VYT. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
GANYTOJO IR KAIMENĖS {VAIZDŽIŲ DAŽNUMAS ŠV. RAŠTE
Skaitant įkvėptuosius raštus, ne kartą kyla klausimas, kodėl ten taip dažnai sutinkama išraiškos priemonė — kaimenė ir ganytojas, norint pavaizduoti religinį vadovą ir tikinčių jų visuomenę. Mums kartais nemalonu tai skaityti, nes tai nepatenkina mūsų, naujųjų amžių žmonių, labai plačiai ir giliai išvystytą individualumo sąmonę. Individualumą, žinoma, reikia vertinti ir jo neprarasti. Individualumas yra taip pat religinė sąvoka, turinti labai tvirtus pagrindus apreikštoje religijoje. Be išvystyto individualumo negalima būtų kalbėti ir apie individualaus žmogaus amžinybę. Tačiau šalia to reikia nepraleisti iš akių kitų dviejų didelių žmogiškų vertybių, būtent solidarumo ir teisingo solidarios visuomenės vadovavimo. Tas dvi vertybes ir nori pabrėžti tas taip dažnai Šv. Rašte sutinkamas kaimenės ir ganytojo simbolis.
Iguassu kriokliai.
Mūsų laikais šis simbolis nelabai tinka išreikšti religinio vadovo ir visuomenės santykiui. Mūsų ganytojai (piemenys) yra tik gyvulių kaimenės prižiūrėtojai, bet nėra jos pilnaprasmiai vadovai ir aprūpintojai. Šis simbolių junginys yra kilęs iš gyvulių augintojų kultūrų, kur ganytojas buvo ne tik kaimenės saugotojas, bet ir jos vedėjas į geresnes ganyklas. Dėl to tose kultūrose ganytojas reiškė maždaug tą pat, ką genties tėvas ar tautos karalius. Dėl to religinio vadovo reikšmė S. Testamento religijoje buvo apipavidalinta karaliaus Dovydo vadovavimu. Net tada, kai karališka institucija Izraelyje dėl politinių priežasčių buvo netekusi reikšmės, karaliaus Dovydo simbolis nebuvo praradęs vadovaujančios reikšmės religiniame tautos gyvenime. Pvz., Babilonijos tremties laikais pranašas Ezekielis turėjo labai gyvą Dovydo reikšmės sampratą.
Kalbėdamas apie lauktiną tautos išgelbėjimą, Ezekielis sakė Dievo vardu: "Mano tarnas Dovydas bus jiems karalius ir bus jiems visiems ganytojas. Jie elgsis pagal mano teisę ir laikysis mano įsakymų, ir jis juos valdys” (Ezek 37,24). Kitoje vietoje pranašas Ezekielis ir patį Dievą nurodo tautai kaip jos ganytoją ir jos aprūpintoją bei saugotoją. Kalbėdamas ir apie būsimą Mesiją, jis nevengia pasinaudoti karaliaus Dovydo įvaizdžiu. Dievas sako: "Aš pažadinsiu joms vieną ganytoją, kuris turės jas ganyti, — savo tarną Dovydą” (Ezek 34,23).
Taigi reikia iš ganytojo ir kaimenės simbolio atjungti mintį, kad jis reiškia žmogaus individualumo naikinimą, ir palikti tik tai, kad jis reiškia protingai visuomenei tinkantį religinį vadovavimą. Kad apreikštų tekstų ganytojas nereiškia žmogaus laisvės praradimo, tai vaizdžiai galima išskaityti iš to, kokią Kristus turi ganytojo sampratą. Tai pasako jo palyginimas apie gerąjį ganytoją, kuris eina ieškoti paklydusios avies ir ją radęs nešasi ant pečių.
Jeigu avis nebūtų turėjusi laisvės, ji nebūtų nuklydusi, ir jeigu ganytojas nebūtų respektavęs jos laisvės, jis nebūtų ėjęs jos ieškoti ir su džiaugsmu ją neštis. Taigi ganytojo ir kaimenės simbolis neturi savyje nei individualumo praradimo, nei ganytojo prievartos.
Svarstant religinio vadovo ir savaimingos visuomenės klausimą, peršasi mintis pasvarstyti du klasiškus epizodus apie visuomenės konfliktą su religiniu vadovu. Vienas iš jų yra Homero "Odisėjos”, o kitas visiems plačiai žinomas iš Egipto išvestos visuomenės konflikto su jos vadovu Moze. Šie du epizodai, kilę iš skirtingų kultūrų, turi tą pačią problemą ir net panašias scenos aplinkybes. Ir vienu, ir kitu atveju sukilimas prieš teisėtą visuomenės vadovą reiškiasi religine forma. Odisėjo atveju tai yra neteisėtas dievo Sauliaus jaučių aukojimas, o Mozės atveju — auksinio veršio aukojimas. Šie du epizodai net vienas kitą papildo, o jiems, paimtiems atskirai, trūksta aiškumo.
DIEVO SAULIAUS JAUČIAI
Odisėjas savo kelionėse į tėvynę buvo susitikęs ir su pomirtinio pasaulio sritimis. Jis ten turėjo pasikalbėjimų su įvairiais jam žinomais mirusiais asmenimis, tarp jų ir su savo motina. Jo bendrakeleiviai buvo net to pasaulio pagrobti, bet jam pasisekė juos iš ten išvaduoti. Pomirtinio pasaulio jam palanki valdovė jį perspėjo saugotis salos, kurioje ganosi dievo Sauliaus jaučiai ir avys. Odisėjas išreikalavo su priesaika pasižadėjimo iš savo jūrininkų, kad jie tų jaučių neliestų. Pradžioje jūrininkai priesaikos laikėsi. Dar pakartojęs perspėjimą neliesti jaučių, Odisėjas rado užuovėją kalnuose ir ten meldėsi į Olimpo dievus. Tačiau po kiek laiko užmigo.
Jūrininkai, suvalgę maisto atsargas, kurias turėjo laivuose, pradėjo stokoti maisto. Tada jų pirmininkas puikia kalba savo draugams įrodė, kad blogiausia žmogaus mirtis yra iš bado. Jis paskatino pasinaudoti dievo Sauliaus jaučiais ir pasisotinti jų mėsa. Kalbėtojas suprato, kad jie negerai darys, tačiau jis žadėjo už tai permaldauti dievus, kai jie grįš į savo tėvynę. Dievą Saulių jie permaldaus labai gausiu aukojimu.
Sauliaus jaučius jie pjovė taip pat įprastu aukojimo ir pokyliavimo būdu. Kai pokylis jau ėjo prie pabaigos, Odisėjas pabudo ir sugrįžęs išsigando, kai pamatė, kas atsitiko. Vaizdas buvo gąsdinantis — nulupta jaučių oda kaip žalčiai šliaužiojo žeme. Odisėjas tarė: "Mano draugai nusidėjo prieš dievą”. Dievų parnasas labai smarkiai reagavo į šį Odisėjo draugų pasielgimą. Buvo paskirtos naujos bausmės šiems keleiviams. Kai aprimus jūrai Odisėjas su draugais vėl sėdo į laivus, specialiai dievų siųsta audra sunaikino laivus ir jūrininkus.
Odisėjas, vos gyvas išlikęs, bangų nešiojamas, ant plausto pasiekė krantą ir įsikibo uoloje augančios alyvos šaką. Ten jis ilgai kabojo, nesiekdamas kojomis, kur atsiremti. Audrai aptilus, pamatė jūroje rąstų. Juos apžergęs, pradėjo rankomis irtis ir taip jis buvo bangų nuneštas į deivės Kalypsės salą.
Tai yra klasikinės literatūros pavyzdys, kaip neatsakingas religinis vadovas pasiūlo visuomenei, patekusiai į sunkią padėti, nusikreipti nuo pagrindinio vadovo ir kaip dėl to visuomenė yra sunaikinama.
MOZĖS ATVEJIS
Panaši situacija yra ir Mozės atveju, kai, jam nuėjus į kalną, jo iš Egipto išvesta visuomenė suruošė neteisėtą aukojimą. Išėjimo knygos 32 skyriuje skaitome, kaip Mozė buvo Dievo pakviestas į kalną ir ten išbuvo 40 dienų ir naktų. Jo išvesta visuomenė prašė kunigo Aarono, kad jis jiems padarytų dievų, nes jie nežino, kas su Moze atsitiko. Aaronas jų prašymui nusileido ir liepė sunešti žiedus bei auskarus ir, juos sulydinęs, išgraviravo veršį. Buvo pastatytas altorius. Kadangi ateinanti diena turėjo būti Viešpaties diena, tai buvo susitarta švęsti. Dievas pats perspėjo Mozę, kad jo žmonės yra atsitraukę nuo jo ir kad jis juos sunaikinsiąs. Mozei pažadėjo, kad pažadinsiąs kitą tautą. Tačiau Mozė ėmė maldauti Dievą, kad jis to nedarytų ir nusikaltusių pasigailėtų. Dievas nusileido.
Tačiau ir Mozės pyktis prieš savo žmones buvo labai didelis. Kai jis, grįždamas nuo kalno, išgirdo ir pamatė šūkaujančius ir švenčiančius savo žmones, jis sudaužė gautas iš Dievo įstatymų plokštes. Grįžęs jis sunaikino auksinį veršį. Aaronui Mozė smarkiai priekaištavo: "Ką tie žmonės tau padarė, kad tu jiems užtraukei tokią sunkią nuodėmę?”
Į šį pasakojimą, kaip Šv. Rašto tyrinėtojai sako, vėliau buvo įjungta iš kitų įvykių kilusių aplinkybių, tačiau pats pasakojimo branduolys dėl to nėra pasikeitęs.
Mozė žmonėms pažadėjo vėl eiti pas Dievą, žadėdamas už juos atgailoti ir jį permaldauti. Mozė Dievui kalbėjo, kad, jeigu jis nenori jiems atleisti, tegul jis atmeta jį patį, o ne žmones. Dievas jiems atleido dėl Mozės tarpininkavimo.
Taigi ir Mozės atveju yra konfliktas tarp religinio tautos vado ir jo visuomenės. Abu atvejai turi net tą pačią pasakojimo struktūrą: visuomenė ko nors stokoja, nesant joje jos vadovo. Abi visuomenės imasi neteisėto aukojimo. Tik izraelitų atveju visuomenė buvo išgelbėta jos religinio vadovo, už ją įsipareigojančio, o Oidsėjui esant mieguistoje padėtyje, nors ir suprantant visuomenės nusikaltimą, jis buvo išgelbėtas, o visuomenė sunaikinta.
ATSITIKTINIO RELIGINIO VADO GALVOSENA
Išėjimo knygoje nėra aprašyta vidinė Aarono galvosena, kodėl jis taip lengvai atsitraukė nuo savo brolio Mozės misijos, kurios jis pats anksčiau buvo uolus bendradarbis. Tačiau iš pačios situacijos aišku, kad tiek izraelitams dykumoje, tiek Odisėjo bendrakeleiviams pasunkėjusi būklė buvo priežastis atsimesti nuo pagrindinio vadovo vadovavimo.
Sukilimo vadas Eurilochas šitaip kalbėjo: "Vyrai, nelaimių prispausti, klausykit, ką jums pasakysiu. Gyvam žmogui juk baisi visada ir visokia pražūtis, tik aš manau, kad iš bado mirti turbūt yra sunkiausia. Tad, vyrai, pasiimkite Helijaus jaučius geriausius, auką iš jų mes sudėkim aukšto Olimpo valdovams. Grįžę Itakėn, brangion mūsų žemėn, netrukus šventyklą Helijui puikią įkursim ir daug dovanų paaukosim. Jeigu gi dievas, užpykęs už savo aštriaragius jaučius, laivą prapuldyt norėtų, ir kiti dievai jam tai leis, tai tuomet aš bevelyčiau, jūron įkritęs, iš karto žūti staiga, negu nuo bado čia, saloje, stipti palengva”.
vVargiai galima pasakyti geriau paruoštą kalbą, skatinant žmones neklausyti ankstesnio vadovavimo. Tačiau toje kalboje yra ir galvosenos silpna vieta. Ši kalba yra pradedama nuo esamos sunkios ekonominės padėties ir tam tikros nežinios apie vyriausio vadovo likimą. Šis kalbėtojas, iš išorės žiūrint, nėra bedievis. Jis žada dievui atsilyginti už nepaklusnumą. Šitoks religingumas paprastai nori atsilyginti dievams už nusikaltimą permaldavimo aukomis. Apskritai čia yra gera išraiška tokio religingumo, kuris yra atsiribojęs nuo tiesos ir nuo teisingos pagarbos dievams, manant, kad juos galima apgauti, o paskui permaldauti. Pagal šią galvoseną dievybė nėra vertybė savyje. Greičiau ji yra tik varžanti jėga, kurią galima papirkti pataikavimu. Negana to, kalbėtojas nėra tikras, kad dievybė bus perkalbama. Tuo atveju jis renkasi savižudybės kelią — paskęsti jūroje.
Tokios išsamios įžvalgos į Aarono galvoseną negalima padaryti. Be abejo, jo galvosena turėjo būti ne mažiau tragiška. Juk jis buvo Mozės kalbėtojas, kai jis kovojo už teisę žydams išeiti iš Egipto. Nepaisant šio nusikaltimo, jis ir toliau buvo laikomas izraelitų kunigu (plg. Išėjimo 28,1-5). Tačiau, kaip pastebi Rita J. Burns, Išėjimo knygos analizuotoja, "šio pasakojimo dėka daugelis pamaldžių izraelitų buvo gundomi paneigti Aaronui šį pranašų vaidmenį Izraelio kunigystėje. Ir iš tikrųjų viena žydų tradicijos grupė buvo nepatenkinta kunigais, kilusiais iš Aarono, ir pasinaudojo proga įterpti į Kunigų knygą mintį, kad kunigystė yra kilusi iš Levio giminės”, o ne iš Aarono, nors iš tikrųjų ir Aaronas buvo kilęs iš Levio giminės.
Kas bebūtų su Aarono kunigyste, tačiau Izraelyje jo likimas nebuvo toks žiaurus kaip Eurilocho, kurio tragiškas žuvimas yra pavaizduotas Odisėjoje. Galimas dalykas, kad permaldaujanti Mozės veikla, kuri išmeldė palaimą visiems izraelitams, yra turėjusi savo palaimingas pasekmes ir Aaronui.
KUR GLŪDI ATSITIKTINIO RELIGINIO VADO KLAIDA?
Stebint abu neklusnumo atvejus religiniam vadovui (Odisėjui ir Mozei), nesunku išskaityti, kuo skiriasi vyriausias religinis vadovas nuo atsitiktinio. Atsitiktinis vadovas kyla iš sunkios visuomeninės situacijos. Ta visuomeninė situacija jo religinį vadovamią išimtiniu būdu apsprendžia. Tiek Odisėjo draugų maisto trūkumas, tiek Mozės tautiečių kelionės nuovargis ir susilpnėjusi visos kelionės prasmės samprata sudaro progą atsirasti egzistencialiam sprendimui, patenkinančiam visuomenės neviltį.
Negalima sakyti, kad šis vadovavimas nebūtų žmogiškas. Tačiau jam trūksta to, dėl ko jį būtų galima pavadinti religiniu. Jam trūksta aiškaus tikslo pažinimo ir atsakomybės už visuomenės tikslo pasiekimą. Tiesa, Eurilochas neatsisako grįžti Itakėn, tačiau ir beviltiškas likimas jam yra galvoje. Jis numato galimybę žūti ir, nepaisant to, veikia. Aarono dvasinio vaizdo išryškinimo neturime, tačiau ir jo atveju galima matyti visuomenės atsisakymą to vadovavimo, kurio dėka tiek jis pats, tiek Mozė išvedė izraelitus iš Egipto.
Yra dar viena proga atsirasti nepilnam religiniam vadovavimui, kurį liudija tiek Odisėjo, tiek Mozės atvejai. Tai yra faktiškas nebuvimas visuomenėje pagrindinio vadovo. Nei Mozės, nei Odisėjo visuomenėje nebuvo tada, kai buvo padarytas klaidingas sprendimas. Odisėjas buvo atsidėjęs individualiai maldai kalne, o paskui užmigęs. Mozė buvo Dievo iškviestas į kalną intymiam bendravimui su juo. Žiūrint grynai į šiuos du vadus, kaip individus, galima suprasti, kad jie, be abejo, jautė reikalą atsitraukti nuo visuomenės ir atsidėti intymiai kontempliacijai. Dėl to galima juos pateisinti. Tačiau tos jų būsenos negalima vadinti religiniu visuomenės vadovavimu. Religinis vadovavimas nėra tai, kas intymi kontempliacija.
Ne be prasmės yra tai, kad pats Dievas atkreipė Mozės dėmesį į tai, kad jo vadovaujamoje visuomenėje jau yra netvarka. Deja, Odisėjas nebuvo perspėtas. Jis buvo užmigęs. Išvada, kurią būtų galima pasidaryti iš šių faktų, galėtų būti visuomeninio vadovavimo pobūdžio. Kitaip sakant, religiniam visuomenės vadovavimui jos vado kontempliacijos neužtenka. Reikia pastebėti, kad nuo naujųjų amžių pradžios dvasinis gyvenimas labiau pakrypo į visuomenės religinį mąstymą ir mažiau į konkretų vadovavimą visuomenei.
KĄ DARO PAGRINDINIS RELIGINIS VADAS VISUOMENINĖS KRIZĖS ATVEJU?
Kun. J. Vaišnys laiko mišias Buenos Aires lietuvių parapijos bažnyčioje.
Abu mūsų studijuojami atvejai liudija panašią vyriausio religinio vado veiklą, kai jų visuomenės nusikreipia nuo jų vadovavimo. Jie abu ieško pagalbos pas Dievą, jie meldžiasi.
Odisėjas, pamatęs bedievybę, kreipiasi į Zeusą: "Zeuse, mūsų tėve, ir jūs laimingieji dievai amžinieji. Prapulčiai mano užleidot ant manęs saldųjį miegą. Mano draugai, pasilikę vieni, nusidėjo prieš Dievą”.
Kaip galima pastebėti, Odisėjas turi teisingą Dievo sampratą ir jo santykį su žmonija, nes jį vadina žmonių tėvu. Tai yra ta pati Dievo samprata, kaip Senajame Testamente. Tačiau jo malda liudija ir tam tikrą Dievo sampratos susilpnėjimą. Jis šalia Tėvo kreipiasi ir į kitus dievus. Tačiau jo malda liudija tokią Dievo sampratą, kurioje Dievas yra atsakingas už žmonių veiksmus. Jis kaltina Dievą už tai, kad jis yra užleidęs jam miegą. Šioje Odisėjo maldoje galima įžvelgti pėdsaką vėliau graikų visuomenėje išsivysčiusios nepermaldaujamo likimo sampratos. Tada Dievas yra suprantamas kaip vienintelis veikėjas. Tad turint tokią Dievo sampratą, nėra vietos kalbėti apie žmogaus veiksmų laisvę.
Odisėjo malda nebuvo išklausyta, nes pačioje jos sampratoje nėra pagalbos prašymo, o tik priekaištas. Kitokia yra Mozės malda. Jis nekaltina Dievo už tai, kas įvyko. Jis net yra pasiryžęs prisiimti kaltę už jo visuomenės nusikaltimą, pats nebūdamas kaltas. Mozė pasilieka solidarus su savo nusikaltusia visuomene. Kai jam siūloma būti geresnės tautos vadu, jis nuo tokio pasiūlymo atsisako. Mozė šiuo atveju pasirodo kaip labai aukšto lygio savo visuomenės vadas, kuris jos neišduoda net jos nusikaltimo atveju. Nesunkiai šia proga mūsų mintys gali kilti ligi tos laikysenos, kuria buvo persiėmęs Jėzus Kristus, apsiimdamas mirti už kaltuosius.
Tačiau Mozės maldoje pasirodo dar ir kitas bruožas, kuris yra vertas dėmesio. Mozė drįsta Dievui iškelti teisinį pagrindą, dėl kurio Dievas yra prašomas atleisti nusikaltusiai visuomenei. Mozė Dievui primena, kad jo liepimu tauta buvo išvesta iš Egipto, ir jeigu jis ją dabar sunaikintų, tai egiptiečiai galėtų jį apkaltinti, kad jis juos išvedė apgaulingai — kad juos sunaikintų. Taip pat Mozė primena Dievui jo pažadą, duotą Abraomui ir jo vaikams, kad iš jų jis padarys didelę tautą. Ir Viešpats davėsi permaldaujamas, kaip skaitome Išėjimo knygoje (32,14).
Ką galima manyti apie šitokį Dievui maldos pobūdį? Įvairios mintys mums gali ateiti šia proga. Galbūt būtų naudingiausia sustoti prie šios maldos teisinio pobūdžio. Ir tai verta padaryti mūsų laikais, nes mes dažnai išgyvename tokiais apraiškas visuomeniniame gyvenime, kada teisinė vertybė ir teisinė sąmonė yra pažeidžiamos. Bet jeigu mes turime reikalą su laisvais ir atsakingais žmonėmis, teisinis galvojimas yra labai reikalinga visuomeninė vertybė. Ir šiuo Izraelio tautos, galima sakyti, gimimo atveju susitinkame su labai vertinga teisine galvosena. Jei Dievas laikosi savo sutarties, duotos visuomenei, jis laikosi jos net tada. kai visuomenė tos sutarties yra nesilaikiusi.