DANUTĖ BINDOKIENĖ
Lietuvių tauta nuo seniausių senovės laikų tikėjo pomirtinį gyvenimą. Mirusiųjų vėlės dausose ar danguje gyveno panašiai, kaip gyvieji: jos vartojo tuos pačius įrankius, ginklus, daiktus; buvo linksmos ar nuliūdusios; laimingos ar nelaimingos. Tai labai priklausė nuo gyvųjų elgesio, žmogui mirus. Todėl mirusiems į kapą dėdavo jų kasdieninio gyvenimo apyvokos daiktus, papuošalus, ginklus, indus: aprūpindavo viskuo, kad vėlei nebūtų sunku kitame gyvenime, kad ji nekeiktų gyvųjų ir nesistengtų jiems keršyti, kenkti. Šalia to dar buvo rengiami mirusiųjų prisiminimai — puotos, dažnai švenčiamos prie mirusio artimojo kapo. Yra išlikusių rašytų šaltinių iš XIV-XV a., kad lietuviai rudenį (manoma, kad spalio pabaigoje ar lapkričio mėn. pradžioje) šventė didelę savo šventę, kurioje ypač buvo atsimenami mirusieji.
Ta senovinė mirusiųjų paminėjimo šventė buvo perkelta į Vėlines, kurios taip pat yra lapkričio pradžioje — 2 d. Šventė labai greitai prigijo Lietuvoje, bet jos šventimo apeigose (kaip ir kitų švenčių metu) galime dar rasti senųjų papročių ir tradicijų.
Vėlinės yra po Visų Šventųjų šventės (lapkričio mėn. 1 d.), kuri Lietuvoje buvo gana nublukusi prieš Vėlinių papročius ir tradicijas. Visų Šventųjų šventė švenčiama, kaip bet kuri kita bažnytinė šventė, su pamaldomis bažnyčioje. Tačiau paskutiniaisiais laikais ši šventė įgauna kiek daugiau prasmės lietuviams, nes, paminint visus šventuosius, kurių vardų net Bažnyčia nebeatmena, bet kurie, be abejo, džiaugiasi dangiškąja laime, prisimenami ir tūkstančiai lietuvių kankinių, nužudytųjų, persekiotųjų dėl tikėjimo ir savo tautos meilės. Ypač po Antrojo pasaulinio karo (ir to karo metu), vienai ar kitai svetimai valstybei okupavus Lietuvą, tų kankinių-šventųjų tikrai mūsų tautoje pagausėjo. Nežiūrint, kad daugumas jų likę bevardžiai, nežinomi, reikėtų visus bendrai prisiminti šv. mišių aukoje ar šventės pamaldų metu, nes tai tikri mūsų tautos šventieji.
Žmonės žinojo ir tikėjo, kad Vėlinėse reikia melstis už visus mirusiuosius, ne vien savo artimuosius ir gimines, bet ypač už tuos, kurių jau niekas nebeprisimena. Buvo tikima, kad vėlė ne tiktai laukia maldų, bet ir reikalauja, kad už ją melstųsi. Vėlės gali gyviesiems skaudžiai atkeršyti, jeigu yra užmirštos, ypač Vėlinėse. Mat liaudis tikėjo, kad Vėlinių naktį visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos, joms nebereikia kentėti. Tada jos eina aplankyti buvusių savo namų, artimųjų, pasimelsti parapijos bažnyčioje arba prie pakelės kryžių. Gyviesiems pavojinga po saulės nusileidimo be reikalo lauke vaikščioti, o dar labiau atsirasti tamsioje bažnyčioje, nes kiekviename žingsnyje gali susitikti vėlę. Jeigu tų vėlių ir nematai, jų tiek daug, kad beveik nėra kojai vietos pastatyti, kad neužmintum ant vėlės. Ypač pavojingos tos vėlės, už kurias niekas nesimeldžia. Į savo parapijų bažnyčias vėlės ateina atsiimti maldų, kurias joms skiria gyvieji. Jeigu kuri maldų neranda, yra labai nelaiminga ir pikta. Ji žino, kad skaistyklos bausmė nėra sutrumpinta ar panaikinta, kad dar daug reikės kentėti.
Kadangi visa aplinka pilna vėlių, buvo stengiamasi jų neužgauti, nestumdyti per greitai vaikštant. Negalima sąšlavų, pelenų pilti laukan po saulėlydžio, nes vėlėms akis pribersi; negalima lieti vandens (ypač nešvaraus), nes apliesi vėles.
Nors vėlių aplinkui tiek daug, žmonės džiaugiasi, kad negali jų matyti. Jeigu kas vėles pamatytų, baisiai išsigąstų, apsirgtų, o gal net mirtų. Kūdikis, gimęs Vėlinių naktį, bus dvasiaregis. Jis visą savo gyvenimą galės regėti vėles, ypač dalyvaudamas šermenyse arba nuėjęs į kapines.
Vėlinėse visi stengdavosi nueiti į bažnyčią kiek galima daugiau kartų. Buvo tikima, kad kiekvieną kartą aplankius bažnyčią, sukalbėjus poterius (pridedant "Amžiną atilsį”) arba uždegus žvakelę, iš skaistyklos išlaisvinama viena vėlė. Kai kuriose Lietuvos bažnyčiose buvo įruoštos specialios geldelės arba dėželės, į kurias tikintysis, pasimeldęs už mirusius, perkeldavo kaladėlę arba įstatydavo žvakelę. Tie daiktai simbolizuoja vėlę, kurią jo malda įleido į dangų. Šis paprotys labai patikdavo vaikams, kurie daug kartų bėgiodavo į bažnyčią Vėlinių dieną, pasimelsdavo, perkeldavo žvakelę ir paskui džiaugdavosi, kad daug sielų išgelbėjo iš skaistyklos.
Vėlinių išvakarėse (arba prieš pat Vėlines) visi kapai būdavo gražiai sutvarkomi, papuošiami rudens gėlėmis, vainikais, o vakare ant kiekvieno kapo uždegama žvakelė, kuri paliekama degti per naktį. Net apleistieji kapai buvo puošiami ir ant jų uždegamos žvakelės. Visose kapinėse Vėlinių naktį žybsėdavo mažos liepsnelės, primindamos, kad mūsų mirusieji niekuomet nebuvo užmiršti.
Žmonės tikėjo, kad Vėlinių vakarą galima atrasti senuosius kapus, išbarstytus po visus laukus, miškus, piliakalnius, jeigu atsiranda drąsuolis, kuris drįsta eiti jų ieškoti. Tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas miręs ar žuvęs žmogus, Vėlinių naktį žybsi mažutės švieselės.
Lietuviams nebūtų nė į galvą atėję Vėlinių vakare eiti į pasilinksminimą, balių, pobūvį ar šokius. Buvo vengiama net dainuoti, juokauti ar kaip kitaip linksmintis, nes visus metus būsi nelaimingas. Be to, linksmybės labai įžeidžia vėles, kurios po to vėl turi grįžti ir kentėti. Besilinksminantiems supykusios vėlės gali kaip nors kenkti. Yra daug pasakojimų, kaip Vėlinių vakarą susirinkęs pasilinksminti jaunimas buvo nubaustas, kaip merginos, ėjusios vakaroti, buvo nuvestos į raistą ir paskandintos. Blogiausia pabaiga laukdavo tų žmonių, kurie (ypač susilažinę) eidavo Vėlinių naktį į bažnyčią arba į kapines. Retai toks drąsuolis grįždavo iš savo žygio, o jeigu ir sugrįždavo, tai buvo išprotėjęs arba ligonis visą likusį gyvenimą.
Daugelyje vietų Vėlinių išvakarėse buvo ruošiamos procesijos į kapines. Visi dalyviai eidavo giedodami, melsdamiesi ir būtinai nešdamiesi rankose uždegtą žvakelę. Kapinėse būdavo trumpos pamaldos už mirusius, o vėliau žvakelės išdėstomos ant kapų. Čia taip pat žmonės stengdavosi padėti žvakelę ir sukalbėti maldą už mirusį, kurio kapas tebebuvo apleistas, neapšviestas.
Gražiąsias lietuviškų Vėlinių tradicijas galime puoselėti ir toli nuo Lietuvos. Reikėtų Vėlinėse aplankyti bažnyčią, pasimelsti už mirusius, papuošti artimųjų kapus. Kur įmanoma, organizuoti procesijas į vietines katalikų kapines (arba bent į bažnyčią) su žvakelėmis rankose. Žinoma, vargiai čia bus leidžiama palikti degančią žvakę ant kapo, bet ją galima pastatyti bent pamaldų ar maldų kapinėse metu.
Taip pat nereikėtų Visų Šventųjų vakarą ir Vėlinėse ruošti pasilinksminimus ar juose dalyvauti, ypač jei pasilinksminimas yra su šokiais. Jokiu būdu netiktų tomis dienomis kelti vestuves.
Amerikietiškoji Kaukių diena taip pat turi šaknis Vėlinėse, nežiūrint, kad tai daroma spalio 31 d., o ne Vėlinių išvakarėse, lapkričio 1 d. Persirengę įvairiais baisiais drabužiais, vaikai ir suaugusieji primena iš skaistyklos išleistas vėles, prašinėjančias maldų. Čia persirengėliai reikalauja pinigėlių, saldainių ar kitokių dovanėlių. Už nedavimą žada keršyti, taip kaip vėlės keršydavo neskiriantiems maldų už jas Vėlinių laiku.
(Iš autorės šiomis dienomis išeinančios knygos “Lietuvių papročiai ir tradicijos išeivijoje”. Leidžia Pasaulio Lietuvių Bendruomenė).