(Mišių fragmentas)
"Kristus mirė, Kristus kėlės, Kristus vėl ateis”,
Glaus mus prie širdies kaip Tėvas, kaip Teisėjas teis.
Akmenį, pavertęs duona, ant liežuvio dės,
Malonumuos dings kaip dūmas, kaip gėlė skausme žydės.
Vėl vešės malonės javas po tėvų dangum,
Ir tikės, kaip Dievo veidu, vėl žmogus žmogum.
Ir sueis su kalnu kalnas, upė su upe,
Nesvyruosim smilga, vėjo lankstoma, trapia,
Nepaklysim girių plotuos, išskintuos mirties,
Nesuklupsime gyvenimo sunkioj kelionėj ties
Negyvų dievų stabais, kaip vargani vergai,
Sandėriuose išparduoti, išrengti nuogai. -
Meilė mirė. Meilė kelsis. Meilė vėl ateis
Atžarių žiemų pusnynais, arktikų rytais.
Pirštą gydantį į sielos žaizdą ji įdės,
Aleliujoje žydriausia Lelija žydės,
Po žeme ir po pilkuoju rudenio dangum,
Kad žmogus be Dievo miręs gimtų vėl žmogum,
Kad nutiltų velnio tiltų grėsusi grasa,
Kad bylotų Meilės puotoj visata visa.
Kad pasaulis Dievo saulės gydančioj gausoj
Vėl atgimtų, kai pašauks pavasario balsai!
Dievas mirė. Dievas kelsis. Dievas vėl ateis
Šviest po Lietuvos aukštaisiais vasarų skliautais!
Bernardas Brazdžionis
PAULIUS AUGIUS. Senos kapinaitės.
Nukrinta medžių lapai, kad ataugtų gražesni.
Užgęsta žmogaus gyvenimas, kad prašvistą laimingesnis.