ALFONSAS GRAUSLYS
Religijos pagrinduose, pačiame tikėjimo akte glūdi didesnis ar mažesnis tikėjimo pažinimas. Jei to bent elementariausio pažinimo neturėtume, negalėtume nei tikėti Dievu, nei sąmoningai jam nusilenkti, ji pagarbinti.
Šiais žodžiais nenorima tvirtinti, kad tasai tikėjimo ir Dievo pats pirmykštis, kad ir labai netobulas, neaiškus pažinimas, laimėtas kokiu nors pamokymu, būtinai turi ateiti iš kito žmogaus ar iš knygų. Juk ir natūrali, neigiamos aplinkos nenuteikta, nesugadinta siela, šiais klausimais niekieno nepamokyta, tiesia rankas į aukštesnę, nežinomą Būtybę, kurią protinga žmogaus prigimtis nujaučia ir jos nesąmoningai ilgisi.
Šiame straipsnyje norima kalbėti apie praplėstą, pagilintą, sąmoningą tikėjimo pažinimą, kuris, ir neduodamas tikėjimo malonės, pašalina kliūtis ir paruošia kelią tikėti. Nuolat gilinamo religijos pažinimo reikalinga ir tikinčiajam, kad jis galėtų sėkmingai kovoti ir įtikinančiai nugalėti tikėjimo sunkenybes, kylančias jo dvasios pasaulyje prietarų, priekaištų ar abejonių forma.
Taip, religijos pažinimas yra būtinas. Ne veltui skaitome jau pirmame katekizmo puslapyje, jog gyvename tam, kad Dievą pažintume, jį garbintume, jam tarnautume. .. Todėl pirmiausia reikia Dievą pažinti. Be jo pažinimo negims žmoguje nė mažiausia Dievui meilė, be kurios neįmanoma nors ir netobulas jo valios vykdymas. Todėl pažinti religiją, kuri Dievą skelbia, yra tas pat ką vykdyti vieną pagrindiniausių mūsų gyvenimo uždavinių. Šių minčių šviesoje paaiškėja tie griežti Pascalio žodžiai: "Yra tik dvi rūšys žmonių, kuriuos galima vadinti protingais: vieni tarnauja Dievui visa širdimi, nes jį pažįsta, o kiti jo ieško visa širdimi, nes jo dar nepažįsta”. O tiems, kurie regis Dievą tiki, bet kuriems
Dievas yra beveik negyva sąvoka, kurie savo gyvenimo praktikoje prilygsta netikintiems Dievo buvimu, yra visai prasminga šia proga priminti Faberio žodžius: "Negali būti nieko, kas mus pasaulyje labiau domintų, kaip pažinimas, kokie yra mūsų santykiai su Dievu”.
Pažinti religiją reikia ir apsišvietusiam žmogui, inteligentui, dar labiau negu nemokytam. Juk inteligentui yra labiau prieinama visokeriopa literatūra, kurioje dažnai būna neteisingų tikėjimo tiesų sąvokų, daug klaidingų bei klaidinančių idėjų. Kad visa tai neįsmigtų ir nepasiliktų žmogaus sąmonėje, jis turi tai kritiškai vertinti ir nugalėti. Jis turi susikurti tokį dvasios atsparumą, kurį sudaro religijos pažinimas ir gilinimasis.
Negalvokime, kad mūsų gyvenimui užtenka tų tikėjimo žinių, kurias esame įsigiję mokykloje, kad ir aukštesniojoje. Dar kad jas būtume tikrai įsigiję! Deja, gimnazijoje beveik visi į tikybos pamokas žiūrėjome grynai "mokiniškai”, mokėmės tik tiek, kad galėtume atsakyti patenkinamam pažymiui. O kartais ir to nepadarėm! Ne kartą tose pamokose tiek mažai būdavo reikalaujama, kad tikybos pamokos mums atrodydavo mažiausiai vertos dėmesio. Aiškiau sakant — dažnai buvo elgiamasi taip, kad atrodė, jog tikybos pažinimo buvo stengiamasi išvengti bet kokia kaina. Jeigu atmintyje šis tas dar likdavo, kad paklausus būtų galima atsakyti, tai dvasia tame darbe nedalyvavo. O gyvenimo patirtis aiškiai rodo, kad vien tikybos mokymosi, kad ir sąžiningo, gyvenimui neužtenka, reikia tikro įsigilinimo į tuos dalykus, reikia rimtų studijų. Kiekvienas šviesiai galvojantis individas turi pajėgti pats sau duoti apyskaitą, kodėl jis tiki. Vadovaujantis Katalikų Akcijos principu, mažiau mokytas žmogus turi teisę laukti iš tikinčiųjų šviesuolių gilesnio tikėjimo tiesų pagrindimo ir aiškesnio kilusių klausimų nušvietimo. Ar visa tai mūsų neįpareigoja tikėjimą studijuoti ir tų studijų niekad neapleisti?
Pascalis nepaprastai baisisi tais, kurie, tikėjimą per mažai pažindami, visai nesirūpina šia savo liūdna būtimi ir jos pasekmėmis. O nesirūpinantiems pažinti, prieš jį dar kovojantiems Pascalis neranda pakankamai griežtų žodžių: "Kovodami prieš religiją, jie turėtų tvirtinti, kad jie dėjo visas pastangas visur ieškoti religinės tiesos, bet patenkinančio atsakymo niekur nerado... Bet iš tikrųjų niekas jų taip nedarė. .. Jie mano, kad padėjo pakankamai pastangų, keletą valandų paskaitinėję kurią nors Šv. Rašto knygą arba paklausinėję kurio nors dvasininko tikėjimo klausimais, o vėliau giriasi, kad jie veltui ieškojo tiesos knygose ir pas žmones. Bet aš jums pasakysiu, ką ir anksčiau esu sakęs, kad šis nerūpestingumas yra nepakeliamas. Juk čia reikalas eina apie mus pačius, apie mūsų buitį”. Kitoje vietoje šis didysis mintytojas šitaip nerimauja ir priekaištauja: "Tas, kuris abejoja ir neieško, yra labai nelaimingas ir nedoras; jeigu dar be to jis yra ramus ir patenkintas. .. tada aš nežinau, kaip tokią pasibaisėtiną būtybę aptarti”.
Jeigu kitose srityse išsimokslinkęs žmogus savo religinio pažinimo netobulina, negilina, tai susidaro pragaištingas dvasinės pusiausvyros suardymas, nes pasaulietiškuose moksluose jis turi universitetinį išsilavinimą, o pasaulėžiūros ir religijos klausimais pasilieka dvasinis neūžauga. Tad visai nenuostabu, kad per šią nepakankamo religinio pažinimo spragą veržiasi abejonės ir svyravimai, kad toks šviesuolis inteligentas nepajėgia suderinti "savo” religijos su savo mokslu. Jeigu šios rūšies žmogus nenori visai prarasti tikėjimo, jam būtinai reikalinga jį labiau pažinti ir pakelti, jeigu jau ne iki universitetinio, tai bent iki žymiai aukštesnio lygio. Religijos moksle jis turi subręsti, kaip jau yra subrendęs kitose mokslo srityse. Tik tada pusiausvyra bus atstatyta, spraga užpildyta ir tarp jo mokslo bei religinio pažinimo išnyks prieštaravimai, atslūgs įtempimas.
Religiją giliau pažinus, neišvengiamai kiekvienam paaiškės, kad tikėjimo ir mokslo tiesos negali vienos kitoms prieštarauti, Jei kartais atrodo, kad prieštarauja, tai šis įspūdis susidaro arba todėl, kad tikėjimo tiesos iškreipiamos ir nesuprantamos taip, kaip Bažnyčia jas supranta, arba kai mokslo hipotezė visai nepagrįstai paverčiama tiesa. Tarp gerai suprastos tikėjimo tiesos ir tikro, įrodyto mokslo arba sveiko protavimo negali būti prieštaravimo. Ir viena, ir kita tiesa, o taip pat ir protas, ir tikėjimas eina iš Dievo, o Dievas gi negali sau prieštarauti. Nenorima tuo pasakyti, kad kaip mokslo tiesa, taip ir tikėjimo tiesa turi tą patį apčiuopiamą aiškumą, nors kaip tikėjime, taip ir moksle yra paslapčių. Kitaip ir būti negali. Dievas, pasaulio ir apreikšto tikėjimo autorius, nebūtų Dievas, jei mūsų protas bet kurioje srityje galėtų jį tobulai apimti. Taip, tikėjime yra sunkenybių, neaiškumų, bet "tūkstantis sunkenybių dar nesudaro pagrindo abejonei”, sako Newman.
Kad tikėjimo tiesos yra rimtai pagrįstos, kad jų rimtais argumentais negalima paneigti nei sugriauti, rodo ir tas faktas, kad net pačių didžiųjų tikėjimo priešų ginklas — tai tik pajuoka. O tas, kuris pajuokia, įrodo savo argumentų bejėgiškumą. Pajuoka — tai silpnųjų ginklas. O šį ginklą, kaip rodo patyrimas, absoliuti netikinčiųjų dauguma laiko savo rankose. Nepajėgdami rimtai kalbėti, nes tam reikia pasiruošimo ir pažinimo, jie griebiasi nieko nekainuojančio ginklo, kuriam vartoti nereikia nei pasiruošimo, nei mokslo.
Vis labiau tikėjimo pažinimą gilindami, prieisime prie įsitikinimo, kad tikėjime nėra nenugalimų sunkenybių, kad abejonės gali būti išsklaidytos, kad tikėjimo tiesos yra pagrįstos gilios logikos, kad nėra išmintingo pagrindo netikėti. Tą įsitikinimą mums patvirtins ir įvairūs gyvenimo faktai. Juk absoliuti mokslininkų dauguma Dievą tikėjo. Juk ir didžiausi tikėjimo priešai (ir tai ne mirties patale) atsiverčia, t.y. įsitikina, kad klydo, ir, pirma savo raštais prieš tikėjimą kovoję, pradeda jį ginti. Ar ši aplinkybė nerodo, kiek įtikinamos jėgos yra tikėjime, jeigu ji įstengia perorientuoti net priešus? Juk ir kraštuose "už geležinės uždangos”, nepaisant didžiausios antireliginės propagandos, religinė propaganda yra uždrausta. Ar mes pagalvojame, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jie jaučia savo antireliginių argumentų silpnumą, kad jie bijo atviros kovos, kad jie bijo religinio žodžio, kuris, kaip jie nesąmoningai jaučia, gali kims įtikinti. Ir taip, kaip pirmieji pajuokos, taip ir šie griebiasi silpnųjų ginklo — policijos prievartos, kad tikėjimo atstovams surakintų lūpas. Jei netikėjimas ir jo įrodinėjimai būtų taip stiprūs, kaip jie tvirtina, jei tikėjimo pagrindai būtų taip silpni ir paniekos verti, kaip jie teigia, tada jie nebijotų religinės propagandos, tada jie norėtų viešai su religija aiškintis, kad prieš visus jos silpnumą parodytų ir ją sugriautų. Jie to nedaro todėl, jog netikėjimas yra per daug drumzlinas, kad galėtų stoti tiesos akivaizdon!
Jeigu tikėjimą reikia pažinti ir jo pažinimą vis tobulinti, kad jo nenustotum, kad jam kelią savo sielon paruoštum, tai visų pirma reikia pažinti Dievą, kuris yra religijos pradžia, pagrindas ir turinys. Visos tikėjimo tiesos eina iš Dievo, rodo į Dievą, veda prie Dievo. Geriau panagrinėjus žmogaus prigimtį, jos siekius ir ilgesius, matome, kad viskas žmoguje tiesia ranką į Dievą ir "kaip paukščiukas, iškritęs iš lizdo, taip mūsų siela šaukiasi Dievo”, rašo L. Tolstojus.
Dievą pažinti reikia, nes tai yra Esybė, kuri sudarė gyvenimo turinį kilniausių ir geriausių žmonių, gyvenusių šiame pasaulyje. Tai šventieji. Jie Dievui gyveno, Dievu gyveno ir visa Dievo garbei kūrė, visu savo gyvenimu visus prie Dievo kvietė, jiems kelią rodė. Atsirėmę į Dievą, jie pačius save peraugo ir, heroiškai gyvendami, heroiškai teigė, kas yra dieviška žmoguje. Atsirėmę į Dievą, jie pasidarė žmonijos pasididžiavimas ir garbė.
Nėra kitos esybės, į kurią visi amžiai, kiek tik istorija gali įžvelgti, visos tautas ir absoliuti žmonių dauguma būtų taip tikėję, kaip tiki Dievą.
Štai kodėl nepažinti Dievo — tai nepažinti pačios svarbiausios ir esmingiausios Esybės, kuri, tartum dvasinė Saulė, lydi žmonijos gyvenimą. Nenuostabu, kad ir Jėzus Kristus savo Vyriausiojo Kunigo maldoje nurodė mums tą patį svarbiausiąjį ir esmingiausiąjį pažinimo objektą — nematomą ir matomai įsikūnijusį Dievą: "Tai yra amžinasis gyvenimas, kad jie pažintų Tave, vienatinį tikrąjį Dievą ir, kurį Tu siuntei, Jėzų Kristų” (Jn 17,3).