs elektriniai indai, prietaisai, o ypač virtuvės mašinos. Vandenį galime užsivirinti stiklinėje, puodelyje arba kitame inde. Tereikia į jį panardinti sulenkto vamzdelio pavidalo prietaisą, kuris šnekamojoje kalboje dažnai vadinamas elektrine spirale. Galėtume jį vadinti ir elektriniu vinkliu. Kavai virti patogus elektrinis indas, kuris vadinamas elektriniu kavinuku, arba kavaviriu. Kavos pupeles malame rankiniu arba elektriniu kavos malūnėliu. Kavos malūnėliui pavadinti prigijo vienažodis naujadaras kavamalė.
Gaminami ir elektriniai kepimo indai bei prietaisai, Paprasčiausias iš jų yra elektrinė keptuvė. Elektrinėje vaflinėje galima išsikepti gardžių vaflių. Daugelis šašlykų mėgėjų naudojasi elektriniu šašlykų keptuvu. Yra ir specialus prietaisas duonos riekutėms skrudinti, kuris dažnai vadinamas sudurtiniu terminu su tarptautiniu žodžiu — elektrinis tosteris. Angliškos kilmės tarptautinį žodį tosteris galima pakeisti savu žodžiu skrudintuvas. Taigi tą prietaisą galima vadinti elektriniu skrudintuvu. Šeimininkes džiugina tam tikra krosnelė, kuri vadinama mikrobangų krosnele. Ja produktai paruošiami ir pašildomi lėkštėse.
Labai patogios įvairios virtuvės mašinos. Mėsos malimo mašinėlei pavadinti prigijo vienažodis terminas mėsmalė. Mėsmalių būna rankinių ir elektrinių. Bulvių skutimas — nelabai malonus darbas, todėl čia didelė pagalbininkė yra elektrinė bulviaskutė, kuria galima nuskusti ne tik bulves, bet ir burokėlius, morkas bei kitas daržoves.
Vasara ir ruduo — visokių sodo gėrybių metas. Tada imame į rankas elektrinę sulčiaspaudę — mašinėlę vaisių ir daržovių sultims spausti. Sulčiaspaude tinka vadinti ir nedidelį prietaisėlį — tam tikrą formelę, skirtą sultims iš apelsinų ir citrinų spausti. Tai citrusų sulčiaspaudė. Sulčiaspaudės jokiu būdu nedera vadinti sulčių išspaudėju, nes priesagos -ėjas vediniai, kaip ir minėti priesagos -tojas daiktavardžiai, reiškia veikėjus, pvz.: išradėjas, kasėjas, siuvėjas. Taigi sulčių spaudėjas yra asmuo, kuris sultis spaudžia, bet ne sulčių spaudžiamasis prietaisas. Maisto maišomąjį šaukštą ar mentelę pakeičia rankinis arba elektrinis maišytuvas. Maišytuvą galima vadinti ir tarptautiniu žodžiu mikseris.
Tešlą bandelėms, sklindžiams ir kitiems gardiems dalykams galima ne tik rankomis maišyti, nes atsirado speciali mašina — elektrinė tešlamaišė. Valgomųjų ledų greitai pasigaminame elektrinėje ledsukėje. Būna elektrinių muštuvių sviestui mušti. Gaminama ir universalioji virtuvės mašina, kuri ir nuskuta, ir susmulkina, ir sumaišo maistą. Elektrinę indų plovimo mašiną, kuri kol kas naudojama tik kai kuriose visuomeninio maitinimo įmonėse, galima vadinti elektrine indaplove.
Jau nedaug beliko namų, kuriuose nebūtų šaldytuvo. Jų būna įvairių. Yra šaldytuvų, kurie turi kelis skirtingos temperatūros skyrius — kameras. Dvikamerių šaldytuvų vienas skyrius vadinamas ledaine. Čia produktai sušąla ir gali ilgai laikytis. Tokios ledainės gaminamos ir atskirai. Šaldytuvai, kuriuose yra daugiau negu dvi kameros, — tai daugiakameriai šaldytuvai. Daug keblumų sudaro šaldytuvų ledo tirpinimas, todėl labai patogūs savitirpiai šaldytuvai, kuriuose ledas ištirpsta savaime. Mažus šaldytuvus kai kas vadina mini šaldytuvais. Šiam terminui geriau tiktų mažybinis daiktavardis šaldytuvėlis. Toks terminas trumpesnis ir patogesnis. Ant stalo pastatomas arba ant sienos pakabinamas šaldytuvėlis vadinamas nešiojamuoju arba portatyviniu.
Virtuvėje turime ir baldų. Virtuvės baldų komplektą dažniausiai sudaro įvairios spintelės. Ant grindų pastatomą spintelę galima vadinti tiesiog virtuvės spintele, o ant sienos pritaisoma spintelė — tai pakabinamoji spintelė. Ant virtuvės stalo kartais užtiesiamas tam tikras neperšlampamas audeklas. Jo nedera vadinti klijonka ar klijonke. Turi būti — klijuotė.